Ar žinai, kur esi?

„Ar žinai, kur esi?“ – pasiteirauja apsauginis, įleisdamas į gėjų naktinį klubą. Kad nebūtų nereikalingų dramų, kad neištiktų šokas pamačius flirtuojančius tos pačios lyties asmenis. Tas pats klausimas – „Ar žinai, kur esi?“ – nenormatyvaus seksualumo žmones lydi visur kitur, išskyrus specialiai jiems sukurtas erdves. Visas komplektas temų ir emocijų neretai būna užspausta, kad kas antrame žingsnyje negrėstų konfliktiškos situacijos, nors jų išraiška gali būti tik smelkiantis žvilgsnis. Kieno nors migloti nusistatymai gali pakenkti. Kas to norėtų? Ką tai primena?

 

Man tai sovietmetį, kai vieni sekė ir įtarinėjo, kiti stengėsi kalbėti netiksliai, galiausiai susipainiojo, kuris yra kuris, nes vienas kitą imitavo, o po to paaiškėjo, kad ir patys save persekiojo. O visko iš eilės net istorikams nepavyksta išnarplioti, nes beveik visiems teko įgyti po kelias asmenybes, kurios vieną kitą dangstė, painiojo ir demaskuodavo. Nepriklausomybė suteikė sparnuoto džiaugsmo, kad galėsim niekuo nebeapsimetinėti. Bet vėliau išaiškėjo, kad tai taikoma ne visiems ir ne visai. Tos pačios schemos toliau galioja naujiesiems kitiems. Viešajame smerktinumo diskurse „buržuazines atgyvenas“ pakeitė „iškrypimo propagavimas“.

 

Nida Vasiliauskaitė parodos kataloge straipsniu „Kodėl homoseksualumą būtina „demonstruoti“ atkreipia dėmesį į tai, kad heteroseksualumas demonstruojamas visur ir ištisai. Ir, kad ir kaip būtų keista, neapkrėtė nė vieno gėjaus ar lesbietės. Man irgi įdomu, kodėl visuomenei taip ramu dėl to, kad visa pigioji reklama laikosi ant pusiau nurengto moters kūno arba kultūristo raumens. Moteris ir padanga – gerai, o du apsikabinę vaikinai – tikras siaubas. N. Vasiliauskaitė prieina paradoksalios išvados: „Manyčiau, galime fiksuoti viešai reiškiamos homofobijos augimą, bet ne todėl, kad anksčiau jos būta „mažiau“, o todėl, kad objektas nebuvo įžengęs į matomų dalykų lauką ir heteroseksualai nežinojo esantys heteroseksualūs.“

Margarita Jankauskaitė taip pat specialiai katalogui rengtame straipsnyje „Drąsa būti“ irgi tikina, kad aršiausios kovos vyksta viešumo teritorijoje, kur nustatomas dominavimas. Autorė primena, kad būtent „žodis turi galią kurti tapatumus. Jie nėra „daiktai“, kuriuos galima konkrečiai, iki galo apibrėžti. Kaip ir kultūra, tapatumai atsiskleidžia kaip per laiką kintantis vyksmas, raginantis klausti ne „kas yra kas?“, bet ieškoti atsakymo į klausimą „ką asmuo daro, siekdama(s) sukurti savąjį Aš?“ Tapatumai kuriami net ir nesuvokus, kiek į tai įsitraukęs asmeniškai esi tu pats.“ Tačiau homoseksualaus tapatumo puolėjai, regis, tai suvokia labai aiškiai. Queer žmonių atspindėjimas žiniasklaidoje itin retai kada būna teigiamas, todėl nekeista, kad parodos kuratorė Laima Kreivytė šiai parodai šmaikščiai ironiškai pasiskolino filmo apie vampyrus pavadinimą. Tačiau, kaip visai neseniai su paroda nesusijusiu, nauju trumpu filmu išaiškino interneto chuliganai „Pistonai“– „gal tau tai bus ir naujienai, bet tu privalai tai žinoti – nė vienas žmogus pasaulyje nėra šimtu procentų heteroseksualas. Visi mes esame daugiau ar mažiau gėjai ar lesbietės. Todėl tu nesi koks nors ypatingas, tu toks pats kaip visi.“ Gaila, kad tuo įsitikinę tik gėjai, jų draugai ir šia sritimi labiau pasidomėję žmonės.

 

Šalia kūrinių rinkinio, katalogo tekstų dalyje Artūras Tereškinas mėgina nusakyti, ką jam reiškia būti queer. Pasirodo galima jaustis ir nepakankamai queer. Autorius teigia, kad būnant kitokiam diskomfortas neišvengiamas, o „norėdamas išlaikyti save tokį, kokį įsivaizduoji, turi rizikuoti ir savo gyvenimu, ir savo patogumais“.

