7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: BPM inf.

BPM inf.

Šv. Kazimiero gimimo jubiliejui – nemokami edukaciniai renginiai

Spalio 3 d. sukaks 560 metų nuo Lietuvos ir Lenkijos karalaičio, Katalikų bažnyčios šventuoju ir Lietuvos globėju tapusio šv. Kazimiero (1458–1484) gimimo. Pamaldumas šv. Kazimierui neatsiejamas nuo tarptautinių kultūrinių ryšių, sujungusių Lietuvą su kitomis krikščioniškomis Europos valstybėmis, o sąsajų paveldas pasiekė mūsų dienas sakralaus meno kūrinių pavidalu. Minėdamas šv. Kazimiero gimimo jubiliejų, Vilniaus arkivyskupijos Bažnytinio paveldo muziejus kviečia dalyvauti nemokamuose renginiuose, pažinti Lietuvos šventąjį globėją ir jo gerbimo istoriją.

 

Šv. Kazimieras, antras Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Kazimiero Jogailaičio ir Elžbietos Habsburgaitės sūnus, gimė Krokuvoje. Jis buvo auklėjamas kaip būsimasis Lietuvos ir Lenkijos valstybės karalius ir pasižymėjo puikaus valdovo bruožais – išmintimi, teisingumu, drąsa, tačiau taip pat pamaldumu, prabangos vengimu, rūpinimusi vargšais. Mirė susirgęs džiova, vos 25-erių metų amžiaus. Netrukus karalaitis pradėtas vadinti šventuoju, tikintieji ėmė pasakoti apie jo užtarimu įvykusius stebuklus. Šiandien daugybė vietų Vilniuje primena šv. Kazimierą ir miestiečių pagarbą jam.

Šv. Kazimieras Trirankis
Šv. Kazimieras Trirankis
BPM inf.

Gedimino Pranckūno fotografijų paroda „Priešnavis. Paskutinė pakyla“

Spalio 4 d. 17 val. Bažnytinio paveldo muziejuje atidaroma Gedimino Pranckūno fotografijų paroda „Priešnavis. Paskutinė pakyla“. Tai devintoji menininko fotografijų paroda, kurioje rodomi pastarųjų dvejų metų darbai: 62 vaizdai iš 45 Lietuvos katalikų bažnyčių. Fotografijose užfiksuotos vietos, kuriose neužsibūnama: rečiau pastebima bažnyčios erdvė, esanti prieš pagrindinę navą ar šalia jos, ir neretai ten stovinčios uždangstytos apvalkalais bažnytinės vėliavos, procesijų altorėliai, atsitiktiniai baldeliai, veidrodžiai, seni kilimai, šarvonės, vadinamos katafalkais.

 

Parodoje eksponuojami ir trys vertingi sakralinės dailės kūriniai – calūnai: laidotuvių liturgijoje naudojami juodos spalvos patiesalai su religine simbolika iš Bažnytinio paveldo muziejaus fondų. Tokiu būdu ir parodos architektūra, ir turinys, ir geduliniai artefaktai išryškina priešnavio, kaip paskutinės pakylos, metaforą.

Gediminas Pranckūnas, „Priešnavis. Paskutinė pakyla. Simnas“
Gediminas Pranckūnas, „Priešnavis. Paskutinė pakyla. Simnas“
BPM inf.

Paroda „Trakų Dievo Motina – Lietuvos Globėja. Trakų bažnyčios lobynas XV–XIX a.“

Birželio 13 d. 17 val. Bažnytinio paveldo muziejuje (Šv. Mykolo g. 9, Vilnius) atidaroma paroda, kuri pristato vieną ankstyviausių ir garsiausių stebuklingųjų atvaizdų Lietuvoje ir jo gerbimo istoriją. Trakų Dievo Motinos atvaizdas yra pirmasis paveikslas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje oficialiai vainikuotas popiežiaus atsiųstomis karūnomis. 1718 metais auksines Švč. Mergelės Marijos ir Kūdikėlio Jėzaus karūnas iš Vatikano bazilikos kapitulos nustatyta tvarka išrūpino Vilniaus vyskupas Konstantinas Bžostovskis. Parodoje eksponuojamos stebuklingojo paveikslo puošmenos: 7 karūnos, 2 aptaisai, taip pat 2 monstrancijos, kiti lobyno reikmenys, votai, liturginė tekstilė.

