7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Interpretatoriaus galia

Pokalbis su Giedre Jankevičiūte

 

Monika Krikštopaitytė
Nr. 42 (1056), 2013-11-15
Dailė
Mikalojus Vorobjovas. Iš LDM archyvo
Mikalojus Vorobjovas. Iš LDM archyvo
Nuo spalio 29 iki sausio 19 d. Vilniaus paveikslų galerijoje veikia Giedrės Jankevičiūtės ir Rimos Rutkauskienės parengta paroda „Dailės istorikas ir kritikas Mikalojus Vorobjovas (1903–1954)“, skirta Vorobjovo 110-osioms metinėms. Ta proga kalbiname parodos iniciatorę ir vieną iš kuratorių Giedrę Jankevičiūtę.
 
Ne taip dažnai tiriami tyrėjai. Kaip atėjote iki Vorobjovo?
Vorobjovo asmenybe susidomėjau per Antrojo pasaulinio karo dailės tyrimus. 1939–1944 m. Lietuvos dailės gyvenime jis yra ryškiai matoma figūra jau vien kaip knygos „Vilniaus menas“ autorius. Šis veikalas ir jo atsiradimo bei sklaidos istorija daug pasako apie Vilniaus architektūrinio paveldo įkultūrinimą Kauno Lietuvoje, ką jau kalbėti apie tai, kad tai tiesiog gera knyga apie dailę. Ieškojau daugiau medžiagos apie „Vilniaus meno“ atsiradimą. Kai pradėjau rausti Vorobjovo archyvą, aptikau dokumentų, kurie išplečia mūsų požiūrį ne tik į „Vilniaus meną“, bet ir į visą Vorobjovo veiklą, gyvenimą. Supratau, kaip mažai žinome apie Vorobjovo aplinką. Jo gyvenimas padeda daug ką atrasti ne tik Lietuvos dailės istorijos istorijoje, iš jo galėtų susidėlioti nepaprastai įdomus, intriguojantis pasakojimas apie XX a. vidurio kultūros žmonių kultūrinius ir socialinius ryšius, įsitikinimus, pomėgius, laisvalaikį, kasdienybę, pramogas ir darbą.
 
Vorobjovas buvo rusų kilmės ir sukosi kiek kitokioje aplinkoje negu dauguma mums pažįstamų tarpukario Lietuvos kultūros veikėjų. Tarp artimų jo bičiulių – filosofas Vosylius Sezemanas. Su Sezemano intelektualiniu paveldu esame šiek tiek susipažinę, bet apie jo gyvenimą nelabai ką žinome. Vorobjovas bendravo su savo pirmaisiais darbdaviais Elena ir Maksu Holzmanais, išliko įdomus jo susirašinėjimas su architektu ir aistringu bibliofilu Algirdu Mošinskiu. Apie Mošinskio architektūrinę veiklą ir meilę knygoms šiek tiek rašyta, tačiau niekas nėra tyręs jo požiūrio į architektūros istoriją, paveldo išsaugojimą.
 
Taigi kaip ir daugelis užsikabinau už Vorobjovo „Vilniaus meno“ ir labai greitai supratau, kad reikia tirti visą Vorobjovo palikimą: ir jo menotyrinius tekstus, ir gyvenimo istoriją, nes per jį atsiskleidžia ne tik asmenybė, bet ir socialiniai bei kultūriniai ryšiai, leidžiantys daug plačiau nei iki šiol suvokti tarpukario Lietuvos kultūrinę realybę.
 
Ar Jūsų tyrimas nebuvo kartu ir pastangos atkreipti dėmesį į tyrėjų (meno kritikų, meno istorikų) svarbą kultūrai?
Manau, mums pats laikas rašyti kiekvienos iš humanitarinių disciplinų istoriją. Kadangi aš pati esu dailės istorikė, man įdomiausia yra Lietuvos dailės istorijos istorija. Tirdama Vorobjovą rašau vieną iš tos istorijos puslapių. Tikiuosi, kad jis atsiras šalia kitų, jau esančių. Turime Zitos Žemaitytės monografiją apie Paulių Galaunę, straipsnių rinkinius, skirtus Marijai Matušakaitei ir Vladui Drėmai, šiek tiek skelbtas Vytauto Kairiūkščio dailėtyrinis palikimas, Justino Vienožinskio dailės kritika, bet štai tokia ryški asmenybė kaip Vorobjovas dar tebelaukia atidesnio tyrinėtojų žvilgsnio.
 
