7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kino anonsai

Miglė Munderzbakaitė

Nebylus „Kino pavasario“ kinas

Iš trumpametražių filmų konkurso

„Kino pavasario“ trumpametražių konkursinės programos sudarytojai padalijo filmus į penkias programas. Šiame tekste bus kalbama apie programos „Nebylu“ filmus. Juose dažniausiai pasakojama vaizdu. Jis dominuoja: kuria jausmus, atmosferą, simbolius, metaforas. Septyni filmai pristato universalias temas – tai meilė, kasdienio gyvenimo problemos, emigracija, mirtis.

 

Rumunų režisieriaus Andrei Cretulescu filmas „Ramona“ (2015) – tai trijų žmogžudysčių, kurias įvykdė raudoną automobilį vairuojanti agresyvi šviesiaplaukė, triptikas. Režisierius nepateikia priežasčių, kodėl nužudomi trys vyrai, tik pakankamai atviroje pabaigoje, kai pagrindinė veikėja ruošiasi skambinti telefonu, matome kitos moters fotografiją. Tai, matyt, nuoroda į priežastį, galbūt kerštą.

 

Rumunų režisierės Roxanos Stroe filme „Juodasis penktadienis“ (2015) rodomos patogiai įsitaisiusio ant namo stogo snaiperio Michailo vykdomos žudynės. Viso šio makabriško proceso priežastis – noras sumažinti eilę prie būtiniausių produktų. Rumunija filme – komunistinė šalis, kurioje reikalingų prekių deficitas, o atsidūręs eilės gale filmo veikėjas netenka galimybės įsigyti maisto. Sėdėdamas ant namo stogo, vis suvalgydamas po gabalėlį cukraus, jis ramiai šaudo į „konkurentus“. Filme sužavėjo operatoriaus darbas, efektingi sulėtinti kadrai. Nuo taiklaus šūvio krentančios žudiko aukos primena paveikslą, tarsi ant drobės būtų formuojama kompozicija, tiksliai parenkant būsimų figūrų eiliškumą, pasiskirstymą pilko asfalto erdvėje.

„Nuopuolis“
„Nuopuolis“
„Sodininkai“
„Sodininkai“
„Kino pavasario“ inf.

„Kino pavasaris“ skelbia papildomus seansus

Liko trys 21-ojo „Kino pavasario“ dienos. Tačiau netilpusiems į norimų pamatyti filmų seansus neverta nusiminti. Festivalis Vilniuje ir Kaune skelbia papildomą savaitę. Daugiausiai žiūrovų dėmesio susilaukę filmai dar bus rodomi balandžio 15–21 d.

 

Vienu iš lankomiausių festivalio filmų tapo tragišką meilės istoriją Briuselio imigrantų rajone Molenbeke pasakojanti drama „Juoda“. Programoje „Metų atradimai“ rodomame filme skleidžiasi šiuolaikinių Romeo ir Džuljetos istorija. Balandžio 19 d., po seanso, su Vilniaus žiūrovais susitiks „Juoda“ režisieriai Adilis El Arbi ir Bilallis Fallahas bei aktorė Martha Canga Antonio. Už Mavelos, įsimylėjusios priešininkų gaujos narį, vaidmenį Talino kino festivalyje „Juodosios naktys“ ji pelnė geriausios aktorės apdovanojimą, o šių metų Berlyno kino festivalyje buvo išrinkta viena iš „European Shooting Star“ aktorių.

 

Kitas daugybės žiūrovų „sulaukęs filmas „Gyvatės apkabinimas“ kviečia leistis į mistinio gydančio augalo paieškas džiunglėse. Autentiškumo filmui suteikia tai, kad kurdamas filmą Kolumbijos režisierius Ciro Guerra rėmėsi autentiškais keliautojų užrašais. Nespalvoto, nepaprastai vizualaus filmo papildomas seansas numatytas balandžio 18 d. kino teatre „Forum Cinemas Vingis“.

„Gyvatės apkabinimas“
„Gyvatės apkabinimas“
„Nuotaka“
„Nuotaka“
Kauno kino fest.

