„Kino pavasario“ konkursinė programa „Nauja Europa – nauji vardai“
Konkursinė programa „Nauja Europa – nauji vardai“ rodo debiutinius arba antrus režisierių iš Vidurio ir Rytų Europos, Balkanų šalių filmus. Šiemet jų pristatyta dešimt. Pagrindinės filmų temos – praeities traumos ir jų įtaka dabarčiai, šeimos institucija, ją ištinkančios krizės, režisieriai bando užčiuopti visuomenės įtampas. Filmuose pinasi ir noras analizuoti, išreikšti požiūrį į socialinę tikrovę, ir kičas bei stilizacija, kuriais kartais bandoma pridengti banalias intencijas.
Man vienas įdomiausių programos filmų – Agnieszkos Smoczyńskos debiutas „Šokių aikštelės dukterys“ – į 8-ojo dešimtmečio Varšuvą nukeliantis miuziklas, sėkmingai derinantis folklorą ir kičą. Hanso Christiano Anderseno pasakos „Undinėlė“ motyvais sukurtoje alegorinėje istorijoje susilieja melodramos, siaubo ir fantastikos elementai. Dvi paauglės sirenos – Auksinė (Michalina Olszanska) ir Sidabrinė (Marta Mazurek) netikėtai atsiduria Varšuvos linksmybių sūkuryje, tampa naktinio klubo „Adria“ sensacija ir pradeda koncertuoti su disko grupe. Tačiau Sidabrinė beviltiškai įsimyli gražuolį bosistą (Jakub Gierszal), dėl kurio nusprendžia tapti moterimi – pasidaryti visos apatinės kūno dalies operaciją. Kartu filmas – tai brendimo, tapimo moterimi istorija. Sidabrinė, jos tikrosios meilės paieškos ir tragiška auka atspindi tradicinę moteriškumo sampratą, ieškanti savęs ir savo seksualinės tapatybės Auksinė – šiuolaikinę.
„Kino pavasario“ konkursinė programa „Baltijos žvilgsnis“
„Kino pavasaris“ konkursine programa „Baltijos žvilgsnis“ iškėlė klausimą apie regiono kino tapatybę. Akivaizdu, kad ji nevienalytė kaip ir Baltijos jūros šalių gyvenimo kokybė, pavyzdžiui, Lietuva ir Danija arba Rusija ir Švedija lengviau siejamos žvelgiant į geografinį, o ne į politinį ar istorinį žemėlapį. Dauguma konkurso filmų sukurti bendradarbiaujant kelioms valstybėms, veiksmo vietų geografija išsiplečia net iki Šiaurės Korėjos, laiko juosta tęsiasi nuo 4-ojo dešimtmečio iki šiandienos. Dešimtyje skirtingų „Baltijos žvilgsnio“ filmų atsispindi skaudžios patirtys, susijusios su individualios ir istorinės praeities randais.
„Baltijos žvilgsnio“ programą sudarė trys dokumentiniai ir septyni vaidybiniai filmai, du iš jų – lietuvių kūrėjų. Tarptautinė vertinimo komisija išskyrė penkis programos filmus, o Mantą Kvedaravičių pripažino geriausiu režisieriumi už dokumentinį filmą „Mariupolis“ (Prancūzija, Lietuva, Ukraina, Vokietija, 2016). Dokumentuodamas Ukrainos Mariupolio uostamiesčio gyventojų kasdienybę karo akivaizdoje, režisierius paliečia ir svarbią mišrios tapatybės temą, kurią geriausiai atskleidžia Gegužės 9-osios paminėjimo minios konfliktas. Politinių neramumų apsuptyje didžiausią absurdą išgyvena mišrių šeimų vaikai, kurie priversti spręsti moralinę dilemą: „Ar gali, pavyzdžiui, provakarietiškų pažiūrų Ukrainos patriotas sveikinti giminaitį karo veteraną?“ Mišrios tapatybės aukų netrūksta ir tarp Lietuvos piliečių. Lėtoje filmo tėkmėje stebint herojų – žvejo, batsiuvio, muzikantų – kasdienybę, ypatingą reikšmę įgyja poetiški, „tušti“ kadrai, kuriuose fiksuojamas miesto peizažas. Būtent jie tampa erdve „čia ir dabar“ suprasti politinių konfliktų beprasmybę žmogiškųjų ryšių požiūriu.
