7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Šventieji kaip praeiviai

Sigitos Maslauskaitės paroda „Aš taip gyvenu. Vienuolynų freskų personažai ir kiti herojai“

 

Monika Krikštopaitytė
Nr. 38 (1052), 2013-10-18
Dailė
Sigita Maslauskaitė, ekspozicijos fragmentas Visų Šventųjų g. 5 Vilniuje. M. Krikštopaitytės nuotr.
Sigita Maslauskaitė, ekspozicijos fragmentas Visų Šventųjų g. 5 Vilniuje. M. Krikštopaitytės nuotr.
Buvusio Visų Šventųjų karmelitų vienuolyno koridoriuje (Visų Šventųjų g. 5, Vilnius) spalio 12–13 d. veikė tapytojos Sigitos Maslauskaitės paroda. Tik dvi dienas, bet su autore ir arbata iš čia pat – gyvenimo ir darbo patalpų, kurias irgi buvo leista apžiūrėti. Dalis parodos persikėlė į VDA „Akademijos“ galeriją, tačiau ją tegalime vadinti fragmentu, nes parodos patyrimui bene svarbiausios buvusio vienuolyno erdvės: skliautuotas, platus, nenudailintas koridorius, jo švelnios, žingsnių numaigytos medinės grindys, kaimynų durys, kurios gali tučtuojau atsiverti, o iš jų koks nors žmogus trenktis kakta, mažoki langai, tamsokame koridoriuje virstantys beveik prožektoriais ir verčiantys ieškoti, iš kurios pusės kuris paveikslas matosi, šviesos srautai, kartais virstantys apreiškimo iliustracija. O ir paveikslų personažai, įsilieję į tokią judėjimui nespoksant skirtą erdvę, pavirsta paprastais praeiviais, kuriuos smagiau apžiūrinėt iš nugaros, kaip ir duris, šiek tiek per nuotolį, kad nepažeistum asmeninės erdvės.
 
Parodos pavadinimas – „Aš taip gyvenu“ – šiek tiek paaiškina drobių motyvus. Sigita Maslauskaitė nuosekliai domisi bažnytiniu paveldu darbe (yra Bažnytinio paveldo muziejaus direktorė), gyvena buvusio vienuolyno patalpose, gieda Bernardinų bažnyčios chore „Langas“, tapo pleneruose įvairiuose vienuolynuose ir t.t. Kitaip tariant, ikonografija ja supa. O kai tai atsitinka nuolat, šios veikėjai įsigyvena į realybę, tampa kaimynais, kuriuos gali pažinti iš žingsnių, laikysenos, kosčiojimo, šešėlio ir dar ko nors, ko kasdienybėje neartikuliuoji. Juk gaila laikyti savo kaimynus apverstus, suremtus į vieną krūvą, norisi leisti jiems „prasivėdinti“, paklaidžioti daug paralelinių erdvių apimančiame koridoriuje.
 
Tarp durų ir langų išdėstyti paveikslai neišvengiamai sukuria santykį su jais. Vienas, atrodo, tik ką išėjo, gal parūkyti, nes šalia – vietinė peleninė, kitas tuoj čiups už rankenos, gal net skuba, nes bulvės užvirė. Viena moterų neša dubenį kaimynei paskolinti, kita atsidėkodama – obuolį. Vienas kaimynas groja gitara, kitas vengia šurmulio ir stengiasi išslinkti nepamatytas. Iš freskų „natūros“ perkelti personažai nėra labai konkretūs, bet aišku, kad jie atkeliavo iš veiksmo scenų, todėl veiksmas, tik jau spontaniškas, užverda ir Visų Šventųjų koridoriuje. Istorijos rutuliojasi neprašomos, tereikia kelis kartus skirtingai pakartoti maršrutą. Tirštas, slenkantis tavo pačios šešėlis įtikins, kad judesys nepasivaideno. O riebi aliejinė tapyba su besiraitančiais blikais tik paantrins. Tapytojos ekspresija gimininga sienų raibuliams ir drėgmės dėmėms. Ir nieko čia keista – viskas susipynė ir čia kalta pasąmonė.
 
Šventieji žmogėnai ne per daug į tave kreipia dėmesio, kaip tieji iš altorių, kurie kartais smeigia pirštu ar šį įspėjamai kelia. Ir jie nieko nemoko, nieko nerodo: nei savo nuluptos odos, nei padėklo su galva, nei kopėčių, nei pasmeigtų slibinų. Čia jie – savaitgaliniai šventieji. Be atributų, neteatrališki, kaip kiti paprasti žmonės. Kai kurie jų gal visai net nešventi, bet neįmanoma atskirti kurie. Čia ir visa paslaptis – retorinės figūros toje prietemoje pamažu virsta žmonėmis. Mistinis manipuliacijų objektas – tavo artimas – įgyja formą. Tokie šventieji turbūt ir puodus žiedžia. Su tokiais ir šnektelt norėtųsi. Jie gal net visažiniais neapsimestų ir ko nors šiurpaus neprikalbėtų.   
 
