Autorius: Monika Krikštopaitytė

Sužinojus apie parodą „Vaizdų archyvas. Sąsiuvinis Nr. 1“ kilo klausimas – ką dar galima padaryti su sovietmečio represinių žinybų bylų archyvais? O jau po parodos – kaip atsakyti į aritmetine progresija besidauginančius klausimus? Dauguma jų emociniai arba antropologiniai – ką mums reiškia vaizdas, kaip jisai veikia, kaip tam daro įtaką kontekstas, žvelgiantysis, kokia proporcija fotografija susijusi su mirtimi, o kokia – su gyvenimu, kada, kodėl... Kęstutis Grigaliūnas, pasitelkęs fotografijoje besispecializuojančią menotyrininkę Agnę Narušytę, ir vėl grybštelėjo paširdžius.

Skaityti toliau >>

Nr. 43 (1057), 2013-11-21 | Dailė

Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.

Monika Krikštopaitytė

Nors ir prasilenkėme laike

Žibuntas Mikšys (1923–2013)

Redakcijoje saugomas pluoštelis Žibunto Mikšio laiškų staiga virto archyvine medžiaga. Tačiau šis menininkas yra pats tikriausias įrodymas, kad surasti bičiulį galima per kūrybą, taip niekad ir nesusitikus. Atrodė, kad susikerta per daug takų, susisieja per daug jungčių ir susidūrimas bus neišvengiamas. Galėjau lengvai tai įsivaizduoti. Mūsų mažame Vilniuje vis susitinku su bent keliais žmonėmis, kuriems jis parašydavo, paskambindavo; esu girdėjusi ne vieną istoriją apie apsilankymą jo kultūriniais sluoksniais apaugintuose namuose Paryžiuje. Žinodama tai, vis teiraudavausi, kaip jam sekasi, gal net labiau – ką jis sakė, manė, kada vėl bus galima pamatyti jo kūrybos, nes parodomis žiūrovų nelepino. O jo kūryba tikrai verta daug daugiau dėmesio, nei kai kurių šiuo metu propaguojamų išeivių. Ilgainiui Mikšys, niekada, jo supratimu, nebuvęs išeiviu, virto tarsi bendru pažįstamu, kuris turi ryškų pavidalą, kurio poziciją lyg ir gali nuspėti, nors ne mažiau džiugino jo sugebėjimas nustebinti, pasakyti taip tiesiai ir originaliai, kad net katarsiškai žagteli. Nes ir pati taip galvoji, tik nebuvai suformulavusi. Iš trečių lūpų žinau, kad kelios mano rašytos mintys jį irgi yra pradžiuginusios, todėl abipusė simpatija neliko vien įsivaizduojama, nors esu tikra, kad anksčiau ar vėliau su kokia nors netikslia detale būčiau ir aš užkliuvusi. Bendravusieji su Mikšiu mini, kad karšto temperamento perfekcionistui susierzinti buvo praktiškai pareiga.

Skaityti toliau >>

Nr. 43 (1057), 2013-11-20 | Dailė | In memoriam

Monika Krikštopaitytė

Interpretatoriaus galia

Pokalbis su Giedre Jankevičiūte

Nuo spalio 29 iki sausio 19 d. Vilniaus paveikslų galerijoje veikia Giedrės Jankevičiūtės ir Rimos Rutkauskienės parengta paroda „Dailės istorikas ir kritikas Mikalojus Vorobjovas (1903–1954)“, skirta Vorobjovo 110-osioms metinėms. Ta proga kalbiname parodos iniciatorę ir vieną iš kuratorių Giedrę Jankevičiūtę.

Skaityti toliau >>

Nr. 42 (1056), 2013-11-15 | Dailė

Mikalojaus Vorobjovo daktaro laipsnio diplomas. Iš LDM archyvo

Ekspozicijos fragmentas. G. Čiuželio nuotr.

