7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Laivas per Letą

Loretos Skripkutės-Gutauskienės darbų paroda „Metų monotonija“ galerijoje AP

Laima Kreivytė
Nr. 7 (1456), 2023-02-17
Dailė
Loreta Skripkutė-Gutauskienė, „Laivas per Letą“. 2006 m.
Loreta Skripkutė-Gutauskienė, „Laivas per Letą“. 2006 m.

Vaikystėj neturėjau aš namų,

Tik seną namą, didelį kaip laivą.

Daug svetimų žmonių, mažų ir didelių

Kambariuose-kajutėse gyveno.

(Barbora Bložytė)

 

2011-ųjų vasarą parašyto eilėraščio ištrauka gražiai nusako autorės vaikystės pasaulį, kuris po daugelio metų netikėtai ataidi jos iš skirtingų medžiagų skiaučių sukurtuose paveiksluose. Žiūrėdama į Loretos Skripkutės-Gutauskienės (g. 1939) kūrinius bandau rasti jiems tinkamą žodį, bet kas kartą sąvokų kaleidoskopas pasisuka kita briauna ir susidėlioja nauja kompozicija. Tapyba-tekstilė-koliažas-skiautinys-minkštoji skulptūra. Siūti paveikslai, kur siūlės ir skiaučių faktūros spalvų žaismą daro apčiuopiamą. Lyginant su įprasta tapyba (aliejus ant drobės, kartono, medžio), išryškėja esminis skirtumas. Tepami dažo sluoksniai dengia paviršių, kuria iliuziją, klampina. Tirštų ar perregimų potėpių materiali išraiška skiriasi nuo pagrindo – ne be reikalo tepame ir dažus, ir kūno balzamus, ir automobilio detales. Negali tepti ir nesusitepti. Skripkutės-Gutauskienės medžiaginė tapyba yra kitos prigimties. Tai drobė ant drobės, spalva ant spalvos, forma ant formos. Ne amorfiškas dažas, spaudžiamas iš tūbelės, o skiautė medžiagos, dažniausiai dėvėtos ar naudotos buityje, kurioje jau įrašyti kiti gyvenimai, daiktų ir kūnų atmintis.

 

Šie prisiminimų paveikslai, saugantys autorės ir visai nepažįstamų žmonių atmintį, kartu yra ir dabarties paveikslai. Tai, kas juose įrašyta iš ankstesnių audinio gyvenimų, transformuojasi į naują kūrinį, sudėliotą iš geometrinių (trikampis, apskritimas, ovalas), simbolinių (kryžius, taurė, akis) ir visai nematytų formų. Tai savitas pasaulis, kuriame susijungia aiški kompozicinė struktūra ir vidinė ekspresija, skirtingos raštų sistemos ir laisvas siūlės bangavimas. Būtent laisvumas, formų netaisyklingumas ir netikėti spalvų bei faktūrų deriniai kuria gyvos – ką tik iš siuvimo mašinos ištrauktos, bet dar adatos kalenimo aido prisisunkusios – tapybos įspūdį. Nors stringanti „Dürkopp“ siuvimo mašina, atkeliavusi iš vaikystės namų, naudojama tik dideliems plotams ir apvadams – ir tai ne visada. Didžioji darbo dalis atlikta rankomis – adata ir siūlu, dėliojant dygsnius kaip potėpius. Tapybinis koliažas – lyg siuvimo gestas, autorės rankos prisilietimas, spalvų ir formų santykis. Galima į šiuos paveikslus žvelgti kaip į abstrakcijas ir grožėtis įkaitusios lavos raudonio ir aksominio juodo derinio žaižaravimu (žarijos!), raštų, faktūrų, nėrinių ir spalvų derme. Tačiau matydami tik formas, faktūras ir stulbinančius spalvų santykius patirsime vien vizualinį malonumą.

 

Akivaizdu, kad to neužtenka. Akis (ir širdis, protas) keliauja po paveikslą kaip po žemėlapį. Kartais žvaigždėlapį, kalendorių, dienoraštį. Dienų raštą – kas dieną vis kitokį, bet raštą – tekstą ir ornamentą. Žiūrint į Skripkutės-Gutauskienės paveikslus neapleidžia mintis, kad tai ne šiaip kompozicijos, laisvas džiazavimas. Kad spalvos ir formos jungiasi į prasmines visumas, atspindinčias ne tik autorės spalvinę klausą, bet ir pasaulėvoką. Tai ženklų sistema, kurios ištakų galime ieškoti Senosios Europos mitinėje sąmonėje, krikščioniškoje ikonografijoje, viduramžių vienuolių siuvinėtose aplikacijose, liaudies mene ir modernioje tapyboje. Pavyzdžiui, vienos iš abstraktaus meno pradininkių švedės Hilmos af Klint (1862–1944) tapybos darbuose, kur abstrakčios – kartais gamtiškos, kartais geometriškos – formos kartu nurodė ir tam tikras transcendentines idėjas. Arba Ukrainoje gimusios prancūzų menininkės Sonios Delaunay (1885–1979) spalvų švytėjime. Kalbu ne apie tiesioginę įtaką, o veikiau apie meninio mąstymo giminystę.

