Inauguracinis savaitgalis Nidos meno kolonijoje
Savaitgalio kelionė į Nidą buvo pertrauka. Dabar, kai apie tai rašau Vilniuje, priešais mano atvirą balkoną Gėlių gatvėje statybininkai apkalinėja lentelėmis kupolą, kurį paskui uždengs šlaitiniu sinagogos stogu – tuk tuk, tuk tuk, bam bam bam, tuk tuk, džyru džyru, barkšt – tuk tuk (ištiktukai beviltiškai nutolsta nuo tikrojo garso). Aidas viską trigubina mėtydamas tuksenimus į gretimų pastatų sienas. O aš tapenu klavišais. Netikėtai kažkas Sodų gatvėje ima mums pritarti mušdamas būgneliais džiazo ritmą. Tylusis mano kleksėjimas, laukinis būgnelių bumbsėjimas ir skardusis plaktukų poškėjimas susijungia į bendrą darbo koncertą. Vasaros pabaigoje iš jo bus pagamintas naujutėlaitis stogas su kupolo paslaptimi ir krūvelė straipsnių, gal net knyga apie „Post Ars“.
Taip ir darbuojamės pasikaukšėdami, kol neįsijungia šlykščiai šaiži Vyrų krizių centro signalizacija – kad juos velniai! Tenka viską mesti ir bėgti į akademiją. Ten – mokslo metų pabaigos šišas, begalinis studentų baigiamųjų darbų skaitymas, gynimų komisijos, recenzijos ir reglamentai. Galva ištinsta nuo svetimų tekstų ir privalomai kritiško požiūrio į juos. Pasiilgstu ką nors paskaityti nekritiškai, tiesiog šiaip sau... Ir gal kaip tik todėl, priešingai nei reikėtų tokiu įtemptu metu, būrelis darbuotojų ir studentų susigundė Nidos meno kolonijos pasiūlymu nuvykti į „Inauguracinį savaitgalį“ – naujojo korpuso atidarymą ir institucijos penkmečio paminėjimą. Tikėtasi minios, bet tik nedaugelis galėjo sau leisti pertrauką. Taigi nušokę nuo konvejerio sulėtintai atlikinėjome Nidos ritualus – maudėmės smaragdiškai skaidrioje jūroje, vaikščiojome po nuščiuvusį mišką tarsi po stop kadrą, kurį animavo tik ulbanti erdvė.
Telesforui Kulakauskui skirta monografija ir paroda
Giedrė Jankevičiūtė, Telesforas Kulakauskas (1907–1977), Vilniaus grafikos meno centras, 2016, 368 p., 400 egz.
Iškart aišku, kad knygos herojus – Telesforas Kulakauskas – yra charizmatiškas kūrėjas, nes jis kaip rašalo dėmė kiaurai įsismelkė į leidinio dizainą ir tekstus. Nuo medžiagos įvairovės, kurią lėmė plati užsakovų paletė, tokios knygos dailininkas turėtų „sušokti greitą klumpakojį“ ir vis tiek susitaikyti su mišrainės šmėkla, bet knygos dailininkas Gedas Čiuželis, rodos, tik įgavo drąsos talentingai sužaisti inicialais ir gimimo datos skaičiais priešlapiuose, pasidžiaugti Kulakausko apibendrintų formų fragmentais atskirdamas skyrius, per spalvas nukelti laiku į senų sąsiuvinių ir eskizų bloknotų pasaulį, sutvarkyti vaizdų seką taip, kad nesijaustum kaip mieste po vėtros, o galėtum ramiai klausytis Giedrės Jankevičiūtės pasakojimo. Kitaip tariant, užsirekomenduoti kaip vienas įdomiausių knygos tvarkytojų mieste.
