7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Laima Kreivytė

Laima Kreivytė

Apie VEKS’o šleifą

 

Kultūra niekaip neišauga nemylimos podukros marškinių – tokią net Europai gėda rodyti, ir tikrai nereikia jai jokių struktūrinių fondų pinigų, kurie liejosi ir tebesilieja į kitas sritis. Pinigai ir kultūra yra nesuderinami dalykai. Jei jų atsiranda (kaip Vilniui tapus „Europos kultūros sostine 2009“), tai tik tam, kad išmanūs skalbėjai juos plautų ir šveistų. Taip atrodo paskaičius „Respublikos“ ir „alfa.lt“ žurnalistų rašinius ir pasiklausius kai kurių kultūros žmonių komentarų.
 

Jie pasirodė tada, kai į naujai formuojamos Lietuvos kultūros tarybos pirmininkes buvo pasiūlyta

 

 

Laima Kreivytė

Postidėja. Atstatomieji darbai

VDA ekspozicijų salėse „Titanikas“

2013 m. kovo 8 dieną, penktadienį, 17 val. parodoje įvyks susitikimas su menininkėmis. 

 
Praėjusiais metais kovo 8-ąją atidaryta „Postidėjos“ paroda kvietė pažvelgti į meno pasaulį moterų menininkių akimis ir atkreipti dėmesį į neproporcingą vyrų ir moterų atstovavimą bei vertinimą. Nepaisant pirmąją parodą rėmusio Europos lyčių lygybės instituto raginimų, padėtis nepasikeitė. Nacionalinėmis kultūros ir meno premijomis apdovanoti vieni vyrai, Venecijos bienalėje Lietuvai atstovaus vyras su kompanija, į reprezentacinę ŠMC parodą „Didesnio dalis“ atrinktų šiuolaikinių Lietuvos menininkų dvidešimtuką pateko 4,5 moters.
 

Tai patvirtino „Postidėjos“ keliamų klausimų aktualumą. „Postidėja II. Atstatomieji darbai“ kviečia atkurti jėgų pusiausvyrą, tyrinėti ištrintą atmintį ir užmirštas istorijas, atgaivinti nutylėtas patirtis bei apleistas erdves, išryškinti nematomus kasdienius darbus. Tai ilgas kolektyvinių pastangų reikalaujantis procesas, todėl „Kovo ∞“ tampa tiesiog

Giedrė Lilienė. „5 vertikalūs“. 1994 m. J. Lapienio nuotr.
Giedrė Lilienė. „5 vertikalūs“. 1994 m. J. Lapienio nuotr.
Jurga Barilaitė. Kadras iš videoperformanso „Skrydis į kosmosą“. 2013 m. J. Lapienio nuotr.
Jurga Barilaitė. Kadras iš videoperformanso „Skrydis į kosmosą“. 2013 m. J. Lapienio nuotr.
Laima Kreivytė

Tebūnie

 Benignos Kasparavičiūtės paroda „Tapyba“ Marijos ir Jurgio Šlapelių namuose-muziejuje

Benignos Kasparaviūtės tapyba minta mitais. Ne majų ir actekų, o menininkų ir menotyrininkų. Mitais, kurie virto paveikslais ir dailės istorijomis. Taigi – medijuotais, įvaizdintais, perkurtais, tiražuotais. Tais, apie kuriuos rašė ne Mircea Eliade ar Claude Levi-Straussas, o Alfonsas Andriuškevičius. Gal dar Greimas, nes jam priklauso „Lietuvių mitologija“. Benigną Kasperavičiūtę irgi domina lietuvių mitologija – nuo kančių iki krepšinio šalies. Ir dar ją domina meno mitai – nuo avangardo polėkio sukurti naują pasaulį iki kūrybinį potencialą keliančios vietos dvasios, tykančios Nidos smėlynuose. Pasikartosiu – ne pati dvasia, o visokio plauko jos gaudytojai: vokiečių ekspresionistai, Sauliaus Kruopio plenerų panteistai, fotografų seminaro ekshibicionistai, VDA meno kolonistai ir jų haliucinuojančios vizijos.

