Benamiai vaizdai

Sužinojus apie parodą „Vaizdų archyvas. Sąsiuvinis Nr. 1“ kilo klausimas – ką dar galima padaryti su sovietmečio represinių žinybų bylų archyvais? O jau po parodos – kaip atsakyti į aritmetine progresija besidauginančius klausimus? Dauguma jų emociniai arba antropologiniai – ką mums reiškia vaizdas, kaip jisai veikia, kaip tam daro įtaką kontekstas, žvelgiantysis, kokia proporcija fotografija susijusi su mirtimi, o kokia – su gyvenimu, kada, kodėl... Kęstutis Grigaliūnas, pasitelkęs fotografijoje besispecializuojančią menotyrininkę Agnę Narušytę, ir vėl grybštelėjo paširdžius.

 

Ankstesnėse, nuo 2009 m. kuriamose instaliacijose, kurias galima įvardinti kaip „Mirties dienoraščių“ seriją, Grigaliūnas suvokėją veikė kone fiziškai – išskleisdamas reiškinio apimtis: tūkstančiai akių ir likimų dengė milžiniškas Šiuolaikinio meno centro sienas (2010), lyg skalbiniai tirštai sudžiauti gyvenimai vertė nerimastingai žingsniuoti Vilniaus grafikos meno centro salėmis (2011), stengiantis suvokti nuo represijų nukentėjusiųjų skaičių ir negalimybę aprėpti skausmo, baimės, praradimo dydį. Kitą kartą (Pamėnkalnio galerijoje, 2011) formuluotas artimųjų atskyrimas ir beviltiškas ilgesys, kankinimas nežinomybe. Buvo dar kelios „Mirties dienoraščių“ temos emanacijos, svarbiausios jų – knygų pavidalu: „Pirmojoje knygoje publikuoti 944 pirmosios sovietų okupacijos metu nukankintų, išvežtų į lagerius ir sušaudytų žmonių bei pasipriešinimo dalyvių portretai, trumpos biografijos ir pirštų atspaudai. Antrojoje – baudžiamosiose bylose rasti 1939–1943 m. suimtų 5513 asmenų 8725 portretai. Trečiojoje – 2011 m. menininko sukurtų instaliacijų bei represuotų Lietuvos karininkų šeimų fotografijos.“ (Agnė Narušytė).

 

O kas šįkart? Įvardijus didžiąsias nuodėmes – trėmimus, kankinimus, išskyrimus ir kitas sovietinio režimo mums „dovanotas“ pažeminimo formas, – pasirodo, liko šūsnys nuotraukų, su kuriomis nežinia ką daryti, jas kiek sunkiau klasifikuoti. Formaliai šios parodos medžiaga – nuotraukos iš 1940–1941 m. pradėtų NKVD (Vidaus reikalų liaudies komisariatas) baudžiamųjų bylų, tačiau jose užfiksuotas laikotarpis įvairuoja.

 

Tai daugiausiai metų iki okupacijos vaizdai, turėję vietą tarp žmonių asmeninių daiktų, snaudę šeimos albumuose, rymoję ant palangių ir panašiai. Visai lyg žmonės, vaizdai buvo suimti ir apžiūrėti kitais tikslais, kitu būdu, kaip Agnė Narušytė rašo, „enkavedisto, kankintojo žvilgsniu“, kuris vaizdą skaitė kaip tekstą ir ieškojo jame, už ko galima užsikabinti.

 

Be formalių panašumų (mėgėjiški reportažai, studijiniai portretai ir pan.), nuotraukas jungia tik tai, kad jų savininkai buvo režimo persekiojami, tačiau nuotraukose vaizduojamas gyvenimas, tokios niūrios ateities dar nenumanant. Tik mes žinom ir, kaip Agnė tiksliai pasakė, mus tai pastato į jų vietą. Juk ir mes nežinome, kokia mūsų ateitis. Inertiško su nuotrauka tapatinimosi eiga užstringa, suveikia kaip bloga lemiantis burtas. Taip grybštelėjama už baimės stygų, kad norisi atsitraukti. Užmiršti. Tačiau, jei sušaudomų žmonių nuotraukoje jie amžinai bus prieš sušaudymą, amžinai (kiek tveria vaizdas) bus išsigandę, gal tarpukario gyvenimas, šimtai jaunysčių, meilių ir idilių irgi bus amžinai? 

