7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Dailės anonsai

NDG inf.

Nacionalinėje dailės galerijoje – kompozitoriui Juliui Juzeliūnui skirta paroda

Lapkričio 10 d., ketvirtadienį, 18 val. Nacionalinėje dailės galerijoje atidaroma meninio ir mokslinio tyrimo paroda „Juzeliūno kabinetas: modernėjantis lietuviškumas“, skirta kompozitoriaus 100-ųjų metinių proga.

 

Spaudos konferencija – lapkričio 10 d. 11 val. Joje dalyvaus parodos kuratorius Šarūnas Nakas, projekto „Dizaino fondas: istorijos aktualizavimas“ vadovė Karolina Jakaitė, parodos architektas ir dalyvis Dainius Liškevičius, Nacionalinės dailės galerijos vadovė Lolita Jablonskienė.

Algimantas Kunčius, „Kompozitoriaus Juliaus Juzeliūno kabinetas“. Vilnius, 1985 m.
Algimantas Kunčius, „Kompozitoriaus Juliaus Juzeliūno kabinetas“. Vilnius, 1985 m.
Tomas Pabedinskas

Magiškasis miestas

Paroda „Magiškas veidrodis“ Vytauto Didžiojo universiteto menų galerijoje „101“

Parodos „Magiškas veidrodis“, surengtos Vytauto Didžiojo universiteto menų galerijoje „101“, kuratorė Daiva Citvarienė ekspozicijos anotacijoje klausia: „Kaip mes prisimename Kauną? Kaip mūsų atmintyje Kaunas atrodo sovietmečiu ar tarpukariu? Su kokiais vaizdais jį siejame? Ar mūsų prisiminimai yra „autentiški“, susiję su mūsų patirtimis? O gal juos padiktuoja senos miesto nuotraukos, laikraščiuose, albumuose ar interneto platybėse matytos fotografijos?“ Tokie klausimai, susiję su fotografijos įtaka kolektyvinei atminčiai, šiandien atrodo labiau retoriniai, nes atsakymas iš anksto numanomas – taip, fotografija, kaip ir kitos realybės reprezentacijos formos, kuria mūsų atmintyje gyvuojančius miesto vaizdinius.

Parodos „Magiškas veidrodis“ vaizdas. 2016 m. D. Citvarienės nuotr.
Parodos „Magiškas veidrodis“ vaizdas. 2016 m. D. Citvarienės nuotr.
Parodos „Magiškas veidrodis“ vaizdas. 2016 m. D. Citvarienės nuotr.
Parodos „Magiškas veidrodis“ vaizdas. 2016 m. D. Citvarienės nuotr.
Parodos „Magiškas veidrodis“ vaizdas. 2016 m. D. Citvarienės nuotr.
Parodos „Magiškas veidrodis“ vaizdas. 2016 m. D. Citvarienės nuotr.
Parodos „Magiškas veidrodis“ vaizdas. 2016 m. D. Citvarienės nuotr.
Parodos „Magiškas veidrodis“ vaizdas. 2016 m. D. Citvarienės nuotr.
Parodos „Magiškas veidrodis“ vaizdas. 2016 m. D. Citvarienės nuotr.
Parodos „Magiškas veidrodis“ vaizdas. 2016 m. D. Citvarienės nuotr.
Karolina Rimkutė

Ša! Moteris kalba

Performansas „Platonių puota“ VDA parodų salėse „Titanikas“

Bekeliaudama į spalio 23 d. „Titaniko“ parodų salėje vykusį feministinį performansą „Platonių puota“ išties nekantravau išvysti keleto į puotą užsukusių vyrų reakcijas, kai jiems, šį ypatingą vakarą neturintiems teisės kalbėti, įklotais bus užklijuojamos burnos, kaip prieš keletą metų pasakojo Neringa Mikalauskienė, išvydusi performansą Paryžiuje. Didžiam nusivylimui, Vilniuje šio elemento atsisakyta – menininkės iš Prancūzijos nenorėjo išgąsdinti ne itin pažįstamos lietuviškos publikos.