Pakalbėkime apie parodos formatą. Suprantu, kad labai sudėtinga patraukliai parengti parodą, kurios pagrindinė dalis yra tekstas. Žiūrovas gali pasijusti patekęs į knygą ir paverstas jos skaitytoju. Galbūt galutinis tyrimo tikslas ir yra knyga?
Labai norėčiau parengti knygą apie Vorobjovą. Ne viena, kartu su kitų jo tirtų sričių – baroko, Čiurlionio dailės – specialistais. Paroda – tai mėginimas paviešinti Lietuvos dailės muziejuje esantį Vorobjovo archyvą, tiksliau, jo dalį ir sudominti šia asmenybe įvairių sričių kultūros tyrinėtojus. Man paroda svarbi tuo, kad leidžia pamatyti silpnąsias pristatymo grandis, suprasti, ką galima ir reikia patobulinti plėtojant tyrimus. Kai knyga išeina, klaidas per vėlu taisyti. Paroda šiuo požiūriu yra kiek lengvesnis, lankstesnis žanras, nors žiūrovas gal ir nuskriaudžiamas. Tie, kurie leidžiasi, yra priverčiami dirbti, užuot greitai pasimėgavę vizualiniais įspūdžiais, turi skaityti ilgus tekstus. Tačiau rengėjui toks formatas leidžia pasižiūrėti į savo darbą iš šalies. Kodėl vien dailininkai gali pretenduoti į tokią privilegiją?
 
Kas be ko, paroda apie dailės istoriką nėra ir sunkiai gali būti pakankamai vizuali, nors dizaineris Gedas Čiuželis, man atrodo, padarė viską, ką galėjo, kad ji taptų kiek įmanoma patrauklesnė ir aiškesnė akiai. Todėl tokios parodos (turiu galvoje kitų šalių praktiką) dažniausiai vyksta bibliotekose, archyvuose. Šiuo atveju ryžomės brautis į dailės muziejaus erdvę. Viena vertus, šį žingsnį paaiškina objektyvi aplinkybė, kad Vorobjovo archyvas saugomas Lietuvos dailės muziejuje, jis dirbo šiame muziejuje, nors ir ne Paveikslų galerijos pastate.
 
Antra vertus, pristatome dailės žinovą ir supažindiname su dalimi jo kūrybos per dailės kūrinio ir tam kūriniui skirto teksto sugretinimą. Vorobjovo dailės kritikos salėje parodos lankytojas sueina akistaton su aprašomais kūriniais, turi galimybę pats įsitikinti kritiko įžvalgų taiklumu, išsamumu, savalaikiškumu. Džiaugiuosi, kad toks sumanymas suteikė progą ištraukti į dienos šviesą retai eksponuojamus kūrinius. Mudviem su kolege Rutkauskiene pačioms buvo smagu pasidžiaugti dviem puikiais Marijos Cvirkienės paveikslais, kuriuos pasiskolinome iš Čiurlionio dailės muziejaus. Cvirkienė buvo viena mylimų Vorobjovo tapytojų, šią dailininkę jis labai vertino, džiaugėsi jos pasirodymu Lietuvos meno scenoje ir paskyrė jai labai gražių žodžių. Vorobjovas paskatino mus ištraukti ir mažai kam matytus Viktoro Petravičiaus grafikos darbus. Pažįstam Petravičių pirmiausia kaip vokiečių ekspresionizmu ir primityvo menu besižavintį, labai aistringą menininką, tačiau Vorobjovas rašo ir apie kitokį Petravičių, kritikuodamas jo asmeninėje parodoje 1939 metais pristatytą tapybą ir posūkį neoklasicizmo link perteikusius raižinius. Vorobjovas atvirai abejojo dėl naujos dailininko krypties ir įtikinamai pagrindė savo abejones. Kas žino, gal būtent jo žodžiai paskatino Petravičių susimąstyti ir grįžti prie gerokai stipriau bei autentiškiau jo temperamentą ir pasaulėvaizdį perteikiančio ekspresionizmo. Tikiuosi, kad lankytojai atkreips dėmesį ir į vengrų modernisto Vilmoso Aba Nováko kompoziciją „Cirkas“. Šis darbas ne kartą keliavo iš M.K. Čiurlionio dailės muziejaus į Vengriją, kur jis labai vertinamas, laikomas etapiniu Aba Nováko kūriniu. Vilniuje šį paveikslą matome turbūt pirmą kartą. Rodome kaip mūsų kultūros priklausinį: paveikslą įsigijo Čiurlionio galerija vengrų dailės parodoje Kaune, jį įvertino ir kultūrinėje spaudoje daugiau kaip prieš septyniasdešimt metų aprašė mūsų dailės kritikas.
 
