7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Labai subtili situacija

Dailės realijos, kompensaciniai mechanizmai ir šiokios tokios viltys

Monika Krikštopaitytė
Nr. 27 (1041), 2013-07-05
Dailė
Augustas Bidlauskas, parodos „Įsikūnijimai“ fragmentas. A. Lekytės nuotr.
Augustas Bidlauskas, parodos „Įsikūnijimai“ fragmentas. A. Lekytės nuotr.

 

Nežinia, ar dėl sezoninio nuovargio – nes kaip tik taip galima pasijusti nuo rudens iki vidurvasario strimgalviais stengiantis aplankyti bent didžiąją dalį Vilniaus parodų, kurios per karščius dar patirštėjo, – ar dėl kažkokių objektyvesnių priežasčių apima keistas jausmas. Nacionalinė dailės galerija uždaryta. Vytauto Kasiulio muziejus atidarytas. Mieste, kur pažvelgsi, – biurokratinės skulptūros. O naujo paminklo Laisvės kovoms pažymėti konkurso ekspozicija primena siaubo kambarį. Su daug falų ir arkliais. Su keliais iki graudumo atpažįstamais etatiniais dalyviais. O ir maždaug 70 procentų nevalstybinių galerijų parodų, kaip ir kasmet, dvelkė nykių, išgyvenimui sukurptų projektų nuorašais. Bet ne visur. Imi svyruoti tarp isteriškos desperacijos, visiško atbukimo ir piktos ironijos. Jei nori, gali pabūti lojančia bolone, savo naiviu balseliu lydinčią karavaną, arba patausoti gerklas. Bet tada atrodys, kad visiems čia viskas patinka ir tinka. Nes tuos spontaniškuosius komentarus feisbuke gan greitai suvirškins griūtim riedantis srautas. Saviškiai sakys: „Meno kritika neatlieka savo funkcijos.“ Atlieka ar neatlieka, nepamenu, ar kas nors svarstė, ar reikia mums Kasiulio muziejaus pačiam Vilniaus centre, kur centriau ir būti negali, centriau nei pats Čiurlionis, kurio darbų mugėj tik vos daugiau nei už dvidešimt tūkstančių, kitaip nei Kasiulio, nieks nepardavinėja. Kaip pasaulio įžymybei pigoka.
 
O ir po naujo muziejaus atidarymo pasigirsta nusivylimo balsų, esą šis toks senamadiškas, lyg muziejų veiklos istorijai būtų nubrauktas geras penkiasdešimtmetis. Anei tyrėjo pjūvio, anei, kaip dabar naujoviškai sakoma, koncepcijos. Gal, tiesą pasakius, ir nebuvo ten ką labai atskleisti ir perpjauti.
 
Pasinaudojusi „Panoramos“ žinių vedėjų pamėgta formuluote pridursiu: „Menotyrininkai nesuprato“, kodėl muziejus skirtas ne kokiam kitam išeiviui, jų dar geresnių būta ir dar tiek daug, kodėl ne Antanui Gudaičiui ar kitiems klasikams. Ir apskritai kodėl ne NDG kūriniams įsigyti (nes to nebūta jau taip senai, o tai turi lemiamos reikšmės) ir parodoms rengti, mat jie bene vienintelis Lietuvos dailės muziejaus padalinys, kur salių prižiūrėtojos nuo vienatvės dar nėra sulaukėjusios, kur rengiamos etapinės, visada tikrai geros parodos, jei pamiršime primestąją Arbit Blato ekspoziciją. Menotyrininkai ir menininkai pasigedo pagrindimo, nes iki šiol tik ir girdi, esą kultūros menkus pinigėlius reikėtų pataupyti, oi ką ten, muziejams tai iš viso nėra. Juk krizė. Tokių muziejų atidarymas turi tiek pat logikos, kiek badaujančiai mokyklai už jų pačių pinigus pirkti plazminius televizorius. Akivaizdu, problema net ne pinigai, o tai, kad neįvykusi direktoriaus posto rotacija Romualdą Budrį įtikino, jog jis gali daryti jau visiškai bet kokius sprendimus, pasinerti į nekritišką savo jaunystės refleksiją, nes nuo 1979 metų (Dievulėliau, visą visut mano gyvenimą!) jis yra direktorius, ir taškas.
 
Po būtiniausių „partizaninių“ šūvių reikia nepamiršti ir gerųjų bendro vaizdo pusių. Matot, mes jau esame įgudę galvoti pozityviai ir suktis iš padėties. Gera žinia ta, kad labai gerų menininkų įvairiausių rūšių ir porūšių Lietuvoje apstu. Tiek apstu, kad joks nekultūrininkas nė neįtaria, o juo labiau to nesužinos Europos parlamentarai. Ir menininkai – žmonės šaunūs, nesusireikšminę, lengvai įkalbami, nes dėmesiu nelepinti.
 