„Kino pavasario“ studentų filmų konkursas
Šiųmetinį „Kino pavasarį“ papildė nauja programa – Studentų filmų konkursas, savo filmus jame pristatė šeši pradedantieji lietuvių kino kūrėjai. Konkurse dalyvavo Marijos Stonytės dokumentinis filmas „Kalnai kalnai“, vaidybiniai filmai – Irmos Pužauskaitės „Rytais“, Karolio Andriulio „Paradisa“, Simonos Ruočkutės „Roneta“, Gabrielės Urbonaitės „Namo“ ir Giedrės Narušytės Boots animaciniai „Šalti šaltiniai“. Visi pristatyti filmai kalba apie skirtingus dalykus ir, kas svarbiausia, skirtingomis kalbomis.
Pradėti vis dėlto vertėtų nuo Lietuvos muzikos, teatro ir kino akademijos vaizdo režisūros magistrantės Marijos Stonytės dokumentinio filmo „Kalnai kalnai“, kuris ir tapo konkurso nugalėtoju. Režisierė fiksuoja lietuvių keliautojos Laimos Armalienės trijų dienų stovyklą Ukmergės rajone kartu su būriu jaunųjų. Čia svarbus tampa praeities ir dabarties susidūrimas: istoriniai dvarai, sena, ištuštėjusi mokykla, tapusi laikinu stovyklautojų prieglobsčiu, jaunųjų keliautojų ir į paskutinę išvyką išsiruošusios Laimos Armalienės pasaulėjautų skirtis. Šiuos du polius dažniausiai į vieną sujungia jautri priesaika kalnams, skambanti iš L. Armalienės lūpų. Filme ryškėja savita Stonytės kino kalba: mizanscenos ištęsiamos taip, kad pereina į „užkulisinį“ vaizdą – režisierė neslepia, kad žiūrime filmą, kuriame kažkas vaidina (arba nevaidina). Taip ji priartina žiūrovus prie kino kameros fiksuojamos realybės komiškumo. Šie „nereikalingi“ kadrai naikina atstumą ir žiūrovą iš stebėtojo paverčia dalyviu. Ryški „Kalnai kalnai“ nuotaikos kūrimo priemonė – kameros, kaip svetimo, persekiojančio žvilgsnio pastebėjimas, kuris, paradoksalu, filmo kadrams prideda natūralumo. Jaunieji stovyklautojai, reaguodami į įvykius fiksuojančią kamerą, savaime tampa „aktoriais“. Kalbinami ir provokuojami vaikai neperžengia žaidimo erdvės, todėl ir Stonytės filmas nestokoja žaismės bei komiškų akimirkų.
Iki devintųjų Lietuvos kino apdovanojimų „Sidabrinė gervė“ likus šiek tiek daugiau nei mėnesiui, apdovanojimus rengianti Lietuvių kino akademija (LiKA) žiniasklaidos atstovams surengė spaudos konferenciją. „LRT Opus Ore“ studijoje buvo paskelbta, kas 2016 m. pretenduoja į šią prestižinę statulėlę.
Spaudos konferencijoje dalyvavo viena iš LiKA steigėjų ir ilgametė Tarybos pirmininkė, Apdovanojimų atrankos ir vertinimo komisijos pirmininkė Gražina Arlickaitė, LiKA Tarybos narė, „Sidabrinės gervės“ laureatė Jūratė Samulionytė ir LiKA vadovė Lina Buzelytė.
