In memoriam Onai Kreivytei-Naruševičienei
Keramikė Ona Kreivytė-Naruševičienė (1935–2024) man buvo viena pirmųjų menininkių, apie kurią išgirdau dar vaikystėje, – tėtis supažindino su savo pussesere. Onutė ir jos sesuo Zita Kreivytė buvo ryškiausi tikrų menininkių pavyzdžiai – kūrybingos, darbščios, mokančios iš įnoringų medžiagų sukurti nematytas formas. Vėliau Onutė ne kartą kvietė dalyvauti jos suburtų keramikos simpoziumų „Harmonija“ veikloje – kalbėtis su menininkais, aptarti darbus, rašyti tekstus. Prisimenu, su kokia meile ir šiluma ji kalbėjo apie kitų kūrinius, kaip skatino į keramikų bendruomenę jungtis jaunesnius kolegas. Tie simpoziumai dabar atrodo kaip didelės keramikų šeimos šventė – kai susirinkusieji džiaugėsi bendros ir kartu individualios kūrybos vaisiais. Tikiu, kad jie buvo svarbūs mūsų keramikos raidai.
Ona Kreivytė-Naruševičienė gimė 1935 m. spalio 31 d. Jovaišų kaime Ukmergės rajone. Norėjo studijuoti skulptūrą, tačiau tuo metu buvo įprasta merginoms siūlyti keramikos studijas. Jas ir baigė Vilniaus dailės institute pas profesorių Liudviką Strolį, dėstytojus Joną Mikėną, Aldoną Ličkutę-Jusionienę bei kitus. Tačiau skulptūriška formos samprata jai išliko svarbi – skulptūros klausimais ją konsultavo profesorius Juozas Mikėnas. Įkvėpimo menininkė semdavosi iš pažįstamos aplinkos – kaime prabėgusios vaikystės ir tolimų kelionių, šeimos gyvenimo ir vaizduotę sujaudinusio spektaklio. Tačiau konkrečios biografijos ir buities detalės visada pereidavo dvigubą ugnį – ne tik degimo krosnies, bet ir fantazijos. Todėl dailininkės sukurtos figūrinės kompozicijos, dekoratyviniai pano, interjero ir eksterjero keramika pasižymi pakylėtumu, romantišku tikėjimu meno ir vaizduotės galia.
Kreivytės-Naruševičienės darbuose ryški klasikinės tradicijos dimensija, kuri kartais apsigaubdavo liaudies tradicijų skraiste. Tai, kas atrodė kaip archajiškos sodžiaus estetikos variacijos, slėpė gilesnes kultūrines šaknis. Neabejotinas keramikės darbų ryšys su liaudies menu buvo ne tik tiesioginės patirties atspindys, bet ir rimtų klasikinės formos studijų rezultatas. Šia linkme skulptūriškai mąstančią keramikę kreipė ir profesorius Juozas Mikėnas. Lietuvių keramikos patriarchas Liudvikas Strolis, kuris nuoširdžiai domėjosi buvusios studentės darbais ir juos vertino, taip rašė pirmosios jos personalinės parodos kataloge: „Vertinant dailininkės O. Kreivytės kūrybą, atkreiptinas dėmesys į jos kūrinių formų paprastumą, jautrų temų sprendimą, į gražų, kilnų jausmą, kuris būdingas daugeliui jos kūrinių. Nemenkindamas dailininkės nuopelnų, čia įžiūriu teigiamą maestro J. Mikėno įtaką mažosiose skulptūros formose. Jos kūriniai yra labai paprastų formų, žmogiški, visiems suprantami ir sykiu meniški.“
Kaip tai atrodo? Jei buvote ar būsite Nidoje, visai netoli vasaros knygyno, perėję gatvę prie vilos „Banga“, galite apžiūrėti monumentalią skulptūrinę žvejų kompoziciją. Kresnų formų žvejai su tinklais atrodo suaugę su žeme, sunkiai dirbantys ir kartu įkvėpti savo darbo. Darbo ir poilsio temos vyravo klasikinėje skulptūroje, ir šis darbas yra puikus modernaus, harmoningo formos traktavimo pavyzdys.