 

Pirmoji queer (kaip Kreivytė verčia – kreivų) istorijai ir kultūrai skirta paroda Lietuvoje „Nuo sutemų iki aušros“ ir nemažiau svarbus jos katalogas tuo pačiu pavadinimu bando apžvelgti, kad ir greitu žvilgsniu, tą painią sunkiai paaiškinamo siaubo ir paradoksų istoriją. Kaip taikliai sako dar viena katalogo autorių ir parodos rengėjų Dalia Mikonytė, „pamažu aiškėja, kad tai toli gražu ne tik LGL (Lietuvos gėjų lygos) ar LGBT (lesbiečių, gėjų, biseksualių ir transeksualių žmonių) archyvas. Tai mūsų visų archyvas ir istorijos.“

 

Nors iš pirmos teksto dalies galėtų susidaryti priešinga nuomonė, ši paroda nėra panaši į genocido aukų muziejaus ekspoziciją, taip pat ji nepanaši ir į erotikos muziejų, nors gal kas ir tikėjosi, mat šiuos labai skirtingus žmones grupe paverčia jų seksualumo pobūdis, o ne koks nors rožių auginimo hobis, todėl neįsigilinusiems gali likti pojūtis, kad jie vien tik tuo ir užsiima. O tuomet kas gali būti rodoma Lietuvos gėjų lygos organizuojamoje parodoje?

 

Pirmiausia tai yra meno paroda, nors ŠMC skaitykloje daug dėmesio skirta faktografijai: dokumentai, svarbiausių datų sąrašai, nuotraukos. Čia meno objektams, rodomiems apatinėje salėje, suteikiamas kontekstas – gana įprastas ėjimas šiuolaikinėse ekspozicijose. Patyrusi meno kritikė ir kuratorė, diplomuota lyčių studijų specialistė Laima Kreivytė, – ko gero, idealiausia iš galimų tokios parodos rengėjų, – kaip jai apskritai būdinga, naudojasi intelektualia poetika. Turiu galvoje tai, kad jai rūpi vaizdų ir prasmių sąskambiai, paradoksai, ne primestas, o minties ar kūno judesyje išnyrantis teiginys, nesutapimo pojūtis ar persikėlimo į kitą asmenį / kūną jausmas. Parodos kūriniai yra arba sukėlę diskusijas, pavyzdžiui, Ugniaus Gelgudos nuotraukų serija „Gyvenimas kartu. Šiuolaikinė tradicinė / netradicinė šeima“ (2004), arba dalyvauja, anot L. Kreivytės „queer problematikos lauke nuosekliai kuriantys menininkai, patys tapę savotiškomis ikonomis“.

 

Panašu, kad pastarieji atidžiai, bet nebūtinai įtemptai žvelgia į tokią realybę, kurios normatyvumas nepripažįsta, sukeistina ją arba perkuria naujoje. Pavyzdžiui, savo videoperformanse „Nemonumentali“ (2008) Alina Melnikova okupuoja fontano simbolinę erdvę ir perkuria puošmenos vaidmenį į valdovės, Eglės Gandos Bogdanienės velti nuogo kūno kostiumai sumažina persikūnijimo į kitą lytį atstumą. Performatyviai elgiasi ir Denisas Kolomyckis, persirengęs suknele kūrinyje „Ona, Ona pakelk sijoną“ (2013). Lyčių vaidmenis jaukia Laisvydė Šalčiūtė, pažodžiui įvaizdindama „lygios teisės – tokios pat teisės“ teiginį santuokos ir pietos ikonografijoje. Maži sukeitimai (bet lyties!), ir taip aiškiai išryškėja, kad nuostata „taip, vaikeli, jau duota“ dar labai nepaslanki, o įstatymai – tik kosmoso aidai. Bet neatimsiu malonumo viską pamatyti savo akimis: Shaltmiros „Nežemišką porą“, dar praėjusio dešimtmečio pabaigoje Virgilijaus Šontos darytas nuotraukas (Modernaus meno centre), kur vyro figūra, nors ir švytinti graikišku grožiu, kalba apie būtinybę užsisklęsti, Timo Kliukoito užuominas į kūno tvinksnius, Remigijaus Venckaus apsinuoginimo poreikį, Adomo Danusevičiaus jausmingus, bet drausmingus, tik retkarčiais „nutrūkstančius“ vyrus, Cooltūristes, sekančias save per veidrodėlį, ir kita.

 

Jei tenka kalbėti apie homoseksualių žmonių teises ar jų pasaulius liečiantį meną, atrodo, lyg siūlytum pašnekėti apie seksą. Tai gali trikdyti ir nėra jokia tiesa. Seksualinį gyvenimą turi arba jo neturi visi, čia kalbama labiau apie gyvenimą ir sugebėjimą suvokti „savo artimą“ ne per vieną prizmę. Paroda, gretutiniai renginiai, katalogas alsuoja aistra gyventi, nebūti pridusintiems. Gaila tik, kad kol kas tai maža paroda ŠMC rūsyje. Labai tikiuosi, kad netrukus pasakojimai užtvindys didžiąsias sales. Tokių vilčių turiu ne tik todėl, kad queer (meno) istorija yra kur kas didesnė ir tvinksinti, bet ir todėl, kad tikiu, jog didelė visuomenės dalis gerai jaučiasi su queer žmonėmis, gal ir patys tokiais dažnai gali jaustis, tik tai neatsispindi toje klaikioje ir iškreiptoje viešoje erdvėje.