Gegužės 31 d. Bažnytinio paveldo muziejuje atidaroma nauja paroda „Ne vien Dangus. Religinės dailės kūriniai iš Rolando Valiūno ir advokatų kontoros „Valiunas Ellex“ kolekcijos“. Tai viena reikšmingiausių privačių meno kolekcijų Lietuvoje: joje sukaupta apie 1000 tapybos darbų, daugiau nei 260 skulptūrų, liaudies meno, senosios grafikos, žemėlapių ir knygų pavyzdžių. Kolekcija nuolat pristatoma parodose, serijomis leidžiamuose albumuose ir internetinėje erdvėje, tačiau rinkiniuose saugomus religinės dailės kūrinius parodoje „Ne vien Dangus“ visuomenė galės pamatyti pirmą kartą.
150 parodos eksponatų – Lietuvos kultūros ir meno istorijai vertingi XVI–XX a. kūriniai: 45 paveikslai, 17 skulptūrų, 28 grafikos lakštai ir 60 liaudies menininkų darbų. Jie pristato įvairiausias religinės temos variacijas, nuo liturginėms apeigoms skirtų dirbinių iki šiuolaikinių menininkų kūrybos, kurioje savitai naudojami vieni ar kiti religiniai simboliai. Pavadinimas „Ne vien Dangus“ nurodo į šią meninės kūrybos įvairovę ir išreiškia mintį, kad religinė tema dailėje yra plati sąvoka, aprėpianti ne tik bažnyčioms ar maldai skirtus, šventuosius ar biblines istorijas vaizduojančius kūrinius, bet ir modernų krikščioniškos kultūros išteklių interpretavimą.






Kalbamės su iliustruotoju Kęstučiu Kasparavičium ir jo parodos kuratore dr. Jolita Liškevičiene
Bolonijos vaikų knygų mugės metu šio miesto Meno ir istorijos bibliotekoje (Biblioteca dʼArte e di Storia di San Giorgio in Poggiale) balandžio 6–29 d. veikė dailininko Kęstučio Kasparavičiaus retrospektyvinė paroda „Dirigentas su teptuku“, pristatanti 30 jo kūrybos metų, apie 100 iliustracijų ir knygų. Parodą surengė Lietuvos kultūros institutas, bendradarbiaudamas su Lietuvos kultūros atašė Italijoje Julija Reklaite.
Bolonija yra ypatinga iliustruotojo biografijos erdvė: čia jis buvo įvertintas garbingu UNICEF diplomu „Illustrator of the Year“ (1994), apdovanotas „Award for Excellence“ (2003), net 13 kartų jo iliustracijos buvo atrinktos į kasmetinę konkursinę iliustruotojų parodą („Illustrators Exhibition“). Bolonijos bibliotekoje įrengti stendai leido parodos lankytojams iš arti apžiūrėti kiekvieną Kęstučio Kasparavičiaus kūrinių detalę, pakeliauti visais piešinių ir vaizduotės labirintais, praeiti pro visas duris, pažiūrėti į visus langus...