Kino teatruose – „Didysis muziejus“

Balandžio viduryje Lietuvos kino teatrus pasieks austrų režisieriaus Johanneso Holzhauseno dokumentinis filmas „Didysis muziejus“ (2014). Tai sąmojingas, žaismingas ir  neįprastas pasakojimas apie vieną įspūdingiausių kultūros institucijų pasaulyje – Vienos meno istorijos muziejų. Filmas apkeliavo daugybę festivalių, tarp jų Londono, Sidnėjaus, Los Andželo, San Fransisko, o Berlyno kino festivalyje pelnė Kaligario apdovanojimą, skiriamą geriausiam Jaunojo kino forumo programos filmui.

 

Filmo režisierius Johannes Holzhausenas ir jo filmavimo grupė dvejus metus rinko medžiagą, stebėjo Vienos meno istorijos muziejaus darbuotojus. Jie  norėjo atskleisti vidinį šios institucijos pasaulį, situacijas, su kuriomis susiduria didžiulis muziejus, norėdamas išlikti lankstus, šiuolaikiškas bei įdomus lankytojams. Aktualūs kultūros vertės bei populiarinimo klausimai, požiūris į meno istoriją, didžiulės institucijos išlaikymo problemos, komandos darbas bei daugybė kitų niuansų atskleidžiami smalsiai operatoriaus kamerai klaidžiojant restauruojamo muziejaus salėmis bei saugyklomis.

„Didysis muziejus“
„Didysis muziejus“
„Kino pavasario“ inf.

„Kino pavasaryje“ įvyko lietuviškų filmų premjeros

„Kino pavasaris“ persirito į antrą pusę: praėjusį penktadienį ir šeštadienį pristatyti festivalio konkursinių programų filmai, konkurse varžosi ir penki lietuviški.

 

Penktadienio vakarą įvyko antropologo ir dokumentinio kino kūrėjo Manto Kvedaravičiaus filmo „Mariupolis“ premjera. Renginį savo dalyvavimu pagerbė „Kino pavasario“ globėja – Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

 

„Mariupolio“ pasaulinė premjera įvyko šiemet Berlyno kino festivalyje. „Kino pavasaryje“ M. Kvedaravičiaus filmas varžosi „Baltijos žvilgsnio“ konkurse.

 

Šį kartą kino režisierius fiksuoja pramoninio Ukrainos uostamiesčio Mariupolio, kurį kadaise įkūrė graikai, gyventojų kasdienybę. Žmonės gyvena nuolatiniu karo laukimu, neišvengiamai keičiančiu miestą. Filmą „Mariupolis“ režisierius dedikavo miesto poetams ir batsiuviams.

„Komuna“
„Komuna“
„7md“ inf.

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

Kiekvienais metais Kanų kino festivalis kviečia garsų režisierių pasidalyti savo mintimis apie profesiją. Tai vadinama kino pamoka. Po Martino Scorsese’s, Wong Kar-Wai, Quentino Tarantino, Nanni Moretti, šiemet su žiūrovais kalbėsis amerikiečių režisierius Williamas Friedkinas. Paskaita vyks gegužės 18 dieną.

 

Friedkinas – vienas svarbiausių 8-ojo dešimtmečio kino kūrėjų. Jis išgarsėjo 1971-aisiais, sukūręs filmą „Prancūzų ryšininkas“. Ši policinė drama apie narkotikų kontrabandą gavo 5 „Oskarus“ ir leido režisieriui surinkti lėšų filmui „Egzorcistas“, susilaukusiam didžiulės sėkmės visame pasaulyje. Kino paskaitai skirtame spaudos pranešime Friedkinas sako, kad jam didelė garbė pasidalyti savo mintimis su pasaulinio kino tėvynės ir Kanų kino festivalio žiūrovais.

Kokie filmai bus rodomi 69-ajame Kanų kino festivalyje, paaiškės jau šią savaitę.

