Skulptūros muzika Palangoje
Palangoje, Antano Mončio namuose-muziejuje, nuo rugpjūčio pradžios naujai suskambo skulptoriaus Antano Mončio (1921−1993) kurti švilpiai. Interaktyvus projektas „Inovatyvūs švilpiai“ įgyvendintas muziejui bendradarbiaujant su IT kompanija „Creatur“ (vadovas Mantas Grubliauskis), remiant Lietuvos kultūros tarybai, LR kultūros ministerijai ir Palangos miesto savivaldybei.
Lietuvių skulptoriaus Antano Mončio, gimusio Žemaitijoje, Mončių kaime, gyvenusio ir kūrusio Prancūzijoje, nuolatinę kūrinių ekspoziciją Palangoje esančiame jo vardo muziejuje sudaro tėvynei dovanotos didelių mastelių skulptūros, mažoji plastika, tapyba, grafika, kaukės, dokumentai, knygos ir... švilpiai.






Paroda „2010–2016 metų fotografijos“ Lietuvos nacionaliniame muziejuje
„Žiūri į Stanislovo Žvirgždo peizažus ir matai kitokią Lietuvą todėl, kad juose nėra civilizacijos požymių – elektros stulpų, asfaltuotų kelių, mūrinių namų. Natūralusis Stanislovas Žvirgždas reikalauja įsigilinimo, jo peizažai atgaivina matymą ir jausmą, kad esmė gali glūdėti ir ten, kur lyg ir nėra nieko dramatiško. Viskas lyg ir apčiuopiama, konkretu, bet kartais ir superrealu. Vanduo jo fotografijose kupinas slėpinių. Upeliai virsta duburiais, mažais ežerėliais, „ašara Dievo aky“. Horizontas išsilenkia. Mažame Lietuvos plotelyje sutelpa visa planeta.“
Šie Skirmanto Valiulio žodžiai parašyti 2004 m. išleisto S. Žvirgždo fotografijų albumo „Lietuviški peizažai“ anotacijoje. Jais pradedama ir naujausia fotografo paroda „2010–2016 metų fotografijos“ Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Skaitau ir galvoju, negi niekas nepasikeitė Žvirgždo fotografijoje per dvylika metų? Ar vis dar jo fotografinė rega vengia civilizacijos požymių? Ar iš vis įmanoma jų išvengti? Iš tiesų tai jų buvo ir prieš tuos keliolika metų. Ir betonuotos Neries pakrantės, ir Vilniaus daugiaaukščiai, nedrąsiai iškišę galvas pro rūko sieną, ir elektros stulpai kyšojo pro medžius. Tiesiog reikėjo atrasti ir įvardinti unikalų Žvirgždo fotografijų braižą, skiriantį jas nuo Algimanto Kunčiaus „Tolių vaizdų“ ar kitų Lietuvos peizažistų darbų. Išlenkti horizontai jau seniai tapo Žvirgždo vizitine kortele, bet ar senokai parašyti Valiulio žodžiai vis dar tinka šiandieniam Žvirgždui? Negi neatsirado naujo požiūrio taško, iš kurio galėtume kitaip pažvelgti į fotografo darbus? O gal tiesiog Žvirgždas liko toks pats, virtuoziškai sugebantis išvengti, atrodo, neišvengiamų elektros laidų, asfaltuotų kelių, automobilių ir taip sukurti savąjį Lietuvos peizažo vaizdą?
Išleista dailės kritikės Monikos Krikštopaitytės knyga
Lapkričio 22 d., antradienį, 18 val., Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje bus pristatyta meno kritikės Monikos Krikštopaitytės knyga, skirta 7–12 metų vaikams, – „Kultūringa pelė Stasė“. Tikimasi, kad pirmas originalus lietuviškas leidinys, į pasakojimą įtraukiantis Lietuvos šiuolaikinį meną, taps ne tik smagia, bet ir naudinga šeimos bibliotekos dalimi.
Pasak keliolika metų meno klausimais rašančios autorės, leidiniu siekiama supažindinti vaikus su meno aplinka, įpynus ją į nuotykių kupiną pasakojimą ir šmaikščius pokalbius.
„Svarbu ne tik pristatyti pagrindines meno sąvokas mažiesiems skaitytojams, bet ir patikinti, jog nėra vieno teisingo būdo suprasti dailės kūrinį. „Kultūringa pelė Stasė“ atskleidžia, kad kiekvieno nuomonė yra vertinga, o meno atradimai prasideda, kai yra noras gilintis“, – teigia M. Krikštopaitytė.