 

 

Benigna Kasparavičiūtė. „Pasaulio sutvėrimas I“. G. Znamierovskio nuotrauka
Benigna Kasparavičiūtė. „Pasaulio sutvėrimas I“. G. Znamierovskio nuotrauka
Parodos plakatas. G. Znamierovskio nuotrauka
Parodos plakatas. G. Znamierovskio nuotrauka
Iš Benignos Kasparavičiūtės parodos „Tapyba“. G. Znamierovskio nuotrauka
Iš Benignos Kasparavičiūtės parodos „Tapyba“. G. Znamierovskio nuotrauka
Iš Benignos Kasparavičiūtės parodos „Tapyba“. G. Znamierovskio nuotrauka
Iš Benignos Kasparavičiūtės parodos „Tapyba“. G. Znamierovskio nuotrauka
Iš Benignos Kasparavičiūtės parodos „Tapyba“. G. Znamierovskio nuotrauka
Iš Benignos Kasparavičiūtės parodos „Tapyba“. G. Znamierovskio nuotrauka
Iš Benignos Kasparavičiūtės parodos „Tapyba“. G. Znamierovskio nuotrauka
Iš Benignos Kasparavičiūtės parodos „Tapyba“. G. Znamierovskio nuotrauka
Iš Benignos Kasparavičiūtės parodos „Tapyba“. G. Znamierovskio nuotrauka
Iš Benignos Kasparavičiūtės parodos „Tapyba“. G. Znamierovskio nuotrauka
Iš Benignos Kasparavičiūtės parodos „Tapyba“. G. Znamierovskio nuotrauka
Iš Benignos Kasparavičiūtės parodos „Tapyba“. G. Znamierovskio nuotrauka
Laima Kreivytė

Kelio filmas

Kosto Dereškevičiaus paroda VDA parodų salėse „Titanikas“

Kosto Dereškevičiaus paroda apatiniame „Titaniko“ denyje vadinasi „Sutikta moteris“. Taip pavadintas paveikslas, kurio nėra parodoje. Tačiau yra daugybė kitų – paveikslų, moterų ir susitikimų. Visi trys komponentai vienoje erdvėje primena kelio filmą – sutiktos moterys važiuoja troleibusu, traukiniu, mikroautobusu, šmėsteli pro automobilio langą. Įdomu, kad kiekvienas laikas vis kitaip nušviečia vaizduojamas moteris ir situacijas: nuo kasdieniško, deromantizuoto žmogaus, ironiško ir groteskiško tipažo iki psichoanalizės objekto ir kompleksų išviešinimo. Pats autorius savo darbus komentuoja akcentuodamas konkrečias sukūrimo aplinkybes: „Mergina užmiestyje“ – improvizacija, padiktuota įspūdžių Vaitakarčmyje ir naudojant universitete matytą šokėjos fotografiją“ arba „Nutapiau tris portretus: Alfonso Andriuškevičiaus, Jūratės Bagdonavičiūtės ir savo žmonos Zitos. Šiek tiek jaučiau įsipareigojimo, nes buvau įtraukęs į katalogą, tai pasisekė nekaip. Nupirko iš parodos kultūros ministerija. (Jie visada išsirenka prastesnį. Sumokėjo 600 rub.)“ Menininko, jo kolegų ir kritikų pasisakymų galima rasti Ramintos Jurėnaitės ir Modernaus meno centro 2012 m. išleistame solidžiame Kosto Dereškevičiaus albume. Jis yra vienas iš konceptualių parodos rėmų.
 

Tačiau tuo rėminimas nesibaigia. Kuratorė Raminta Jurėnaitė Dereškevičiaus parodą konstruoja kaip kino filmą, kartais pasiekdama kone kinetinį efektą (pavyzdžiui, keturi iš automobilio išlipančios moters kadrai – pabaigoje beveik girdi durelių trinktelėjimą). Arba toliau vykstanti kelionė – moteris prie

Kostas Dereškevičius. „Autobuse“. 1973 m. Nuotrauka iš Modernaus meno centro archyvo
Kostas Dereškevičius. „Autobuse“. 1973 m. Nuotrauka iš Modernaus meno centro archyvo
Kostas Dereškevičius. „Kelyje II“. 1975 m. Nuotrauka iš Modernaus meno centro archyvo
Kostas Dereškevičius. „Kelyje II“. 1975 m. Nuotrauka iš Modernaus meno centro archyvo
Kostas Dereškevičius. „Ketvirtadienis“. 1976 m. Nuotrauka iš Modernaus meno centro archyvo
Kostas Dereškevičius. „Ketvirtadienis“. 1976 m. Nuotrauka iš Modernaus meno centro archyvo
Kostas Dereškevičius. Be pavadinimo. 1979 m. Nuotrauka iš Modernaus meno centro archyvo
Kostas Dereškevičius. Be pavadinimo. 1979 m. Nuotrauka iš Modernaus meno centro archyvo
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotrauka.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotrauka.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotrauka.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotrauka.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotrauka.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotrauka.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotrauka.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotrauka.
Laima Kreivytė

Senojo pasaulio pabaiga?