Karo metų maisto kortelės. Iš LDM archyvo

Karo metų rūkalų kortelės. Iš LDM archyvo

Monika Krikštopaitytė

Šventieji kaip praeiviai

Sigitos Maslauskaitės paroda „Aš taip gyvenu. Vienuolynų freskų personažai ir kiti herojai“

Buvusio Visų Šventųjų karmelitų vienuolyno koridoriuje (Visų Šventųjų g. 5, Vilnius) spalio 12–13 d. veikė tapytojos Sigitos Maslauskaitės paroda. Tik dvi dienas, bet su autore ir arbata iš čia pat – gyvenimo ir darbo patalpų, kurias irgi buvo leista apžiūrėti. Dalis parodos persikėlė į VDA „Akademijos“ galeriją, tačiau ją tegalime vadinti fragmentu, nes parodos patyrimui bene svarbiausios buvusio vienuolyno erdvės: skliautuotas, platus, nenudailintas koridorius, jo švelnios, žingsnių numaigytos medinės grindys, kaimynų durys, kurios gali tučtuojau atsiverti, o iš jų koks nors žmogus trenktis kakta, mažoki langai, tamsokame koridoriuje virstantys beveik prožektoriais ir verčiantys ieškoti, iš kurios pusės kuris paveikslas matosi, šviesos srautai, kartais virstantys apreiškimo iliustracija. O ir paveikslų personažai, įsilieję į tokią judėjimui nespoksant skirtą erdvę, pavirsta paprastais praeiviais, kuriuos smagiau apžiūrinėt iš nugaros, kaip ir duris, šiek tiek per nuotolį, kad nepažeistum asmeninės erdvės.

Skaityti toliau >>

Nr. 38 (1052), 2013-10-17 | Dailė

Sigita Maslauskaitė, ekspozicijos fragmentas Visų Šventųjų g. 5 Vilniuje. M. Krikštopaitytės nuotr.

Monika Krikštopaitytė

Tik ironija išgelbės pasaulį

Mindaugo Navako „Trys dalykai“ ir viena vasaros paroda projektų erdvėje „Malonioji 6“

Malonioji gatvė nėra patogioje vietoje, ji nepakeliui, kad ir kur eitum. Projektų erdvės lankymo laikas ribotas (tik kelios valandos per savaitę), nors galima bet kada pasiskambinti – atrakins, tik kad negali čia anonimiškai įnert ir išnert, kai tik į galvą šauna. Bet „Maloniojoj 6“ lankytis yra malonu, todėl visi nepatogumai neturi reikšmės. Ir ne tik todėl, kad Žilvinas Landzbergas su Ūla Tornau yra malonūs ir labai talentingi žmonės, ši erdvė pačia geriausia prasme neturi ambicijos ką nors įrodyti, prikišti, veikiau nori parodyti, ką ir patiems atrodo verta pažiūrėti. Aptrupėjęs, vienišaujantis namas nesiekia tapti prestižine galerija, įsikuriantys ir išsikraustantys reginiai greičiau vieši kaip įdomūs svečiai. Menas čia ne ant pakylos, o šalia, toks paprastas – turiu galvoje ne tik jaukią erdvę, bet ir visą komunikaciją, kuri nėra apsinešusi projektinėmis formuluotėmis, nemeta imponuojančio institucinio šešėlio. Tas laisvesnis formatas ir sukuria patį didžiausią malonumą.

Mindaugo Navako pasirodymas tokioje neįpareigojančioje aplinkoje atrodo visiškai logiškas. Skulptūros ribas vis plečiantis skulptorius arba tiesiog menininkas per se Navakas kasmet vis pristato, ką yra sukūręs. Šiemet savo parodoje „Trys dalykai“ jis, regis, puikiai įsijautė į „žaidimą namais“: trys kūriniai natūraliai įsilieja į kadaise gyvenamo namo „scenografiją“. Prie įėjimo – dvi „kabyklos“ su apsiaustais, gretimame kambaryje – indauja su tikromis lėkštėmis. Bet jeigu tai Navakas, aišku, kad kažkur bus aštrus posūkis.

