7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Profesinių įgūdžių šou

Skulptūros restauratoriaus dirbtuvės persikėlė į galeriją „Akademija“

Kristina Stančienė
Nr. 37 (1189), 2016-11-18
Dailė
Paroda „Skulptūros restauratoriaus dirbtuvėse“, galerija „Akademija“, Vilnius. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Paroda „Skulptūros restauratoriaus dirbtuvėse“, galerija „Akademija“, Vilnius. 2016 m. A. Narušytės nuotr.

Vilniaus dailės akademijos Paminklotvarkos katedros skulptūros restauravimo specializacijos studentai ir dėstytojai surengė nelabai įprastą parodą (kuratoriai – Nerijus Kavaliauskas ir Indrė Užuotaitė). Tai savotiškas profesinių įgūdžių šou, kuriame, kalbant mados pasaulio terminais, vyko ir modelių „kastingas“, ir „modeliuotojų“ pasirodymai... Tikriau, modeliai buvo atrinkti iš anksto – parodos atidaryme tarsi kokioje renesansinėje galerijoje arba šiuolaikinėje fotosesijoje išsirikiavo grupė gipsinių skulptūrų kopijų, paprastai naudojamų dailės mokymo aplinkoje. O „modeliuotojai“, arba – restauratoriai, atidarymo vyksme drauge atrodė ir kaip gydytojai – pasipuošę baltomis palaidinėmis su VDA simbolika, jie ruošėsi kelias savaites „gydyti“ viešam žvilgsniui išstatytas skulptūras – valyti senų dažų sluoksnius, priauginti ar pataisyti pažeistas galūnes, veido ar atributų dalis.

 

Toliau viskas vyko pagal planą – ko gero, daugelis šiomis dienomis ėję pro galeriją „Akademija“, net ir neužsukę vidun, galėjo matyti, kaip parodinė erdvė transformavosi į tikrą restauratoriaus dirbtuvę su darbo įrankiais, arbatos pertraukomis, diskusijomis ir, kaip sakė patys parodos sumanytojai, lengvu kūrybiniu chaosu... O ir skulptūros čia netrukus persirikiavo kita, patogesne restauratoriams tvarka... Taip ir turėjo būti, nes vyksta ne užbaigtų objektų, o paties proceso paroda, kurią katedros dėstytojai ir studentai fiksuoja ir „facebooke“ – dėlioja nuolatinį atliktų darbų metraštį. Paroda „chameleoniška“ – viskas joje kinta kiekvieną dieną, valandą ir net minutę. Stabilūs išlieka, ko gero, tik ant galerijos sienų iškabinti restauratorių dosjė – trumpi prisistatymai... Sprendžiant iš „naktinių“ fotosesijų, studentai galerijoje dirba „studentiškai“, ir iš čia išeina gerokai po oficialaus darbo laiko pabaigos.

 

Kadangi paroda sumanyta kaip dirbtuvės arba kaip išviešintas paprastai tik specialistams matomas procesas, norėjosi išbandyti, kaip toks ekspozicijos bei drauge neįkyraus profesijos pristatymo modelis veikia iš tiesų. Ilgai nelaukę, praėjusį šeštadienį čia apsilankėme su Vilniaus J. Vienožinskio dailės mokyklos Suaugusiųjų skyriaus mokiniais. Studentai tuo tarpu sau dirbo, o su mumis bendravo Ramunė Balandžiūnienė – taip pat studijuojanti šios specialybės magistrantūroje, bet jau seniai savarankiškai dirbanti įvairiuose Lietuvos kultūros paveldo objektuose, privačiuose interjeruose. Atėjome lyg ir be išankstinės programos ir „klausimyno“, tačiau viskas vyko savaime, natūraliai. Mums ne tik buvo paaiškintos įvairių restauravimo procesų subtilybės, kaip antai, kodėl kokį nors miniatiūrinį lapelį sudėtingoje ištisinėje karnizo juostoje reikia lipdyti rankomis, o ne klijuoti kaip papuošimą ant torto, bet ir susipažinome su restauruojamo Gelgaudiškio bei šiandien jau prabanga tviskančio Užutrakio dvarų atkūrimo darbais. Pamatėme ištisus tomus rašytinės medžiagos, t.y. restauruotų objektų bylas su detaliais darbų duomenimis, vaizdais prieš restauravimą ir po jo. Pasiaiškinome parodoje tvarkomų apolonų bei dovydų ikonografijos detales ir jų paradoksus. Iš mokinių reakcijos sprendžiu, kad juos (vadinasi, tikėtina, kad ir plačiąją visuomenę apskritai) tas kruopštus darbas, savotiška profesijos nulemta „vergovė“ veikia magiškai. Užteko restauratorei tik papasakoti, kaip dirbo Švč. Trejybės bažnyčios bokšte, į kurį reikėjo kasdien karstytis pastoliais, kaipmat atsirado besisiūlančių savanoriškai padirbėti profesionalų pagalbininkais. Kruopštus ir kartais kone mazochistiškas kasdienis restauratoriaus darbas, nuosekli tvarkomo objekto analizė ir žinios apie jį, darbo įrankiai, procesai ir jų seka, pagaliau – jausmas, kad prisidedi prie istorijos atgaivinimo, neabejotinai turi patrauklią paslaptingumo aurą...