 

Vienas iš svarbiausių 2012 metų įvykių, kol kas nesulaukęs nei oficialaus atsakymo, nei platesnio rezonanso, yra Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos tarybos viešas kreipimasis į LR kultūros ministeriją dėl Lietuvos šiuolaikinio meno pristatymo Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje projektų konkurso nuostatų. Kreipimasis išplatintas šio mėnesio viduryje, kai Kultūros ministerijoje švilpė vėjai: ankstesnis ministras Arūnas Gelūnas jau kėlė sparnus į Paryžių, o siūlomi nauji kandidatai vis strigo prezidentūros filtruose. Tikėkimės, kad naujasis ministras atidžiai perskaitys ir įsigilins į tarpdisciplinininkų argumentus.
 

Trumpai tariant, kreipimosi esmė tokia – projektus Lietuvos paviljonui Venecijos bienalėje teikti turėtų ne tik juridiniai asmenys. Ir gal net visai ne juridiniai. Ne (tik) galerijos, muziejai ir meno centrai, bet menininkai ir kuratoriai, turintys gerų idėjų. Kreipimesi rašoma:

 

Cooltūristės. „Užimk Venecijos Bienalę!“ 2012 m.
Cooltūristės. „Užimk Venecijos Bienalę!“ 2012 m.
Laima Kreivytė

Trys knygos, viena dukra

Poetę Neringą Abrutytę kalbina Laima Kreivytė

Neringa Abrutytė – poetė, vertėja, laisva menininkė. Išleido tris poezijos knygas „Rojaus ruduo“ („Baltos lankos“, 1995), „iš pažintis“ (1997) ir „Neringos m.“ (2003, abi – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla). Į lietuvių kalbą vertė Jacques’o Prevert’o poeziją, Jeano Baudrillard’o „Vartotojų visuomenę“.

 
Labas, Neringa, ką tik grįžai iš Panevėžio literatūrinės žiemos. Grįžai ne tuščiomis – per poetinį aukcioną įsigijai Aido Marčėno įkvėpimo akmenį ir pusę Vlado Braziūno fotografuoto autoportreto. Ką dar vertinga patyrei ir išgirdai?
 

Labas, Laima. Seniai dalyvavau renginyje, kai taip tiesiogiai išgyvenau, kad „laiks nuo laiko“ susitikti su poetų bendruomene yra taip gyvybiškai svarbu poezijos rašymui. Prisipirkau poezijos knygų. Skamba patetiškai, lyg poetas neturėtų būti vienas, atokiai nuo visų kuriantis ir ieškantis ypatingos savo poetinės formos, naujos išgrynintos skausmo kokybės. Skamba beveik beviltiškai ir gėdingai: skaičiau senus gerus eilėraščius, kol kas nepasitikėdama tuo, ką rašau dabar. Tik klausydamasi eilių srautų, bendraudama, staiga įjungiu save į dabartinį ir kūrybingą savęs atkartojimą. Pabandysiu vėl išversti savo sielą ir prisipažinti, ką bjauraus gyvenime esu padariusi, kokio šūdo primaliau skirdama visą savo

Neringa Abrutytė B. Januševičiaus nuotr.
Neringa Abrutytė B. Januševičiaus nuotr.
Neringa Abrutytė su Gintaru Patacku B. Januševičiaus nuotr.
Neringa Abrutytė su Gintaru Patacku B. Januševičiaus nuotr.
Neringos Abrutytės studento pažymėjimas
Neringos Abrutytės studento pažymėjimas
Laima Kreivytė

Antrasis atėjimas

Profesoriaus Terry Eagletono paskaita Vilniuje

Profesorius Terry Eagletonas – pasaulinio garso literatūros teoretikas, marksistas, viešasis intelektualas, nuolat rašantis į didžiausią Britanijos dienraštį „The Guardian“. Jis dėsto Lankasterio universitete ir yra Anglakalbės literatūros ir kūrybinio rašymo katedros vedėjas. Per pastaruosius trisdešimt metų jis yra išleidęs per trisdešimt knygų. Naujausios – 2011 m. pasirodžiusi „Kodėl Marxas buvo teisus“ („Why Marx was Right?“) ir 2012 m. „Literatūros įvykis“ („The Event of Literature“). Į lietuvių kalbą išverstas Terry Eagletono „Įvadas į literatūros teoriją“ (2000 m., „Baltos lankos“).
 