Jau 1630 m. minimos šešios skirtingos Marijos karūnos, kurių tik viena išliko iki šiol. Ji datuojama XVII a. pr. ir mena Benedikto Vainos arba Eustachijaus Valavičiaus klebonavimo Trakuose periodą. Antroji, auksinė, ypač puošni, emaliu, perlais ir brangakmeniais išdailinta Marijos karūna, manoma, buvo dovanota Sapiegų giminės XVII a. I pusėje. 1677 m. Vilniaus vyskupas Mikalojus Steponas Pacas garsiajam paveikslui užsakė sidabrinį auksuotą aptaisą – reto meistriškumo auksakalystės kūrinį. Jis pasiekė mūsų laikus netekęs vienos plokštės. Antrąjį išlikusį aptaisą, kuris ir dabar puošia paveikslą, 1723 m. nukalė Vilniaus auksakalys Jonas Frydrikas Šemnikas. Trakų bažnyčios lobyne aptinkame ne vieną šio garsaus menininko kūrinį: Šemniko plaktukui priklauso ir Trakų bažnyčios didžiojo altoriaus antepedijaus kalstiniai bei šešios altoriaus žvakidės. Nors meistras savo dirbinių nesignavo, jo unikalus braižas ir mėgstami augaliniai motyvai leidžia priskirti jam du relikvijorius bei vieną iš septynių išlikusių XVIII a. mišių taurių. Lobyno puošmena yra ir kito talentingo Vilniaus auksakalio Jono Lario sukurta ankstyviausia Lietuvoje rokoko stiliaus monstrancija, artima XVII a. pabaigos Augsburgo auksakalystės mokyklai.

Mūsų dienas pasiekė labai maža Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto 1409 m. funduotos Trakų bažnyčios lobyno dalis. Žinoma, kad jame iki XVII a. vidurio buvo daug „senovinio darbo“ auksakalystės reikmenų, kurių XVIII a. pab. inventoriai jau nebemini. Seniausia parodoje pristatoma išlikusi šventenybė – XV a. pab.–XVI a. pr. gotikinis pacifikalas, tiksliau, jo dalis – priekinė kryžiaus plokštė su Nukryžiuotojo figūra ir galuose išraižytais keturių evangelistų simboliais.

Nors fizikiniai ir cheminiai tyrimai atskleidė, kad pirminis Trakų Dievo Motinos paveikslo vaizdas priklausė vakarietiškai vėlyvosios gotikos tapybos tradicijai, gyvas pasakojimas, jog tai Vytautui Didžiajam Bizantijos imperatoriaus dovanota ikona. Tyrinėtojai mano, kad prieš 1650 m. paveikslas buvo pritaikytas naujam altoriui, sumažintas ir pertapytas priartinant jį prie bizantiškosios ikonų tradicijos, pirmavaizdžiu laikant Dievo Motinos Snieginės ikoną iš Švč. Mergelės Marijos Didžiosios bažnyčios Romoje. Tai paryškino jo senumą ir sąsają su Vytautu Didžiuoju, kurio funduota Trakų bažnyčia buvo išpuošta bizantinėmis freskomis.

Žinios apie pamaldumą Trakų Dievo Motinai ir patiriamus stebuklus prasideda nuo XVII a. pr. 1602 m. Vilniuje kilus maro epidemijai vyskupas Benediktas Vaina su jėzuitais surengė viešą atgailautojų procesiją iš Vilniaus į Trakus, kviesdamas miestiečius melsti išsigelbėjimo prie tuomet jau garsaus Dievo Motinos atvaizdo. Padėkos už pergalę Chotino mūšyje procesiją 1622 m. poetiškai aprašė Motiejus Kazimieras Sarbievijus epodžių cikle „Keturios Mergelės Motinos mylios“. „Trakų Dievo Motinos karūnavimo iškilmių aprašymą“ (1719), kuris dabar saugomas Lietuvos Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje, taip pat bus galima apžiūrėti parodoje.

Paroda veiks iki 2018 m. rugsėjo 1 d.

