Autorius: Monika Krikštopaitytė

Monika Krikštopaitytė

 

Aleksandra Jacovskytė, Vilniaus veidai 1964–1993 (sud. Violeta Juškutė, dail. Jokūbas Jacovskis), Vilnius: Kultūros tiltai, 2014, p. 191

 

Monika Krikštopaitytė

Pasivaikščiojimas po Vilniaus meno mugę „ArtVilnius ’14“
 

Vilniaus mugė – tai toks siurrealistinis renginys, kurio svarbą ir funkcijas, net sėkmės matus kiekvienas savaip įsivaizduoja, todėl bevaikščiodamas tarp tirštai kūriniais aplipintų laikinų sienelių jauti, kaip susilieja dalyvių ir žiūrovų, nors jie beveik sutampa, realybės. Tačiau renginys tikrai nėra beprasmis, o ir labai malonus. Sapniškas: eini ir sutinki visus dailės pasaulio veikėjus, kur bepažvelgsi, ten „Labadiena, kaip Jums sekasi?“. Smagu kaip klasės susitikime. Pirmas ratas – pokalbiai (3 val.), antras – kūrinių apžiūra (1 val.). Vos valanda kūriniams ne todėl, kad trūktų apimties, bet todėl, kad parodas lankančiam žmogui gal 40 proc. turinio yra per šiuos metus matyta. Ir tai anaiptol ne minusas, juk ne visi dailės puslapį rengia ir į parodas kaip į darbą eina, daugeliui metinė parodų suvestinė yra labai parankus pasiūlymas. Norintiems susipažinti su patikusio pristatymo objektu plačiau, verta įvesti raktažodžius į mūsų puslapio paiešką, nemažai jų aprašyta.

Monika Krikštopaitytė

VI Lietuvos tekstilės bienalė „Tekstilė X“ galerijoje „Arka“

Monika Krikštopaitytė

Du Modernaus meno centro leidiniai

Modernaus meno centras jau kelerius metus aktyviai užsiima kultūrinių, dažniausiai dailei skirtų leidinių publikavimu. Nemažą jų dalį užima verstinės knygos, skirtos augintis naujus meno suvokėjus, t.y. jaunuomenei skirti leidiniai. Jų neaptarsiu, nes svarbiausiais pastarojo meto įvykiais manau esant mėginimus pristatyti Lietuvos kultūrinį paveldą.

Monika Krikštopaitytė

Petro Repšio „Atvaizduotos istorijos“ Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė–dešinė“

 Norintiems pažinti vieno įdomiausių Lietuvos dailininkų – Petro Repšio – kūrybą priemonių yra. Pirmiausiai – solidus, išsamiai pagrindines jo veiklos sritis (knygų iliustracijos, estampai, medaliai, plaketės, skulptūros, reljefai, piešiniai, freska) pristatantis albumas „Petras Repšys“, išleistas 2006 m. (sudarytojai Laima Kanopkienė, Eugenijus Karpavičius, „Kultūros barų“ leidykla. Artimiausiu metu ketinama išleisti atnaujintą versiją). Norintiems geriau suprasti kūrimo aplinkybes, epochą ir autoriaus mąstymo būdą verta pasiskaityti puikiu stiliumi sumegztą pokalbių knygą „Piešimas buvo tarsi durys“ (Petrą Repšį kalbina istorikas Aurimas Švedas, išleido „Aidai“, 2013). Čia Repšys intymesnis, kalbama nuo pradžių pradžios, vaikystės iki beveik dabar, labiausiai įsižiūrint į „ideologines situacijas“ (kai sprendimas atskleidžia santykį su sistema) sovietmečiu. Iš dailininko kalbos jaučiasi, kad įprotis neprarasti budrumo niekur nedingo: klausiamas apie nemalonumus moka kalbą pasuk kitu kampu, formuluoti alternatyvias laikysenas, o labiausiai – nusišalint į ten, kur įdomiausia. Ir visiškai negali pykti, nes Repšio istorijos daug puikesnės nei tikrovė, apie kurią prašyta papasakoti. Kartu tai ir yra jo tikroji tikrovė, vaizdingai atsiskleidžianti dėl jo literatūrinio talento. Ir apie sovietmetį juk neįmanoma pasakoti normaliais žodžiais, nes ten reikšmės visiškai neatitinka pirminių, tuo lengva įsitikinti ir sekant dabartines naujienas iš Rusijos valdžios. 