Nors užsiimti skaitymu parodoje gali būti ir iššūkis, vis dėlto įdomiausia dalis man buvo Vorobjovo straipsnių ištraukos, nes jos turbūt geriausiai ir reprezentuoja autorių. Skaitant apie Cvirkienę linksmino jo atviras apologetiškumas, be argumentų liejamos pagyros, pavyzdžiui: „Jos kūryboje švyti Mozarto šypsena.“ Kitose jau nebelinksmino, o džiugino aiški kritikos vertinamoji funkcija, analitiška ir argumentuota. Galbūt tai būdinga ir dabartinei kritikai: giriant mažiau rūpinamasi argumentais, atsakingiau elgiamasi peikiant. O labiausiai žavėjo tai, kad jis kalba apie Čiurlionį kaip apie Europos dailininką, ramiai, lyg tai būtų savaime suprantama. Van Goghas čia nuskamba kaip jam dirvą teruošęs menininkas. Tuomet labai aiškiai ir konkrečiai pajutau anonsuose minimą europinį Vorobjovo lygmenį, nors, žinoma, turėta galvoje ir kita – tai, kad jis mokėsi pas Wilhelmą Pinderį, recenzavo Henri Focilliono veikalą „Formų gyvenimas“ („La vie des Formes“, 1934), o recenziją įvertino Heinrichas Wölfflinas ir kita.
Reikia turėti galvoje minimų tekstų paskirtį. Tai, kas rašoma apie Čiurlionį, buvo skirta užsienio skaitytojui, tai ištraukos iš vokiškai išleistos 1938 m. monografijos. O tai, ką Vorobjovas rašo apie Cvirkienę, Petravičių, Aba Nováką, buvo skirta vietiniam skaitytojui. Iš tekstų matome, kokia to meto dailės kritikos kalba, kokie palyginimai laikomi bendriniais, savaime suprantamais. Aišku, kad „skaidri Mozarto šypsena“ amžininkams neatrodė patetiškas palyginimas, bet aiškiai signalizavo, kad dailininkas, tiksliau, dailininkė, apie kurią taip kalbama, verta dėmesio.
 