Organizatorius: Bažnytinio paveldo muziejus
Partneriai: Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia ir Trakų istorijos muziejus
Rėmėjai: Vilniaus arkivyskupija, Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija
Daugiau informacijos: tel. 8 5 269 7800, www.bpmuziejus.lt

Trąkų Dievo Motina, Aptaisas 1723 m. Karūna XVII a.
Trąkų Dievo Motina, Aptaisas 1723 m. Karūna XVII a.
Trąkų Dievo Motina, XVI a., be aptaiso
Trąkų Dievo Motina, XVI a., be aptaiso
Trąkų Dievo Motinos karūna, Augsburgas, apie 1630-1655 m.
Trąkų Dievo Motinos karūna, Augsburgas, apie 1630-1655 m.
BPM inf.

Prabangūs eksponatai atskleis šv. Kazimiero garsą Italijoje

Lietuvių ir lenkų mylimas šventasis Kazimieras – garsus ne tik mūsų kraštuose. XVII amžiuje lietuvių šventajam meldėsi viena įtakingiausių Florencijos šeimų – Medičiai, „tolimos šiaurės šventąjį“ karštai gerbė Sicilijos tikintieji. Prabangūs eksponatai, liudijantys italų pamaldumą šv. Kazimierui, bus pristatomi parodoje, kuri nuo gegužės 18 d. veiks Bažnytinio paveldo muziejuje. Parodai eksponatus skolino didžiausi Florencijos ir Palermo muziejai, Medičių lobynas ir Florencijos Šv. Lauryno bazilikos archyvas.

 

Gegužės 17 d. 18 val. Bažnytinio paveldo muziejuje (Šv. Mykolo g. 9, Vilnius) atidaroma paroda „Šv. Kazimiero gerbimo istorijos šedevrai: Lietuva–Italija“. Tarptautinę muziejų dieną, gegužės 18-ąją, muziejaus lankymas nemokamas – nuo 11 iki 18 val. Gegužės 19 d. 18, 19 ir 20 val. bus surengtos trys nemokamos ekskursijos po parodą.

„Šv. Kazimieras“. Než. autorius. XVII a. pab. - XVIII a. pr. Mandraliscos kultūros fondas, Čefalu
„Šv. Kazimieras“. Než. autorius. XVII a. pab. - XVIII a. pr. Mandraliscos kultūros fondas, Čefalu
Pietro Novelli, „Šv. Kazimiero karūnavimas“. 1636 m. Sicilijos regioninė Abatellis rūmų galerija, Palermas
Pietro Novelli, „Šv. Kazimiero karūnavimas“. 1636 m. Sicilijos regioninė Abatellis rūmų galerija, Palermas
Šv. Kazimiero relikvijoriaus fragmentas. Massimiliano Soldani Benzi. 1687–1688 m. Nacionalinis Bargello muziejus. Medičių koplyčių muziejus, Florencija
Šv. Kazimiero relikvijoriaus fragmentas. Massimiliano Soldani Benzi. 1687–1688 m. Nacionalinis Bargello muziejus. Medičių koplyčių muziejus, Florencija
Šv. Kazimiero relikvijoriaus fragmentas. Massimiliano Soldani Benzi. 1687–1688 m. Nacionalinis Bargello muziejus. Medičių koplyčių muziejus, Florencija
Šv. Kazimiero relikvijoriaus fragmentas. Massimiliano Soldani Benzi. 1687–1688 m. Nacionalinis Bargello muziejus. Medičių koplyčių muziejus, Florencija
BPM inf.

Restauruotų paveikslų pristatymas

Sausio 4 d. 17 val. Bažnytinio paveldo muziejuje vyks Paberžės Dievo Motinos atvaizdo ir penkių 2017 m. restauruotų paveikslų iš Vilniaus Šv. Jurgio bažnyčios pristatymas. Renginyje dalyvaus istorikas Liudas Jovaiša, menotyrininkės Sigita Maslauskaitė-Mažylienė, Dalia Vasiliūnienė, Rūta Vitkauskienė, restauratorės Anna Szymańska, Agnieszka Przełomiec, Alma Valickienė, Martyna Noreikaitė-Jemec, fondo „Mosty“ valdybos nariai Mikolaj Falkowski ir Małgorzata Aleksandrowicz, Paberžės bažnyčios klebonas kun. Marek Gladki.