Pagal užsienio žiniasklaidą
Ketvirtadienį Kanų kino festivalis paskelbė oficialiosios programos – konkurso ir „Ypatingo žvilgsnio“ filmus. Tarp jų daug pažįstamų ir garsių vardų, ne vieną kūrėją atrado būtent Kanai, kad ir rumunų Naujosios bangos režisierius Cristianą Mungiu ar Cristi Puiu ar ne kartą festivalyje apdovanotus brolius Dardenne’us. Festivalis vyks gegužės 11–22 d. Žiuri vadovaus George’as Milleris, pernai Kanuose parodęs „Pamišusį Maksą: įtūžio kelią“. Festivalį atidarys Woody Alleno filmas „Cafe Society“.
Pokalbis su islandų režisieriumi Grimuru Hákonarsonu
„Kino pavasaris“ rodo islandų režisieriaus Grimuro Hákonarsono filmą „Avinai“. Pernai jis tapo Kanų konkursinės programos „Ypatingas žvilgsnis“ nugalėtoju, buvo nominuotas svarbiems Europos kino apdovanojimams. „Avinai“ pasakoja apie du brolius, kurie gyvena ir augina avis nedideliame kaimelyje šalia vienas kito, bet jau keturiasdešimt metų nesikalba tarpusavyje. Kai vieną dieną slėnį pasiekia pavojinga avių liga, broliai sužino, kad jas teks išskersti.
Balandžio 15–23 d. Niono (Šveicarija) dokumentinių filmų festivalyje „Visions du Réel“ bus parodyta Audriaus Stonio filmų retrospektyva, įvyks pasaulinė Giedrės Žickytės ir Maite Alberdi filmo „Čia aš tik svečias“ premjera, o festivalio programoje „Naujas požiūris“ bus parodytas Manto Kvedaravičiaus filmas „Mariupolis“.
Audriaus Stonio retrospektyvoje bus parodyta 18 šio režisieriaus filmų. Tai pirmoji tokia gausi režisieriaus filmų retrospektyva, kurioje pirmąkart bus parodyti ir penki suskaitmeninti bei restauruoti filmai. Retrospektyvos pristatyme dalyvaus Audrius Stonys ir kelių filmų bendraautorius bei prodiuseris Arūnas Matelis.
Audrius Stonys sako, kad filmais siekia išsaugoti blėstančius sapnus: „Kai buvau mažas, labai nemėgau prabudimo akimirkos. Karštligiškai stengdavausi sulaikyti bundant išnykstančius sapnus. Žinojau, kad vėliau papasakotas ar užrašytas sapnas bus lyg blankus tikrojo šešėlis. Kai mano mokytojas – kino režisierius Henrikas Šablevičius – parodė, kaip galima atkurti ir išsaugoti sapnus, nuo tada tik tai ir darau.“
Ketvirtadienio vakarą kino mylėtojai ir užsienio kino kūrėjai susirinko į iškilmingą 21-ojo „Kino pavasario“ uždarymo ceremoniją. Tradiciškai joje buvo išdalinti prizai tarptautinių konkursinių programų nugalėtojams bei paskelbti daugiausia žiūrovų simpatijų sulaukę filmai. Ceremoniją vedė Marijus Žiedas ir aktorė Aistė Diržiūtė.
Šiais metais konkursinių programų nugalėtojams buvo įteiktos skulptoriaus Algirdo Kuzmos kurtos statulėlės. Programą „Nauja Europa – nauji vardai“, skirtos debiutiniams arba antriems vaidybiniams režisierių iš Vidurio ir Rytų Europos filmams, darbus vertino tarptautinis žiuri: kino kritikas ir istorikas Andrejus Plachovas (Rusijos Federacija), režisierius, scenarijų autorius Gusas Van den Berghas (Belgija), Talino kino festivalio „Juodosios naktys“ atrankos komiteto narys, Taragonos kino festivalio REC direktorius Javier Garcia Puerto (Ispanija), Busano tarptautinio kino festivalio programos sudarytojas, kino kritikas, Korėjos kino istorijos dėstytojas Jin Parkas (Pietų Korėja) bei kino kritikė, žurnalistė Pamela Biénzobas (Čilė).