Skulptūriškumas išryškėja jau diplominiame darbe – skulptūriniame fontane Druskininkų vaikų sanatorijai „Saulutė“ (1961, neišlikęs). Tai apibendrintų formų mergaitės figūrėlė, kurios rankos tarsi suauga į vieną ir tampa fontano pradžia. Vėlesni Kreivytės-Naruševičienės skulptūriniai darbai tampa vis monumentalesni, žmonių figūros įgauna iškilmingos statikos ir rimties: moteris, sėdinti su vaisių krepšiu („Sodininkė“ 1970), kresni „Žvejai“ (1986) ir vaiką apglėbusi močiutė (1993) primena kalnus ar uolas. Čia išryškėja ir menininkės polinkis į telkiančią formą – ne tik atskirų jos dalių sukauptumą, bet ir savotišką magnetizmą, kitų kūnų (nebūtinai smulkesnių) trauką. Šiuo požiūriu Kreivytė-Naruševičienė pasireiškė kaip savita neoklasicistinės mikėniškosios tradicijos transformuotoja – ji ne tik grynino formą iki tobulumo, bet ir ieškojo joje judėjimo, plėtimosi, sklaidos galimybių. Klasikinei tradicijai svarbų estetinio vieningumo reikalavimą pakeitė daugialypiškumas – daugianarė, sudėtinė forma. Neatsitiktinai dailininkė taip mėgo sudėtingas kompozicijas ir net abstrakčių elementų figūras dažnai grupuodavo į savotiškas šeimas.
Ankstyvojoje kūryboje figūrų suaugimas į vieną dar ryškesnis. Į kompleksišką formų pasaulį susipina žmonės, gyvuliai, paukščiai ir buities rakandai. Šeima kaip didelis glėbys, aprėpiantis vaikus, bites, linus, puodus, – tai savotiška procesija, kurios veikėjai neša, augina, dalina, joja, važiuoja, dainuoja, meldžiasi, laukia. Tačiau, nors ir persmelktos romantinės pasaulėjautos ir aukštesnių idealų ilgesio, Kreivytės-Naruševičienės figūros tvirtai stovi ant žemės. Jos žemiškos kaip bachtiniškasis karnavalas, kur susimaišo aukšta ir žema, gyvenimas ir žaidimas, kasdienybės rutina ir poetinis įkvėpimas. Čia ypač svarbus vaidmuo tenka improvizacijai ir atsitiktinumui, laisvam rankos judesiui, kuris figūrą paverčia abstrakcija, o abstrakčioje kompozicijoje palieka figūratyvo pėdsakus.
Be neoklasicistinės tradicijos atgarsių, rodančių tvirtą vakarietiškos kultūros pagrindą, padėjusį formuotis dailininkės kūrybinėms nuostatoms, labai svarbus ir liaudiškasis jos keramikos elementas. Tačiau ir liaudiškumas suvokiamas moderniai, kaip tam tikras archajinis erdvinis kodas. Neatsitiktinai vieni ryškiausių liaudiškos tematikos Kreivytės-Naruševičienės darbų – monumentalūs architektūrinių formų koplytstulpiai ir dekoratyviniai pano „Aukštaitija“ (1983) bei „Šventė“ (1987), kurie atskleidžia tikslų ritmo, kompozicijos, erdvės pajutimą ir gebėjimą kurti monumentalias formas iš pasikartojančių segmentų. O 1982 m. sukurtas dekoratyvinis pano „Iš pašto istorijos“, kur kiekvienai naujai laiškų gabenimo priemonei (pradedant balandžiais, baigiant laivais, lėktuvais ir palydovais) skiriamas atskiras paveikslėlis, savo fragmentišku komponavimu labiau primena šiuolaikinę kompiuterio ikonų dėlionę ekrane.
Kreivytės-Naruševičienės keramika sulydė mitinį klasikos laiką, kalbantį apie amžinąsias vertybes, ir istorinį laiką, kuriame atsispindi skausmingi bei svarbūs tautos ir žmogaus gyvenimo įvykiai. Tai molyje užrašyta kelionė paskui vaikystės debesį, kurį ji padovanojo mums visiems.