Visiškai nekaltai atrodantys trys objektai, į juos įsižiūrėjus, sąmonei užduoda rimtas apkrovas, mat čia, kaip ir įprasta šiam autoriui, įveltas mastelių sukeitimo efektas. Indaujoje išrikiuotos lėkštės ir sriubinės „papuoštos“ gatvės grafitų „raštais“. Mažos lėkštės, suvokus jų dekorą, galvoje ūgteli iki kelių metrų. Navakui užtenka lėkštės, kad užkariautų didelį plotą... Atrodo, kad jam savaime pavyksta mąstyti kilometrais.

Skaityti toliau >>

Nr. 36 (1050), 2013-10-03 | Tarp disciplinų | Dailė

Mindaugas Navakas, „Indauja“. 2013 m. J. Lapienio nuotr.

Mindaugas Navakas, kūrinio „Indauja“ fragmentas. 2013 m. J. Lapienio nuotr.

Mindaugas Navakas, „Apsiaustas 1“ ir „Apsiaustas 2“. 2013 m. J. Lapienio nuotr.

Mindaugas Navakas, „Apsiaustas 1“. 2013 m. J. Lapienio nuotr.

Jurga Barilaitė, parodos „Iš kitos pusės – Žvėrynas 1989“ fragmentas. A. Haflidason nuotr.

Monika Krikštopaitytė

Iki legendos šiek tiek pritrūko

Algimanto Julijono Stankevičiaus-Stankaus paroda „Tapyba“ ir naujas jam skirtas leidinys

Dailininkas autsaideris iš istorijos mums yra gerai pažįstamas ir patrauklus herojus. Nesuprasti ir nepripažinti kūrėjai kenčia dar nuo antikos laikų. Tad toji kančia nėra vien sovietmečio sunkumų produktas, o atsikartojanti pasakojimo forma. Juolab kad okupaciniu periodu labai daug tokių herojų ir nepriskaičiuotume – didesnė jų dalis vis dėlto kankinosi kompromiso mėsmalėje. Tačiau tokia nepritapėliška, laisva ir visiškai originali asmenybė kaip Algimantas Julijonas Stankevičius-Stankus (1933–2002), kaip liudija ir mūsų tapybos klasiko Povilo Ričardo Vaitiekūno pasisakymai, be jokios abejonės žavėjo.

Keturiasdešimt penkerių nugrūstas į psichiatrijos gydyklas, atsidūręs už pakaltinamumo ribos, Stankus galėjo sau leisti elgtis ypač laisvai – ne tik nepaisyti ideologinių lūkesčių, bet ir pažeisti bet kokias logines jungtis, galėjo virsi pačia poezija, eksperimentu, nesusipratimu, gamtos reiškiniu. Tuo, ko alko režimo paisantys. Čia sutinkame antrą istorijoje nuolat pasikartojančią pasakojimo formą – ryšio tarp genialumo ir beprotybės iškėlimą.

Skaityti toliau >>

Nr. 32 (1046), 2013-09-05 | Dailė

Ekspozicijos fragmentas. A. Lekytės nuotr.

Monika Krikštopaitytė

Ar žinai, kur esi?

Pirmoji queer istorijai ir kultūrai skirta paroda Lietuvoje „Nuo sutemų iki aušros“

„Ar žinai, kur esi?“ – pasiteirauja apsauginis, įleisdamas į gėjų naktinį klubą. Kad nebūtų nereikalingų dramų, kad neištiktų šokas pamačius flirtuojančius tos pačios lyties asmenis. Tas pats klausimas – „Ar žinai, kur esi?“ – nenormatyvaus seksualumo žmones lydi visur kitur, išskyrus specialiai jiems sukurtas erdves. Visas komplektas temų ir emocijų neretai būna užspausta, kad kas antrame žingsnyje negrėstų konfliktiškos situacijos, nors jų išraiška gali būti tik smelkiantis žvilgsnis. Kieno nors migloti nusistatymai gali pakenkti. Kas to norėtų? Ką tai primena?