Mažasis esė pasibaigusiai Eglės Velaniškytės parodai
Jau ne kartą įsitikinau, kad parodų erdvės pačios atranda savo autorius. Jų tiek daug (autorių), o erdvių tiek mažai, kad galimybė susitapatinti išsiskleidžia tik įsikišus Dievo pirštui. O nenumatytos aplinkybės (tarkim, tą dieną ties durimis nukritęs gabalas pastogės tinko ar staiga dingusi elektra rūsyje) tik dar labiau sustiprina mistinę sutapimų įtaigą ir pirštu (tiesiogine prasme) nurodo kryptį, kuria reikėtų judėti paveikslų sekos trajektorija. Juolab – sekos čia veik nėra. Veidai, netikėtai „užpuolantys“ menką Marijos ir Jurgio Šlapelių namo-muziejaus kvadratūrą, įbeda savo reginčias nereginčias akiduobes į Tavo kiek sutrikusio žvilgsnio rainelę, staiga išsiplėtusią ne nuo šviesos, bet nuo oro stygiaus. Esi pagautas veidų minios, apsuptas iš visų patalpos kerčių savo tiesmukišku, neginčijamu teisumu. Nors veidai beveik neegzistuojantys – jų akys (ar Kristaus, ar žmogaus) nematomos, kartais užmerktos, netgi paslėptos kaukėse arba išskaptuotos medyje. Tos, kurios vaizduoja praregėjimą (arba siaubingą tiesą), „išlenda“ drobėse kaip lemputės (ne kaip žvaigždės danguje), nes joms, toms žiebiančioms akims, priklauso surikti. (Burnos čia beveik nedalyvauja.) Grasiausios ir garsiausios tos, kurių nesimato, kurias jauti ta klasikine „žvilgsnio į nugarą“ energija, būdinga Eglės „aukso fondo“ energetikai, kartkartėmis iškišančiai savo geluonį, nesvarbu, kuriuo periodu atsirado pasaulyje – ar „koją susilaužius“, ar „sveikai sielai“ laikinai apleidus kūną... Todėl gaivalinga Eglės dvasia, vos atgavusi jėgas, išmeta savo ugnikalnio liepsnas tiesiog ten, kur nukris. Jos pataiko nukristi – nes nėra tos vietos, kur lavos išsiveržimo pėdsakai liktų nepastebėti. Kaunas ne per toli skeveldroms nubirti, ir tas tikrasis, nupaišytas drobėje šv. Jono pirštas vertikalia antena praduria slogias akmenines lubas, nuo kurių (kaip sakiau) antrą po atidarymo dieną nukrinta stogo karnizas, pirmajam pavasario perkūnui galingai sugriaudėjus… Beje, tiesiog tobulai iliustruodamas parodos pavadinimą „AŠ ATEINU“.
Paroda „Lipti nematomomis struktūromis. Apie ritualines disciplinuojančias praktikas. I dalis“ požeminėje vandens saugykloje
Išskleidi tamsoje visokius jutiklius, iškiši sraigės ragelius ir gaudai: garsus, atsimušančius į tamsoje skendinčias tolimas sienas; drėgmės, rūdžių kvapą; praeinančių kūnų šilumą ir viską suvystančią drėgmę. Nors dabar vysto tik radikalios ekologinės doktrinos besilaikantys tėvai, šie audinio kvadratiniai metrai klestėjo užimdami visus šeimos emaliuotus dubenis bei vonias, užplūsdavo virtuves su palubėse nutiestomis virvėmis, jie gyveno tais laikais, kai ir buvo sukurta ši ertmė, po kurią vaikštome. „Darbai eksponuojami erdvėje, kuri kadaise buvo naujo, ambicingo projekto – modernios 1912–1916 m. įrengtos vandentiekio sistemos Vilniuje, dalis, – rašoma anotacijoje. – Tai buvo nematoma požeminė miesto struktūra, neabejotinai padariusi įtaką miesto kasdienybei.“
Bet pirminis naujo, dar neištepto audinio baltumas, jo plokštuma yra pats didžiausias kontrastas šiai tamsos talpai. Šviečianti baltumu ekrano plokštuma taip pat yra maksimalus kontrastas. Kuris – negatyvas, o kuris tik antrinis – pozityvas, dar sunku pasakyti lipant keistais ore pakabintais metalo laiptais, kur batų girgždėjimas, čiūžtelėjimas tuoj sklinda į visas puses aitriu garsu, sustiprintu aido. Laiptai – centras, padengtas rūdimis, kaip ir grindys. Rūdys drėgnos ir limpa prie batų, jos laisvos, lyg kokie cheminiai radikalai, neprisikabinę prie šiek tiek matomų, bet daugiau numanomų paviršių. Prie šių paviršių neprisikabinę ir meno kūriniai, tik keletas jų tvirtai stovi ant žemės, lyg patys būtų iš metalo ir rūdžių sulipdyti totemai.






