7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Ieškoti negalima rasti

Malvinos Jelinskaitės paroda „O.“ Vilniaus fotografijos galerijoje

Agnė Narušytė
Nr. 30 (1351), 2020-09-11
Fotografija Dailė
Malvina Jelinskaitė, „O.“
Malvina Jelinskaitė, „O.“

„Mano O. yra su tašku, be jokio ištiktuko, be jokio svarbaus įvykio ar sensacijos“, – rašo Malvina Jelinskaitė. Parodos lankytojas žengia į pirmojo galerijos aukšto tamsą, kur neaiškiai raudonuoja skaidrė, regis, drabužis su sokratišku užrašu „žinau, kad nieko nežinau“ anglų kalba. Antrame aukšte viena kitą keičia fotografijos ir įsiterpę tekstai – „paskubomis“ nufotografuoti, gal mobiliuoju telefonu. Fotografijos vos leidžia „žinoti“, ką matai. Žiūra taip pakreipta ir persukta, kad visų taip dažnai fotografuojamos kojos, liemenėlėmis pridengtos krūtinės, nukaręs gulbės snapas iš pradžių atrodo kaip kažkas kita. Gal organai, pulsuojantys krauju. Malvina fotografuoja ne šešėlį, bet kelių šešėlių sukurtą naują šešėlinį personažą, kurio tapatybė nepagaunama. Tik paskui paaiškėja, kas ten buvo, bet tas atvertimas į suprantamą tikrovę, itin primityvią ir kasdienišką, yra tarsi šalutinis produktas. O be nuostabos, tik su tašku. Net po fotografijomis turėję būti pavadinimai užklijuoti balta juostele: autorė neleidžia ir nenori žinoti. Turi pajusti, kas tai, anapus informacijos. Tiesiog akimis nirti į plūduriuojančias spalvas, vaizduotėje čiuopdama formas, liesdama paviršius. Žiūrėti pro, bet ne į.

Tekstai padeda, bet tik tam, kad panardintų dar giliau į nežinojimą. Jau pirmasis puslapis iš kažkokios žemaitiškai parašytos knygos pašnibžda, kad vizualinis malonumas nėra vienintelis ir gal net ne svarbiausias jausmas šiame pasąmonės tyrinėjime. Tas jausmas yra baimė, kad „kažkas tave įtrauks“, kaip ežiuko visad tykojęs baubas rūke. Iš fotografinio rūko vis išnyra vaikas, mergaitė, greičiausiai Malvinos dukra. Malvina atsisako žinojimo ir klausia, ar verta grįžti „į pirmykštę vaiko – maginę – mito sąmonę dar iki kalbos ir vaizdų“. Bet ar tai ką nors išspręstų? Nes kam tos pastangos, jei O tik su tašku? Juo labiau kad ten tyko baubas. Atrodytų, jau galime atlaidžiai prisiminti per mažai žinojusios ir per daug įsivaizdavusios vaikystės baimes. Bet nufotografuoti tekstai jas „nori“ pagilinti: „net pati mirtis ne tokia baisi, koks baisus tas įtraukiantis, nepaaiškinams bluogis“. Fotografijose daug „nepaaiškinamo“. Akimirką, kol matai pravirus lyties organus, gali šmėkštelėti „bluogis“. Bet tik tiek. Blogio nuojautas čia visada užtušuoja grožis. 

Kita vertus, žemaitiški, rusiški, vokiški tekstai padės gal tik poliglotams. Panašu, jog jie fotografuoti ne tam, kad juos įdėmiai skaitytume. Jie be pradžios ir pabaigos. Kartais net eilutės nunyksta užlinkimuose, driekiasi už kadro. Tai – tik (kompiuterio) atmintyje likusios nuotrupos nuo begalinio tiesos ieškojimo knygose. Šiais laikais – ieškojimo ateičiai, dabar neskaitant, tik nusifotografuojant reikiamus puslapius. Automatinė informacija be suvokimo dėmens. Pasistengus galima kai kuriuos puslapius perskaityti beveik ištisai (skaičiau), bet dažniau čia pravers informacijos perkrovos laikais išmoktas įstrižasis skaitymas: picerija… škurliai visi… apsimetam… Burtininkai mes… Dostojevskia Idiotu… kunigaikštis Myškins… jis viens šnek… Karoče… Reik՚ būt՚ žiauriai kietam, ka tiesiai šviesiai galietum sakyt՚, kaip viskas yra. O šiaip... 