 

O publikos visgi susirinko nemažai, atrodo, lyg ir neužteko visiems išdalinti lietuviškai atspausdintos Platonės Faidros kalbos, duodamos paskaityti, kol neprasidėjo puota. Įžengę į salę, visi apstojome užklotą stalą ir dar kiek paramstėme sienas, kol po užklotu kažkas pradėjo judėti – žiūrovų apsuptyje iš daugiadienių išgertuvių kėlėsi Platonės. Žiovaudamos jos dairėsi į svečius, rąžėsi, galop prasibudinusios įpylė sau ir kitiems iš po stalo traukiamo vyno (vienas butelis sudužo ir tapo netyčine auka dievams), abejingai ragavo gėrybes, kartu su gėlėmis nuklojusias stalą. Netikėtai stalo centre išvydome Faidros galvą. Stebėjosi ne tik ji, bet ir likusios Platonės – iš pradžių jos niekinančiai tampė galvos plaukus ir į ją baksnojo, bet vėliau, Faidrai prakalbus, puotos dalyvės pradėjo dažyti jai veidą ir puošti gėlėmis ištampytus plaukus.

Scena iš performanso „Platonių puota“. 2016 m. J. Lobanovo nuotr.
Scena iš performanso „Platonių puota“. 2016 m. J. Lobanovo nuotr.
Scena iš performanso „Platonių puota“. 2016 m. J. Lobanovo nuotr.
Scena iš performanso „Platonių puota“. 2016 m. J. Lobanovo nuotr.
Scena iš performanso „Platonių puota“. 2016 m. J. Lobanovo nuotr.
Scena iš performanso „Platonių puota“. 2016 m. J. Lobanovo nuotr.
Scena iš performanso „Platonių puota“. 2016 m. J. Lobanovo nuotr.
Scena iš performanso „Platonių puota“. 2016 m. J. Lobanovo nuotr.
Scena iš performanso „Platonių puota“. 2016 m. J. Lobanovo nuotr.
Scena iš performanso „Platonių puota“. 2016 m. J. Lobanovo nuotr.
Scena iš performanso „Platonių puota“. 2016 m. J. Lobanovo nuotr.
Scena iš performanso „Platonių puota“. 2016 m. J. Lobanovo nuotr.
Lijana Šatavičiūtė

Šildo kūną, skaidrina sielą – kas?

Bienalės paroda „Tekstilė: sielai ir kūnui“ Kėdainiuose, Janinos Monkutės-Marks muziejuje-galerijoje

Taip, tai audinys, tai tekstilė, kurios įvairios rūšys – drabužiai, buities reikmenys ir interjero dirbiniai – lydi žmogų nuo gimimo iki mirties, puošia jo buitį, žadina vaizduotę, gydo sielą. Be tekstilės neapsieiname savo kasdienybėje ir ritualuose, ji įaugusi į mūsų būtį, todėl jos tiesiog nepastebime. Audiniai – lietuvių pasaulėjautos dalis, nes lino ar vilnos pluoštas – pirmapradė medžiaga, senovėje apdainuota, mitologizuota, išaukštinta ir kartu subuitinta, tarsi neįvertinta, prašyte prašosi naujo žvilgsnio.

 

Šiemetinė bienalė „Tekstilė: sielai ir kūnui“, birželį veikusi Vilniuje, galerijoje „Arka“, o rugsėjį perkelta į Kėdainius, skirta apmąstyti tą pastebimą ir nepastebimą tekstilės esatį, balansuojančią tarp tekstilės elitiškumo ir masiškumo, tarp meno ir gyvenimo. Todėl greta unikaliųjų kūrinių eksponuojami dekoratyviniai audiniai, dizainerių sukurti drabužiai ir objektai. Funkcionaliosios tekstilės, tiesa, santykinai nedaug, tačiau faktas, kad į parodą pakviesti tekstilės dizaineriai, kalba apie nusistovėjusių ribų laužymą ir artėjimą prie to, kas pasaulyje vadinama jau ne „tekstilės menu“, o „tekstilės kultūros“ terminu.

