Dailininkas autsaideris iš istorijos mums yra gerai pažįstamas ir patrauklus herojus. Nesuprasti ir nepripažinti kūrėjai kenčia dar nuo antikos laikų. Tad toji kančia nėra vien sovietmečio sunkumų produktas, o atsikartojanti pasakojimo forma. Juolab kad okupaciniu periodu labai daug tokių herojų ir nepriskaičiuotume – didesnė jų dalis vis dėlto kankinosi kompromiso mėsmalėje. Tačiau tokia nepritapėliška, laisva ir visiškai originali asmenybė kaip Algimantas Julijonas Stankevičius-Stankus (1933–2002), kaip liudija ir mūsų tapybos klasiko Povilo Ričardo Vaitiekūno pasisakymai, be jokios abejonės žavėjo.
Keturiasdešimt penkerių nugrūstas į psichiatrijos gydyklas, atsidūręs už pakaltinamumo ribos, Stankus galėjo sau leisti elgtis ypač laisvai – ne tik nepaisyti ideologinių lūkesčių, bet ir pažeisti bet kokias logines jungtis, galėjo virsi pačia poezija, eksperimentu, nesusipratimu, gamtos reiškiniu. Tuo, ko alko režimo paisantys. Čia sutinkame antrą istorijoje nuolat pasikartojančią pasakojimo formą – ryšio tarp genialumo ir beprotybės iškėlimą. Nors tokias sąsajas giliau patyrinėję autoriai priėjo prie išvados, kad psichozė niekada nėra kūrybinga (tik žmogaus protas gali toks būti, o ne jo liga), populiari nuomonė ir toliau sėkmingai tikisi iš menininko nors menkučio pamišimo. Kitaip tariant, kuo labiau pamišęs, tuo geriau, todėl dalis dailininkų stengiasi tai bent jau suvaidinti. O štai Stankus turi jau du solidžius parametrus tapti Lietuvos van Goghu.
Po Nepriklausomybės padidėjęs dėmesys šio autoriaus asmenybei ir kūrybai vis žada įdomų tyrimą. Ne taip seniai „Kultūros barų“ išleistas solidus albumas su Kęstučio Šapokos ir P.R. Vaitiekūno tekstais žadėjo, kad Stankaus atradimo fazė pereina prie gilesnių įžvalgų. To tikėjausi ir iš parodos bei naujo leidinio – „Algimantas Julijonas Stankevičius-Stankus. Žaliasis sąsiuvinis“ (išleido Modernaus meno centras, knygos dailininkas – Alfonsas Žvilius, 2013). Tačiau, regis, kol kas likome toje pačioje stadijoje.
Kol kas Stankui tebetvirtinami kelią į naują statusą užtikrinantys raktažodžiai. Įdomiai K. Šapoka interpretuoja žalią sąsiuvinį, į kurį Stankus klijavo, siuvo įvairiausius sovietinės aplinkos niekučius. Anot menotyrininko, šią artefaktų aibę ar vaizdų dienoraštį reikėtų laikyti vienu pirmųjų konceptualių kūrinių. Dar įdomesnės pastangos iš vieno pašto ženklo su Jono Basanavičiaus atvaizdu formuluoti politinės rezistencijos požymius. Be jokios abejonės, raktažodžiai – konceptualus ir rezistentas – šiuo metu turėtų būti paklausūs, tačiau ar jų dirbtinis integravimas nėra mėginimas standartizuoti tą pačią kūrybą, kuri jau nukentėjo nuo vienos ideologijos? Jei tai padėtų pereiti prie konkrečios kūrybos tyrimo, aš neprieštarauju, nes ir dabar bet kuris menininkas yra perplėšiamas į du pasakojimus: vienas skirtas plačiajai auditorijai, o antras – kultūros bendruomenei. Tai nėra savaime blogai, bent jau tol, kol populiarusis pasakojimas palieka kelią į susitikimą su tuo, kas jo kūryboje svarbiausia, vertingiausia. Visada abejojau, ar etiketės padeda kalbėti apie turinį. Tai tik suvienodinančios etiketės, kurias galima klijuoti į sąsiuvinį.
