Stanislovo Žvirgždo fotografinė ramybė

„Žiūri į Stanislovo Žvirgždo peizažus ir matai kitokią Lietuvą todėl, kad juose nėra civilizacijos požymių – elektros stulpų, asfaltuotų kelių, mūrinių namų. Natūralusis Stanislovas Žvirgždas reikalauja įsigilinimo, jo peizažai atgaivina matymą ir jausmą, kad esmė gali glūdėti ir ten, kur lyg ir nėra nieko dramatiško. Viskas lyg ir apčiuopiama, konkretu, bet kartais ir superrealu. Vanduo jo fotografijose kupinas slėpinių. Upeliai virsta duburiais, mažais ežerėliais, „ašara Dievo aky“. Horizontas išsilenkia. Mažame Lietuvos plotelyje sutelpa visa planeta.“

Šie Skirmanto Valiulio žodžiai parašyti 2004 m. išleisto S. Žvirgždo fotografijų albumo „Lietuviški peizažai“ anotacijoje. Jais pradedama ir naujausia fotografo paroda „2010–2016 metų fotografijos“ Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Skaitau ir galvoju, negi niekas nepasikeitė Žvirgždo fotografijoje per dvylika metų? Ar vis dar jo fotografinė rega vengia civilizacijos požymių? Ar iš vis įmanoma jų išvengti? Iš tiesų tai jų buvo ir prieš tuos keliolika metų. Ir betonuotos Neries pakrantės, ir Vilniaus daugiaaukščiai, nedrąsiai iškišę galvas pro rūko sieną, ir elektros stulpai kyšojo pro medžius. Tiesiog reikėjo atrasti ir įvardinti unikalų Žvirgždo fotografijų braižą, skiriantį jas nuo Algimanto Kunčiaus „Tolių vaizdų“ ar kitų Lietuvos peizažistų darbų. Išlenkti horizontai jau seniai tapo Žvirgždo vizitine kortele, bet ar senokai parašyti Valiulio žodžiai vis dar tinka šiandieniam Žvirgždui? Negi neatsirado naujo požiūrio taško, iš kurio galėtume kitaip pažvelgti į fotografo darbus? O gal tiesiog Žvirgždas liko toks pats, virtuoziškai sugebantis išvengti, atrodo, neišvengiamų elektros laidų, asfaltuotų kelių, automobilių ir taip sukurti savąjį Lietuvos peizažo vaizdą?

Naujausiuose Žvirgždo darbuose civilizacijos nemažai. Juk neįmanoma nufotografuoti Vilniaus be mūrinių namų, o ir funikulieriaus nuo Gedimino kalno ar graffiti nuo senų griuvėsių nenutrinsi. Ko fotografas ieško, regis, jau skersai išilgai perfotografuotame Vilniuje, iki skausmo pažįstamose miesto panoramose, Vilnelės ir Neries vingiuose, Trijų kryžių ar Gedimino kalno vaizduose? Vilnius fotografui – tarsi senas geras bičiulis, kurį dažnai norisi lankyti, įamžinti, su juo kalbėtis, o kartais ir tylėti. Būtent tyla, o jei tiksliau – ramybė – yra pagrindinis Žvirgždo fotografijų herojus. Jam nerūpi miesto šurmulys, jo kaita, jis stebi Vilnių iš pagarbaus atstumo ir įamžina tai kas amžina, kas nesikeičia. Žvelgiant į kai kurias nuotraukas, pvz., „Pirmas sniegas. Vilnius, 2011“, „Nuo Bekešo kalno. Vilnius, 2013“, ir nežinant jų sukūrimo datų, net sunku būtų nustatyti kokiame amžiuje tai fotografuota. Nuotraukose nėra laikmečio ženklų – tik mistiška Vilniaus dvasia ir ramybė. Aišku, ne visur pavyksta tų ženklų išvengti ir tos nuotraukos iškrenta iš bendro konteksto.

Dar daugiau ramybės tvyro jo provincijos peizažuose. Juose Žvirgždas išlieka ištikimas sau – rūkas, miškai, upių vingiai, peizažai nuo kalvų ar piliakalnių. Į Lietuvą fotografas mėgsta žvelgti iš aukštai ir plačiai. Susidaro įspūdis, kad gamta jam pozuoja. Ir iš tiesų, civilizacijos požymių, žmogiškosios intervencijos provincijos peizažuose mažai. Tikriausiai jų pakanka realiame gyvenime, o nuotraukose norisi ramybės.

Žvirgždas, kaip sufleruoja ir fotografo pavardė – žmogus prie žemės. Dangus, kaip peizažo detalė, jam nelabai įdomus ir daugelyje nuotraukų jis jo vengia arba tiesiog nukerpa. Drįstu teigti, kad nemažai nuotraukų yra sukurtos bendrų kelionių su geru bičiuliu, fotografu Algimantu Aleksandravičium po Lietuvą metu. Priešingai nei Aleksandravičiui, kuriam dramatiški debesų gniužulai ar potėpiai, dangaus ir žemės kontrastai yra labai svarbūs, Žvirgždui jie mažai terūpi. Nebent dangus netrikdo žemiškos ramybės.

Paroda veikė iki lapkričio 13 d.