7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Laiko tuneliai

Žilvino Kempino instaliacijos

Laima Kreivytė
Nr. 26 (1518), 2024-06-28
Tarp disciplinų Dailė
Žilvinas Kempinas, „Vėjalaikis“. 2024 m. E. Levin nuotr.
Žilvinas Kempinas, „Vėjalaikis“. 2024 m. E. Levin nuotr.

Žilvinas Kempinas vienu metu yra dviejose vietose – Vilniuje ir Plungėje. Tai išskirtinis įvykis Lietuvos meno lauke, nes vasarą galima apžiūrėti ir Kempino instaliaciją „Vėjalaikis“ Vilniaus katedros varpinėje, ir „Tūbą“ Žemaičių dailės muziejuje, įsikūrusiame Mykolo Oginskio rūmuose Plungėje. Šių dviejų kūrinių patyrimas leidžia geriau suprasti, kaip atsiranda instaliacijos – optiniai prietaisai. Kai vienu metu žvelgi į kūrinį ir pro jį, esi žiūrintis ir apžiūrimas. Įvietintas menas susieja kūrinį ir konkrečią aplinką, bet Kempinas ne įvietina, o įlaikina. Jis ne užpildo erdvę, o perkošia nematomus atomus ir dalelytes, priversdamas magnetinę juostelę vibruoti, ir per judesį erdvinį patyrimą paverčia laikiniu.

 

Vėjalaikis – laikantis vėją ar vėjo laikas?

 

„Vėjalaikis“ atsirado vėjavaikiui atsisukus prieš vėją. Instaliacija Vilniaus katedros varpinės bokštą pavertė raketa – dar niekada Kempino instaliacija nebuvo tokia kosmiška, nors dangaus kūnai jo kūryboje dalyvauja seniai. Kodėl kosmiška? Nes taip veikia jos vertikalumas. Ši instaliacija tikrai traukia žvilgsnį aukštyn. Pakylėjanti sakralaus meno funkcija čia praranda religinį, bet ne transcendentinį matmenį. Užlipęs siaurais laipteliais atsiduri prieš virpančią bokšto šerdį, kuri vaizduotėje rezonuoja su varpo ir medžio šerdimi. Įdomu, kad ir varpinė, ir vertikalus „Vėjalaikio“ tunelis yra tuščiaviduriai, perregimi ir vėjo perpučiami. Cilindras cilindre. Trapus, vibruojantis menininko sukonstruotas kūrinys paryškina architektūros tvirtumą ir kartu nestabilumą. Tiksliau, nestabilumo, pavojaus įspūdį, kai siaurais mediniais laipteliais ropštiesi aukštyn. Šį kartą neįmanoma įeiti į Kempino sukurtą raketos paleidimo šachtą, bet aiškiai matyti, kad ji skris į žvaigždes. Nes tunelio viršuje įmontuota menininko sukurta šviesos skulptūra – elektrinė žvaigždė. Aplink ją sumontuota katedros bokšto laikrodį primenanti ciferblato juosta. O kaip matematinis laikmatis tampa vėjo laiku?

 

Astronominis laikas skaičiuojamas pagal Žemės skriejimą aplink Saulę, o vėjo – pagal vėjo gūsius. Vėjo greitį apibūdina Boforto skalė. Pagal ją „Vėjalaikio“ intensyvumą galima būtų vertinti šešiais balais, kai pasigirsta laidų švilpimas. Tik Kempino kūrinyje šnara ir švilpia vėjo virkdomos magnetinės juostelės. Kai stiprus vėjo gūsis išrauna juostelę, ji pradeda šokti savo gundantį šokį, liesdamasi prie įsitempusių ir su kitomis nebendraujančių kolegių. Šokėjos gaudo vėją, o ritmingai išsirikiavę juostelės-kareivėliai vėją laiko. Šioje instaliacijoje susijungia abi Kempino instaliacijų iš magnetinių juostų savybės: griežta geometrija, simetrija, centrinis planas („Tūba“, „Kolonos“) ir laisva improvizacija, atsitiktinumas, judesys, būdingi ventiliatorių palaikomoms skrajojančioms kinetinėms skulptūroms („Dviguba O“, „Flux“).

 

Galiausiai vėjo vibravimą atidarymo metu papildė garso bangos ir trys cilindrinės formos: Petro Vyšniausko klarnetas ir Visvaldo Jonušo bei Domo Ziegoraičio saksofonai. Belieka pasakyti, kad toks istorinės architektūros, šiuolaikinio meno ir muzikos susitikimas yra pavojingas. Ne dėl pravirų langų ar stačių laiptų, bet dėl „Vėjalaikio“, kurio įspūdis traukia ateiti vėl ir vėl. Kempino instaliacijos negali „atmatyti“ ir „atgirdėti“. Be jos varpinės bokštas atrodytų kaip varpas be šerdies.