Vaiva Lašienė, „Saviplaka“. 2016 m. M. Ežerskio nuotr.
Vaiva Lašienė, „Saviplaka“. 2016 m. M. Ežerskio nuotr.
Parodos vaizdas (centre: Jelena Škulienė, „Poezija“ (2016); kairėje: Danguolė Brogienė, „Švytėjimas“ (2014);<br />dešinėje: Lina Jonikė, „Dovana“ (fragmentas, 2016) ir Evelina Junčienė, „Penkių kartų peizažas“ (2014). 2016 m. M. Ežerskio nuotr.
Parodos vaizdas (centre: Jelena Škulienė, „Poezija“ (2016); kairėje: Danguolė Brogienė, „Švytėjimas“ (2014);
dešinėje: Lina Jonikė, „Dovana“ (fragmentas, 2016) ir Evelina Junčienė, „Penkių kartų peizažas“ (2014). 2016 m. M. Ežerskio nuotr.
Parodos vaizdas (iš kairės: Giedrė Luckutė, „Laiškai tau“ (2016), Renata Laurinavičiūtė, „Nuometas“ (2016),<br /> Dovilė Gudačiauskaitė, be pavadinimo (2014), Raminta Beržanskytė, „Budelio kalavijai“ (2014). 2016 m. M. Ežerskio nuotr.
Parodos vaizdas (iš kairės: Giedrė Luckutė, „Laiškai tau“ (2016), Renata Laurinavičiūtė, „Nuometas“ (2016),
Dovilė Gudačiauskaitė, be pavadinimo (2014), Raminta Beržanskytė, „Budelio kalavijai“ (2014). 2016 m. M. Ežerskio nuotr.
Giedrė Luckutė, „Laiškai tau“. 2016 m. M. Ežerskio nuotr.
Giedrė Luckutė, „Laiškai tau“. 2016 m. M. Ežerskio nuotr.
Parodos vaizdas (iš kairės: Virginija Degenienė, „Gėlių darželis“ (2016), Gražina Šinkūnaitė, „Audinys 37 (Skrendantis)“ (2016),<br /> Marija Garnak, Laura Jankaitytė, Brigita Janulaitytė, Tereza Krnacova, Laura Kinciūtė, Ieva Makauskaitė, Laura Plytnilaitė-Rudžianskienė,<br />Sniežana Velika, Guoda Venciūtė, Brigita Zablockytė, „Pokalbių audimas“ (2016). 2016 m. M. Ežerskio nuotr.
Parodos vaizdas (iš kairės: Virginija Degenienė, „Gėlių darželis“ (2016), Gražina Šinkūnaitė, „Audinys 37 (Skrendantis)“ (2016),
Marija Garnak, Laura Jankaitytė, Brigita Janulaitytė, Tereza Krnacova, Laura Kinciūtė, Ieva Makauskaitė, Laura Plytnilaitė-Rudžianskienė,
Sniežana Velika, Guoda Venciūtė, Brigita Zablockytė, „Pokalbių audimas“ (2016). 2016 m. M. Ežerskio nuotr.
Virginija Degenienė, „Gėlių darželis“. 2016 m. M. Ežerskio nuotr.
Virginija Degenienė, „Gėlių darželis“. 2016 m. M. Ežerskio nuotr.
Parodos vaizdas (iš kairės: Jūratė Mitalienė, iš ciklo „Mažosios istorijos“ (2016), Andrius Erminas, „Savas kūnas I, II“ (2016). 2016 m. M. Ežerskio nuotr.
Parodos vaizdas (iš kairės: Jūratė Mitalienė, iš ciklo „Mažosios istorijos“ (2016), Andrius Erminas, „Savas kūnas I, II“ (2016). 2016 m. M. Ežerskio nuotr.
Valentinas Butanavičius, „7 mėnesiai tarnystės arba paženklinti likimai“. 2015 m. M. Ežerskio nuotr.
Valentinas Butanavičius, „7 mėnesiai tarnystės arba paženklinti likimai“. 2015 m. M. Ežerskio nuotr.
Lijana Šatavičiūtė