Parodoje minite, kad Vorobjovas svarbus ir tuo, kad Lietuvos dailėtyroje mėgino įvesti naujų, tuo metu Europoje aktualių sąvokų (Stilwille, Kunstwollen), bet jos neprigijo, ir tik daug vėliau, jau kone mūsų dienomis imtos daiginti iš naujo. Bendrame pasakojime nemenkas dėmesys apskritai tenka Vorobjovo nesėkmėms. Labiausiai sukrečia Vorobjovo savižudybės faktas, gal net labiau šio poelgio motyvai, kurių vienas – kliūtys užsiimti meno istoriko veikla.
To laikotarpio visuomenė buvo daug labiau hierarchizuota, atitinkamai konservatyvesnė ir vertino nuoseklią profesinę karjerą pasirinktoje srityje. O mūsų dienomis netgi skatinama keisti užsiėmimo pobūdį ir darbo vietą bent kas septynerius metus. Vorobjovo laikais kilimas akademinės karjeros laiptais buvo žmogaus vertės, jo sugebėjimų įrodymas. Iš tėvų laiškų sužinome, kad šeima Vorobjovui nuolat tai primindavo, skatindami jį nepasiduoti, atkakliai siekti tikslo, protingai megzti kontaktus. Vorobjovui karjeros pradžioje netgi labai sekėsi. Jis turėjo ryšių Vokietijos akademiniame pasaulyje, vokiška spauda rašė apie jo darbus ir spausdino jo tekstus. Natūralu, kad karo pabaigoje pasitraukęs iš Lietuvos ir atsidūręs Austrijoje jis pirmiausiai ieško kontaktų ne su lietuvių išeivija, o su austrų kolegomis. Jis ketina tirti Štirijos architektūrinį paveldą, nes jau turi panašios patirties – apgynė daktaro disertaciją apie Bavarijos vėlyvojo baroko architekto Dominyko Zimmermanno pastatų langų formų genezę. Nežinome, kodėl Vorobjovui teko imtis mokytojavimo lietuvių išeivių gimnazijoje Glasenbache, dirbti vertėju, cenzūros įstaigos tarnautoju. Išvietintųjų asmenų stovyklose retas humanitaras gaudavo darbo pagal specialybę, tačiau, matyt, JAV Vorobjovas tikėjosi pritaikyti savo profesines žinias ir gebėjimus. Kai paaiškėjo, kad su dailės istoriko karjera teks atsisveikinti, jis, manau, palūžo. Be abejo, būta ir kitų priežasčių, pastūmėjusių jį į tragišką gyvenimo baigtį.
 
Kaip rinkote medžiagą?
Vorobjovo archyve LDM aptiktą informaciją mėginau interpretuoti studijuodama publikuotus šaltinius. Daug davė galimybė šią vasarą padirbėti Romoje esančioje specializuotoje dailės istorijos bibliotekoje „Hertziana“. Tai vokiška menotyrinė institucija, padėjusi šiek tiek giliau suprasti Vorobjovo studijų aplinką, jį formavusį intelektualinį klimatą. Naršydama įvairius informacijos šaltinius užkliuvau už kelių tikrai įdomių smulkmenų. Pavyzdžiui, niekaip negalėjau suprasti, kodėl apie Čiurlioniui skirtą Vorobjovo monografiją žinomame JAV dailės istorijos ir muziejininkystės žurnale „The Art Bulletin“ recenziją paskelbė tuo metu pradėjęs garsėti archeologas, Romos ir etruskų senienų specialistas George’as Hanfmannas. Išaiškėjo, kad jo tikroji pavardė George’as Maximas Anosovas Hanfmannas, kad jis rusų kilmės, jo tėvai po bolševikų perversmo bėgo iš Rusijos, apsigyveno Kaune, kur jis greičiausiai ir susipažino su Vorobjovu, kad paskiau jie kartu lankė archeologijos seminarus Miuncheno universitete ir t. t. Buvo naudinga sužinoti Pinderio biografinių detalių, iš kurių paaiškėjo, kad jų keliai su Vorobjovu ne kartą kirtosi, tiksliau, Pinderis rėmė Vorobjovo pirmuosius žingsnius Vokietijos akademinėje aplinkoje. Padėjo jam gauti podoktorantūrinę stažuotę, išspausdinti recenziją apie Focillono knygą. Be šių detalių sunku paaiškinti atskirus Vorobjovo biografijos faktus.
 