Autorė nemano, kad vaikams dažnai peršamas įprastas dailininko atvaizdas – žmogeliukas su berete prie molberto – yra pakankamas. Ji tiki, jog mažieji skaitytojai yra pasirengę kelionei į nuotykių kupiną dailės pasaulį.
„Tiesą sakant, pažįstu visus aprašytus žvėris asmeniškai, knygelė pilna tikrų problemų. Tai beveik įdomioji dokumentika. Jei tėvai skaitydami ims kikenti, vadinasi, pažino herojus. O be to, visi turi būti įspėti, kad knygoje atskleidžiama didelė Paslaptis, kuri gali pakeisti jūsų gyvenimus. Ypač atsargūs turi būti tie skaitytojai, kurie prie kultūros dar tik pratinasi“, – sako M. Krikštopaitytė.
Knygų leidyba užsiimančio Modernaus meno centro (MMC) direktorės Mildos Ivanauskienės teigimu, „Kultūringa pelė Stasė“ tęsia MMC edukacinių meno knygų, skirtų vaikams ir suaugusiems, tradiciją.
„Nuo 2011 m. išleidome ne vieną knygą apie meną, tačiau Lietuvoje vis dar trūksta įtraukiančių istorijų vaikams, kuriose meno pasaulis natūraliai susilietų su veikėjų nuotykiais bei atvertų kelius į jo pažinimą. Džiugu, kad „Kultūringoje pelėje Stasėje“ daugiausia kalbama apie Lietuvos modernų bei šiuolaikinį meną. Kadangi vadovaujamės principu, jog skaityti smagiausia kartu, tikimės, kad paslėptas knygos ironijos sluoksnis paragins nusišypsoti ir vaikų tėvus“, – sako MMC direktorė.
Kelionę po meno pasaulį drauge su pele Stase ir kitais herojais mažiesiems skaitytojams ir jų tėvams paįvairins lengva ranka atliktos knygos dailininkės Dalios Karpavičiūtės iliustracijos.
Daugiau informacijos apie knygos pristatymą sužinoti galima „Facebook“: https://goo.gl/oEnynB.
MMC – tai šiuo metu besikuriantis naujas meno muziejus, 2009 m. įkurtas Danguolės ir Viktoro Butkų iniciatyva. Nauja atradimams ir bendravimui skirta erdvė įsikurs Vilniuje, buvusio Lietuvos kino teatro vietoje. Iki atidarymo, kuris numatytas 2018 m., MMC veikia kaip „muziejus be sienų“, virtualiai pristatydamas sukauptą Lietuvos modernaus ir šiuolaikinio meno kolekciją, įgyvendindamas visuomenei ir miesto svečiams atvirus kultūrinius projektus („Literatų gatvė“, „Vilniaus kalbančios skulptūros“), leisdamas meno edukacijai skirtas knygas. Daugiau apie MMC: www.mmcentras.lt
Kontaktai: Ringailė Papartytė, [email protected], 861585707.
Skulptūros restauratoriaus dirbtuvės persikėlė į galeriją „Akademija“
Vilniaus dailės akademijos Paminklotvarkos katedros skulptūros restauravimo specializacijos studentai ir dėstytojai neseniai surengė nelabai įprastą parodą (kuratoriai – Nerijus Kavaliauskas ir Indrė Užuotaitė). Tai savotiškas profesinių įgūdžių šou, kuriame, kalbant mados pasaulio terminais, vyko ir modelių „kastingas“, ir „modeliuotojų“ pasirodymai... Tikriau, modeliai buvo atrinkti iš anksto – parodos atidaryme tarsi kokioje renesansinėje galerijoje arba šiuolaikinėje fotosesijoje išsirikiavo grupė gipsinių skulptūrų kopijų, paprastai naudojamų dailės mokymo aplinkoje. O „modeliuotojai“, arba – restauratoriai, atidarymo vyksme drauge atrodė ir kaip gydytojai – pasipuošę baltomis palaidinėmis su VDA simbolika, jie ruošėsi kelias savaites „gydyti“ viešam žvilgsniui išstatytas skulptūras – valyti senų dažų sluoksnius, priauginti ar pataisyti pažeistas galūnes, veido ar atributų dalis.



Eglės Kuckaitės ofortų serija „Akių glamonės“ galerijoje „Kairė–dešinė“
Dviguba paroda kartu su Evaldu Mikalauskiu oficialiai vadinasi „Judu. Už pievos kalnai. Už kalnų pieva“. Kuckaitė – dešinėje, Mikalauskis – kairėje salėje. Abu atsispiria nuo gamtos formų, kurias verčia kalbėti už save, bet autoriai labai skirtingi. Kadangi esu sena Kuckaitės gerbėja, užstrigau dešinėje pusėje su 31 viena prie kitos prisiglaudusia miniatiūra. Čia būtų pravertęs didinamasis stiklas, nes visa jau linksta į juvelyrikos pusę. Gal kam buvo sunku įžiūrėti lotyniškai užvadintus ofortus, bet reikia pripažinti ir tai, kad mikrolygis neįmanomas be aukšto meistriškumo.