Meno doktorantų paroda „Atviros studijos 2016“ VDA parodų salėse „Titanikas“
Kadangi užimamos pareigos lyg ir neleistų kvestionuoti tam tikrų vidinių institucinių dalykų (dirbu toje pačioje Vilniaus dailės akademijoje ir netgi turėjau šiokių tokių sąsajų su parodos rengimu), teksto pavadinimą turėčiau įvertinti savikritiškai. Tarsi pjautum šaką, ant kurios pats sėdi. Taigi – lyg ir nekorektiška klausti, ar meno doktorantų paroda toje pačioje Akademijoje yra reikalinga. Turbūt dar amoralesnis dalykas būtų suabejoti pačios meno doktorantūros reikalingumu... Bet esu tarp tų konservatyvių (o gal atvirkščiai?) skeptikų, kurie sako, jog poezijos neįmanoma išmokti universitete. Taip, galima perprasti eilėdaros principus, sintaksės ir lingvistikos dėsnius, bet tam tikrų vidinių eiliavimo dalykų, jeigu jie neduoti mūzų ar kokio nors Apolono, neįmanoma suvokti. Pamenu, kad viename pokalbyje tai labai aiškiai suformulavo Sigitas Geda tardamas, jog universitetuose poetai imasi žinių kaip žaliavos tolimesnei ar jau egzistuojančiai savo kūrybai (panašiai vienas ryškiausių XX a. lietuvių lyrikų – Jonas Kossu-Aleksandravičius – apsigynė disertaciją tema „Evangelijos tekstų vertimų į senąją provansalų kalbą lingvistiniai etiudai“ ne tam, kad taptų akademiku, o kad kurtų poeziją). Taip yra ir su menais. Ypač su šiuolaikiniais. Aišku, galėčiau ir gal net privalėčiau nesikišti į šį keblų klausimą, nes nesu pedagogas, tačiau kartkartėmis tokios abejonės iškyla.
In memoriam Juozapas Miliūnas (1933–2016)
Gegužės 9-ąją pasklido liūdna žinia – mirė dailininkas, ilgametis Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklos vadovas, mokytojas Juozapas Miliūnas. Visi, artimiau pažinoję dailininką, o ypač – šios mokyklos darbuotojai, nusiminėme ir sutrikome – nejau apie šį gerbiamą, taurų ir šiltą žmogų nuo šiol turėsime kalbėti būtuoju laiku? Juk ką tik, dar prieš keletą mėnesių, mokykloje su juo kone kasdien labindavomės, šnekučiavomės. Buvo taip įprasta matyti Juozapą, besiruošiantį eilinei tapybos ar kompozicijos pamokai, dėliojantį molbertus, kėdes, ruošiantį natiurmortą... Nors ir sulaukęs garbaus amžiaus, dailininkas išliko visai toks pat, kaip ir anais laikais, kai vadovavo mokyklai – didelis, galingo stoto vyras, įtaigaus balso, nepamirštamos, jaukios kalbėjimo manieros, išlaikęs šviesią galvą, puikų humoro jausmą, atviras, atidus, rūpestingas ir geras.
Banali, tačiau skaudi tiesa, su kuria susiduriame netekę kažko brangaus – mūsų kasdienybė, įprasti ritualai, kurie, rodos, tęsis amžinai, iš tiesų tėra trumpa ir neįkainojama laiko atkarpa. Visa neišvengiamai baigiasi. Suėmė apmaudas, kad savo pirmojo tapybos ir kompozicijos mokytojo, kurio globėjišką ranką, palaikymą jutau ne tik besimokydama šioje mokykloje, bet ir gerokai vėliau, studijų Vilniaus dailės akademijoje metais, taip pat – pradėjusi dirbti mokykloje, taip niekada giliau ir nepakalbinau. Tiesa, kalbėdavomės dažnai ir daug: ir apie mokyklą, ir apie mokinius, kartais – tiesiog apie šį bei tą. Ne sykį esu mačiusi dešimtis dailininko paveikslų, teko rašyti apie jo kūrybos parodas. J. Miliūnas yra nemažai papasakojęs apie savo kolegas, kurių taip pat jau nebėra – apie Vytautą Šerį, Mariją Teresę Rožanskaitę, Igorį Piekurą, Vincą Kisarauską ir kitus. Tačiau juk besistengdama surankioti ano laiko nuotrupas galėjau kur kas daugiau pakamantinėti apie ilgą ir turtingą paties dailininko gyvenimą...