 

Ankstyviausios žinios apie Paberžės parapiją siekia XV a. paskutinį ketvirtį. Šioje vietovėje, pavadintoje „Po beržais“, 1484 m. buvo pastatyta maža medinė bažnytėlė, arba altarija, priklausanti vienai seniausių Lietuvoje – Maišiagalos bažnyčiai, veikusiai nuo 1387 metų. 1503 m. Paberžės bažnyčia jau minima kaip parapinė, o 1507 m. naują parapiją aprobavo karalius Žygimantas Senasis. Pirmoji parapinė Paberžės bažnyčia buvo pašventinta Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo, Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bei Šv. Antano titulu. Paberžės parapijos ribose XVII–XVIII a. atsidūrė Glintiškių reguliariųjų atgailos kanauninkų vienuolynas, dominikonai, misionieriai. Spėjama, kad Paberžės Dievo Motinos atvaizdas XVIII a. į Lietuvą buvo atvežtas Jelenskių šeimos, kai šie įsigijo dvarą Glitiškėse. Seniausias Jelenskių dvaras buvo Tučoje (Tucza), netoli Slucko, ir garsėjo prie jo veikusia ikonų tapybos mokykla. Paberžės Dievo Motinos atvaizdas galėjo būti sukurtas šioje mokykloje.

Paberžės Dievo Motina. Vaizdas prieš restauraciją
Paberžės Dievo Motina. Vaizdas prieš restauraciją
BPM inf.

„Siuvinėtas dangus“: liturginės tekstilės lobynai naujoje parodoje

Lapkričio 23 d. 17 val. Bažnytinio paveldo muziejuje (Šv. Mykolo g. 9, Vilnius) atidaroma paroda „Siuvinėtas dangus. Vilniaus arkivyskupijos bažnyčių XV–XX a. siuvinėti liturginiai drabužiai“. Joje pristatomas Lietuvos siuvinėtų liturginių drabužių lobynas nuo seniausių artefaktų iki šiuolaikinių kūrinių. 12 val. vyks parodos ir katalogo pristatymui skirta spaudos konferencija.

 

Prieš ketverius metus vykusioje parodoje „Šilkas ir auksas“ Bažnytinio paveldo muziejus rodė įspūdingą liturginės tekstilės rinkinį, skirtą drabužiams, pasiūtiems iš prabangių audinių, austų XV–XVIII a. Europoje veikusiose šilko audimo manufaktūrose. Naujoji paroda tęsia tuomet pradėtą istoriją ir pateikia naują, savitą, daugiasluoksnį pasakojimą. Kiekvienas siuvinėtas drabužis yra unikalus kūrinys, jame vaizduojami ornamentai ir figūrinės kompozicijos yra neatsitiktiniai, jie susiję su drabužio paskirtimi, funkcija, simbolinėmis prasmėmis. Liturginiai drabužiai įamžina istorinių asmenybių – žymių fundatorių, vyskupų, dvasininkų – atminimą ir padeda neužmiršti kuklių siuvinėtojų, pamaldžių aukotojų istorijų. Pristatoma nuosekli meno stilių kaitos istorija, skirtingų epochų žmogaus minties eiga, atskleidžiami teologų akcentuojami tikėjimo tiesų aspektai, rodomi pamaldumo šventiesiems ženklai.

Kapos fragmentas. Lietuva, XVIII a. III ketv. Vilniaus katedra
Kapos fragmentas. Lietuva, XVIII a. III ketv. Vilniaus katedra
Arnoto fragmentas. Lietuva, XX a. I p. Rūkainių bažnyčia
Arnoto fragmentas. Lietuva, XX a. I p. Rūkainių bažnyčia
Aukso ir sidabro siūlais siuvinėto arnoto fragmentas. Lvovas, XVII a. Vilniaus katedra
Aukso ir sidabro siūlais siuvinėto arnoto fragmentas. Lvovas, XVII a. Vilniaus katedra
Arnoto fragmentas. Lietuva, 1792–1799 m.Vilniaus katedra
Arnoto fragmentas. Lietuva, 1792–1799 m.Vilniaus katedra
Šv. Andriejus. Gotikinės arnoto kolonos fragmentas. Švenčionėlių bažnycia
Šv. Andriejus. Gotikinės arnoto kolonos fragmentas. Švenčionėlių bažnycia
BPM inf.