Vilniaus dailės akademijos ekspozicijų salių „Titanikas“ pirmo aukšto salėje beveik visą rugpjūtį veikiančioje parodoje pasigedau struktūros ar tyčinio Stankaus būdo atskleidimo kaip antiformato. Salėje tiesiog nuosaikiai iškabinta tapyba, akvarelės, stenduose pateikta šiek tiek piešinių, per televizorių galima pasiklausyti jį sutikusių asmenų prisiminimų. Tai kūrybos sankaupa su papildomais dokumentais, bet ne tyrimas. Pagalvojau, kad tokia „nesikišimo“ politika eksponatų atžvilgiu gali būti paaiškinama. Juk sovietmečio parodų tarybos, komisijos ir įvairūs įgaliotinių apsilankymai Lietuvos dailės veidą kraipė ir perkreipinėjo, galbūt P.R. Vaitiekūno kartai išsivystė alergija bet kokiai kuratorystės formai?
Iš kuklios mažo formato tapybos virtinės išsiskyrė ir spalva sodrios, ir forma įdomios akvarelės. Su įtampa traktuota, pasikartojanti sovietinės kariuomenės tema prašėsi apibendrinimo. Išsklidę po salę autoportretai siūlė užuominas, kad tai irgi atskiro dėmesio objektas, galintis padėti atskleisti ir individualybės dramą režimo sąlygomis, ir Stankaus pomėgį būti mediumu. Juolab kad P.R. Vaitiekūnas jau yra įdomiai mąstęs šia tema: „Visų jų – nužudytųjų – akis Algis įsistatė į savo veidą. Žiūri dabar į mus – savo brolio Stasio, miško brolio, akimis. Nei keršto, nei neapykantos nėra tose akyse, jokio salsvumo, jokio gašlumo nėra tose akyse, tikra šviesi meilė – tiesa žiūri į mus.“ (Algimantas Černiauskas, „Basam – ašmenimis“, Šiaurės Atėnai, 2007 02 10, nr. 832.)
Paroda turėjo dar vieną „ramentą“ – knygą. Ji įmantrios, tačiau nelabai patogios struktūros: nei lovoje paskaitysi (kad atsiverstum, reikia stalo), nei atverstos paliksi (įrišimas neleidžia). Viršutinė dalis – nuo pradžios iki galo reprodukuotas Stankaus „Žaliasis sąsiuvinis“ su visais priešlapiais, atkartota net puslapius jungianti spiralė. Matyti kaip tikrą ir visut visą sąsiuvinį malonu. Keistesnė atrodo apatinė dalis, ne tiek turiniu, kiek maketavimu. Puslapiuose miniatiūromis atkartojami „Žaliojo sąsiuvinio“ objektai ir greta pateikiami komentarai. Viršutinės knygos dalies lapus galima versti paraleliai su apatinės – lyg dvi knygas, kurios viena kitą paaiškina. Išradinga. Ypač vertingi komentarai, nes mano karta iš sovietinės atributikos teatpažįsta saldainių popierėlius, dar vieną kitą bilietą ar konservų etiketę, o kitkas palaipsniui grimzta užmarštin ir reikalauja paaiškinimo. Komentuojančios knygos puslapiai perskelti dar ir per pusiaują, o apatinėje dalyje į antraštės dydžio gabaliukus sukapoti, lyg trupiniai po puslapius išbarstyti du tekstai: perspausdinta jautri Antano Ramono esė „Epochos dienoraščiai“ ir informatyvus įžanginis Kęstučio Šapokos straipsnis „Žvelgti į epochos esmę“. Nesuprantama tik, kam taip žiauriai pasielgta su tekstu – lyg moterų žurnale viskas paversta sakiniu, nors publikuojamiems tekstams pagal struktūrą tai visiškai svetima. Kad perskaitytum rišlią pastraipą, turi perversti tris puslapius. Ir kam šitiek skirtingų šriftų, tiek papildomų grafinių elementų ir taip jau gana sudėtingos sandaros knygai? Nepaisant šių apsunkinimų, knyga vertinga dėl informacijos – per tų mažyčių komentarų detales labiausiai ir išryškėja epocha. Konkretybės visada daugiau atskleidžia nei šabloniniai epitetai.
Nors ir išsakiau nuogąstavimus, džiaugiausi galimybe pamatyti Stankaus darbus natūroje. Nes ir spalvos, ir kūrinių masteliai reprodukcijose dažnai atrodo labai apgaulingai. Kuklūs formatai pasakojo apie kuklias dailininko galimybes, kariuomenės motyvai labai aiškiai bylojo apie grėsmę, išgyvenimo kovą, žmonių, ypač brolio šeimos portretai – apie žmogiško ryšio trapumą ir brangumą. Stankus tikrai turi ką papasakoti. Tikiuosi, kad netrukus išeisime iš atradimo stadijos.
Paroda veikia iki rugsėjo 7 d.
VDA „Titanikas“ (Maironio g. 3, Vilnius)
Dirba antradieniais–šeštadieniais 12–18 val.