Režisierius Williamas Friedkinas
Režisierius Williamas Friedkinas
Režiserius Eldaras Riazanovas
Režiserius Eldaras Riazanovas
Režisierius Robertas Zemeckis
Režisierius Robertas Zemeckis
Kadras iš Aleksandro Sokurovo filmo „Frankofonija“
Kadras iš Aleksandro Sokurovo filmo „Frankofonija“
Aktorė Esther Garrel
Aktorė Esther Garrel
Aleksejus Serebriakovas Andrejaus Zviagincevo filme „Leviatanas“
Aleksejus Serebriakovas Andrejaus Zviagincevo filme „Leviatanas“
Aktorė ir režisierė Nathalie Portman
Aktorė ir režisierė Nathalie Portman
Aktorius Oscaras Isaacas
Aktorius Oscaras Isaacas
Ieva Kotryna Skirmantaitė

Atmintis ir vaizduotė

38-asis Paryžiaus dokumentinių filmų festivalis „Cinéma du Réel“

Dokumentinių filmų festivalis „Cinéma du Réel“ Paryžiuje pristatė programą „Rejouer – atkūrimas, atstatymas, pristatymas dokumentiniame kine“. Joje įvykių liudininkai dalyvauja atkuriant filmuose jų istorijas. Virgilo Calotescu „Rekonstrukcija“ („Reconstituirea“) – dar socialistinėje Rumunijoje policijos inicijuotas filmas, kuriame atkuriama 1959 metais įvykdyto Nacionalinio banko apiplėšimo byla. Praėjus pusei metų po apiplėšimo, įvykius, scena po scenos, atkuria ne samdyti aktoriai, bet patys policininkai ir penki nusikaltėliai, žingsnis po žingsnio kartodami tai, ką darė. Kad jie ne aktoriai, akivaizdu – liudininkai bando atlikti viską labai vaizdingai, tik propagandinis prieskonis padaro filmą komišką, ne kartą priversdamas kvatoti visą salę.

 

Ne toks garsus kaip Marselio, Paryžiaus dokumentinių filmų festivalis man pasirodė itin patrauklus bei kompaktiškas – visi seansai vyko Pompidou centre ir poroje salių šalia jo. Nors pavyko užgriebti tik nedidelę filmų dalį, tikrai buvo galima pajusti festivalį bei įžvelgti sąsajas, nors gal kartais jos gimė tik mano galvoje. Festivalio potyriai neatsiejami nuo miesto, sutiktų žmonių. Gal kitas miestas siūlytų kitokias interpretacijas (kur, jei ne Paryžiuje, galėtum eiti į kiną dvi dienas nemokamai, nes streikuoja bilietų pardavėjai?). Apie stiprias miesto sąsajas su mūsų mintimis ir atsiminimais kalba Granto Gee filmas „Nekalti prisiminimai“ (dabar rodo „Kino pavasaris“). Kamera slenka naktinio Stambulo gatvėmis, režisierius vizualizuoja Nobelio premijos laureato, Stambulo dainiumi vadinamo rašytojo Orhano Pamuko įkurtą „Nekaltybės muziejų“, kuris pratęsia jo knygą. Muziejus – vieta, kur materializuojasi laikas. Visas filmas – tai klajonė po naktinį Stambulą, palydėta Pamuko teksto, kartais sargo būdelėje ar vitrinoje aptinkant televizorių, transliuojantį rašytojo interviu. Savo miesto istoriją pasakoja taksi vairuotojai, Bosforo sąsiaurio laivų jūreiviai bei šunys – neatskiriama šio miesto dalis. Pagrindinė viską jungianti linija – romane pasakojama meilės istorija, kuri materializuojasi muziejuje cigarečių nuorūkomis, nosinaitėmis: daiktai kaupia atsiminimus, kaip ir miesto vietos primena su jomis susijusius įvykius. Kai tų vietų nebelieka, kai jos griaunamos, atrodo, kad kartu išnyksta ir atsiminimai. Neabejotinai stipriausia filmo dalis – įtaigus rašytojo tekstas.