Ar Vorobjovas turi šansų tapti nauju (idealizuojamu) herojumi? Turint galvoje, kad reta Lietuvos legenda turi nelietuviškas šaknis. O Vorobjovas juk mišrus nuo pat pradžios. Neaišku ir kaip vertinti jo veiklą karo metais. Ko gero, ne veltui ir pranešime, ir ekspozicijoje atkreipiate dėmesį į tai, kad disertacijoje, prie padėkų, Vorobjovas dėkoja ir žydų kilmės dėstytojui (jau pašalintam iš universiteto). Dabar tai atrodo kaip sąmoningas, drąsus gestas, galėjęs jam sukelti nemalonumų.
Kai ėmiausi tyrimo, man kaip tik pasirodė, kad Vorobjovas per daug idealizuotas, kad reikėtų pamėginti paaiškinti tos idealizacijos pagrindą. Be abejo, viena priežasčių – jo puiki metaforiška kalba, maitinanti romantinį žvilgsnį į Vilniaus paveldą. Idealizuotas požiūris į Vilnių mūsų laikais gana stiprus ir populiarus, vienas labiausiai skaitomų autorių – Tomas Venclova, kuriam tai irgi nesvetima. Beje, Venclova yra ne kartą minėjęs apie jaunystėje patirtą susižavėjimą Vorobjovo „Vilniaus menu“ ir vertingą architektūros istorijos pamoką, gautą iš Vorobjovo. Vorobjovą žino ir vertina ne vienas įtakingas mūsų aktualiosios kultūros autoritetas. Tai ir Arūnas Sverdiolas, ir Edmundas Gedgaudas, ir Tojana Račiūnaitė, ir Nijolė Lukšionytė. O atsiliepdama į repliką apie Vorobjovo veiklą karo metais, siūlyčiau prisiminti, kad jis suprato Vokietiją kaip intelektualinę tėvynę, jam ši šalis buvo labai brangi, jos kultūrą jis suvokė kaip siekiamybę. Žydų kilmės dėstytojui filosofui neokantininkui Richardui Hönigswaldui savo disertacijoje Vorobjovas dėkoja kaip padorus ir išauklėtas žmogus. Tai ne politinė, o kultūrinė pozicija. Per kultūros prizmę vertinčiau ir jo elgesį nacių okupacijos metais.
 
Tai gal Vorobjovas ne taip jau menkai žinomas ir jo nereikia atrasti?
Jis žinomas kaip vieno teksto – knygos „Vilniaus menas“ autorius. Dabar atrandamas ir kaip Čiurlionio kūrybos interpretuotojas. Vokiškai parašyta knyga turėjo būti išversta į lietuvių kalbą, kad taptų mūsų savastimi. Tai įvyko tik 2012 metais. Jeigu pavyktų įgyvendinti sumanymą parengti knygą apie Vorobjovą, išverstume ir kitus vokiškai publikuotus jo tekstus – disertacijos dalį, garsiąją recenziją apie Focilliono knygą. Aišku, būtinai reikėtų paskelbti ir laiškų vertimus – susirašinėjimus su Pinderiu, su Wölfflinu, kai kuriuos dokumentus. Iš rusų kalbos reikėtų išversti tėvų laiškus, susirašinėjimą su Mošinskiu, Rannito laiškus. Puoselėju viltį, kad Vokietijos ir Šveicarijos archyvuose atsiras Vorobjovo laiškai Pinderiui ir Wölfflinui. Sudėjus visa tai į visumą atsivertų medžiaga platesnėms ketvirto dešimtmečio antros pusės ir karo metų Lietuvos kultūros istorijos studijoms.
 
Ekspozicijoje rodoma vienintelė išlikusi Vorobjovo daryta nuotrauka, iš laiškų aišku, kad fotografija jis domėjosi, užsiėmė. Kodėl svarbu tai paminėti?
Yra dvi priežastys: fotografija Vorobjovui buvo svarbi kaip profesinis įrankis ir jam rūpėjo vizualumo studijos. Ne visai ta prasme, kaip jas dabar suprantame, bet tai įdomu, gvildenant jo ir jo amžininkų požiūrį į dailę, į atvaizdus.
 
Įdomu, kad Vorobjovo laiku buvo aktualu populiarinti specialias dailės ir architektūros žinias. Tai aktualu ir dabar.  
Taip. XIX ir XX a. tapo masiškėjančių kelionių epocha, tai ir kraštotyrinių judėjimų suklestėjimo laikas. Šiame kontekste buvo labai svarbūs darbai, populiariai pateikiantys specialistų atrastą informaciją, supažindinantys visuomenę su paveldo vertybėmis, padedantys jas prisijaukinti. Anksčiau nebuvau susimąsčiusi, kaip Vorobjovą paveikė ši tendencija. Kai ėmėm muziejaus bibliotekoje ieškoti Vorobjovui priklausiusių knygų, tarp kitų jo profesūros veikalų aptikome Pinderio studiją apie Vokietijos baroką iš vadinamosios „mėlynųjų knygų“ serijos. Tai tokių populiarių knygų apie dailę serija, kurios vienu iš iniciatorių ir buvo Pinderis. Akivaizdu, kad „mėlynosios knygos“ paveikė Vorobjovo „Vilniaus meno“ sumanymą ir teksto pobūdį. Jas suartino daug kas: analogiška parašymo intencija, noras perduoti specialias dailės istorijos žinias bendrą išsilavinimą teturinčiam skaitytojui, siekis įžiebti jo širdyje meilę bei pasididžiavimą šiuo paveldu. Neatsitiktinai „Vilniaus menas“ net ir savo išore primena vokiškas „mėlynųjų knygų“ serijos knygas.
 
