Gruodžio 8 d. 17.30 val. Lietuvos nacionaliniame muziejuje, Naujajame arsenale, Arsenalo g. 1, atidaroma Raimondo Paknio fotografijų paroda „Išlikęs laikas. LDK mūrų istorijos“. Paroda veiks iki 2017 m. sausio 9 d.
Fotografo Raimondo Paknio vardas paprastai siejamas su leidyba: jo leidyklos istorija prasidėjo 1993-iaisiais nuo didžiulio pasisekimo sulaukusio albumo „Lietuvos bažnyčių menas“, parengto kartu su kolega Arūnu Baltėnu. Netrukus pasirodė vėlgi abiejų fotografų leidinys „Senoji lietuvių skulptūra“. R. Paknio leidykla užsiėmė teritoriją ir jau beveik ketvirtį amžiaus jos neapleidžia.
Gruodžio 15 d., ketvirtadienį, 18 val. NDG vestibiulyje vyks ekspozicijos ir momentinės dizaino parduotuvės „Dizaino fondas: sukurta Lietuvoje 7 dešimtmetyje“ atidarymas.
Projektas „Dizaino fondas: istorijos aktualizavimas“ atsisuka į Lietuvos dizaino istoriją: jos fiksavimą, dokumentavimą, tyrinėjimą ir aktualizavimą.
2016 m. tyrimų tema pasirinktas XX a. 7 dešimtmetis, dėl keleto priežasčių reikšmingas Lietuvos dizaino raidai. XX a. šeštojo ir septintojo dešimtmečių sandūroje buvo įkurtos naujos dizaino institucijos, sukurtos specializuotos studijų programos, pradėtos rengti dizaino parodos, išryškėjo daiktų ir aplinkos modernizavimo idėjos.
Komentaras apie dar vieną Vaido Ramoškos angelą Vilniuje
Viename iš naujienų portalų džiugiai pranešama, kad „Vilniuje nutūpė didžiausias angelas“. Taip – tai dar vienas skulptoriaus Vaido Ramoškos baltas, plastmasinės išvaizdos infantiliai besišypsantis angelas! Tik dabar jis muša asmeninius rekordus – viršija 4 metrus. Autorius straipsnyje (http://www.madeinvilnius.com/lt/naujienos/vilniuje– nutupe– didziausias– angelas/i/) džiaugiasi, kad nebeprisimena, kiek jų padaręs, gal du šimtus.
Norėjau trumpai valdininkų, išduodančių leidimus statyti štai tokius „stebuklus“, paklausti, ar nevertėtų sukurti kvotos, kiek gali vienas skulptorius pristatyti viename mieste skulptūrų? Gal galėtume apsiriboti dvidešimt? Suprantu, kad „žmonės nori ir patys užsisako, apmoka“, bet viešos erdvės priklauso ir žmonėms, kurie nėra tokio serijinio meno mylėtojai. Jų meilė demokratijai kitokio skonio objektus gali tolerantiškai pakęsti penkis, na, dešimt, bet du šimtus ir vieną didelį – jau sunkoka. Norėčiau, kad būtų ištirta, ar nėra pažeidžiamos teisės tų, kam tokios popsinio-kičinio meno apraiškos nepatinka, tik dar nežinau kur kreiptis. Nes tie šimtai labai panašių vienas į kitą figūrų yra ne tik pagrindinėse Vilniaus erdvėse, bet ir ant Vilniaus užrašo. Atrodo, kad visos atbrailos yra sukurtos Ramoškos angelams sodinti.
Kęstučio Grigaliūno „Žaidimų galerija“ Vilniuje
Kęstutis Grigaliūnas man yra vienas tų autorių, kurio kūrybos įvairovė ir meno principai visada yra aktualūs, savalaikiai ir neabejotinai patrauklūs. Dažnai matydama jo pavardę viename ar kitame kultūros renginių kontekste suvokiu tai kaip kokybės garantą – juk šis menininkas yra itin atsakingas ir reiklus.
Šįkart „Žaidimų galerijoje“ pristatomi Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Kęstučio Grigaliūno kūriniai yra specialiai sukurti šiai parodai bendradarbiaujant su Dailininkų sąjungos galerija, kuri pradeda naują edukacinių parodų ciklą. Visus meistriškai sukurtus eksponatus privalu liesti – sakyčiau, taip įmanoma tiesiogiai pajusti menininko rankų šilumą, o kartu ir pačiam tapti kūrėju. Manau, ši gyva meno „pokšto ir žaidimo“ iliustracija yra neįkainojama proga nors valandėlei vėl pabūti vaiku, ypač laukiant kalėdinių stebuklų...








