Autorius: Monika Krikštopaitytė
Monika Krikštopaitytė
Visi vaizdai meluoja
Pokalbis su Žygimantu Augustinu
Nėra sudėtinga rasti Žygimanto Augustino kūrybinės biografijos aprašymų, todėl šią dalį praleisiu. Iki liepos 2 d. „Juškus Gallery“ veikia jo retrospektyvinė darbų paroda, iki rugpjūčio 18 d. porą naujų darbų galima apžiūrėti XV-oje Vilniaus tapybos trienalėje „Tapybos kontekstai” Šiuolaikinio meno centre, o iki liepos 7 d. „Kunstkameroje“ Augustino grafika įsiterpusi į parodą „Įsikūnijimai“, kuri yra parodų ciklo „Kūnas. Lietuvių grafika 1980–2013“ dalis. Keli kūriniai prisijungė prie keliaujančios po Europą parodos „Tikroviškesnis nei tikras“ („More Real than the Real“). Tad akstinų pokalbiui daugiau nei gana, nors labai laukčiau tikros (su kuratorine perspektyva), didelės retrospektyvos, nes jau tikrai yra ką tirti. Kaip ir kiekvienas klausinėtojas, turiu man rūpimų temų.
Monika Krikštopaitytė
Pirmoji vieša erdvė
Eglės Kuckaitės baigiamojo magistrinio darbo paroda „Epidermis“ VDA tekstilės galerijoje „Artifex“
Šiomis savaitėmis Vilniaus (ir ne tik) dailės akademija dūzgė kaip avilys. Vyko studentų gynimai. Vienur tik valandai, kitur ilgėliau skleidėsi ir nyko ekspozicijos, kaip klampus medus varvėjo tekstai. Minčių ir vaizdų rezginiai traukė suplanuotus ir atsitiktinius žiūrovus. Nuodugniai sekti šiuos įvykius, tirti ir objektyviai atsirinkti labiausiai nusipelniusius dėmesio reiktų ne tik begalybės persiklojančios laiko, bet ir didelės ištvermės. Užkliuvau už Eglės Kuckaitės baigiamojo magistrinio darbo, nes buvau susipažinusi su ankstesne šios žinomos menininkės kūryba ir todėl, kad jos daugianario kūrinio ekspozicija įgijo parodos savybių – trunka kiek ilgėliau, rado vientisą erdvę galerijoje. Ši autorė, iki šiol linksniuota kaip grafikė, nors buvo aišku, kad vien technika nebeįmanoma apibrėžti Kuckaitės praktikų, šįkart pasirodė kaip Tapybos katedros absolventė. Nors vėlgi, tapybos čia beveik nėra. Todėl tai dar viena proga konstatuoti, kad bet koks skirstymas pagal specialybes prarado funkcionalumą, tapo veikiau simbolinis.
Monika Krikštopaitytė
Nėra vietos balandžiams
Įspūdžiai iš 55-osios tarptautinės Venecijos meno bienalės
Venecija keri kaip gyvosios istorijos miestas. Nepasikeitė miesto struktūra, nes nėra kur plėstis. Tie patys akmenys ir dožų, ir Visconti, ir Brodskio šlifuoti. Nepasikeitė ir paskirtis – tai pirklių ir lėbavimų (operos, kaukių balių, priėmimų, atidarymų ir vakarėlių) uostas. Pirkti ir parduoti, regis, susirinko ir visa bienalė. Todėl ten kalbama šiek tiek mažiau apie meną, daugiau apie pasirodymą, nacionalinius reikaliukus, vardų kalves, dominavimo žaidimėlius ir ryšius. Ryšių mezgimą ir jau esamų naudojimą. Apie maloninimąsi. Gal todėl viskas pasirodė labai jau nuosaiku, sušukuota, supakuota, apvilkta į frakus. Kaip brangioje firminių ženklų parduotuvėje. Tiems, kurie tai mėgsta, šis miestas-teatras yra ideali scena. Visi geidžiami naudingi žmonės ir varžovai ranka pasiekiami. Jei ne tame atidaryme, tai kitame vakarėlyje. O tie, kurie nei perka, nei par(si)duoda, yra arba paprastas žiūrovas, laukiantis reginio (ar poveikio per kitus kanalus), arba spauda, kuri vienaip ar kitaip, gal visai nedaug, įsilieja į pirkimo-pardavimo (skatinimo) procesus. (Be jokios abejonės, hierarchija ir čia aiški). Todėl jiems dosniai į rankas kišami dailūs
Monika Krikštopaitytė
Svarbiausias yra žiūrovas, bet šitas vaidmuo priklauso ir menininkui
Konstantino Bogdano (jaunesniojo) paroda galerijoje „Vartai“
Konstantinas nėra spalvotasis, nėra vienakojė lesbietė, nei
Monika Krikštopaitytė
Nepatogumo intervencijos
Estų menininkės Mare Tralla prisistatymas performansų dirbtuvėse „Kabantys kūnai. Stebėjimo praktikos“
Kai pradėjau kurti, Estijos mene buvo ieškojimų laikas. Visi viską norėjo išbandyti. Man rūpėjo moters tema, nes aš moteris, ir aiškiai supratau, kad yra skirtumas, bet nelaikiau savęs feministe. Kolegos man siūlė prisiimti feministės vaidmenį, nes tai gali būti
Monika Krikštopaitytė
Užtat atsiskleidžia erdvė
Tapybos paroda „Eurostandartai“ VDA parodų salėje „Titanikas“