Paskaityti paskaitą „Naujosios kairės ’95“ auditorijoje Eagletoną pakvietė „Demos“ kritinės minties institutas, bendradarbiaudamas su Rosos Luxembourg fondu. Diskusiją moderavo prof. Andrius Bielskis.
 

Į profesoriaus Eagletono paskaitą patekti buvo ne ką lengviau, kaip tarybiniais laikais gauti gerą užsienio autoriaus knygą be „blato“ ir papildomai kišamos edukacinės brošiūros „Knygų mėgėjų“ draugijoje. Į ankštoką „Pasakos“ kino teatro salę rinkosi ir kairė, ir dešinė – vieni dėl Marxo, kiti dėl literatūros teorijos, bet abeji gavo

Terry Eagletonas   K. Klimkos nuotr.
Terry Eagletonas K. Klimkos nuotr.
Terry Eagletono paskaitoje A. Davidavičiaus nuotr.
Terry Eagletono paskaitoje A. Davidavičiaus nuotr.
Laima Kreivytė

O kas už kampo?

Pokalbis su Paulina Egle Pukyte

Paulina Eglė Pukytė – menininkė ir rašytoja. Jau daug metų ji gyvena Londone, bet aktyviai dalyvauja ir Lietuvos meniniame gyvenime. Nepriklausomybės pradžioje daug mūsų meninink(i)ų jos dėka susipažino su dabar beveik lietuvišku megapoliu. Pukytė ir toliau yra dviejų kultūrų mediatorė ir metaštininkė, kurios tekstai ir meniniai projektai stebina netikėtomis įžvalgomis ir savitu stiliumi. Menininkę kalbina Laima Kreivytė.
 
Jau užaugo karta, kuri nepamena, ką reiškia laukti vizos ir atsakinėti į nepatiklius pasų kontrolės pareigūnų klausimus. Į Londoną išvykai, kai jo dar nebuvo užplūdę rytų europiečiai. Ar sunki buvo pradžia? Kuo tuometinė menininko iš svetur situacija skyrėsi nuo dabartinės?
 

Kiekvieno menininko situacija yra individuali, nepriklausomai nuo to, kurioje šalyje jis gyvena, ir keičiasi ji individualiai. O jei imsime menininkus apskritai (bent jau kai kuriose iš Europos šalių) – jų situacija tikrai negerėja, tai akivaizdu. Jau net ir išsivysčiusioje Didžiojoje Britanijoje ketinama dar labiau mažinti, o kai kur, pavyzdžiui, ir taip ne itin „kultūringame“ Niukasle, ir visai nutraukti valstybės finansavimą menui. Daugybė žinomų menininkų ir kultūros veikėjų pasipiktinę. Garsus aktorius, rašytojas, intelektualas Stephenas Fry taip kreipėsi į politikus: „Kad ir kokiai partijai priklausote, negalite manyti, kad menas turi turėti prekystalį turguje, greta bulvių, peilių su šakutėmis ar kitų

Paulina Pukytė. Anton Lukoszevieze nuotr.
Paulina Pukytė. Anton Lukoszevieze nuotr.
Paulina Pukytė. L. Kreivytės nuotr.
Paulina Pukytė. L. Kreivytės nuotr.
Paulina Pukytė. Kepurytė (geltona). 1975-2012 m.
Paulina Pukytė. Kepurytė (geltona). 1975-2012 m.
Paulina Pukytė. Kepurytė (mėlyna). 1975-2012m.
Paulina Pukytė. Kepurytė (mėlyna). 1975-2012m.
Paulina Pukytė. Kepurytė (oranžinė). 1975-2012m.
Paulina Pukytė. Kepurytė (oranžinė). 1975-2012m.
Paulina Pukytė. Metamorfozė. 2012 m.
Paulina Pukytė. Metamorfozė. 2012 m.
Paulina Pukytė. Šokis. 2012 m.
Paulina Pukytė. Šokis. 2012 m.
Anton Lukoszevieze. Kramtomosios gumos partitūra. 2012 m.
Anton Lukoszevieze. Kramtomosios gumos partitūra. 2012 m.
Laima Kreivytė

