Praplėstos realybės sodai

Dviguba paroda kartu su Evaldu Mikalauskiu oficialiai vadinasi „Judu. Už pievos kalnai. Už kalnų pieva“. Kuckaitė – dešinėje, Mikalauskis – kairėje salėje. Abu atsispiria nuo gamtos formų, kurias verčia kalbėti už save, bet autoriai labai skirtingi. Kadangi esu sena Kuckaitės gerbėja, užstrigau dešinėje pusėje su 31 viena prie kitos prisiglaudusia miniatiūra. Čia būtų pravertęs didinamasis stiklas, nes visa jau linksta į juvelyrikos pusę. Gal kam buvo sunku įžiūrėti lotyniškai užvadintus ofortus, bet reikia pripažinti ir tai, kad mikrolygis neįmanomas be aukšto meistriškumo.

Eglės Kuckaitės grafikos erdvė visada buvo poetinės prigimties. Tai reiškia, kad ten gali nutikti bet kas. Gėlės žiedas gali mesti šešėlį drambliui, kuris glamonėja žmogeliuką. Ir nereikia vargintis dėl biologinių mįslių, nes visos figūros yra svarbios savo prasme, tarsi žodžiai. Veikėjų mastelis rodo svarbos dydį ar figūrų tarpusavio santykį. Dramblio straublys gali būti neproporcingai ilgas, lyg paskutinis „valio!“, užbaigiantis gimtadienio dainą. Tas ilgumas rodo įspūdį, kuris iš principo yra teisingas. Tai daro Kuckaitę šiek tiek ekspresioniste, kur vaizdo logika yra užkrėsta vaikų menu, primityvizmu ir, jei norite, viduramžių audringos vaizduotės dvelksmu. Tokia interpretacija skamba keistai, žvelgiant į meistriškus piešinius, kurių tikroviškumas iš asociacijų šūsnies traukia renesansą, enciklopedijas ir kitus tikslumą vertinančius šaltinius.

Bet tikslumo (jausmo) ir keistumo (derinių) santykis poezijai yra įprastas. Todėl ji ir yra gyvybiškai svarbi, nes leidžia išreikšti nepasakomą. Tačiau apie ką šie Kuckaitės darbai? Ypač lakoniškai kalbant – apie erotiką. Ne visada paprastą, truputį slaptą, bet nuoširdžiai paprastą, nors ir su drambliais bei įmantriais augalais. Tai labiau filosofo Algio Mickūno mėgstama aptarti visur esanti, tvyranti ir mirguliuojanti erotika kaip gyvybės jėga, visatos šokis. Ne kokia nors verslo ir galios santykiais pagrįsta, minutėmis skaičiuojama praktika, o gyvenimo įstabumo atmaina.

Norintiems išsigelbėti nuo tolimesnio saldaus seilėjimosi ranką tiesia puiki Jurgio Baltrušaičio rankraščių paroda, vykstanti Nacionalinėje dailės galerijoje (kuratorė Odeta Žukauskienė). Muziejinio žavesio turinti ekspozicija pristato jo viduramžių tyrinėjimo piešinius, rodo nuoseklų gilinimąsi į keistenybių prigimtį ir pateikia čia taip naudingą aberacijos aprašymą: „Į pasaulį žvelgiant vaizduotės akimis, galima išvysti keistus reginius, pamatyti dalykus ten, kur šiaip jų neturėtų būti. Aberacijos – tai regėjimai, kurie realius daiktus iškreipia, pasiūlo apgaulingas iliuzijas, atliepiančias ir praplečiančias realybę.“

Kuckaitės pasaulį glamonėjančios vaizduotės akys regi atsikartojimus. Žiedlapių kupstas virsta šokėjos sijonu, koteliai perauga į liemenį, drambliai yra beveik medžiai, bet ir meilės partneriai. Serija „Akių glamonės“ galėtų būti Baltrušaičio tyrimo objektu. Jiems abiem piešinys yra mąstymo apie pasaulį forma. Jie abu žiūrėdami į žiedą gali regėti žmogų ir visą jo gyvenimą, šuolius ir alpius kritimus. Čia piešinys – tik pretekstas kelionei vaizduote. Kitaip tariant, Kuckaitė praplečia realybę.

Be to, gėlės žiedo kaip moters lyties ar lytiškumo metafora yra sena kaip pasaulis. Galime minėti liaudies dainų lelijėjes, prisiminti Edouard’o Manet „Olimpijos“ smilkinį puošiančią gėlę, kuri prisideda prie nuogo įžūlumo iššūkio, o kur dar fotografo Rimanto Dichavičiaus „Žiedai tarp žiedų“. Subkultūrose esti vadinamoji „Jericho rožė“ – populiari tatuiruotė, kur gėlės žiede užslėptas vaginos piešinys (išsamiai aprašyta Johno Irvingo romane „Kol tave rasiu“). Nepamirškime ir iki šiol gyvos „gėlelių skynimo“ leksikos, kur žiedas visada yra trofėjus. T.y. svarbus iki gavimo.          

Tačiau Kuckaitės gyvybe raibuliuojantys žiedlapiai labiau primena vieną iš feministinės minties filosofės Luce Irigaray idėjų apie tai, kad moters seksualinė tapatybė yra ne kastruoto objekto būtis (pono Freudo siūlymu), o tarsi save patenkinantis žiedas, kuris judėdamas teikia sau malonumą. Kad moters lytis nėra žaizda ar trūkumas, apibrėžtas per vyrą, o nuolat plazdantis ir savipakankamas geismo ir malonumo agregatas. Juos regiu ir pas Kuckaitę, tik lytys ir rūšys čia nėra svarbios. Šioje erdvėje visi su visais ir su viskuo susipina kaip kokioje „Odėje džiaugsmui“. Net jei matai tik porą figūrų vienoje vietoje, žinai, kad tai didesnės visumos dalis.

Tokio meno tikslas – prikišti mūsų nosis prie stebuklo. Miniatiūros tarsi šaukte klausia: „Ar matai, koks įvairus, pilnas nuostabių formų, stebuklingai persipynęs pasaulis, ar pastebi per savo antrines realybes?“ Šie kūriniai tinkami medituoti pasaulio tvarką, planuoti sodinti sodus, bėgti laukais ir miškais. Tai intymus ir nebanalus patyrimas. Vertas laiko ir atidumo.

Paroda veikia iki lapkričio 26 d.

Vilniaus grafikos meno centro galerija „Kairė–dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius)

Dirba antradieniais–penktadieniais 11–18 val., šeštadieniais 11–15 val.