„Pamirštant Vietnamą“
„Pamirštant Vietnamą“
„Rekonstrukcija“
„Rekonstrukcija“
„In Jackson Heights“
„In Jackson Heights“
Jonas Ūbis

Mes žiūrime į juos

Krėsle prie televizoriaus

Praėjusią savaitę per LRT Kultūrą pasižiūrėjau dvi ceremonijas: vienoje buvo teikiami „Auksiniai scenos kryžiai“, kitoje – atidaromas „Kino pavasaris“. Tai turėjo būti šventės gražiose ir iškilmingose Filharmonijos ir Operos teatro salėse susirinkusiems žmonėms, bet kai kamera rodė žiūrovų eiles, atmintyje kažkodėl iškart iškildavo gerokai primirštas vaizdas – komunistų partijos suvažiavimai. Sėdinčiųjų veidai buvo be jokios išraiškos, kaip ir klausantis Leonido Iljičiaus kalbų. Juose neįžvelgsi jokių emocijų – nei nuobodžio, nei džiaugsmo. Todėl abi šventės paliko gana fantasmagorišką įspūdį. Svarstau, ar todėl, kad Marijus Žiedas visą laiką scenoje maivėsi lyg infantilus mokinukas, ar kad su „Kino pavasario“ svečiais bandžiusi kaip su politikais kalbėtis Ugnė Galadauskaitė (kažkodėl stilizuota a la lėlytė Barbė) nuolat painiojo žodį „filmai“ su Kinijos gyventojais. Bet tarp svečių kinų nepastebėjau. Kita vertus, į popierius nosis įkniaubę vedėjai, keistų balsų ir manierų atlikėjai, matyt, atspindi naujųjų lietuvių skonį ir dar kartą primena – esu atsilikęs ir nesuprantu, kas vyksta lietuvių kultūroje.

„Neramios širdys“
„Neramios širdys“
„Antra mama“
„Antra mama“
Živilė Pipinytė

Kaip suprasti dabartį

Iš „Kino pavasario“ dienoraščio

Kai 1985-aisiais Argentiną sudrebino Puccio šeimos skandalas, Pablo Trapero buvo paauglys. Suaugęs jis pradėjo rinkti medžiagą apie šeimą, kurios tėvas ir sūnūs vogė žmones, kankino juos savo namo rūsyje ir žudė, išpirką pasilikdami sau. Kiti šeimos nariai apie viską žinojo, bet apsimetė, kad nemato ir negirdi, kas vyksta namuose. Trapero gyveno netoliese ir prisiminė, kad dauguma kaimynų tikėjo Arquímedeso Puccio žodžiais, esą jis nekaltas. Teisme jis viską neigė.

 

Filme „Klanas“ (Argentina, Ispanija, 2014) Trapero tiksliai laikosi faktų ir rodo tik tuos nusikaltimus, kurie buvo įrodyti teisme, nors akivaizdu, kad jų buvo ir daugiau. Režisierius tiksliai įvardija visas žinomas datas, vardus ir pavardes, detales, tačiau nekuria tradicinio filmo apie nusikaltimą. Trapero nerodo gaudynių, policijos tyrimo, teismo proceso. Didžioji veiksmo dalis klostosi namuose: šeima tradiciškai meldžiasi atsisėdusi prie pietų stalo, giria motinos pagamintus valgius, tėvas padeda dukterims ruošti namų darbus. Atrodo, kad šios idilės negali sudrumsti niekas, net vonioje ar rūsyje slepiami surakinti žmonės. „Klanas“ – tai bandymas į blogį pažvelgti iš vidaus, suprasti tuos psichologinius mechanizmus, kurie priverčia paklusti tėvui ar bet kuriam autoritetui. Tai ir dar vienas pasvarstymas apie blogio banalumą, nors Arkimedą suvaidinęs Guillermo Francelle neįtikėtinai tiksliai atskleidžia to banalaus blogio dviprasmiškumą. Šeimos tėvas puikiai moka manipuliuoti ne tik savo vaikais, kuriems yra visokeriopo saugumo garantija. Vėliau paaiškės, kad tai apgaulė. Kai prokuroras pasiūlys visą kaltę prisiimti sau ir išgelbėti kitus šeimos narius, tėvas atsisakys. Tai vienas įsimintiniausių filmo epizodų. Jis leidžia maksimaliai priartėti prie to absoliutaus blogio, kuris ir domina filmo kūrėjus.

„Klanas“
„Klanas“
„Kalnai gali pasislinkti“
„Kalnai gali pasislinkti“
„7md“ inf.