Vilties teikia tai, kad pažvelgus į daugelį ambicingesnių iniciatyvų matyti, kad visi, vieni labiau sąmoningai (geriausias ir itin žavintis pavyzdys – Modernaus meno centras), kiti daugiau nesąmoningai, mėgina kompensuoti tai, ko nelabai pajėgia valstybinės kultūros institucijos – pažinti savo meną. Kaupti gali ne kiekvienas, bet tirti ir deramai rodyti, pasakoti, galėtų.
 
Būtent toks – kokybiškas, įdomus, pasakojantis ir atskleidžiantis – ir yra birželio 12 – liepos 6 d. devyniose Vilniaus miesto meno galerijose veikiantis dešimties parodų ciklas „Kūnas. Lietuvių grafika 1980–2013“, kurį organizavo Vilniaus grafikos meno centras, o kuravo ne vienus metus grafikos baruose budinčios Kristina Kleponytė-Šemeškienė su Jurga Minčinauskiene.
 
Kokybiškas pradedant patraukliu projekto ženklu, kuris ne tik kabina akį, bet ir duoda užuominą, kad kalbama bus apie kūną ir kad jis bus apžiūrimas dalimis. Laiku ir išmoningai išleistas katalogas nepretenduoja tapti grafikos kanono antkapiu nei svoriu, nei aksominiais viršeliais (neva reprezentacinis), o yra parankus, aiškiai suprantamas ir „žmogui iš gatvės“.
 
Parodų ciklas įdomus turbūt kiekvienam skirtingai. Kolegos menininkai galėjo atnaujinti atsiminimus gyvai žvelgdami į aukso fondą: Petrą Repšį, Edmundą Saladžių, Vytautą Jurkūną, Elvyrą Kairiūkštytę, Audrių Puipą, Kęstutį Grigaliūną ir kitus. Susipažinti su jauniausiais įdomiaisiais: Raminta Šumskyte Sum, Rūta Spelskyte ir kt. Pasidžiaugti dėl medijų revoliucijos šiuolaikiniame mene per mažai pastebėtais, viduriniosios kartos įspūdingiausiais: Lida Dubauskiene, Laisvyde Šalčiūte, Egle Kuckaite, Egle Vertelkaite ir kt. Žmogui, kuris neturi privilegijų išmanyti Lietuvos grafikos, nes muziejai neatlieka savo funkcijų, šis ciklas apskritai galėjo pasirodyti kaip stebuklingu būdu atsivėrusi nauja dimensija. Tiesa, prie grafikos pažinimo jau nemenkai buvo prisidėjęs Modernaus meno centras, bet jų lobius galime apžiūrinėti tik per kompiuterio ekrano stiklą. Ir jei šiose parodose tebūtų garsių vardų panaudojimas, tikintis jais tarsi skydais užsidengti nuo kritikos, tai būtų dar viena biurokratinė paroda, kur kuravimas tesuprantamas kaip menininkų pasišaukimas, pristatytų kūrinių atrinkimas ir kaip nors iškabinimas, bei painios anotacijos parašymas. Tačiau šios kuratorės išžvalgė studijas, atliko rimtą tyrimą ir sukūrė visiškai naują intelektualinį darinį, kuris kelia daug minčių.
 
Tačiau kad išsirutuliotų tos mintys, reikėjo apeiti devynias galerijas, kurių dydis labai tiko grafikai, nes didžiosios salės būtų prarijusios pusę malonumo. Parodų ciklo žemėlapis sukūrė ir naują Vilniaus konfigūraciją, kur miestą regėjai jau kitaip – pro grafikos akinius. „Kunstkameroje“, kur būta parodos „Įsikūnijimai“, galvojau, kad grafika savaip gimininga su pasąmone ar ta atminties dalim, kur viskas įsirašo, įsispaudžia, palieka pėdsaką, o savininkas nė nenutuokia, kas kaupiasi toje kaupykloje. Ten Šarūno Leonavičiaus darbai kunkuliavo nuospaudomis ir įspaudais, o jo darbų paviršiaus tirštis labiausiai priminė tankų audinį. Lyg iš kurios nors viduramžių bažnyčios. O štai Gedimino Leonavičiaus vizijos visai nepakylėtai panėšėjo į piktuosius pasąmonės užkaborius. „Įsikūnijimai“ – ypač parankus pavadinimas, sėkmingai apglėbęs visų vaidmenis ir grimasas, vertas net atskiro išsamaus tyrimo. Čia man naujiena buvo Rimvydo Bartkaus ankstyvieji manieringo manierizmo darbai, ypač tas, kur ištemptoji Danaja padėta lape tarp kitų atspaudų, neiščiustyta.
 