 

Viename interviu skulptorius Vladas Urbanavičius pasakojo, kad studijuojant tuometiniame dailės institute akademinės studijos atrodė tikra kankynė, ir tik baigiant skulptūros mokslus jį aplankiusi mintis, kad jos vis dėlto buvusios naudingos... Restauratorių karjeros atveju toji „akademinė“ kankinystė nesibaigia sulig studijomis, o tęsiasi visą darbingą profesinį gyvenimą – ir atkuriamų objektų, ir paties darbo proceso požiūriu. Jie neretai stovi kantriai prilipę prie lubų, it Michelangelas Siksto koplyčioje, kopia į dešimčių metrų aukštį, iš anksto kruopščiai planuodami, kokių daiktų ten, aukštybėse, gali prireikti, turėdami kažkaip numatyti net ir tai, kad darbo metu neprispirtų „gamtiniai“ reikalai... Tačiau profesinė romantika parodoje neužgožia ir pačių jos objektų. Parodoje „gydomos“ skulptūrų kopijos skleidžia mintį, kuri gal ir nebuvo čia kaip nors ypatingai akcentuojama, kad originalų kartotės – tai ištisas simuliakrų ir simuliacijų pasaulis su savomis žaidimo taisyklėmis, paslaptimis ir mistifikacijomis. Vien žvelgiant į dvi gipsines Donatello Dovydo kopijas matyti, kad bronzinį originalą kopijų gamintojai interpretuodavo kaskart kitaip. Vienas Dovydas čia prisidengęs savo „gėdą“ lapeliu, kitas – tik su batais. O originalas – taip pat nuogutėlis... Antikinės mitologijos ir krikščioniškos ikonografijos personažai kopijų pasaulyje tampa kintančiais, prie tam tikrų sąlygų prisitaikančiais meniniais „ekvivalentais“. Kopijas, kaip „biznį“, bus pradėję bene senovės romėnai, daugindami graikiškuosius šedevrus. Tačiau gipsinių modelių gamyba tebelieka aktuali ir mūsų dienomis, nes jie vis dar tebėra naudojami mokant dailės. Geros, kokybiškos kopijos, kurias nuo seno gamina, tarkime, Berlyno meistrai, kainuoja velniškus pinigus. Be to, šiandien jos atlieka ir kitą, kilnesnę funkciją. Apie tai parodos atidaryme kalbėjo ir Trakų istorinio nacionalinio parko direktorius Gintautas Abaravičius. Pasak jo, parodoje-dirbtuvėje restauruojamos gipsinės kartotės bus pritaikytos Užutrakio dvaro erdvėms, primenant ne tik šio dvaro istoriją, bet ir didžiąja dalimi jau prarastą, sovietų suniokotą ir dėl vėlesnių dešimtmečių aplaidumo sunykusią materialiąją Lietuvos dvarų kultūrą.