Man tai sovietmetį, kai vieni sekė ir įtarinėjo, kiti stengėsi kalbėti netiksliai, galiausiai susipainiojo, kuris yra kuris, nes vienas kitą imitavo, o po to paaiškėjo, kad ir patys save persekiojo. O visko iš eilės net istorikams nepavyksta išnarplioti, nes beveik visiems teko įgyti po kelias asmenybes, kurios vieną kitą dangstė, painiojo ir demaskuodavo. Nepriklausomybė suteikė sparnuoto džiaugsmo, kad galėsim niekuo nebeapsimetinėti. Bet vėliau išaiškėjo, kad tai taikoma ne visiems ir ne visai. Tos pačios schemos toliau galioja naujiesiems kitiems. Viešajame smerktinumo diskurse „buržuazines atgyvenas“ pakeitė „iškrypimo propagavimas“.

Nida Vasiliauskaitė parodos kataloge straipsniu „Kodėl homoseksualumą būtina „demonstruoti“

Skaityti toliau >>

Nr. 30 (1044), 2013-07-24 | Dailė

Tim Kliukoit, „Neteisinga šaka“. 2011 m.

Shaltmira, „Standartiniai dydžiai“. 2012 m.

Alina Melnikova, „Aš ir svetima koja“. 2006 m.

Laisvydė Šalčiūtė, „Giesmių giesmė“. 2010 m.

Aušra Volungė (Griškonytė), iš ciklo „Kekšės“. 2001 m.

Parodos „Nuo sutemų iki aušros“ katalogo viršelis

Monika Krikštopaitytė

Raidės, virstančios kūnu

Knyga apie Žibuntą Mikšį

Žibuntas Mikšys, sudarytoja ir teksto autorė Erika Grigoravičienė, knygos dailininkas Jokūbas Jacovskis, artserija, Dailininkų sąjungos leidykla, 2013, 238 p., 500 egz.

Nebuvo jokios galimybės, kad knyga išeitų prasta ar bent vidutiniško gerumo, mat čia susitiko trys talentingi perfekcionistai: Žibuntas Mikšys, Erika Grigoravičienė ir Jokūbas Jacovskis. Žibuntas Mikšys – grafikas, intelektualas, kuriantis Paryžiuje – nors šiuo atveju buvo knygos priežastimi ir objektu, įsigilinimu ir pedantiškumu garsėja seniai. Tokį įspūdį susidariau tik pradėjusi dirbti „7 meno dienose“, mat redakciją pasiekdavo dailininko laiškai, kur jis nepatingėdavo patikslinti vieną ar kitą sau svarbų dalyką. Pavyzdžiui: „Prieš kurį laiką esu pasiuntęs p. L. Vildžiūnui pareiškimą, kad nesu išeivis (ir toks niekad nebuvau).“ (2003.VII.18)

Net jei ir galėtume aptikti ne vieną jo kūrinį, kur matyti dailininko gestas, atliktas „lengva ranka“, palikta „neužbaigtų“ ar nenudailintų vietų, neverta apsigauti – regis, Ž. Mikšys labai gerai žino, ką ir kodėl daro. Net jei žino intuityviai, tiesiog žino, ir tiek. Kaip knygoje pasakojama, „tvirtai dirbti“ jis išmokęs dar prieš rimtus mokslus dailės būrelyje pas skulptorių Alfonsą Janulį, o ir apžvelgus daugiau jo kūrybos akivaizdu, kad neužbaigtumai ir gestai yra tik gero skonio ir sveiko proto išraiška, tačiau, mano nuomone, visa jo kūryba paremta sistemingu darbu ir nuodugniais apmąstymais apie vaizdo (ir gyvenimo) dėsnius.