Antrame „Arkos“ galerijoje aukšte, prasiyrus pro anachroniškas paveikslais nukabinėtas sales, jėgas demonstravo gaivališkas Egmontas Bžeskas. Gaila, kad tas jo meninis ego vėliau taip subliuško, mat anuomet (apie 2000-uosius) atspausti ir užspausti ant drobės dažai atrodė labai naujoviška ir įtaigu, nelyg iš skulptūros pasiskolinus papildomų jėgų. Tadas Gindrėnas šalia pasirodė mažas, nors iki tol girtas už formatus, lyg to pakaktų. Čia pat ekspoziciją tęsė „Veidų“ dalis, kur žiūrovui negausiomis priemonėmis buvo parodyta gan išsami portreto grafikoje amplitudė. Nuo meistro puikybe atsiduodančio susidvasinusio Algimanto Švėgždos ir atidžios stebėtojos Janinos Lili Paškauskaitės, kuri sugeba lyg akupunktūriniais dūriais atskleisti daugiau nei fizinį panašumą, iki fatališkosios Elvyros Kairiūkštytės, kuri moka keliomis dėmėmis atskleisti abu polius – ir rūstumą, ir švelnumą, ir pasigėrėjimą, ir neapykantą.
 
Galerija „Kairė–dešinė“ buvo skirta moters figūrai (visom prasmėm) grafikoje. Ir tai nesibaigė jau nubanalinta moters vaizdavimo klišių panieka, anaiptol. Vaizdeliai buvo kur kas specifiškesni: Laisvydės Šalčiūtės daugiašonės, subirusios į žvilgsnių dalis, bet raibuliuojančios kaip ežeras nuogalės traukė ir kartu gąsdino, Eglės Vertelkaitės kompoziciškai subtiliuose atspauduose moterys jaučia esančios stebimos ir į tai savaip reaguoja, Viktorija Daniliauskaitė redukavo formas iki pirminių ženklų, Saulė Kisarauskienė savo neįprasta technika įtikino, kad interjerai greičiausiai yra tų pačių figūrų vidus, Birutė Zokaitytė enciklopedinės vaizdinijos įrankiais pasakojo apie keistą realybę. Ko vertas vien tas žydras aksominis rėmelis. Jūratė Stauskaitė kaip visada meistriškai, su polėkiu šokdino fizikos išsižadėjusias figūrėles. Šioje kompanijoje Jūratės Rekevičiūtės tikrų žmonių drabužių atspaudai atrodė prabilę asociacijų kalba: šokėjos tunika paviro pačia antika ir taip toliau.
 
Labai koncentruota ciklo dalis buvo paroda „Atmintis“ galerijoje „AV17“. Kambarys rūsyje tiko skausmingoms Kęstučio Grigaliūno ir Rūtos Spelskytės temoms. Dar kartą tapo labai aišku, kad nesuvokiamos žiaurybės akivaizdoje suveikia gynybiniai mechanizmai. Kęstučio atveju redukavimas iki ženklo ir humoro, Rūtos – iki dokumento. Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijoje paroda „Būsenos“, kitaip nei „Atmintis“, buvo pabiresnė, bet pavadinimas tai leidžia. Tačiau užspeisto į kampą žmogaus rykavimai Eglės Kuckaitės darbuose ryškiai susišaukė ir su Ramintos Šumskytės Sum vėmimais rožėmis ir begaline lyg pati nemiga lova, ir su įspūdingu Lidos Dubauskienės dideliu „ekranu“, kur taip skausmingai pulsavo daugybė mažų galvelių akių ir burnų. „Būsenas“ būtų galima sujungti su „Dienoraščiais“. Ši parodų ciklo dalis rodyta atskirai Modernaus meno centro biure. Tačiau „Dienoraščių“ atskyrimas buvo lyg nuoroda į tai, kad šiuos darbus truputį kitaip reikia žiūrėti. Dėmesį telkiant į minties tekėjimą, o ne į galutinį rezultatą.
 
Su viena iš šių dalių visai sėkmingai jungtųsi ir paroda „Širdis“, rodyta galerijoje „Meno niša“, mat, sakykim, Adasa Skliutauskaitė savo perregimomis linijomis audžia kuo tikriausias būsenas ir širdies dienoraščius. Tačiau gerai įsižiūrėjus galima suprasti, kodėl verta buvo išskirti pozityvią, formų taurumu spinduliuojančią mūsų grafikos grandį ar liniją. Skaudančią širdį ir aštrius pojūčius įvaizdino paroda „Randai“ Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje, kur Jono Čepo ir Kęstučio Vasiliūno darbai ne tik kad vizualiai atrodo iš medžio randų padaryti, bet ir turiniu liečia skaudžias vietas. Abu velniškai įspūdingi, grubūs ir savaip jaukūs. Čepas dėl spalvų sąskambių ir skandinančio mastelio, Vasiliūnas dėl figūrėlių žaisliškumo ir istorijų žiaurumo derinio.
 