 

Mokomųjų natiurmortų, arba modelių, temą savo fotografijose yra gana kontroversiškai „užkabinusi“ Aistė Kisarauskaitė 2012 m. surengtoje parodoje „Stilllife“. Tiesa, jos užfiksuoti natiurmortai buvo kur kas buitiškesni, be šių tauriųjų klasikos herojų, su pabrėžtinai parodytu dailės mokymo rutinos prieskoniu. Tiesiog – draperijos, ne itin išpuoselėtos vazoninės gėlės, „pavargę“ žaislai, įvairūs buities rakandai. Tačiau visi restauratorių parodoje dalyvaujantys nukopijuoti ir „gydomi“ skulptūriniai objektai taip pat atkeliavo iš mokomųjų VDA, M.K. Čiurlionio menų mokyklos bei J. Vienožinskio dailės mokyklos fondų. Nebeprisimenu, kaip ten būdavo akademijoje ar pas „čiurlioniukus“, bet Vienožinskio dailės mokykloje yra susiklostęs kažkoks ypatingas, „neakademiškas“ santykis su gipsiniais modeliais. Prie jų priprantama kaip prie kasdien mus supančių daiktų, galbūt net nesigilinant, kas čia ir kaip pavaizduota... Nes mokyklos koridoriuose nuo seno rymo Michelangelo „Dovydo“ galva, Atėnės Paladės biustas, o piešimo klasėse pravėrus duris galima pamatyti baltuojant ir daugiau iki skausmo pažįstamų personažų – Voltaire’as ir Aristotelis, Laokoonas ir Mirštantis Galas, Heraklis ir Dzeusas, Venera ir „žmogus be odos“ (modelis žmogaus figūros raumenų studijoms). Anatominė sandara, poza, šviesos ir šešėlių žaismas, proporcijos, perspektyva mokymo procese tampa svarbiau nei ikonografinė skulptūros savastis. Beje, ši mokykla paveldėjo modelių fondą dar iš sovietmečio laikų. Daugelis jų, matyt, pagaminti tuometiniame Leningrade. Reikia pripažinti, kad net ir labai saugomi, šie subtilūs daiktai laikui bėgant apsitrina, kartais – nudūžta viena kita detalė. Štai tada įvyksta šioks toks nesusipratimas: tyčinis jų gadinimas neabejotinai traktuojamas kaip šventvagystė, tačiau restauravimas – tai jau kažkas už mokymo proceso ribų...

 

Apibendrinant parodos įspūdžius – skulptūros restauratoriaus profesija joje atsiskleidžia kaip įdomi ir intriguojanti. Jos rodymas „iš arti“ pasakoja ne tik amato subtilybes, bet ir pačių restauruojamų objektų istorijas ir siūlo ieškoti jų tęsinių.

 

Paroda veikia iki lapkričio 19 d.

Galerija „Akademija“ (Pilies g. 44/2, Vilnius)

Dirba pirmadieniais–šeštadieniais 12–18 val.

Paroda „Skulptūros restauratoriaus dirbtuvėse“, galerija „Akademija“, Vilnius. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Paroda „Skulptūros restauratoriaus dirbtuvėse“, galerija „Akademija“, Vilnius. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Paroda „Skulptūros restauratoriaus dirbtuvėse“, galerija „Akademija“, Vilnius. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Paroda „Skulptūros restauratoriaus dirbtuvėse“, galerija „Akademija“, Vilnius. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Paroda „Skulptūros restauratoriaus dirbtuvėse“, galerija „Akademija“, Vilnius. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Paroda „Skulptūros restauratoriaus dirbtuvėse“, galerija „Akademija“, Vilnius. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Paroda „Skulptūros restauratoriaus dirbtuvėse“, galerija „Akademija“, Vilnius. 2016 m. I. Ivoškaitės nuotr.
Paroda „Skulptūros restauratoriaus dirbtuvėse“, galerija „Akademija“, Vilnius. 2016 m. I. Ivoškaitės nuotr.
Paroda „Skulptūros restauratoriaus dirbtuvėse“, galerija „Akademija“, Vilnius. 2016 m. I. Ivoškaitės nuotr.
Paroda „Skulptūros restauratoriaus dirbtuvėse“, galerija „Akademija“, Vilnius. 2016 m. I. Ivoškaitės nuotr.
Paroda „Skulptūros restauratoriaus dirbtuvėse“, galerija „Akademija“, Vilnius. 2016 m. I. Ivoškaitės nuotr.
Paroda „Skulptūros restauratoriaus dirbtuvėse“, galerija „Akademija“, Vilnius. 2016 m. I. Ivoškaitės nuotr.