Krėsle prie televizoriaus
Ateina toks laikas, kai žmogus tampa nematomas. Jis paprasčiausiai pasensta – nebesutinka gatvėse smalsių žvilgsnių ir pats nežiūri į kitus, kavinėje ilgai laukia, kada prieis padavėjas, parduotuvėje – kada jo menkais norais susidomės pardavėja. Žmogus tarsi atsiduria už nematomos ribos, kurią nubrėžė specialiai vartotojams sukurtas jaunystės kultas. Bet tai geriausias laikas įsiklausyti į save, pagaliau imtis to, ką jau seniai norėjai padaryti.
Nežinau, ar tikroji Philomena Lee jautėsi panašiai, bet Stepheno Frearso filme „Filomena“ (LRT Kultūra, 20 d. 22.30) ją suvaidinusi Judi Dench apie tai primena. Kaip jau supratote, filmas pasakoja tikrą istoriją, kurią savo knygoje aprašė britų žurnalistas Martinas Sixsmithas. Frearsas – iš tų režisierių, kurie nestengia būti atpažinti iš pirmo filmo kadro. Greičiau atvirkščiai. Regis, šįkart jis nori kuo tiksliau perteikti Filomenos istoriją, kuri savaime yra sentimentali. Iš „Pavojingų ryšių“, „Mano gražiosios skalbyklos“ ar „Karalienės“ autoriaus – dendžio ir chuligano – to lauki mažiausiai. Bet galiausiai pradedi suprasti, kad paprasta istorija, verčianti ir juoktis, ir verkti, iš tikrųjų provokuoja, ypač suvokus, kad režisierius pakeliui dar ir gilinasi į tiriamosios žurnalistikos metodus bei poveikį masinei vaizduotei.
Iš „Kino pavasario“ dienoraščio
Šių dienų kine režisieriui vis svarbiau turėti intelektualo, pavyzdžiui, kultūros antropologo, filosofo ar kulinarijos žinovo įvaizdį. Tada filmus ima gaubti ypatinga aura, neleidžianti abejoti kūrėjo išskirtinumu. Ji gaubia ir graikų režisierių Yorgosą Lanthimosą, kuris vadinamas vienu graikų Naujosios bangos pradininkų. Nežinau, ar ta banga egzistuoja iš tikrųjų, ar tai tik miklus festivalių kuratorių, siekiančių pristatyti kuo daugiau naujų reiškinių, triukas. Jaunų graikų kūrėjų filmų tema dažniausiai tampa kokia nors šiuolaikinės visuomenės problema arba yda – susvetimėjimas, yranti tradicinė šeima, jausmų baimė ar vyriškumo sąvokos transformacija. Problemai atskleisti dažnai naudojamas perdėjimo, banalios istorijos virtimo grotesku principas. Problema taip išdidinama, kad filmo realybė tampa vis labiau fantasmagoriška, o kūrinys įgyja alegorijos bruožų. Taip atsitiko Athinos Rachel Tsangari filme „Ševaljė“. Čia pažvejoti prabangioje jachtoje susirinkę vyrai pradeda žaisti žaidimą, kuris iš jų yra tobuliausias, ir taip įsijaučia, kad patys to nenorėdami atskleidžia silpniausias savo vietas. Visas filmas – nesiliaujantis pranašumo įrodinėjimas: lyginami įvairūs fiziniai sugebėjimai, santykiai su žmonomis ir artimaisiais, kraujo tyrimai ir, savaime suprantama, peniai – erekcija ar dydis. Tačiau tai, ką Tsangari gana monotoniškai įrodinėja visą filmą, glūdi paviršiuje, todėl „Ševaljė“ tapo ne dar viena šiuolaikinės visuomenės metafora, o greičiau pernelyg ištęstu anekdotu, kurio užtektų trumpametražiam filmui.