 

Žilvino Kempino „Tūba“ kaip Amžinojo sugrįžimo mitas

 

Žilvinas Kempinas sugrįžta į gimtąją Plungę paties sukurtu laiko tuneliu. Instaliacija „Tūba“ Žemaičių dailės muziejuje yra ilgiausia kūrinio inkarnacija. Pirmą kartą menininkas šviesos tunelį sukonstravo 2008 m. Calderio ateljė Prancūzijoje. Jau kitais metais su „Tūba“ atstovavo Lietuvai tarptautinėje Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje. „Tūba“ tapo tūkstantmečio tuneliu – 2009-aisiais minėtas Lietuvos vardo tūkstantmetis, o Vilnius buvo Europos kultūros sostinė. Ne mažiau svarbu, kad tais pačiais metais Plungė tapo Lietuvos kultūros sostine. Todėl Kempino kūrinio kelionė į autoriaus gimtinę buvo tik laiko klausimas.

 

Kadangi buvau Žilvino „Tūbą“ pristačiusio Lietuvos paviljono Venecijos bienalėje kuratorė, aiškiai atsimenu su niekuo nepalyginamą patirtį einant iš įtemptų videojuostų sukonstruotu cilindru. Žiūrovas patenka į optinio nesvarumo būseną, kurią sukuria juostelių ribuliavimas. Tai hipnotizuoja ir lėtina judesius, keičia kūno ir aplinkos suvokimą. Atrodo, kad esi šiapus ir anapus tuo pat metu – ne tik fizine, bet ir metafizine prasme. Menininkai yra vizionieriai, sugebantys kitiems parodyti sunkiai įsivaizduojamus dalykus: dangų ir pragarą, žvaigždžių žybsnius ir juodosios skylės tamsą. Žilvinas konstruoja kosminį tunelį, kuris tarsi kirmgrauža perkelia mus į kitą erdvę ir laiką.

 

Pirma stotelė – Venecija

 

Eidami „Tūbos“ tuneliu Plungėje, kartu einame ir Kempino hipertuneliu Venecijoje, renesansinėje Scuola Grande della Misericordia – bažnyčią primenančiame pastate, kurį XV a. suprojektavo Jacopo Sansovino. Savaip simboliška, kad Oginskių dvaro rūmai, nors ir pastatyti vėliau, taip pat įkvėpti Renesanso. Neorenesansas yra Renesanso įrašas magnetinėse juostose – ir tai ne burtas. Būtent Renesanse išrasta optinė perspektyva, kurią tobulai įkūnija Kempino „Tūba“. Matome į tolimą tašką subėgančias tunelio linijas, tolstančius ir mažėjančius žmones. Renesanso racionalumas ir geometrija sujungia arkinius langus, centrinį planą, simetriją, skritulį. Galima metaforiškai tarti, kad menininkas transformuoja dvaro planą į šiuolaikišką patyriminę aplinką: tiesus kelias sujungia Plungės dvarą ir apskritą fontaną. Akmenį ir vandenį. Štai kas simboliškai sieja tvenkinių apsuptą Oginskių dvarą ir miestą ant vandens Veneciją.

 

Antra stotelė – laiko spiralė

 

Žilvino Kempino kūryba nuo pat studijų metų siejasi su kosminiais kūnais ir laiko fiksavimu. 1994 m. Šiuolaikinio meno centre jis sukūrė instaliaciją „Tapyba iš natūros“: iš kino filmo juostų „išaugino“ medžius, ritės centrą ištempdamas aukštyn. Pats sėdėjo ir tapė įviją peizažą ant besisukančio ventiliatoriaus padėdamas popieriaus lapą. Kiekvienas teptuko prisilietimas virsdavo spiralės vaizdu. Galiausiai jos nuklojo visas grindis. Vėliau Kempinas pradėjo naudoti videojuostas. Atminties fiksavimo priemonės tapo skulptūrine medžiaga, tačiau laiko fiksavimas ir spiralės (ar cilindro) forma išliko. Magnetinė juostelė yra virpanti linija erdvėje, kartu turinti apimtį ir blizgesį. Iš įtemptų juostelių sukonstruotos „Kolonos“ (2006) tarsi išpranašavo „Tūbos“ gimimą ir tą nepaprastą jausmą, kad gali vienu metu žiūrėti į kūrinį ir pro jį. Kūrinys kaip optinis prietaisas, savotiškas monoklis atsirado 2005 m., kai Žilvinas, priglaudęs popierinę tūbą prie sienos, sukūrė „Mėnulio eskizą“. Beliko sujungti žvilgsnį ir kūną, išlaisvinti akį. Akis valdo kūną, veda jį ir tik per kūno judesį patiriame erdvę. Prancūzų fenomenologas Mauriceʼas Merleau-Ponty savo knygoje „Akis ir dvasia“ rašo apie įkūnytą žvilgsnį, o Kempinas parodo, ką reiškia matyti kūnu.