Kaip matyti, populiarinimo pastangos pasiteisino. Mane visada gąsdina, kai populiarinimas suprantamas kaip idėja, kad dailės pristatymu gali užsiimti visi norintys, turiu galvoje kultūros žurnalistus be pasirengimo ir kitus eksperto balsu prabylančius viešo diskurso dalyvius.
Vorobjovo atvejis iškalbingas ta prasme, kad 1940-aisiais išeina dvi knygos apie Vilnių: jo ir Jono Griniaus. Kuo skyrėsi šios knygos, viename interviu taikliai nusakė Edmundas Gedgaudas. Jis prisiminė, kad vaikystėje iš pradžių skaitė Grinių, knyga jam buvo suprantama, aiški, patraukli. Turėjo praeiti ne vieni metai, kol jis paėmė į rankas Vorobjovą. Vorobjovui reikia subręsti. Pasak kito Vorobjovo gerbėjo Ramūno Katiliaus, „Grinius yra proza, o Vorobjovas – poezija“. Vorobjovas rašė labai patraukliai, bet jo tekstų suvokimas reikalauja išsilavinimo. Kad pasiektų tokio regimo paprastumo, jis daug metų nuosekliai ir atkakliai dirbo, ką jau kalbėti apie neeilinius jo gabumus ir talentus.
 
Ar Vorobjovas pagal citavimo dažnumą yra gyvas autorius?
Taip – tikrai gyvas. Kai ieškojau jo pėdsakų kitų tekstuose, be „Vilniaus meno“ ir „Čiurlionio“, aptikau paminėjimų gana netikėtuose kontekstuose. Jo disertacija nurodoma Bavarijos baroko tyrinėjimų bibliografijose, o Focilliono knygos recenzija cituojama labai rimtose viduramžių dailės tyrimų istoriografijose ir, kas ypač malonu, dailės istorijos istorijai skirtuose veikaluose. Jei Vorobjovas aktualus dailės istorijos pertekliumi besimėgaujantiems kraštams, mes turėtume jį pripažinti nacionaliniu turtu.
 
Kalbėjosi Monika Krikštopaitytė

 

Mikalojus Vorobjovas. Iš LDM archyvo
Mikalojus Vorobjovas. Iš LDM archyvo
Mikalojaus Vorobjovo daktaro laipsnio diplomas. Iš LDM archyvo
Mikalojaus Vorobjovo daktaro laipsnio diplomas. Iš LDM archyvo
Ekspozicijos fragmentas. G. Čiuželio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Čiuželio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Čiuželio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Čiuželio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Čiuželio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Čiuželio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Čiuželio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Čiuželio nuotr.
Karo metų maisto kortelės. Iš LDM archyvo
Karo metų maisto kortelės. Iš LDM archyvo
Karo metų rūkalų kortelės. Iš LDM archyvo
Karo metų rūkalų kortelės. Iš LDM archyvo
JAV karinės struktūros „Civil Censorship Detachment“ Austrijos padalinio darbo pažymėjimas, išduotas M. Vorobjovui. Iš LDM archyvo
JAV karinės struktūros „Civil Censorship Detachment“ Austrijos padalinio darbo pažymėjimas, išduotas M. Vorobjovui. Iš LDM archyvo
Mikalojus Vorobjovas su dukra Maša prie namų Žvėryne. 1941 m. pavasaris. Iš LDM archyvo
Mikalojus Vorobjovas su dukra Maša prie namų Žvėryne. 1941 m. pavasaris. Iš LDM archyvo