Trys fotografijos parodos Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre
Kelionė į Klaipėdą įvyko greitai – visa autostrada yra pakilimo takas. Skrydžius sugeria ir taip įdrėkęs miestas. Iš ten jau nebėra kur dingti.
Paprastai nesergu nostalgija. Mano liga – nerimas. Bet nostalgiją Lietuvos atgimimo laikui jaučiu ir aš. Tada mes elgėmės kaip modernistai, iš tikrųjų, o ne žodžiais, griovę praeities pasaulį, nes geriau bet kas, tik ne tai, kas buvo. Mene – taip pat. Griuvo ir pats modernizmas, kad pradundėtų visi post post post. Jie buvo nutilę. Dabar visi susidomėjo tais post. Kauno „Plėšrieji“, „Doooooris“, „Post Ars“, Ramūnas Paniulaitis, Naujosios komunikacijos mokykla, buvusi ŠMC kavinė... Ir „(Ne)fotografinis laukas“ Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre, papildytas Roko Pralgausko bei Romano Piatkovkos personalinėmis parodomis. Visus rūmus užėmė fotografija, išklydusi iš savojo lauko. Nors kas apibrėžė to lauko ribas?
Vito Luckaus fotografijos centro vadovės Ievos Meilutės-Svinkūnienės kuruotą parodą jau buvau metų pradžioje mačiusi Šiaulių fotografijos muziejuje. Tuomet susižavėjau pačia idėja surinkti visas, kiek įmanoma, performatyvios fotografijos apraiškas ir parodyti tai kaip judėjimą. Laiko atstumas leidžia sutankinti reiškinį, praleisti „nuobodžius gabalus“, kai nieko nevyko, ir kurti legendą – netrukus atrodys, kad apie 1990-uosius visi tik ir tegalvojo, ką dar iškrėsti fotografijai. Įdomu, kokias legendas kurs apie dabartinį laiką.







Kristinos Inčiūraitės paroda „Dykumėjimas“ galerijoje „Post“
Lapkričio 17 d. šiuolaikinio meno galerijoje ,,Post“ atidaryta pirmoji Kaune Kristinos Inčiūraitės personalinė paroda ,,Dykumėjimas“, kurioje pristatomi naujausi jos kūriniai, lakoniškai tęsiantys migracijos bei geresnio gyvenimo paieškų temas: audiovizualinė instaliacija „Dykumėjimas“ (2016), piešinių ciklas „Masačusetsas, Vašingtonas“ (2016) ir ankstesnis eksperimentinis filmas „Fragmentas kaip priežodis“ (2014). Po parodos pristatymo kalbamės su menininke apie jos kūrybą.




„ŠMC kavinė 1997–2002. Pažaidėt, mergaitės, ir gana“ VDA galerijoje „Artifex“
2002 m. studijavau antrame menotyros kurse, tik rašiau savo pirmą straipsnį, laukiau ir bijojau ryto, kai jį išspausdins. Dar tik kėliau koją į suaugusiųjų pasaulį, ir kavinės nebuvo įprasta aplinka. VDA Elytės bariukas visiškai patenkino studentiškus lūkesčius. Apie meną sužinodavom ne iš interneto, o iš svajingai padūmavusių Alfredo Širmulio stiklinių skaidrių, Alfonso Andriuškevičiaus paskaitų ir esė „Šiaurės Atėnuose“. Dailės akademijos biblioteka buvo maža niūri patalpa su dar sovietine popierine kartoteka kreivuose stalčiukuose, kur darbuotojos nešė nuviliančias knygas. Nebuvo nei NDG, nei MMC. Visas meno aplinkos žavesys slypėjo prirūkytuose koridoriuose, naujuose laikraščiuose, atidarymuose ir ganduose. Tai buvo patikimiausia informacijos sistema, kur žinutę gaudavai su emocija ir pasakotojo požiūriu.
Iš kalbų žinojau, kad Šiuolaikinio meno kavinę vienu metu prižiūrėjo dvi menininkės (Eglė Ganda Bogdanienė ir Danutė Jonkaitytė), kad Bogdanienė rinko menininkų gertos kavos tirščius, vėliau iš jų dėliojo mandalą, kuri, kaip ir priklauso, – neišliko (tik fragmentas), kaip ir neišliko kava, taip pat ir kai kurie menininkai. Nors viskas buvo čia pat. Ir jei būčiau žinojusi, būčiau ėjusi su „įjungtais vidiniais fiksavimo įrenginiais“ būti tame reiškinyje, kurį dabar pristato paroda. Svaiginantis negalimybės įžengti į jau nutekėjusią upę saldumas panašus į genialios Vytauto Kernagio dainos „Santechnikas iš Ukmergės“, kuri įžodina sovietmečio žmogaus nostalgiją tam, ko negali: „Aš negaliu sugrįžti į Jamaiką. Nes niekuomet tenai ir nebuvau.“ Tik mums nebereikia savęs kvailinti saviapgaule, kaip tam santechnikui: „Aš negaliu sugrįžt, ir man nereikia.“