 

Ar galima perskaityti tas ženklų sistemas? Barboros Bložytės vardu pasirašytuose Loretos eilėraščiuose atpažįstami motyvai: laiko tėkmė, laivas-namas, medžiai ir paukščiai, įgavę spalvinius pavidalus, tampa raktais, atrakinančiais abstrakčių formų reikšmes. Autorė kartais leidžia įsikibti siūlo. Sekame paskui darbų pavadinimus: „Nojaus laivas“, „Ugnies gėlė“, „Delčia“, „Juodas medis“. Vanduo ir ugnis, oras ir žemė. Keturios stichijos, keturios pasaulio šalys, keturi metų laikai – kosminė tvarka, sujungianti vertikalę ir horizontalę į kryžiaus formą. Kartu tai – erdvės ir laiko koordinačių sistema. Erdvė – konkreti (Pivašiūnai, Nida), bet kartu sakrali. Kaip ir laikas, matuojamas ne tik laikrodžiu, kalendoriumi, bet ir žvaigždynais, dangaus kūnais, smiltimis. Tai mitinis laikas, kuriame pasikartoja gimimo-mirties-atgimimo ritualai, tamsą keičia šviesa („Diena – Naktis“). Kartu tai krikščioniški ritualai: „Velykos“, „Šv. Andriejaus diena“, „Sekminės“, „Žolinė“. Mitiniam laikui būdingas cikliškumas – ir paveikslai dėliojasi į ciklus (nebūtinai nuoseklius ar iš anksto sumanytus): trys „Verbos“, trys „Vaisiai“, du „Birželiai“, šešios taurės (Gralio, Kantrybės, Kartybės, Liūdesio, Meilės, Ramybės).

 

Tačiau nereikėtų pasikliauti tik pavadinimais ir atpažįstamais simboliais. Paprastos, aiškios formos, M, V, X ženklai bei jų junginiai (zigzagas, pynė) gali nurodyti ir archajiškus sluoksnius – dar iki indoeuropiečių egzistavusį Senosios Europos raštą, kurį Marija Gimbutienė vertino kaip ypatingą laimėjimą. „Nors paprastai manoma, kad rašytinę kalbą sugalvojo šumerai, raštas, atsiradęs Vidurio Europos rytuose apie 5500 m. pr. Kr., buvo sukurtas maždaug dviem tūkstančiais metų anksčiau. Senosios Europos raštas nebuvo, kaip šumerų ar egiptiečių rašmenys, sukurtas ekonominiais, teisiniais ar administraciniais tikslais. Jis išsirutuliojo iš ilgai vartotų grafinių ženklų, kurie sietini tik su nuolat sudėtingesniu tampančiu Deivės garbinimu. Įrašų randama tik ant religinės paskirties daiktų, ir tai rodo, kad šiuos ženklus reikėtų skaityti kaip šventus hieroglifus.“[1]

 

Gimbutienės mintis apie Senosios Europos neiššifruotą, bet moksliškai išanalizuotą Vinčos kultūros raštą aktuali galvojant apie kitokius žinių ir ypač dvasinės patirties perdavimo būdus. Linijos, trikampiai, apskritimai, kvadratai, ovalai sudaro ne tik ornamentus, bet ir raštą, ir šiuos rašmenis galima įžvelgti Skripkutės-Gutauskienės kūriniuose. Archajiškus ir modernius, tačiau išlaikančius ir su niekuo nesupainiojamą individualią rašyseną. Nepaisant aiškių dėliojimo principų, kiekviena kompozicija unikali, autorė laisvai žaidžia linijomis ir simboliais, stambiomis ir smulkiomis formomis, šiurkščiomis ir švelniomis faktūromis, ryškiomis ir dusliomis spalvomis. Iš, regis, pavargusio audinio skiaučių ji sugeba išgauti stebuklingą švytėjimą – tik tokia „Meilės taurė“ gali spinduliuoti lydomo stiklo kaitrą. O gal geležies, įkaitusios iki raudonumo ir pulsuojančios kaip magma.