Bažnytinio paveldo muziejus kviečia vaikus geriau pažinti Vilniaus katedrą

Spalio 26 d. 17 val. Vilniaus katedros varpinėje vyks knygos vaikams „Vilniaus arkikatedros mįslės“ ir edukacinio žaidimo „Surask Vytautą“ pristatymas. Susipažinti su nauju, kūrybišku ir žaismingu žvilgsniu į neįkainojamą Lietuvos kultūros paveldo objektą kvies knygos autorės Violeta Indriūnienė ir Alina Pavasarytė, leidinio ir žaidimo iliustracijas kūrę dailininkai Arturas Širinas ir Justina Norkutė-Širin, dizainerė Mažvydė Kokanauskienė, vyskupas Arūnas Poniškaitis, Vilniaus katedros administratorius kun. Virginijus Česnulevičius, renginį ves Bažnytinio paveldo muziejaus direktorė Sigita Maslauskaitė-Mažylienė.

 

„Vilniaus arkikatedros mįslės“ – tai pirmasis leidinys vaikams apie žymiausią Lietuvos šventovę, kurią pažinti svarbu ne vien suaugusiems. Daugybė į pažintinę knygelę įtrauktų kūrybinių užduočių ir galvosūkių padeda jauniesiems skaitytojams lengviau ir įdomiau suprasti informaciją apie katedros istoriją ir dabartį, jos požemiuose palaidotas asmenybes ir mūruose paslėptus lobius. Knygos skaitytojai patys suras Vilniaus katedros įkūrimą patvirtinusį popiežiaus bulės tekstą, atvertę langelius pamatys bažnyčios požemių planą, varpinės skerspjūvį ar išsirinks patį gražiausią Barboros Radvilaitės portretą, atidarys lobių skrynią, kurioje saugomos neįkainojamas katedros lobynas. Kol kas nedaug Lietuvoje parengtų leidinių vaikams ir jaunimui gali prilygti knygelei „Vilniaus arkikatedros mįslės“ originaliu maketo sprendimu ir pop up technologijomis. Iškarpos, įklijos, lipdukai, atvartai katedros pažinimą paverčia interaktyviu žaidimu.

BPM inf.

Paroda „Tekstilės puota, arba second hand kultūra Lietuvoje. Martos Vosyliūtės kūryba ir Bažnytinio paveldo muziejaus artefaktai“


Spalio 5 d. 18 val. Bažnytinio paveldo muziejuje (Šv. Mykolo g. 9, Vilnius) atidaroma paroda „Tekstilės puota, arba second hand kultūra Lietuvoje. Martos Vosyliūtės kūryba ir Bažnytinio paveldo muziejaus artefaktai“. Atidarymo metu vyks speciali DJ Dirk Van Elst (BE) programa.
Parodos atsiradimas turi dvi priežastis: tekstinę ir vaizdinę.


2003 m. Marta Vosyliūtė, pakviesta į AICA menotyrininkų konferenciją Vilniuje, perskaitė didelio atgarsio sulaukusį pranešimą apie dėvėtų drabužių parduotuves. Temą menininkė nagrinėjo įvairiomis įmanomomis klasifikacijomis, skirtingais aspektais, ieškojo žodžių junginio „skudurynas šventoriuje“ įtampų ir prasmių, rašė apie labdarą ir jos krikščioniškąjį aspektą, apie jaunesnių vaikų paveldimus išaugtus rūbus, apie perkurtas dainas, įkvėpimo šaltinius dizaineriams. 2009 m. vėl suaktyvėjo dėvėtų drabužių, komisinių parduotuvių, buitinės technikos taisymo punktų veikla, tapo madinga būti ekologiškai brandžiam ir perdirbinėti praeities išnaras. Tai lėmė ekonominė situacija ir ekologijos pamokos. Nors, menininkės teigimu, visų mūsų giminės iš kaimo visada ir viską rūšiavo dar iki tol, kai tai tapo madinga.