Julijos Pociūtės paroda „Bangãvimo skãlė“ Pamėnkalnio galerijoje
Dabartinis laikas menininkei Julijai Pociūtei – tai kūrybinė dispersija. Bangavimo skalėje jos kūryba pasiekė progreso ir kilimo fazę: instaliacija „Trys atspindžio pusės“ ką tik pristatyta Berlyne, vienas autorės darbų eksponuotas Murano stiklo muziejuje, netrukus planuojama surengti parodą Karališkajame La Granja stiklo muziejuje Ispanijoje, spalio mėn. – galerijoje „101“ Kaune, o balandžio 27 d. paroda „Bangãvimo skãlė“ atidaryta Pamėnkalnio galerijoje Vilniuje. Joje eksponuojamos fotografijos, videomeno kūriniai, performansų įrašai ir įvairių medžiagų objektai. Julija vis dar pristatoma kaip stiklo menininkė, tačiau manyčiau, kad jos kūryba jau seniai išėjo į tarpdisciplininio meno lauką.
Su malonumu skaitau kvantinės fizikos teorijas, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodo painios, o kai pradedi žingsnis po žingsnio sekti giją, pasidaro dar painiau. Galimybė būti dviejose vietose vienu metu, ir tik matavimo veiksmas užfiksuoja reiškinio buvimą – jau seniai pastebėjau šios superpozicijos analogiją su meno kūrinio suvokimu, kuris priklauso nuo suvokėjo požiūrio. Įvairios teorijos, sąvokos ir praktinis jų patyrimas susieja meną ir mokslą simboline jungtimi, o Julija, pabrėždama asmeninių atskaitos taškų kūrimą, reflektuoja tai savo darbuose.
Jono Čeponio kūrybos paroda „Spalvingas žvilgsnis į pasaulį“ Radvilų rūmų muziejuje
Garsiausių Lietuvos XX a. antrosios pusės menininkų modernistų parodos Nacionalinėje dailės galerijoje jau tapo tam tikru ekspozicijos etalonu – konceptuali prieiga prie dailininko kūrybos, jos nulemta logika pagrįsta architektūra, tekstai, paaiškinantys ne tik parodos visumą, bet ir atskiras jos dalis. Kitaip tariant, tai ne tik didesnė meninių artefaktų sankaupa, bet ir savarankišką estetinę, edukacinę vertę įgyjantis reiškinys. Parodų rengimo kartelę ypač aukštai iškėlė Teodoro Kazimiero Valaičio, Marijos Teresės Rožanskaitės, Povilo Ričardo Vaitiekūno, Vytauto Šerio kūrybos retrospektyvos ir jas lydintys leidiniai. Tačiau juk NDG – tik vieno didelio organizmo, Lietuvos dailės muziejaus, dalis. Vilniaus paveikslų galerijoje, Radvilų rūmų muziejuje, Taikomosios dailės muziejuje pastaraisiais metais taip pat surengtos didelės Algirdo Petrulio, Galinos Petrovos-Džiaukštienės ir Silvestro Džiaukšto, Leonardo Tuleikio kūrybos parodos. O kaip tik šiuo metu Radvilų rūmų muziejuje veikia vieno ryškiausių chruščiovinio atšilimo laikotarpio tapytojų – Jono Čeponio – kūrybos paroda „Spalvingas žvilgsnis į pasaulį“, skirta dailininko 90-osioms gimimo metinėms (kuratorė – Nijolė Nevčesauskienė).