 

Trečia stotelė – garso banga

 

Laiko spiralė ir garso banga yra neapčiuopiamos, bet patiriamos per virpesį. Žilvino Kempino „Tūba“ kartu yra ir muzikos instrumentas, kuriuo groja oras. Žinoma, pučiamasis – nors ir ne toks kaip varinė tūba. Instaliacija labiau primena išilginę fleitą arba klarnetą, kuriuo Žilvinas grojo vaikystėje. Nemistifikuojant šios patirties, „Tūbos“ muzikalumas nekelia abejonių. Tik metalo gaudesį čia keičia magnetinių juostelių šiurenimas, labiau primenantis meldų šnaresį ežero pakrantėje. Gal čia ir slepiasi Kempino kūrinių magija – kad garso bangą jis paverčia šviesos spinduliu, o juostelėje įrašytus vaizdus – erdvės laikmačiu. Paradoksas? Taip, nes įeidami į „Tūbą“ matome save viduje ir tarsi iš šalies, kartu su už jos pulsuojančiais žmonių ir daiktų siluetais. Šviesa tunelio gale iš metaforos virsta realybe, kuri čia pat išsisklaido. Perėję perregimą tunelį galime paklausyti švelnių virpesių ir vėl iš naujo leistis į kelionę. Linijinis laikas susisuka spirale ir tampa ciklinis. Žilvino Kempino „Tūba“ atveria Amžinojo sugrįžimo mito erdvę.

 

Instaliacija „Vėjalaikis“ veikia iki spalio 1 d.

Vilniaus katedros varpinė (Katedros aikštė, Vilnius)

Žilvinas Kempinas, „Vėjalaikis“. 2024 m. E. Levin nuotr.
Žilvinas Kempinas, „Vėjalaikis“. 2024 m. E. Levin nuotr.
Žilvinas Kempinas, „Vėjalaikis“. 2024 m. E. Levin nuotr.
Žilvinas Kempinas, „Vėjalaikis“. 2024 m. E. Levin nuotr.
Žilvinas Kempinas, „Vėjalaikis“. 2024 m. E. Levin nuotr.
Žilvinas Kempinas, „Vėjalaikis“. 2024 m. E. Levin nuotr.
Žilvinas Kempinas, „Vėjalaikis“. 2024 m. E. Levin nuotr.
Žilvinas Kempinas, „Vėjalaikis“. 2024 m. E. Levin nuotr.
Žilvinas Kempinas, „Vėjalaikis“. 2024 m. E. Levin nuotr.
Žilvinas Kempinas, „Vėjalaikis“. 2024 m. E. Levin nuotr.
Žilvinas Kempinas, „Vėjalaikis“. 2024 m. E. Levin nuotr.
Žilvinas Kempinas, „Vėjalaikis“. 2024 m. E. Levin nuotr.
Žilvinas Kempinas, „Vėjalaikis“. 2024 m. E. Levin nuotr.
Žilvinas Kempinas, „Vėjalaikis“. 2024 m. E. Levin nuotr.
Žilvinas Kempinas, „Vėjalaikis“. 2024 m. E. Levin nuotr.
Žilvinas Kempinas, „Vėjalaikis“. 2024 m. E. Levin nuotr.
Žilvinas Kempinas, „Vėjalaikis“. 2024 m. E. Levin nuotr.
Žilvinas Kempinas, „Vėjalaikis“. 2024 m. E. Levin nuotr.
Žilvinas Kempinas, „Tūba“. 2024 m. S. Narkaus nuotr.
Žilvinas Kempinas, „Tūba“. 2024 m. S. Narkaus nuotr.
Žilvinas Kempinas, „Tūba“. 2024 m. S. Narkaus nuotr.
Žilvinas Kempinas, „Tūba“. 2024 m. S. Narkaus nuotr.
Žilvinas Kempinas, „Tūba“. 2024 m. S. Narkaus nuotr.
Žilvinas Kempinas, „Tūba“. 2024 m. S. Narkaus nuotr.
Žilvinas Kempinas, „Tūba“. 2024 m. S. Narkaus nuotr.
Žilvinas Kempinas, „Tūba“. 2024 m. S. Narkaus nuotr.
Žilvinas Kempinas, „Tūba“. 2024 m. S. Narkaus nuotr.
Žilvinas Kempinas, „Tūba“. 2024 m. S. Narkaus nuotr.
Žilvinas Kempinas, „Tūba“. 2024 m. S. Narkaus nuotr.
Žilvinas Kempinas, „Tūba“. 2024 m. S. Narkaus nuotr.
Žilvinas Kempinas, „Tūba“. 2024 m. S. Narkaus nuotr.
Žilvinas Kempinas, „Tūba“. 2024 m. S. Narkaus nuotr.
Žilvinas Kempinas, „Tūba“. 2024 m. S. Narkaus nuotr.
Žilvinas Kempinas, „Tūba“. 2024 m. S. Narkaus nuotr.