Autorius: Laima Kreivytė

Laima Kreivytė

Marguerite de Merode paroda „Kelionė po jų kambarį“ galerijoje „Kairė–dešinė“

Laima Kreivytė

Jono Meko vizualiųjų menų centre, Gynėjų g. 14 (Vilniaus vartų kompleksas), Vilnius

2014 m. gegužės 7 d. 18 val. Jono Meko vizualiųjų menų centre, Gynėjų g. 14 (Vilniaus vartų kompleksas), Vilniuje, bus atidaryta paroda „Inversija. Blogos gėrybės“.

1992 m. dvylika Kęstučio Zapkaus studentų surengė parodą Geros blogybės – pirmąją konceptualaus tarpdisciplininio meno manifestaciją Šiuolaikinio meno centre. Po 22 metų šalia ankstyvųjų eksponuojami naujausi menininkų darbai apverčia perspektyvą ir leidžia pažvelgti į tuometinius eksperimentus pro šiandienos prizmę.

Laima Kreivytė, Vytautas Michelkevičius, Dovilė Tumpytė

Trys pasakojimai apie tai, kas įsiminė, patiko ar nepatiko 55-ojoje Venecijos meno bienalėje

Laima Kreivytė

Šioje Venecijos bienalėje man patiko ir nepatiko tie patys dalykai.
 

Patiko, kad ištraukti pamiršti menininkai ir ypač menininkės – Hilma af Klint, Dorothea Tanning, Phyllinda Barlow.

Nepatiko racionalus opozicijų konstravimas – į viršų it stalininis Varšuvos kultūros monstras šaunantis Marino Auriti „Enciklopedinių rūmų“ modelis, apsuptas J.D. ’Okhai Ojeikere Nigerijos moterų portretais su skulptūriškai sukomponuotomis kasomis (falinė forma vs. moters

Laima Kreivytė

Kultūra niekaip neišauga nemylimos podukros marškinių – tokią net Europai gėda rodyti, ir tikrai nereikia jai jokių struktūrinių fondų pinigų, kurie liejosi ir tebesilieja į kitas sritis. Pinigai ir kultūra yra nesuderinami dalykai. Jei jų atsiranda (kaip Vilniui tapus „Europos kultūros sostine 2009“), tai tik tam, kad išmanūs skalbėjai juos plautų ir šveistų. Taip atrodo paskaičius „Respublikos“ ir „alfa.lt“ žurnalistų rašinius ir pasiklausius kai kurių kultūros žmonių komentarų.
 

Laima Kreivytė

VDA ekspozicijų salėse „Titanikas“

2013 m. kovo 8 dieną, penktadienį, 17 val. parodoje įvyks susitikimas su menininkėmis. 

Tai patvirtino „Postidėjos“ keliamų klausimų aktualumą. „Postidėja II. Atstatomieji darbai“ kviečia atkurti jėgų pusiausvyrą, tyrinėti ištrintą atmintį ir užmirštas istorijas, atgaivinti nutylėtas patirtis bei apleistas erdves, išryškinti nematomus kasdienius darbus. Tai ilgas kolektyvinių pastangų reikalaujantis procesas, todėl „Kovo ∞“ tampa tiesiog

Laima Kreivytė

 Benignos Kasparavičiūtės paroda „Tapyba“ Marijos ir Jurgio Šlapelių namuose-muziejuje

Benignos Kasparaviūtės tapyba minta mitais. Ne majų ir actekų, o menininkų ir menotyrininkų. Mitais, kurie virto paveikslais ir dailės istorijomis. Taigi – medijuotais, įvaizdintais, perkurtais, tiražuotais. Tais, apie kuriuos rašė ne Mircea Eliade ar Claude Levi-Straussas, o Alfonsas Andriuškevičius. Gal dar Greimas, nes jam priklauso „Lietuvių mitologija“. Benigną Kasperavičiūtę irgi domina lietuvių mitologija – nuo kančių iki krepšinio šalies. Ir dar ją domina meno mitai – nuo avangardo polėkio sukurti naują pasaulį iki kūrybinį potencialą keliančios vietos dvasios, tykančios Nidos smėlynuose. Pasikartosiu – ne pati dvasia, o visokio plauko jos gaudytojai: vokiečių ekspresionistai, Sauliaus Kruopio plenerų panteistai, fotografų seminaro ekshibicionistai, VDA meno kolonistai ir jų haliucinuojančios vizijos.