Tiksinti žemės širdis

Lauros Pavilonytės-Ežerskienės paroda „Tik(s)ėjimas“ Janinos Monkutės-Marks muziejuje-galerijoje Kėdainiuose

Laura Pavilonytė-Ežerskienė – viena gerai žinomos tekstilininkių grupės „Baltos kandys“ narių. Tų pačių „kandžių“, kurios 1998 m. susibūrė į šią grupę dar trečiakursės ir kartu su dėstytoja Egle Ganda Bogdaniene pradėjo organizuoti veltinio simpoziumus. Jų dėka veltinis tapo šiuolaikinės lietuvių tekstilės savastimi, o bendri „Baltų kandžių“ grupės instaliaciniai projektai „Mandala“ (2003), „Spiros“ (2005), „Šventė“ (2006), „Miškan“ (2009), „Suktinis“ (2015), skirti žmogaus ir gamtos ryšio, tradicinių ritualų, kolektyvinės atminties svarbai, apkeliavo ne vieną tarptautinę parodą ir iki šiol garsina Lietuvą tolimiausiuose pasaulio kampeliuose.

Tačiau per keliolika grupės gyvavimo metų paaiškėjo, kad kiekviena iš „kandžių“ – individualybė, turinti savo požiūrį į meninę veiklą, kad grupės nares jungia pasaulėžiūros dalykai, bendražmogiškos vertybės, bet ne raiškos priemonės. Laura tarp savo kolegių – tikra konceptualistė, išsiskirianti meno projektais, įsiklausančiais į supančią aplinką, pagarbiu, ekologišku požiūriu į gamtą. Tokią draugišką aplinką dailininkė konstruoja ir J. Monkutės-Marks muziejuje-galerijoje surengtoje asmeninėje parodoje, salės viduryje patalpinusi didžiulį savo rankomis nertą tinklą, į kurio vidų gali užeiti kiekvienas lankytojas. Stelažuose eksponuojami  „Buities daiktai“ – iš autorės širdžiai mielų kasdienybės daiktelių sudėliotos kompozicijos, teikiančios idėjų kūrybiniams sumanymams: sūnui numegztos senos pirštinės, ant virvelės pakabintas raktas, virvės ritinėlis.

Lauros Pavilonytės-Ežerskienės parodos vaizdas. 2016 m. M. Ežerskio nuotr.
Lauros Pavilonytės-Ežerskienės parodos vaizdas. 2016 m. M. Ežerskio nuotr.
Laura Pavilonytė-Ežerskienė, „UVB 76“. 2016 m. M. Ežerskio nuotr.
Laura Pavilonytė-Ežerskienė, „UVB 76“. 2016 m. M. Ežerskio nuotr.
Lauros Pavilonytės-Ežerskienės parodos vaizdas. 2016 m. M. Ežerskio nuotr.
Lauros Pavilonytės-Ežerskienės parodos vaizdas. 2016 m. M. Ežerskio nuotr.
Lauros Pavilonytės-Ežerskienės parodos vaizdas. 2016 m. M. Ežerskio nuotr.
Lauros Pavilonytės-Ežerskienės parodos vaizdas. 2016 m. M. Ežerskio nuotr.
Laura Pavilonytė-Ežerskienė, „Buities daiktai“. 2016 m. M. Ežerskio nuotr.
Laura Pavilonytė-Ežerskienė, „Buities daiktai“. 2016 m. M. Ežerskio nuotr.
Laura Pavilonytė-Ežerskienė. 2016 m. M. Ežerskio nuotr.
Laura Pavilonytė-Ežerskienė. 2016 m. M. Ežerskio nuotr.
Galerijos „Vartai“ inf.

Lino Jusionio paroda „Nuopuolis“ galerija „Vartai“

Lapkričio 3 d. galerija „Vartai“ savo 25-mečio parodų programoje pristato Lino Jusionio asmeninę parodą „Nuopuolis“, kurioje eksponuojami naujausi menininko tapybos darbai.