Monika Krikštopaitytė

Andriaus Zakarausko paroda „Vardan“ galerijoje „Vartai“

Labai įdomu, kad kuo tiksliau formuluojama reikšmė, tuo geriau išlenda visai kitos reikšmės, geriau matosi reikšmės struktūra ir kas už jos netilpo. Nes tikrovė aiškumui pasiduoda tik iš dalies. Andriaus Zakarausko labai elegantiškai – erdviai ir ritmiškai – instaliuota paroda turi, kaip „Vartams“ būdinga, nepasirašytą anotaciją (lyg rašyti mokėtų pačios sienos, o galerijos egzistencija priklausytų ne nuo autorių asmenybių), kurioje artikuliuotai nupasakojama, kaip reikia žiūrėti kūrinius. Ten sakoma, kad menininkas „kuria savotišką „utopinę ideologiją“, siedamas ją su tapyba ir tapytojo figūra. Cituodamas, interpretuodamas didžiųjų diktatūrinių ideologijų bei religijų kultivuotą propagandinę retoriką, įsakmų ir kartu įkvepiantį patosą, laikyseną bei gestus menininkas pajungia juos tapybai. Taip sukuriama fiktyvi, kultui artima atmosfera, kurioje išryškinamas menininko kaip demiurgo (visagalio kūrėjo) vaidmuo.“

Monika Krikštopaitytė

VDA fotografijos ir medijų meno katedros studentų paroda „Titanike“

Kai visaip persiformuodama atsirado Fotografijos ir medijos meno katedra (pradedant nuo 1994 m. Vaizdo studijos), pagal nutylėjimą ji buvo suvokiama kaip šiuolaikinio meno katedra. Tačiau praktika parodė, kad už srities rėmų išsiplėšia visų katedrų produkcija. Kad katedros liko daugiau sutartiniais pavadinimais, tampa akivaizdu per studentų peržiūras. Todėl idėja parodą suformuoti katedros pagrindu pasirodė lyg iš 10-ojo dešimtmečio atklydusi, kai ši naujovė kėlė daug lūkesčių ir tokios parodos tikėtasi labiau nei bet kada. Tačiau, matyt, katedra čia veikia labiau kaip socialinis darinys, kaip gentis, turinti savo vertybes, juokelius, teigiamus ir neigiamus herojus. Todėl dėmesys turi krypti ne į medijas ir technikas, o į sąryšių ieškojimą, beje, pavadinimas kaip tik ten ir kviečia.

Monika Krikštopaitytė

Dali, Danusevičius ir O’Kane’as Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro parodų rūmuose

Vakarą prieš apžiūrint parodas keleivių prieplaukoje-kavinėje per televizorių stebėjome žiemos olimpiados atidarymą, kur kaip ir milijonai kitų žmonių sunerimom, ar snaigės nevirtimas penktu olimpiniu žiedu yra oriai nacijai skaudi klaida, ar paslaptingos reikšmės dizaino elementas. Eisenoje mojo sportininkai ir žinojau, kad parodų rūmuose laukia Adomo Danusevičiaus nutapyti atletai, realybė ėmė atrodyti surežisuota, o susidūrus su masinėmis scenomis beveik visada pasidaro įdomu, kaip jaučiasi pavienis žmogus.

Monika Krikštopaitytė

Paroda „Žiūrėjimas į ugnį“ VDA galerijoje „Akademija“

 

Monika Krikštopaitytė

Paroda ir studija „Visagalė tradicija: Kristijono Donelaičio poemos Metai  iliustracijos ir vaizdinis kanonas“