Koridoriaus gale, paluby, lyg milžiniška gyvatė kybo raudonoji kasa, kuri buvo nuleista pro vienuolyno langą per projektą „Menas netikėtose erdvėse“ (2008). Ta pabėgimo metafora vis dar laikoma, dėl atsargos kaip koks gesintuvas. Guodžia ne savo noru ar iš reikalo į vienuolyną patekusiųjų dvaseles. Pagal Maslauskaitę, šventųjų ir pasišventusių gyvenimas – visai kaip paprastas gyvenimas, be didingų abejonių, nes tos irgi paprastos. Teatrališkumas iš turinio čia pabėga į potėpius ir intravertiškai kirba viduje – klostės pilnos šešėlių, pradedamų, neužbaigtų ar užlaikytų judesių. Dar tiek pat „šiugždėjimo“ prideda intensyvus spalvų sodrumas. Jos skanios kaip rudeniniai obuoliai. Konceptualistas čia jau imtų kankintis, kad autorė užstrigusi modernistinėje paradigmoje. Tačiau man asmeniškai skirtis tarp pasenusio ir nepasenusio dabartinio tapymo būdo yra ten, kur išaiškėja ar išreiškiamas grynai tik menininko „aš“ arba dar kas nors sukuriama iš minčių, patirčių. Maslauskaitės kūrybos ego niekada negožė, o ir kūrybai ji turi visą komandą – šventų ir nešventų, iš senojo ir naujojo testamento, jų prototipų draugų ir artimųjų kūnuose.
 
Dalis parodos veikia iki spalio 26 d.
Vilniaus dailės akademijos galerija „Akademija“ (Pilies g. 44, Vilnius)
Dirba pirmadieniais–šeštadieniais 12–18 val.

 

Sigita Maslauskaitė, ekspozicijos fragmentas Visų Šventųjų g. 5 Vilniuje. M. Krikštopaitytės nuotr.
Sigita Maslauskaitė, ekspozicijos fragmentas Visų Šventųjų g. 5 Vilniuje. M. Krikštopaitytės nuotr.
Sigita Maslauskaitė, ekspozicijos fragmentas Visų Šventųjų g. 5 Vilniuje. M. Krikštopaitytės nuotr.
Sigita Maslauskaitė, ekspozicijos fragmentas Visų Šventųjų g. 5 Vilniuje. M. Krikštopaitytės nuotr.
Sigita Maslauskaitė, ekspozicijos fragmentas Visų Šventųjų g. 5 Vilniuje. M. Krikštopaitytės nuotr.
Sigita Maslauskaitė, ekspozicijos fragmentas Visų Šventųjų g. 5 Vilniuje. M. Krikštopaitytės nuotr.
Sigita Maslauskaitė, ekspozicijos fragmentas Visų Šventųjų g. 5 Vilniuje. M. Krikštopaitytės nuotr.
Sigita Maslauskaitė, ekspozicijos fragmentas Visų Šventųjų g. 5 Vilniuje. M. Krikštopaitytės nuotr.
Sigita Maslauskaitė, ekspozicijos fragmentas Visų Šventųjų g. 5 Vilniuje. M. Krikštopaitytės nuotr.
Sigita Maslauskaitė, ekspozicijos fragmentas Visų Šventųjų g. 5 Vilniuje. M. Krikštopaitytės nuotr.
Sigita Maslauskaitė, ekspozicijos fragmentas Visų Šventųjų g. 5 Vilniuje. M. Krikštopaitytės nuotr.
Sigita Maslauskaitė, ekspozicijos fragmentas Visų Šventųjų g. 5 Vilniuje. M. Krikštopaitytės nuotr.
Sigita Maslauskaitė, ekspozicijos fragmentas Visų Šventųjų g. 5 Vilniuje. M. Krikštopaitytės nuotr.
Sigita Maslauskaitė, ekspozicijos fragmentas Visų Šventųjų g. 5 Vilniuje. M. Krikštopaitytės nuotr.
Sigita Maslauskaitė, ekspozicijos fragmentas Visų Šventųjų g. 5 Vilniuje. M. Krikštopaitytės nuotr.
Sigita Maslauskaitė, ekspozicijos fragmentas Visų Šventųjų g. 5 Vilniuje. M. Krikštopaitytės nuotr.
Sigita Maslauskaitė, ekspozicijos fragmentas Visų Šventųjų g. 5 Vilniuje. M. Krikštopaitytės nuotr.
Sigita Maslauskaitė, ekspozicijos fragmentas Visų Šventųjų g. 5 Vilniuje. M. Krikštopaitytės nuotr.
Sigita Maslauskaitė, ekspozicijos fragmentas Visų Šventųjų g. 5 Vilniuje. M. Krikštopaitytės nuotr.
Sigita Maslauskaitė, ekspozicijos fragmentas Visų Šventųjų g. 5 Vilniuje. M. Krikštopaitytės nuotr.
Sigita Maslauskaitė, ekspozicijos fragmentas Visų Šventųjų g. 5 Vilniuje. M. Krikštopaitytės nuotr.
Sigita Maslauskaitė, ekspozicijos fragmentas Visų Šventųjų g. 5 Vilniuje. M. Krikštopaitytės nuotr.
Sigita Maslauskaitė, ekspozicijos fragmentas Visų Šventųjų g. 5 Vilniuje. M. Krikštopaitytės nuotr.
Sigita Maslauskaitė, ekspozicijos fragmentas Visų Šventųjų g. 5 Vilniuje. M. Krikštopaitytės nuotr.