Eglės Kuckaitės grafikos erdvė visada buvo poetinės prigimties. Tai reiškia, kad ten gali nutikti bet kas. Gėlės žiedas gali mesti šešėlį drambliui, kuris glamonėja žmogeliuką. Ir nereikia vargintis dėl biologinių mįslių, nes visos figūros yra svarbios savo prasme, tarsi žodžiai. Veikėjų mastelis rodo svarbos dydį ar figūrų tarpusavio santykį. Dramblio straublys gali būti neproporcingai ilgas, lyg paskutinis „valio!“, užbaigiantis gimtadienio dainą. Tas ilgumas rodo įspūdį, kuris iš principo yra teisingas. Tai daro Kuckaitę šiek tiek ekspresioniste, kur vaizdo logika yra užkrėsta vaikų menu, primityvizmu ir, jei norite, viduramžių audringos vaizduotės dvelksmu. Tokia interpretacija skamba keistai, žvelgiant į meistriškus piešinius, kurių tikroviškumas iš asociacijų šūsnies traukia renesansą, enciklopedijas ir kitus tikslumą vertinančius šaltinius.




Maloniai kviečiame Jus į Danutės Jonkaitytės ir Eglės Gandos Bogdanienės parodos „ŠMC kavinė 1997–2002. Pažaidėt, mergaitės, ir gana“ atidarymą, kuris vyks lapkričio 15 d. 18 val. VDA Tekstilės galerijoje „Artifex“. Paroda veiks iki gruodžio 3 d.
Paroda „ŠMC kavinė 1997–2002. Pažaidėt, mergaitės, ir gana“ – tai penkerius metus ŠMC kavinės darbą organizavusių dailininkių Danutės Jonkaitytės ir Eglės Gandos Bogdanienės veiklos, siekiant sukurti aktyvią socialinę erdvę, kurioje diskusijoms apie kultūrą ir meną rinkosi įvairių kartų menininkai, menotyrininkai, meno gerbėjai, parodų žiūrovai ir atsitiktiniai praeiviai, prisiminimas, meninė interpretacija. Kavinėje vykdavo diskusijos, parodų atidarymai, pratęsimai, aptarimai. Vieniems čia užsimegzdavo naujos pažintys, gimdavo meninės idėjos, kiti svaigalais malšino savo nerimą ir neišsipildžiusius kūrybinius lūkesčius.
Lapkričio 23 d. 19 val. galerijoje-namuose „Trivium“ (Vilkpėdės g. 7–105, Vilnius) atidaroma Alinos Melnikovos tapybos paroda „Dare or Dear / Kempinė ir tėkmė“. Parodos kuratorė Monika Krikštopaitytė.
Alinos Melnikovos (g. 1983) kūrinių paviršius sutampa su oda: darbai trikdo kaip nuogas kūnas (nepatogus / erotiškas / susipykęs su idealais), bet neapleidžia ir savumo jausmas. Drobės, iš pirmo žvilgsnio, blyškios, kaskart nustebina poveikio intensyvumu. Šabloniški bendro naudojimo vaizdai atsidūrę menininkės tikrovėse atrodo ironiški, kartais – įžūliai juokingi. Bet visada labai žmogiški. Ne moralės požiūriu. Motyvai kaip kempinė prisigėrę meno istorijos, religijos, televizijos, blizgios spaudos ir interneto vaizdų-vaiduoklių.
Apie klasikinių dvasių persmelktą simbolistinę Algio Griškevičiaus tapybą
„Simbolizmas is not dead!“ Toks grafitis galėtų puikuotis ant VDA senųjų rūmų sienos, besimyluojančios su gotikine Šv. Onos bažnyčia. Kaip nuoroda į gotiką, tas neišsenkančias visokių romantizmų ir simbolizmų įsčias. Ginkdie, neskatinu vandalizmo (ar anachronistinio epigonizmo), tiesiog bandau priminti avangardizmo pankams, kad didžiausias pasipriešinimo materialistinei sistemai gestas visad bus nukreiptas į anapusybės paieškas. Slėnius, kur ganosi meno vaisingumą palaikančios archetipų kaimenės...
Tačiau norint tą anapusybę atrasti ir padaryti ją aktualią šiandienos žmogui, neišvengiamai reikia ieškoti jos išorinių apraiškų. Šiandienoje. O dar geriau – netolimoje vakardienoje.