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

Gegužės 11 dieną 69-ąjį Kanų kino festivalį atidarys naujas Woody Alleno filmas „Café Society“. Filmas pasakoja apie jaunuolį (Jesse Eisenberg), kuris 4-ajame dešimtmetyje atvažiuoja į Holivudą, svajodamas dirbti kino pramonėje. Čia jis įsimyli merginą (Kristen Stewart) ir, kaip rašo festivalio rengėjai, tampa „draugijos, kuri nulėmė to laiko dvasią, dalimi“. Filme taip pat vaidina Blake Lively, Parker Posey, Steve’as Carellas ir Corey’is Stollas. Šiame filme Allenas pirmąkart bendradarbiavo su vienu garsiausių nūdienos kino operatorių, keturių „Oskarų“ savininku Vittorio Storaro. „Café Society“ – 14 Alleno filmas, rodomas nekonkursinėje Kanų programoje. Pirmasis buvo „Manhatanas“ (1979).

Savaitgalį įvyko seniausios rusų kino premijos „Nikė“ apdovanojimų ceremonija. Geriausiu 2015 m. Rusijos filmu tapo Aleksandro Mindadzės „Mielasis Hansas, brangusis Piotras“. Mindadzė taip pat gavo geriausio scenaristo apdovanojimą. Geriausio režisieriaus „Nikė“ įteikta Stanislavui Govoruchinui už filmą Sergejaus Dovlatovo apsakymų motyvais „Nuostabios epochos pabaiga“ („Konec prekrasnoi epochi“). Pastarojo filmo kūrėjai taip pat tapo „Nikės“ laureatais“: Genadijus Kariukas apdovanotas už geriausią operatoriaus darbą, Valentinas Gindulianovas – už dailininko darbą, metų atradimo „Nikė“ paskirta aktoriui Ivanui Kolesnikovui, suvaidinusiam filme pagrindinį vaidmenį.

Kadras iš Woody Alleno filmo „Cafe Society“
Kadras iš Woody Alleno filmo „Cafe Society“
Jakobas Diehlis filme „Mielasis Hansas, brangusis Piotras“
Jakobas Diehlis filme „Mielasis Hansas, brangusis Piotras“
Ina Čiurikova filme „Ozo šalis“
Ina Čiurikova filme „Ozo šalis“
Aktorė Robin Wright
Aktorė Robin Wright
LiKA inf.

„Sidabrinės gervės“ paraiškos atskleidė lietuvių kino padėtį

Lietuvių kino akademija (LiKA) oficialiai baigė „Sidabrinės gervės“ apdovanojimo paraiškų registraciją. Kovo 27-ąją paaiškėjo, kad šiais metais paraiškų buvo gauta mažiau – 32 paraiškos. Iš jų: 6 pilnametražiai vaidybiniai filmai, 5 trumpametražiai vaidybiniai filmai, 3 dokumentiniai trumpametražiai filmai, 2 animaciniai filmai ir 9 studentų darbai. Gausiausiai sulaukta dokumentinių ilgametražių filmų paraiškų – net 10.

 

„Lietuvoje kino kol kas gaminama nedaug, todėl normalu, kad vienais metais bus didesnė pasiūla, o kitais metais – mažesnė. Taip atsitiko ir šiemet. Tai yra natūralus gamybos cikliškumas. Daugiau nebūtinai yra geriau, ir filmų kiekis toli gražu nėra pagrindinė siekiamybė. Geriau rinktis iš trijų gerų filmų, nei iš gausybės prastesnių, – sakė kino prodiuseris ir LiKA tarybos narys Kęstutis Drazdauskas. – Viena vertus, šiuos metus pavadinčiau vilčių metais, nes turime keletą filmų, kurių labai laukėme. Antra vertus, tai turbūt Europos kino metai, nes mūsų filmams šiemet sekėsi neblogai.Galiu pasidžiaugti Šarūno Barto filmo „Ramybė mūsų sapnuose“ sėkme Kanuose, Manto Kvedaravičiaus filmo „Mariupolis“ pasirodymu Berlyno kino festivalyje ir kitais. Tikime, kad lietuviškos kino produkcijos gamyba spartės ir toliau.“

  < PUSLAPIS IŠ 431  >>> Archyvas