Mąstydama apie tai, kad gyvename ir skęstame informacijoje, kuri yra ir kultūrinis paveldas, ir triukšmas, 2009 m. Vosyliūtė pradėjo tapybos darbų seriją, kurioje iš naujo permąstė paveldo sąvoką: tai ramybės nutvieksta Algimanto Kuro tapyba, kurioje gamta labai taikiai „suvalgo“ neagresyvias šiukšles. XXI a. šiukšlės jau gerokai agresyvesnės, gamta jų taip lengvai neapžios. Parodoje pristatoma ne tik menininkės tapyba, bet ir nauji videofilmai apie dėvėtos tekstilės perdirbimą, analizuojantys namudinio kapitalizmo, kultūrinių klišių gyvavimą. Piligrimams nebereikia pėdinti, nes jų batai jau aplankė visą pasaulį: buvo pasiūti Kambodžoje ir išmesti Londone, kur juos surinko lietuviai logistai. Flaniorai daugiau dykinėja internete nei lauke. Videoinstaliacijose – fabrikai ir angarai, tykus ir monotoniškas susikaupusių moterų darbas veikia kaip bažnyčios ruošimas atlaidams. Atsipalaidavusios bent minutei, jos nusipjautų pirštus. Laisvė įdarbina.

Martos Vosyliūtės ir Bažnytinio paveldo muziejaus parodai buvo parinkti šeši liturginiai drabužiai, kurių sukūrimo istorija ir ikonografija atitinka „tekstilės puotos“ vaizdinį: vienuose akivaizdus naudotų audinių persiuvimas, naujos formos ir kokybės suteikimas, kiti arnotai – „piligrimai“, jiems pasiūti naudoti egzotiški, iš Tolimųjų Rytų atkeliavę audiniai. Tokiu būdu parodoma, kad audinių kelionės yra senas istorinis reiškinys, o patys daiktai tampa istorijos pasakotojais, atskleidžiančiais žiūrovui liturgijai skirtų drabužių kūrėjų išradingumą ir meninį skonį. Dar viena bažnytinių siuvinių ir apeigoms skitų drabužių persiuvimo specifika – šeimyninių relikvijų ar artimųjų atminimo įamžinimas, pavyzdžiui, našlės paaukotas vyro munduras bažnytiniam rūbui pasiūti.


„Tekstilės puota“ – tai mišri Bažnytinio paveldo muziejaus ir Martos Vosyliūtės artefaktų ekspozicija, kur kelių šimtmečių senumo religiniai drabužiai ir šeimos relikvijos diskutuoja su autoriniais piešiniais dengtais naujais kostiumais, kuriuose susipina mašininis ir rankų darbas. Paroda vyksta įspūdingame muziejaus rūsyje, žiūrovai turi galimybę pasijusti tikroje istorijų ir likimų saugykloje.

Seni drabužiai palėpėje;
 persiuvus kai ką, jų pakaktų
ligi gyvenimo galo.*
 * Giedrė Kazlauskaitė, „Mokymasis siūti“

Paroda veiks iki spalio 27 d.
Spalio 14 d. 15 val. vyks ekskursija su parodos autore

Parodos rengėjai: Bažnytinio paveldo muziejus ir Marta Vosyliūtė
Rėmėjai: Vilniaus arkivyskupija, Vilniaus miesto savivaldybė
Daugiau informacijos: tel. 8 5 269 7800, el. p. muziejus@bpmuziejus.lt

BPM inf.

Išskirtinė galimybė aplankyti Sapiegų šeimos kriptą Šv. Mykolo bažnyčioje ir trijų parodų uždarymo ekskursijos

2017 m. rugsėjo 16 d., šeštadienį, Bažnytinio paveldo muziejus kviečia pasinaudoti išskirtine galimybe aplankyti Sapiegų šeimos kriptą ir susipažinti su  garsios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų giminės kultūriniu palikimu. Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje, pastatytoje LDK kanclerio Leono Sapiegos (1557–1633) iniciatyva ir tapusioje fundatoriaus šeimos mauzoliejumi, organizuojamos penkios ekskursijos. Jų dalyviai galės ne tik išgirsti pasakojimus apie įspūdingo bažnyčios ir vienuolyno ansamblio mecenatus, apžiūrėti jų dėka sukurtus ir puoselėtus meno kūrinius, bet ir pirmą kartą Bažnytinio paveldo muziejaus istorijoje nusileisti į bažnyčioje įrengtą Sapiegų šeimos kriptą.


Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia ir vienuolynas – vienas įspūdingiausių architektūros ansamblių Lietuvoje ir aplinkiniuose kraštuose, išlaikęs autentišką XVII a. pr. pastatų struktūrą. Prieš keturis šimtmečius šis kompleksas buvo pastatytas Leono Sapiegos – įtakingiausio to meto Lietuvos didiko, Vilniaus vaivados, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanclerio ir didžiojo etmono – iniciatyva. Ansamblis suplanuotas kaip Sapiegų giminės mauzoliejus ir atskiras „miestas mieste“: uždarame vienuolyne gyveno griežtą klauzūrą priėmusios seserys bernardinės, kurių kasdienybė sukosi maldos ir darbo ritmu, kiek įmanoma atribotu nuo pasaulietinių rūpesčių. Pastatų funkcija suformavo unikalų kultūrinį kraštovaizdį – elegantišką renesansinį bažnyčios ir vienuolyno pastatų kompleksą, vis dar tebepuošiantį rytinę Vilniaus senamiesčio dalį aukštu gotikiniu stogu ir lengvais ankstyvojo baroko bokšteliais.


Sapiegų šeimos kripta įrengta garbingiausioje Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios vietoje, po presbiterija. Čia iš Vilniaus katedros buvo perkelti Leono Sapiegos pirmosios žmonos Dorotėjos Firlėjūtės palaikai, palaidota antroji žmona Elžbieta Radvilaitė, galiausiai ir pats fundatorius, miręs 1633 metais. Jiems skirtas bendras marmurinis ankstyvojo baroko paminklas pasižymi įspūdinga ikonografija ir yra didžiausias Lietuvoje. Kiti spalvoto marmuro paminklai buvo sukurti Leono Sapiegos sūnums Kristupui Mikalojui ir Jonui Stanislovui, sūnaus Kazimiero Leono žmonai Teodorai Kristinai Tarnovskytei. Kriptoje taip pat buvo palaidotas Leono Sapiegos brolis Andriejus ir mažametis sūnus, pavadintas tuo pačiu vardu, Jono Stanislovo Sapiegos pirmoji žmona Ona Chodkevičiūtė ir sūnus Karolis, antroji žmona Grizelda Vodinskytė ir sūnus Kristupas, LDK etmono Povilo Sapiegos brolis Jonas, pirmoji žmona Sofija, dukra Teodora Naruševičienė su vyru Aleksandru, Mstislavlio vaivada Mikalojus Sapiega su žmona Eufrozina, keletas neidentifikuotų vienuolių, kilusių iš Sapiegų giminės.

Deja, mirusiųjų palaikai buvo ne kartą išniekinti, neišliko ir seniausi sarkofagai, puošti aksomu ir sidabru. Žinoma, kad per 1655 m. kazokų kariuomenės antplūdį Leono Sapiegos palaikai buvo tiesiog išvilkti į gatvę. Po karo mirusieji perlaidoti naujuose karstuose. Kai kurie sarkofagai papuošti iki šiol išlikusiais tekstilės apmušalais: restauratorių nuomone, tris karstus dengiantys šilkiniai audiniai gali būti datuojami XVII a., kiti – XVIII amžiumi. Prasčiau išlikęs lininis audinys, kuriuo XX a. pr. buvo papuoštas Leono Sapiegos karstas. Kripta buvo atnaujinta 1933 m., minint 300-ąsias fundatoriaus mirties metines. Sovietmečiu bažnyčią uždarius, mauzoliejus keletą kartų nusiaubtas. Nenuostabu, kad šį pavasarį palaikus apžiūrėjus antropologams prof. Rimantui Jankauskui, dr. Dario Piombino-Mascali ir dokt. Justinai Kozakaitei pastebėta, jog kai kuriuose karstuose palaikai sumaišyti ar jų nėra, trūksta kai kurių mirusiųjų kaukolių. Ateityje planuojama atlikti išsamesnius palaikų antropologinius tyrimus, o kol kas restauratorių apžiūrėta ir sutvarkyta kripta vienai dienai atveriama lankytojams.  