Iš ryškiai išreikštų man asmeniškai įspūdingiausias

Skaityti toliau >>

Nr. 29 (1043), 2013-07-15 | Dailė | Knygos | LT menininkai užsienyje

Monika Krikštopaitytė

Derybos su lietumi

Įspūdžiai iš „Kultūros nakties“

Liepos 5-osios vakaras ir naktis parodė, kad potencialus meno mylėtojų būrys yra kur kas didesnis, nei kartais manoma. Žmonių knibždėte knibždėjo nepaisant lietaus, kuris neturinčius skėčių vertė žaisti šachmatais su pastogėmis. Kliūčių buvo ir daugiau. Pavyzdžiui, programos apimtys. Atspausdinusi ją visą, gavau aštuoniolika (!) smulkiai prirašytų puslapių. Renginių laikas dubliavosi, tad galima buvo pasijusti kaip tai beždžionei iš anekdoto, kur liūtas liepė gražiems eiti į kairę, o protingiems į dešinę – nors persiplėšk. Susitaikius su stichija (abiem), liko vienas būdas – tiesiog eiti, kaip tas žmogus iš Valdo Papievio romano „Eiti“. Ne toks jau didelis tas Vilnius, o be to, šį bei tą sutrumpino ir liūtys. Mačiau kelias tuščias scenas po vandens siena.

Bejėgystė viską aprėpti sutelkė dėmesį į aplinkos patyrimą. Vilnius buvo persimainęs. Visų pirma, nuo garsų viražų pakito erdvės. Be nesiliaujančius plojimus primenančios liūties, iš už kiekvieno kampo sklido muzika. Tai rokas, tai chorinis dainavimas, tai dar koks nors mišrūnas. Lyg junginėtum kanalus, o nuo drėgmės šie kartais susijungtų. Labiausiai sužavėjo iš Bernardinų kiemo sklidęs balsingas riaumojimas. Netikėtumas, kad ne švelnūs balseliai. Galinga. Gaila, kad tai buvo tik repeticija. Temo.

Skaityti toliau >>

Nr. 28 (1042), 2013-07-09 | Tarp disciplinų | Dailė

Parodos „Prieblandos zona (Kai kulka sužeidžia kaulą)“ fragmentas, Modernaus meno centras. G. Jucevičiaus nuotr.

„PHp / creative lab.“, parodos „Suklastota kvapų istorija. Nuodai“ fragmentas, VDA tekstilės galerija „Artifex“. G. Jucevičiaus nuotr.

Monika Krikštopaitytė

Labai subtili situacija

Dailės realijos, kompensaciniai mechanizmai ir šiokios tokios viltys

Nežinia, ar dėl sezoninio nuovargio – nes kaip tik taip galima pasijusti nuo rudens iki vidurvasario strimgalviais stengiantis aplankyti bent didžiąją dalį Vilniaus parodų, kurios per karščius dar patirštėjo, – ar dėl kažkokių objektyvesnių priežasčių apima keistas jausmas. Nacionalinė dailės galerija uždaryta. Vytauto Kasiulio muziejus atidarytas. Mieste, kur pažvelgsi, – biurokratinės skulptūros. O naujo paminklo Laisvės kovoms pažymėti konkurso ekspozicija primena siaubo kambarį. Su daug falų ir arkliais. Su keliais iki graudumo atpažįstamais etatiniais dalyviais. O ir maždaug 70 procentų nevalstybinių galerijų parodų, kaip ir kasmet, dvelkė nykių, išgyvenimui sukurptų projektų nuorašais. Bet ne visur. Imi svyruoti tarp isteriškos desperacijos, visiško atbukimo ir piktos ironijos. Jei nori, gali pabūti lojančia bolone, savo naiviu balseliu lydinčią karavaną, arba patausoti gerklas. Bet tada atrodys, kad visiems čia viskas patinka ir tinka. Nes tuos spontaniškuosius komentarus feisbuke gan greitai suvirškins griūtim riedantis srautas. Saviškiai sakys: „Meno kritika neatlieka savo funkcijos.“ Atlieka ar neatlieka, nepamenu, ar kas nors svarstė, ar reikia mums Kasiulio muziejaus pačiam Vilniaus centre, kur centriau ir būti negali, centriau nei pats Čiurlionis, kurio darbų mugėj tik vos daugiau nei už dvidešimt tūkstančių, kitaip nei Kasiulio, nieks nepardavinėja. Kaip pasaulio įžymybei pigoka.

Skaityti toliau >>

Nr. 27 (1041), 2013-07-04 | Dailė