Laima Kreivytė

Kosto Dereškevičiaus paroda VDA parodų salėse „Titanikas“

Tačiau tuo rėminimas nesibaigia. Kuratorė Raminta Jurėnaitė Dereškevičiaus parodą konstruoja kaip kino filmą, kartais pasiekdama kone kinetinį efektą (pavyzdžiui, keturi iš automobilio išlipančios moters kadrai – pabaigoje beveik girdi durelių trinktelėjimą). Arba toliau vykstanti kelionė – moteris prie

Laima Kreivytė

Trumpai tariant, kreipimosi esmė tokia – projektus Lietuvos paviljonui Venecijos bienalėje teikti turėtų ne tik juridiniai asmenys. Ir gal net visai ne juridiniai. Ne (tik) galerijos, muziejai ir meno centrai, bet menininkai ir kuratoriai, turintys gerų idėjų. Kreipimesi rašoma:

Laima Kreivytė

Poetę Neringą Abrutytę kalbina Laima Kreivytė

Neringa Abrutytė – poetė, vertėja, laisva menininkė. Išleido tris poezijos knygas „Rojaus ruduo“ („Baltos lankos“, 1995), „iš pažintis“ (1997) ir „Neringos m.“ (2003, abi – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla). Į lietuvių kalbą vertė Jacques’o Prevert’o poeziją, Jeano Baudrillard’o „Vartotojų visuomenę“.

Labas, Laima. Seniai dalyvavau renginyje, kai taip tiesiogiai išgyvenau, kad „laiks nuo laiko“ susitikti su poetų bendruomene yra taip gyvybiškai svarbu poezijos rašymui. Prisipirkau poezijos knygų. Skamba patetiškai, lyg poetas neturėtų būti vienas, atokiai nuo visų kuriantis ir ieškantis ypatingos savo poetinės formos, naujos išgrynintos skausmo kokybės. Skamba beveik beviltiškai ir gėdingai: skaičiau senus gerus eilėraščius, kol kas nepasitikėdama tuo, ką rašau dabar. Tik klausydamasi eilių srautų, bendraudama, staiga įjungiu save į dabartinį ir kūrybingą savęs atkartojimą. Pabandysiu vėl išversti savo sielą ir prisipažinti, ką bjauraus gyvenime esu padariusi, kokio šūdo primaliau skirdama visą savo

Laima Kreivytė

Profesoriaus Terry Eagletono paskaita Vilniuje

Profesorius Terry Eagletonas – pasaulinio garso literatūros teoretikas, marksistas, viešasis intelektualas, nuolat rašantis į didžiausią Britanijos dienraštį „The Guardian“. Jis dėsto Lankasterio universitete ir yra Anglakalbės literatūros ir kūrybinio rašymo katedros vedėjas. Per pastaruosius trisdešimt metų jis yra išleidęs per trisdešimt knygų. Naujausios – 2011 m. pasirodžiusi „Kodėl Marxas buvo teisus“ („Why Marx was Right?“) ir 2012 m. „Literatūros įvykis“ („The Event of Literature“). Į lietuvių kalbą išverstas Terry Eagletono „Įvadas į literatūros teoriją“ (2000 m., „Baltos lankos“).
 

Į profesoriaus Eagletono paskaitą patekti buvo ne ką lengviau, kaip tarybiniais laikais gauti gerą užsienio autoriaus knygą be „blato“ ir papildomai kišamos edukacinės brošiūros „Knygų mėgėjų“ draugijoje. Į ankštoką „Pasakos“ kino teatro salę rinkosi ir kairė, ir dešinė – vieni dėl Marxo, kiti dėl literatūros teorijos, bet abeji gavo