 

Jei suskliaudžiame žinojimą apie tai, kas nuotraukų veikėjus ištiko vėliau, atsiveria kitas suvokimo lygmuo – pavadinkime jį teoriniu. Juk yra daugybė jau mirusių žmonių nuotraukų telkinių. Paveldėti albumai su senelių draugų, bendradarbių atvaizdais, o gal net visai nepažinotų žmonių užsilikę archyvai. Jų nėra kur dėti, nėra ką su jais daryti, – išmesti? Čia paaiškėja, kad fotografija susijusi ne tik su mirtimi, bet ir su gyvenimu, nes nuotraukos su žmogaus atvaizdu išmetimas lyg ir turi žudymo prieskonį. Šia prasme prietaringumas niekur nedingo. Ką jau kalbėti apie baimę nepastebėti kokios nors Vivian Maier ar ko nors, ką sunaikinus istorikas išbaltų. Ir Grigaliūnas, ir Narušytė, bent jau kalbėdami per atidarymą, nuotraukas tapatino su jose užfiksuotais žmonėmis. Kalbiniame lygmenyje nuotraukos yra „tie žmonės“. Ką mums su jais daryti?

 

Savo tekste šalia nuotraukų Agnė tarsi mėgina su tais „jais“ susipažinti: apžiūri aplinką, veidus, spėlioja, kokia jų istorija. Po to visai nelinksmai susizgrimba esanti enkavedisto pozicijoje, jis juk irgi bandė perskaityti gyvenimus iš tų pačių vaizdų. Ir dar tos bylos... Jų parodoje nėra, bet Agnė, susidomėjusi, kaip veikia tas „kankintojo žvilgsnis“ – kur žiūri, ko ieško, ką randa, – tekste vis atsiverčia tai vieną, tai kitą kaltinimo protokolą. Žiūrėdama ir vartydama bylas aptinka, kad kaltės įrodymu gali virsti bet kas, kad ir trumpikių juostelė ar prašmatnus automobilis. Kitaip tariant, vaizdai kaltės gaminimui buvo ne naudojami, o išnaudojami, lygiai kaip ir žmonės. Aš ir pati vėl nuotraukas palyginau su žmonėmis. 

Grigaliūnas ne tik rodo nuotraukas, jis jas paverčia suvenyrais – kibiais mažais paveikslėliais, kurie limpa prie metalinių paviršių, tokius žmonės par(si)veža iš kelionių. Įsigilinus, tai – irgi deportuoti vaizdai, tik kad didžioji dalis tik tam ir „gimę“. „Magnetukus“ autorius leidžia išsinešti, bet su viena sąlyga – lankytojas turi juos aprašyti. Sumanymas gana mįslingas, tačiau aišku viena – vaizdas čia verčiamas tekstu. Ar įžodinę juos geriau suprasime? Skirsime jiems laiko? O gal čia svarbu benamiams vaizdams surasti naujus namus, būti infiltruotiems į kitų žmonių atmintį?

 

Tuomet vaizdai turi šansų įgyti naują kontekstą, gyvą atminties saugotoją tik pagal patrauklumo kriterijų. Šiuo požiūriu Grigaliūno sumanymas prieštarauja Narušytės minčiai: „O bartiškojo punctum sužeidimas čia irgi specifinis – kokios nors detalės nukeltas į savo vaikystės prisiminimus žiūrovas tegali susigėsti, nes tai būtų tik egoistinis mėgavimasis kito kančios sąskaita.“ Manyčiau, kad punctum – iš subjektyvaus žiūrėjimo kylantis dūris – dažnai ignoruoja daug žinojimų. Bartiškasis punctum kartais absoliučiai nehumaniškas, nes kyla iš individualios pasąmonės. Bet tol, kol vaizdai yra parodoje su šiuo niūriu kontekstu, sutinku – žinojimas, kad tai – gyvenimai „prieš audrą“, laimi. Kitame kontekste keičiasi ir vaizdo poveikis, reikšmės.

 

Išsirinkau dvi nuotraukas-įnames. Vienoje jų tolumoje į bangas bėga mauduoliai, tik vėliau įsižiūrėjusi supratau, kad jie visi kažkodėl nuogi. Kareiviai? Nudistai? Antroje – iš lauko fotografuojamas balkonas, dviejų kadrų fragmentai. Čia galėjau pajusti enkavedisto sekantį žvilgsnį, bet ir vėl – veidai labai neryškūs. Nei pirmoje, nei antroje nuotraukoje vaizdas neišduoda jokio konkretaus žmogaus. Jie prasprūsta. Dabar manau, kad greičiausiai čia pasidarbavo pasąmonė – išsirinkau nematomus atvaizdus. O mirusiųjų žvilgsniai vis dėlto man per daug gyvi.

 

Paroda veikia iki lapkričio 23 d. 

Galerija „Artifex“ (Gaono g. 1, Vilnius)

Dirba antradieniais–penktadieniais 12–18 val., šeštadieniais 12–17 val.