 

Dėl išskirtinio stiliaus, nuoseklaus vaizdinių konstravimo būdo L. Jusionis lengvai atpažįstamas Lietuvos meno kontekste, tačiau toks nuoseklumas nepristabdo menininko ambicijų ieškoti naujų temų ir bandymų kvestionuoti esminius kūrinio suvokimo klausimus,– jie gali pakamuoti ir ne vieną parodos lankytoją.

Linas Jusionis, „Cemento sodas“. 2016 m.
Linas Jusionis, „Cemento sodas“. 2016 m.
AV17 inf.

Matthew Smitho paroda (AV17) galerijoje

Lapkričio 3 d., 18 val. (Aušros Vartų g. 17, Vilnius), atidaroma personalinė Matthew Smitho (D. Britanija) paroda.

 

Matthew Smithas yra britų kilmės menininkas, kuriantis skulptūros, instaliacijos, fotografijos ir piešinio srityse. Savo darbuose jis dažniausiai neapsiriboja viena meno šaka ir jungia kelias, kurdamas vientisą, integralią kompoziciją. Kūryboje menininkas kvestionuoja gamtos ir šiuolaikinės visuomenės ryšį. Kontrasto principu autorius priešina natūralios aplinkos ženklus su kasdienės socialinės visuomenės patirtimis, kurios pamažu iškreipia mus supančios aplinkos suvokimą. Naudodamas įvairias medžiagas – medieną, popierių, kartoną bei rastus objektus jis siekia įvairias formas įprasminti naujose reikšmėse, suteikiant joms naują paskirtį. Taip yra siekiama sugrąžinti gamtos autentiškumo, paslaptingumo ir unikalumo idėją bei atstatyti balansą šiuolaikinėje visuomenėje. Pats menininkas žavisi intuityviu, žaidimo principu paremtu kūrybos procesu, kurio metu įvairūs atradimai suteikia stimulo ieškoti toliau.

Matthew Smith, „Uolos_perkelimas“. 2010 m.
Matthew Smith, „Uolos_perkelimas“. 2010 m.
Vidas Poškus

Šešėlių karalystėje dvigubu žvilgsniu

Elenos Balsiukaitės-Brazdžiūnienės ir Pranciškaus Brazdžiūno instaliacija „Leksikonas“ tarptautiniame šiuolaikinio meno festivalyje „Kaunas mene“

Aš nežinau, kaip yra geriau, – pažinti E. Balsiukaitę-Brazdžiūnienę asmeniškai ar neturėti su ja apskritai nieko bendra. Turbūt atsakymas (ir receptas) yra budistinis: ne „arba–arba“, bet „ir taip, ir taip“. „Ir–ir.“ Iš pradžių paaiškinsiu, ką reiškia žiūrėti į Elenos darbus (tapybą, instaliaciją etc.), turint su ja bent kokį (kad ir mažiausią) subjektyvų santykį. Tuomet jautiesi be galo įsipareigojęs klausytis šios įdomios ir turtingos menininkės istorijų apie jos aplinką (žmones bei laiką), tiesiog situacijas ir susitikimus. Normaliam dailėtyrininkui ir dailės kritikui tuomet reikia įsikūnyti į diktofoną ar kokį panašų Edisono aparatą ir žodis žodin fiksuoti tai, kas išsakoma. Ar tapti tokiam... Pašaliniam ir nesuinteresuotam (tokiam, kuris tiesiog mėgaujasi menu, – bet ar daug tokių mohikanų yra išlikę mūsų dienomis?) tereikia atsipalaiduoti ir tiesiog klausytis. Ir darosi įdomu, nes pasakojimas yra turtingas ir turiningas. Bet galiausiai pradeda knisti (atsiprašau už kurmišką išraišką), nes tampa pareiga ir įsipareigojimu. Tad verčiau persijungti (paspaudus kokį nors didelį ebonitinį mygtuką – tokį, kokie būdavo įtaisomi 8-ojo dešimtmečio juostinėse ar jas netrukus pakeitusiose kasetinėse „magėse“) į egzistencinį nesuintresuotumą ir kaifuoti nuo erdvėlaikio determinizmo. Tai tiesiog faina!

Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė ir Pranciškus Brazdžiūnas, „Leksikonas“. 2016 m. Autorės nuotr.
Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė ir Pranciškus Brazdžiūnas, „Leksikonas“. 2016 m. Autorės nuotr.
Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė ir Pranciškus Brazdžiūnas, „Leksikonas“. 2016 m. Autorės nuotr.
Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė ir Pranciškus Brazdžiūnas, „Leksikonas“. 2016 m. Autorės nuotr.
Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė ir Pranciškus Brazdžiūnas, „Leksikonas“. 2016 m. Autorės nuotr.
Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė ir Pranciškus Brazdžiūnas, „Leksikonas“. 2016 m. Autorės nuotr.
Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė ir Pranciškus Brazdžiūnas, „Leksikonas“. 2016 m. Autorės nuotr.
Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė ir Pranciškus Brazdžiūnas, „Leksikonas“. 2016 m. Autorės nuotr.
Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė ir Pranciškus Brazdžiūnas, „Leksikonas“. 2016 m. Autorės nuotr.
Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė ir Pranciškus Brazdžiūnas, „Leksikonas“. 2016 m. Autorės nuotr.
VGMC inf.

Eglės Kuckaitės ir Evaldo Mikalauskio paroda

2016 m. lapkričio 3–26 dienomis Vilniaus grafikos meno centro galerijoje veiks Eglės Kuckaitės ir Evaldo Mikalauskio kūrybos paroda „Judu. Už pievos kalnai. Už kalnų pieva“. Atidarymas 2016 m. lapkričio 3 d., 18 val. VGMC galerijoje „Kairė–dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius).

        

Jungtinėje viduriniosios kartos dailininkų – Eglės Kuckaitės ir Evaldo Mikalauskio – kūrybos parodoje rodomi pastarųjų dviejų metų darbai. Talentingas meninis duetas atskleidžia abiejų meilę ir ištikimybę giliaspaudei grafikai, būdingą metaforų kalbą, dėmesį ir jautrumą žmogiškajai egzistencijai. Kuckaitės ir Mikalauskio estampus gaubia nuolatinė sapno būsena – levitacija nuo regimosios tikrovės į neribotos fantazijos plotmes. Eglės kūrybai būdingas siužeto ir grafinės linijos romantizmas, metaforų teikiamas poetiškumas parodoje grakščiai sąveikauja su Evaldo (savi)ironija ir neįmantria žiūrovo provokacija.

Eglė Kuckaitė. Iš ciklo „Akių glamonės“. 2016 m.
Eglė Kuckaitė. Iš ciklo „Akių glamonės“. 2016 m.
Evaldas Mikalauskis. Iš ciklo „Keisti_paveikslėliai“ 2013 m.
Evaldas Mikalauskis. Iš ciklo „Keisti_paveikslėliai“ 2013 m.
Rengėjų inf.

Eglės Grėbliauskaitės projektas „Kitos geros „Titaniko“ grindys“

Eglės Grėbliauskaitės projektas „Kitos geros „Titaniko“ grindys“ yra matomas, bet nepastebimas – nes parodinės erdvės grindys dažniausiai suvokiamos kaip platforma rodyti kitus artefaktus, o ne demonstruoti save. Tačiau tapdamos „nematomomis“ jos neišvengiamai yra kiekvienoje čia eksponuojamoje parodoje kaip konstanta, kaip materiali duotybė – kiekvienas „Titaniko“ salėje atsiradęs daiktas ar žmogus yra santykyje su grindimis (ir lubomis, langais, sienomis). Grindys vis dėlto yra neišvengiamiausios dėl žemės traukos ir erdvės patyrimo vaikštant. Šis projektas yra fizinės ir institucinės erdvės tyrimas, klausiantis ne kas, kodėl, o kur ir kaip. Tai parodos negatyvas, kai žiūrovai turi kabintis ne už erdvėje išbarstytų objektų, bet patirti tai, kas yra tarp jų. Tai, kas nėra daiktas, kūnas, architektūra.

„Titaniko“ grindys
„Titaniko“ grindys
  < PUSLAPIS IŠ 582  >>> Archyvas