Būtent tokias archetipinių simbolių medžiokles praktikuoja ir tapytojas Algis Griškevičius, spalio 28 d. Dailininkų sąjungos galerijoje pristatęs savo naujausių darbų parodą „Suspenduota realybė“. Šis tapytojas, lyg koks laiko dvasias gaudantis šamanas, vaikšto po Vilniaus užugatvius ar provincijos užutekius ir dedasi galvon erdves (ir laiką) įcentruojančius vaizdinius, kurie vėliau, jau tapybinės alchemijos procese, išsidistiliuoja į praėjusio laiko ženklus. Taip banalūs daiktai – namai, tiltai, lieptai, suoliukai, stulpai, vandens bokštai, pastoliai, įvairaus plauko atrakcionai ir karuselės – virsta gyvenimo geidulio ir mirties baimės simboliais, savitomis modernaus laiko ikonomis.
Paroda „Traukiniai-eksponatai-žmonės“, skirta Geležinkelio muziejaus 50-mečiui
Kažkur horizonte ištirpstantys geležinkelio bėgiai, aitrus mazuto kvapas, pravažiuojančio traukinio bildesys, laukimo ar atsisveikinimo nuotaika, nejučia apimanti nostalgija – tai romantiški apžavai, kurių magijai sunku atsispirti... Vilniaus geležinkelio stotyje veikiančiame Lietuvos geležinkelių muziejuje faktai ir istorinės tiesos taip pat glaudžiai persipina su žaviais artefaktais – senos geležinkelio darbuotojų uniformos, keisčiausi geležinkelininkų darbo įrankiai, įvairiausių formų žibintai, signalinės lempos... Dar daugiau vizualinių įspūdžių ir kelionių romantikos gali „prisikvėpuoti“ muziejaus lauko ekspozicijoje, kur dunkso gerą šimtmetį skaičiuojantys seni garvežiai, kuriais kadaise gabenta karo amunicija, vėlyvesni, jau mano (keturiasdešimtmečių kartos) vaikystės sovietiniai vagonai-restoranai, švieslentės su jau išnykusiais geležinkelio maršrutais, egzotiškoji drezina, kuria norintys gali pasivėžinti ir pažaisti geležinkelio darbininkus, keliaujančius bėgiais remontuoti kurios nors geležinkelio atkarpos, arba – pasijusti animacinio filmuko apie krokodilą Geną herojais. Į šią tirštą technikos, prisiminimų, ilgesio ir nerimo prisodrintą erdvę neseniai įsiterpė ir grupinė šiuolaikinių lietuvių menininkų paroda „Traukiniai, eksponatai, žmonės“.







Apie naujas parodinės erdvės grindis
Eglės Grėbliauskaitės projektas „Kitos geros „Titaniko“ grindys“ yra matomas, bet nepastebimas – nes parodinės erdvės grindys dažniausiai suvokiamos kaip platforma rodyti kitus artefaktus, o ne demonstruoti save. Tačiau tapdamos „nematomos“ jos neišvengiamai yra kiekvienoje čia eksponuojamoje parodoje kaip konstanta, kaip materiali duotybė – kiekvienas „Titaniko“ salėje atsiradęs daiktas ar žmogus turi santykį su grindimis (ir lubomis, langais, sienomis). Grindys vis dėlto yra neišvengiamiausios dėl žemės traukos ir erdvės patyrimo vaikštant. Šis projektas yra fizinės ir institucinės erdvės tyrimas, klausiantis ne kas ir kodėl, o kur ir kaip. Tai parodos negatyvas, kai žiūrovai turi kabintis ne už erdvėje išbarstytų objektų, bet patirti tai, kas yra tarp jų. Tai, kas nėra daiktas, kūnas, architektūra.
Įrengiant „Titaniko“ parodų sales, 2003 m. techniniame aprašyme vidaus apdailoje buvo numatytos „geros grindys“. Eglė Grėbliauskaitė sau ir mokslo bei meno institucijai uždavė klausimą: „kas yra geros grindys „Titaniko“ parodų salei šiandien?“ Tai tapo jos meninio tyrimo atramos tašku. 2010 m. paklotos keraminės plytelės, pasak menininkės, priminė posovietinio „euroremonto“ estetiką ir disonavo su parodine erdvės paskirtimi. Naudodamasi turimais techniniais brėžiniais, rodančiais, kad 35 mm gylyje yra betoninės grindys, Grėbliauskaitė pašalino viršutinius sluoksnius ir ant atidengto pagrindo išliejo naują industrinio betono sluoksnį.