Lapkričio 25 d. 18 val. Jono Meko vizualiųjų menų centras pristato vieno pirmųjų Lietuvoje konceptualisto Ramūno Paniulaičio (1957−1982) kūrybos retrospektyvą. Tai yra antroji Paniulaičio kūrybos paroda. Pirmoji įvyko 1981 metais Vilniaus vakarinėje suaugusiųjų dailės mokykloje, kartu su Česlovu Lukensku. Po menininko mirties, beveik keturioms dešimtims metų jo kūryba buvo išnykusi iš regos lauko.
Išliko virš šimto Paniulaičio kurtų koliažų ir keletas piešinių tušu. Paniulaitis išvystė „karpymo“ (buvo baigęs kirpėjų kursus) ir koliažų klijavimo kaip savitos performatyvios ideologijos koncepciją. Neretai menininkas netgi „komponuodavo“ atsitiktiniu būdu, arba siūlydavo kokias nors detales komponuoti, klijuoti ar nubraižyti draugams, pažįstamiems. Menininkas sąmoningai pradėjo dirbti su „antrine“ medžiaga – iškarpomis, reprodukcijomis ir neretai jo „invazijos“ į šią medžiagą būdavo minimalios – koks nors nedidelis brūkšnelis, apskritimas ar kokios detalės apvedžiojimas raudonu tušinuku. Kartais užtekdavo tik kokio meno šedevro (reprodukcijos) pasisavinimo fakto – tikrojo autoriaus pavardės užbraukimo ir savo parašo. Galop, menininkas taip radikalizavo pasisavinimo strategiją, jog galėjo priskirti savo autorystę bet kokiems objektams, socialiniams ir kultūriniams reiškiniams – bet kam.
Severijos Inčirauskaitės-Kriaunevičienės paroda „Donaldo nuotykiai / Donald Bubble Gum“
Lyg norėdama iš anksto apdairiai apsidrausti prisipažįstu, kad bijau galinti nieko naujo šiame tekste ir nepasakyti, gal tik pakartoti visiems žinomas ir „perskaitytas“ prasmes, reikšmes ir įsivaizduoti, kaip žiūrovas ar teksto skaitovas pritariamai linksi galva ir replikuoja: „Ir aš taip manau...“
Severijos Inčirauskaitės-Kriaunevičienės paroda „Donaldo nuotykiai / Donald Bubble Gum“, rodyta galerijoje „Trivium“ lapkričio 7–22 d., sukėlė nemažą rezonansą viešojoje ir žiniasklaidos erdvėje, pati skaičiau ne vieną tekstą ir interpretacijas, nes taip jau sutapo ar šelmiškai buvo sutapdintas pats parodos eksponavimo laikas ir faktas, kad JAV prezidento rinkimų batalijas bei rezultatus buvo galima komentuoti ir iliustruoti būtent šios parodos eksponatų fotografijomis.
Severijos parodą galėčiau panagrinėti gal kokias trimis aspektais, beje, reikšmiškai gana nutolusiais vieni nuo kitų, ir būtent vienas iš tų aspektų yra politinės, lokalios, globalios, geopolitinės JAV prezidento ir net kažkiek Lietuvos Seimo rinkimų aktualijos, vertybių duotybės bei jų prasminės mutacijos.




Matthew Smitho paroda „Uolos, vanduo, medžiai, debesys“
Žemę padengus sniegui, super ir hyper parduotuvės užsipildo plastikinėmis eglutėmis. Kad jas puikiai galima išnaudoti kaip readymade’us, pernai jau įrodė grafikė Laisvydė Šalčiūtė. Visgi readymade’ai meno kūriniais tampa tik atsidūrę atitinkamame meniniame kontekste. Tačiau apskritai plastikinio medžio idėja nėra labiausiai vykęs gamtą imituojantis žmogaus kūrinys. Siluetas nukopijuojamas, bet originalus pavidalas nesukuriamas. Tad ar galėtų žmogaus rankomis padaryta sintetinė gamta turėti savitą formą, tačiau vis dar būti siejama su natūra? Ir ar meno kūrinys gali pamėgdžioti daugiau nei vien išorines gamtinio objekto savybes?
Galerijoje „AV17“ šiuo metu pristatoma minėtuosius klausimus paliečianti britų menininko Matthew Smitho kūryba. Menininkas į Lietuvą atsivežtas mainais į lietuvių menininkų kūrybos eksportą – Niukaslo galerijoje „Vane“ eksponuojami Andriaus Ermino darbai. Vilniuje britų skulptorius rodo savo fotografijas, skulptūrinius objektus, koliažus ir piešinius, pavadintus „Uolos, vanduo, medžiai, debesys“.