Ir vis dėlto viską apėjusi likau alkana. Ir kuratorės niekuo dėtos, nes tai chroniškas alkis. Lyg žinotum, kad menininkų studijos prigrūstos „kindziukų“, paštetų, pyragų ir pyragaičių, bet tu negali jų pasiekti. Parodų ciklas būtent tai ir priminė. Viskas paslėpta geresniems laikams. Vilniaus ir ne tik viduriai pilni lobių. Vien Petro Repšio parodytas tik koks menkutis trupinys... Svajoju apie milžinišką, parengtą retrospektyvą, kur turbūt jo kūrybos tik trečdalis suliptų. Neabejoju, kad kai pagaliau kas nors prisiruoš, Rimtauto Gibavičiaus palikimas bus pribloškiančiu atradimu, kaip gaila, kad jo darbai netilpo į parodų ciklo formatą. Medžiaga laukia tyrimo. Galime tik džiaugtis, kad esame tokie turtingi gerų menininkų ir kūrinių, net kai tai dar viešai ir neatsispindi, kai valstybiniai kultūros kuratoriai užsiėmę reprezentavimu dar prieš ištirdami, ką turi, o jau pats laikas būtų.

 

Augustas Bidlauskas, parodos „Įsikūnijimai“ fragmentas. A. Lekytės nuotr.
Augustas Bidlauskas, parodos „Įsikūnijimai“ fragmentas. A. Lekytės nuotr.
Šarūnas Leonavičius, parodos „Įsikūnijimai“ fragmentas. A. Lekytės nuotr.
Šarūnas Leonavičius, parodos „Įsikūnijimai“ fragmentas. A. Lekytės nuotr.
Parodos „Raumenys“ fragmentas. A. Lekytės nuotr.
Parodos „Raumenys“ fragmentas. A. Lekytės nuotr.
Petras Repšys, parodos „Raumenys“ fragmentas. A. Lekytės nuotr.
Petras Repšys, parodos „Raumenys“ fragmentas. A. Lekytės nuotr.
Egmontas Bžeskas, parodos „Jėgos“ fragmentas. A. Lekytės nuotr.
Egmontas Bžeskas, parodos „Jėgos“ fragmentas. A. Lekytės nuotr.
Janina Lili Paškauskaitė, parodos „Veidai“ fragmentas. A. Lekytės nuotr.
Janina Lili Paškauskaitė, parodos „Veidai“ fragmentas. A. Lekytės nuotr.
Elvyra Kairiūkštytė, parodos „Veidai“ fragmentas. A. Lekytės nuotr.
Elvyra Kairiūkštytė, parodos „Veidai“ fragmentas. A. Lekytės nuotr.
Jūratė Stauskaitė, parodos „Jos kalba“ fragmentas. A. Lekytės nuotr.
Jūratė Stauskaitė, parodos „Jos kalba“ fragmentas. A. Lekytės nuotr.
Laisvydė Šalčiūtė, parodos „Jos kalba“ fragmentas. A. Lekytės nuotr.
Laisvydė Šalčiūtė, parodos „Jos kalba“ fragmentas. A. Lekytės nuotr.
Viktorija Daniliauskaitė, parodos „Jos kalba“ fragmentas. A. Lekytės nuotr.
Viktorija Daniliauskaitė, parodos „Jos kalba“ fragmentas. A. Lekytės nuotr.
Jūratė Rekevičiūtė, parodos „Jos kalba“ fragmentas. A. Lekytės nuotr.
Jūratė Rekevičiūtė, parodos „Jos kalba“ fragmentas. A. Lekytės nuotr.
Eglė Kuckaitė, parodos „Būsenos“ fragmentas. A. Lekytės nuotr.
Eglė Kuckaitė, parodos „Būsenos“ fragmentas. A. Lekytės nuotr.
Parodos „Būsenos“ fragmentas. A. Lekytės nuotr.
Parodos „Būsenos“ fragmentas. A. Lekytės nuotr.
Parodos „Širdis“ fragmentas. A. Lekytės nuotr.
Parodos „Širdis“ fragmentas. A. Lekytės nuotr.
Adasa Skliutauskaitė, parodos „Širdis“ fragmentas. A. Lekytės nuotr.
Adasa Skliutauskaitė, parodos „Širdis“ fragmentas. A. Lekytės nuotr.
Kęstutis Vasiliūnas, parodos „Randai“ fragmentas. A. Lekytės nuotr.
Kęstutis Vasiliūnas, parodos „Randai“ fragmentas. A. Lekytės nuotr.
Jonas Čepas, parodos „Randai“ fragmentas. A. Lekytės nuotr.
Jonas Čepas, parodos „Randai“ fragmentas. A. Lekytės nuotr.