Parodoje dalyvauja Konstantinas Gaitanži, Agnė Jonkutė, Jonas Jurcikas, Eglė Karpavičiūtė, Jolanta Kyzikaitė ir Alisa Mulina, tačiau, atvirai pasakius, tarp jų matau mažai ką bendra. Todėl paroda, nors ir erdviai, beveik prabangiai išeksponuota, atrodo suneštinė blogąja prasme. Pavadinimas čia gali būti bet koks – tokių skirtingų autorių niekaip nesuriši. Tylūs A. Jonkutės vidinių erdvių stebėjimai su J. Jurciko „transparantais“ atrodo kaip du priešingi poliai, E. Karpavičiūtę su K. Gaitanži pasistengus dar galima susieti kaip
Monika Krikštopaitytė
Prasmė triumfuoja prieš beprasmybę
Marijos Teresės Rožanskaitės (1933–2007) „Rentgenogramos“ Nacionalinėje dailės galerijoje
Buvusi tremtinė nepabijojo tapti ryškia nepritapėle. Gal todėl jos kūryboje toks dažnas atsuktos nugaros motyvas. Kaip rašo Bernardas Gailius, „susidarė keistas paradoksas – politiniai kaliniai ir tremtiniai buvo
Monika Krikštopaitytė
Armatūros svoris ir grakštumas
Vlado Urbanavičiaus paroda „Sukonstruota Titanikui“
Naujoji Vlado Urbanavičiaus paroda, dabar veikianti Vilniaus dailės akademijos ekspozicijų salėse „Titanikas“, kaip ir didžioji paskutinio jo kūrybos dešimtmečio dalis, pirmiausia išmėgina gebėjimą matyti. Žinoma, kai susiduriame su už žmogų didesniais objektais, įsitraukia ne tik rega, bet ir instinktyvaus bei asociatyvaus lygmens fiziniai pojūčiai. Už tokių skulptūrų galima slėptis ir nuo lietaus, ir nuo meškos. Tamsoje jų galima bijoti. Nors paprastai ne vakuume, o konkrečioje kultūroje užaugęs žmogus šalia erdvėje imponuojančios ovalios vertikalės visada pasijus esantis prie kolonos, mažų mažiausiai – medžio kamieno. O tinkleliai ar kitos perregimos struktūros būtinai vers stumdyti ryškumo lauką prieš juos ir už jų ir atnaujins prisiminimus apie kitas suskaidytas erdves (bažnyčia, klausykla, kareivinių, kapinių, vaikų darželio, kaimyno tvora, pasienis, troleibusų parkas ir t.t.). Apžiojantis erdvę riestumas vilniečiui sąmonės dugne anksčiau ar vėliau virs
Monika Krikštopaitytė
Antras kėlinys
„Postidėja. Atstatomieji darbai“ VDA ekspozicijų salėse „Titanikas“
Kartą pievoje prie Neries pažįstamų kompanija žaidė futbolą. Kita, mažesnė grupelė stebėjo. Laukė kėlinio pabaigos, kad galėtų įsijungti, pakeist nuvargusius. Tarp jų ir aš. Viduryje žaidimo komandose šūksniai darėsi vis nervingesni. Merginos pyko: „Ko nepasuoji? Taigi buvau laisva prie pat vartų! Kiekgi galima?!“. Galiausiai visi susiriejo. Žaidimas nutrūko, nes pasiekė stadiją „na ir gerai, velniop!“. Kažkas pasiūlė persigrupuoti į vaikinų ir merginų komandas. 5:0 laimėjo merginos. Jei mano atmintis nepagerina, porą iš jų pati įmušiau. Abiejų komandų „silpnoji“ grandis patvarkė „didesniąsias, stipresniąsias“. Tiesa, vyrų komandos vartus saugojo aklas (amžinatilsis) Remis. Tai rodo, kad „pirmenybės“ buvo draugiškos, bet nepaaiškina, kodėl vyrukai neįmušė nė karto, ir ką veikė jų gynyba. Gal tiesiog neįvertino priešininkių? Patikėkite, žaista nesisaugant. Dar mėnesį vaikščiojau mėlynom
Monika Krikštopaitytė
Kiparisų alėja ir atminties klijai
Patricijos Jurkšaitytės paroda „Olandiškos istorijos“
Begalinė atspindžių seka veidrodyje, kopijos kopija – šie raktažodžiai ir raktavaizdžiai galioja ne tik Patricijos Jurkšaitytės tapybai, bet ir tekstams apie ją. Žinoma, ir ten, ir ten veikiama su mažais, bet esminiais pakeitimais. Pavyzdžiui, nė kiek nepaseno prieš 9 metus dailės teoretikės Erikos Grigoravičienės parengtas pokalbis su menininke („Apie Velazquezą, Vodopjanovą, Warburgą ir kitus vyrus“, 7 meno dienos, 2004-03-12 nr. 605). Kalbėjimas apie jos kūrinius įgavo stabilią formą, nes menininkė labai protingai ir aiškiai formuluoja savo praktikas, kūrinių reikšmes ir prasmes, o vėliau tos formuluotės keliauja ir reprodukuojasi daugelio tekstuose. Juk viskas pasakyta: pertapomi senųjų meistrų kūriniai, jų veikėjai ištremti iš paveikslo, tai, kas buvo nesvarbu, tampa svarbu, nebėra žiūros centro, akys turi keliauti po turtingas detales (aksomai, brokatai, veidrodžiai, matiniai ir perregimi paviršiai), dailės istorijos užkaboriai skleidžiasi déjà vu principu, žiūrovas patenka į keistas