2017 m. rugsėjo 16 d. organizuojamų ekskursijų dalyviai mažomis grupelėmis galės nusileisti į įprastai uždarytą Sapiegų šeimos mauzoliejų, kuriame šiuo metu yra 22 karstai, fundatoriaus ir jo giminaičių sarkofagai, puošti XVII–XX a. pr. audiniais ir giminės atributika. Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios ir vienuolyno erdvė, joje išlikę šeimos herbai ir antkapiniai paminklai, Vilniaus katedros lobyno vertybėse įamžinti Sapiegų pėdsakai leis lankytojams iš arti susipažinti su garsios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų giminės paveldu. Tą pačią dieną Bažnytinio paveldo muziejuje vyks net trijų parodų uždarymui skirtos ekskursijos: 15 val. parodą „Per kryžių į žvaigždes! Palaimintasis Teofilius Matulionis“ pristatys jos kuratorė dr. Roma Zajančkauskienė (Birštono sakralinis muziejus), 16 val. lankytojai bus pakviesti apžiūrėti parodą „Ko liepsna nesunaikino: Ceikinių bažnyčios vertybės ir Monikos Žaltauskaitės-Grašienės atvaizdai“, o 17 val. apsilankyti ekspozicijoje „Užtarėjai ir globėjai. Restauruoti paveikslai iš Vilniaus arkivyskupijos bažnyčių“ kartu su Bažnytinio paveldo muziejaus direktore Sigita Maslauskaite-Mažyliene.

Ekskursijos „Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia: Sapiegų šeimos mauzoliejus“ vyks 12, 13, 14, 15, 16 val. Renkamos grupės iki 25 žmonių.
Bilieto kaina 2,50 Eur (vietoj įprastos 4,50 Eur kainos), vaikams ir jaunimui iki 18 metų lankymas nemokamas.
Būtina išankstinė registracija!
Registracija ir informacija tel.: (8 5) 2697800, (8 5) 2697803

 

BPM inf.

Knygos apie šv. Juozapatą Kuncevičių pristatymas

Lapkričio 16 d. 17.30 val. Bažnytinio paveldo muziejuje (Šv. Mykolo g. 9, Vilnius) vyks knygos „Šv. Juozapato Kuncevičiaus gyvenimo atvaizdai: XVII a. šaltinio faksimilė, vertimas ir studija“ pristatymas. Renginyje dalyvaus knygos sudarytoja Jolita Liškevičienė, tekstų autoriai Remigijus Černius, Mintautas Čiurinskas, Ona Daukšienė, kultūrologas Vytautas Ališauskas, pokalbį ves menotyrininkė Sigita Maslauskaitė-Mažylienė. Renginys skirtas paminėti Šv. Bazilijaus (bazilijonų) vienuolinio ordino jubiliejinius 400 metus, kurie prasidėjo 2016 m. lapkričio 12 d., šv. Juozapato liturginio kalendoriaus dieną.

 

Juozapatas Kuncevičius (apie 1580–1623) – bazilijonų ordino reformatorius, tapęs kankiniu, palaimintuoju ir šventuoju, dvasingumo pavyzdžiu ir išskirtine Lietuvos istorijos asmenybe. 1596 m. bažnytiniame susirinkime Lietuvos Brastoje (dab. Baltarusija) sudaryta unija tarp ortodoksų ir katalikų buvo siekiama grąžinti Bažnyčios vienybę. Polocko unitų vyskupas Juozapatas Kuncevičius uoliai rėmė uniją ir dėl to buvo nužudytas jai priešiškų Vitebsko gyventojų. Abiejų Tautų Respublikoje dauguma stačiatikių ilgainiui tapo unitais (graikų apeigų katalikais), šis procesas lėmė daugybę kultūrinių ir socialinių pokyčių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijoje. Šv. Juozapato palaikai, patyrę dramatišką kelionę nuo  Polocko Šv. Sofijos katedros iki Vatikano, ilsisi Romos Šv. Petro bazilikoje, netoli Šv. Bazilijaus altoriaus.

  PUSLAPIS IŠ 5  >>> Archyvas