Viskas aišku. Tekstai, regis, nufotografuoti tam, kad kartu su „grynais“ vaizdais „taptų vieninga simbolių kalba, padedančia tiksliau aprėpti absoliuto idėją, kai nebelieka perskyros tarp matomo ir nematomo, tarp suprantamo ir nepaaiškinamo“, sako Malvina. Vis dėlto tekstai peršasi būti perskaityti ir permanyti. Juk jie ne atsitiktiniai. Parinkti puslapiai kreipia mintis į nepatirtą gelmę, į burtus, kai norint keisti pasaulį pasitelkiamos ne mokslo žinios, o ryšys su anapusybe. Todėl Malvina ieško ne pagal išankstinį planą, ne pasitelkusi metodą, o leisdama kitų teiginiams atsitiktinai blyksėti jos sąmonėje. Nors tai – irgi metodas, naujausia, dėl šiuolaikinių technologijų atsiradusi „automatinio rašymo“ versija, tikra „minties fotografija“, kurią mėgino užfiksuoti André Bretonas neva sapnuodamas. Bet Malvina pripažįsta, kad ir tai nepadeda rasti O.: Švytinti / Švytinti / Švytinti / sutinku / savo / pralaimėjimą. Tekstai tik duoda raktažodžius, jie, kaip jau perspėjo visi teoretikai nuo Walterio Benjamino iki W. J. T. Mitchello, nukreipia vaizdo reikšmės platybes į siauresnę vagą. Tad net jei nežinau, ką iš tikrųjų matau – ar apelsinmedį, ar kažkam pasidarbavus oranžiniais bumbuliukais išpuoštą medį, – aš jau truputį žinau, ką galvoti. O tai mane kaip tik ir tolina nuo O.

Tai fotografijos išsisukinėja. Malvina taip subtiliai nuryškina vaizdą, kad net kai žiūri į aiškų objektą, žiūri tarsi pro jį, „užviražuoji“ akis ir taip atsitveri nuo to, kas akivaizdu. Tarsi žiūrėtum nežiūrėdama, kaip kartais darau, kai noriu susikoncentruoti į savo mintis, net ne į mintis, o į tą vidinį tiesos momentą, kurį mėginu užčiuopti žodžiais, bet negaliu, nes tik plūsta spalva. Jurgitos Ludavičienės teksto ištrauka netiesiogiai paaiškina, kad Malvinos fotografijų takumas yra takios modernybės produktas, kai viskas be paliovos kinta, nebelieka jokių orientyrų, tad nebegalima planuoti ateities. Ir nebežinia, kas yra fotografija. Tad ši fotografijų-tekstų kolekcija yra ir kūrėjos bandymas išlikti pasaulyje, kuriam nebereikia daugiau to paties atvaizdų, kur jau viskas parašyta, bet nuo to ne geriau. Prasmės nepadaugėja. Gal net priešingai. Tuomet jos tenka ieškoti kuriant atvaizdus ir rašant – taigi vėl dauginti tai, ko per daug, ir nepasakyti nieko prasmingo, nes pakartojimai nėra informacija. Man šią būseną aiškiausiai liudija Malvinos nufotografuota purvino sniego širdis, kraujuojanti kažkuo juodu.

Taigi Malvinos ieškomas O. yra ir uždaras ratas, kuriame atsidūręs šiuolaikinis žmogus tarsi mėgina ištrūkti į centrą. O ten randa klausimą, perskaitytą kažkur parodos viduryje: „O jei kasdien pasaulis verčiasi, ar aš lieku?“ Nežinau ir, panašu, nežino Malvina. Fotografija ją vis vedasi į Tvin Pykso raudonąjį kambarį, kur kažką šnibžda už virvutės pririšta beždžionėlė su balerinos suknele.

 

Paroda veikia iki rugsėjo 19 d.

Vilniaus fotografijos galerija (Stiklių g. 4 / Didžioji g. 19, Vilnius)

Dirba antradieniais–penktadieniais 12–18 val., šeštadieniais 12–16 val.

Malvina Jelinskaitė, „O.“
Malvina Jelinskaitė, „O.“
Malvina Jelinskaitė, „O.“
Malvina Jelinskaitė, „O.“
Malvina Jelinskaitė, „O.“
Malvina Jelinskaitė, „O.“
Malvina Jelinskaitė, „O.“
Malvina Jelinskaitė, „O.“
Malvina Jelinskaitė, „O.“
Malvina Jelinskaitė, „O.“
Malvina Jelinskaitė, „O.“
Malvina Jelinskaitė, „O.“
Malvina Jelinskaitė, „O.“
Malvina Jelinskaitė, „O.“
Malvina Jelinskaitė, „O.“
Malvina Jelinskaitė, „O.“
Malvina Jelinskaitė, „O.“
Malvina Jelinskaitė, „O.“
Malvina Jelinskaitė, „O.“
Malvina Jelinskaitė, „O.“