 

Kompozicija taip pat remiasi į tvirtus mitinio mąstymo pamatus. Žemiškasis pasaulis – dangiškojo atspindys, ne atvirkščiai. Loretos darbai turi tvirtą stuburą – dažniausiai jie komponuojami laikantis vertikalios ašies, paveikslo centras ir yra traukos centras. Simetrija, kaip ir gamtoje, netaisyklinga, formos dar lukštenasi arba mūsų akyse patiria transfigūraciją. Juk neatsitiktinai tiek daug lietuviškų vardų yra medžių, upių, gėlių  pavadinimai – lyg atėję iš „Eglės žalčių karalienės“. Centre auga gyvybės medis: krauna žiedus, mezga vaisius. Forma, apgaubianti kitą formą – sluoksnis po sluoksnio. Todėl ir paveikslai yra lyg lobių skrynia, kosminis kiaušinis: pramuši sidabrą – randi auksą. Dėžutė dėžutėje, rėmas rėme, paveikslas paveiksle. Daugiasluoksnė ikona, kuri kartu ir daugiabriaunė, ir plokščia. Neįtikėtina, bet šis turtingas savitų formų pasaulis – net 96 įvairaus formato darbai – sukurtas per mažiau nei dešimtmetį: nuo 2000 iki 2009 metų.

 

Tyrinėjant Skripkutės-Gutauskienės darbų giminės medį rastume sąsajų ir su dviejų artimų menininkų – vyro tapytojo ir rašytojo Leonardo Gutausko (1938–2021) bei sūnaus skulptoriaus ir tapytojo Tado Gutausko (g. 1970) – kūryba. Leonardas nuoširdžiai žavėjosi ir stebėjosi Loretos spalviniais deriniais, ragino kurti. Dabar mamos paveikslais-koliažais rūpinasi sūnus Tadas. Tačiau vidinė kūrybos kibirkštis kyla iš pačios autorės. Tai ta pati nematoma ranka, atvedusi Loretą į muziką (1962 m. baigė fortepijono studijas Lietuvos valstybinėje konservatorijoje pas profesorių Stasį Vainiūną), absoliuti spalvinė klausa, tas prasmės ieškojimo ir perteikimo poreikis, gautas kaip dovana – išsaugota, subrandinta ir pasidalinta su kitais. Laivas, plaukiantis per Letą.

 

[1] Marija Gimbutienė, „Senoji Europa, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996, p. 220

 

Loreta Skripkutė-Gutauskienė, „Laivas per Letą“. 2006 m.
Loreta Skripkutė-Gutauskienė, „Laivas per Letą“. 2006 m.
Loreta Skripkutė-Gutauskienė, „Mergelė“. 2002 m.
Loreta Skripkutė-Gutauskienė, „Mergelė“. 2002 m.
Loreta Skripkutė-Gutauskienė, „Velykos“. 2007 m.
Loreta Skripkutė-Gutauskienė, „Velykos“. 2007 m.
Loreta Skripkutė-Gutauskienė, „Šiaurės dvyniai“. 2007 m.
Loreta Skripkutė-Gutauskienė, „Šiaurės dvyniai“. 2007 m.
Loreta Skripkutė-Gutauskienė, be pavadinimo.
Loreta Skripkutė-Gutauskienė, be pavadinimo.
Loreta Skripkutė-Gutauskienė, „Medis“. 2002 m.
Loreta Skripkutė-Gutauskienė, „Medis“. 2002 m.
Loreta Skripkutė-Gutauskienė, „Ramybės taurė“. 2006 m.
Loreta Skripkutė-Gutauskienė, „Ramybės taurė“. 2006 m.
Loreta Skripkutė-Gutauskienė, „Žolinė“. 2008 m.
Loreta Skripkutė-Gutauskienė, „Žolinė“. 2008 m.
Loreta Skripkutė-Gutauskienė, „Verba II“. 2006 m.
Loreta Skripkutė-Gutauskienė, „Verba II“. 2006 m.
Loreta Skripkutė-Gutauskienė, „Žolinė“. 2004 m.
Loreta Skripkutė-Gutauskienė, „Žolinė“. 2004 m.
Loreta Skripkutė-Gutauskienė, „Verba“. 2006 m.
Loreta Skripkutė-Gutauskienė, „Verba“. 2006 m.
Loreta Skripkutė-Gutauskienė, „Juodas medis“. 2005 m.
Loreta Skripkutė-Gutauskienė, „Juodas medis“. 2005 m.
Loreta Skripkutė-Gutauskienė, „Sėkminių žolė“. 2006 m.
Loreta Skripkutė-Gutauskienė, „Sėkminių žolė“. 2006 m.