Apropriacijų apropriacijos

Roko Dovydėno paroda „Plėviakojis vs Luohanas: begalybė epizodų“ galerijoje „Lietuvos aidas“

Šiemetinė „Documenta“ ir kitos didžiosios parodos akivaizdžiai pademonstravo, kad be dialogo su istorija šiuolaikinis menas tėra įsivaizduojamos galūnės protezas. Nepaisant pasirodžiusios kritikos kuratorės deklaruojamam intuityvizmui, dauguma recenzentų pripažino istorinius ir kultūrinius kontekstus (per)kuriančių darbų vertę, ypač šalia eksponuojant tikrus muziejinius artefaktus – pradedant nuo tūkstantmečius skaičiuojančių moterų figūrėlių, baigiant Lee Miler fotografijomis iš Hitlerio miegamojo. Šiuolaikinis menas bando nulipti nuo šizofreniškos dabarties adatos smaigalio, kai visa istorija susitraukia iki vienintelės akimirkos. Frederico Jamesono aprašytas postmodernizmas su užsikirtusia amžinos dabarties plokštele jau senokai yra ne gelbėjimosi ratas, bet akmuo po kaklu. Dėl pasaulį apraizgiusių stebėjimo technologijų susitraukus erdvei (pasitelkę „Google“ galite pasidairyti po Australijoje gyvenančios bendramokslės kiemą), laikas tapo svarbiausiu meninių tyrimų objektu. Ne tik trukmė, bet ir jos skaičiavimai, subjektyvus suvokimas, istorinės ir kultūrinės nuorodos.
 

Toks kontekstas palankus aptarti Roko Dovydėno darbus, nes savito santykio su istorija paieškos yra vienas svarbiausių jo kūrybos bruožų. Kitas svarbus aspektas – gebėjimas

 

Parodos ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Parodos ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Parodos ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Parodos ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Parodos ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Parodos ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Parodos ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Parodos ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Parodos ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Parodos ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Parodos ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Parodos ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Laima Kreivytė

Grandininė reakcija

 

Vlado Urbanavičiaus skulptūros „Lietuvos aido“ galerijoje

 

Vlado Urbanavičiaus „Pakelta sija“ sukabinta grandinėmis. Ne sukaustyta ir ne padabinta: nuo pančių iki papuošalo – tik vienas žingsnis. Ir tai ne tik mastelio klausimas. Grandinės ištemptos kaip lanko stygos. Urbanavičius derina skulptūrų įtampas tarsi muzikos instrumentą. Atrodo, lyg jis stengiasi į mažą senamiesčio kambarį įnešti fortepijoną nepaliesdamas langų ir durų – nors jis užima visą erdvę. Gal fortepijonas nelabai tinkamas pavyzdys – pernelyg įmantri forma. Jį geriau preparuoti ir kabinti ant lubų išverstais viduriais. Urbanavičiui tokioje erdvėje būtų per daug triukšmo, skulptūros ir architektūros linijos nesugultų į vieną partitūrą. O dabar erdvės akustika skamba taip, kad gali išgirsti krentant adatą. Skulptūra, jungianti dvi galerijos sales, tampa savotišku interjero kamertonu – bet kokie dirbtiniai papildymai atšoka it tinkas, bado akis. Keista, bet akių nebado didžiausias parodos objektas – apversta surūdijusio plieno arka.
 

Pastaruoju metu apie Vladą Urbanavičių prirašyta tikrai nemažai – išleista solidi

Vladas Urbanavičius. „Pakelta sija“. 2012 m. Autoriaus nuotr.
Vladas Urbanavičius. „Pakelta sija“. 2012 m. Autoriaus nuotr.
Vladas Urbanavičius. „Kiti dalykai I“. 2012 m. Autoriaus nuotr.
Vladas Urbanavičius. „Kiti dalykai I“. 2012 m. Autoriaus nuotr.
Vladas Urbanavičius. „Kiti dalykai II“. 2012 m. Autoriaus nuotr.
Vladas Urbanavičius. „Kiti dalykai II“. 2012 m. Autoriaus nuotr.
  < PUSLAPIS IŠ 3  >>> Archyvas