Gelbėkite Vilnių nuo angelizavimo

Viename iš naujienų portalų džiugiai pranešama, kad „Vilniuje nutūpė didžiausias angelas“. Taip – tai dar vienas skulptoriaus Vaido Ramoškos baltas, plastmasinės išvaizdos infantiliai besišypsantis angelas! Tik dabar jis muša asmeninius rekordus – viršija 4 metrus. Autorius straipsnyje (http://www.madeinvilnius.com/lt/naujienos/vilniuje– nutupe– didziausias– angelas/i/) džiaugiasi, kad nebeprisimena, kiek jų padaręs, gal du šimtus.

Norėjau trumpai valdininkų, išduodančių leidimus statyti štai tokius „stebuklus“, paklausti, ar nevertėtų sukurti kvotos, kiek gali vienas skulptorius pristatyti viename mieste skulptūrų? Gal galėtume apsiriboti dvidešimt? Suprantu, kad „žmonės nori ir patys užsisako, apmoka“, bet viešos erdvės priklauso ir žmonėms, kurie nėra tokio serijinio meno mylėtojai. Jų meilė demokratijai kitokio skonio objektus gali tolerantiškai pakęsti penkis, na, dešimt, bet du šimtus ir vieną didelį –  jau sunkoka. Norėčiau, kad būtų ištirta, ar nėra pažeidžiamos teisės tų, kam tokios popsinio-kičinio meno apraiškos nepatinka, tik dar nežinau kur kreiptis. Nes tie šimtai labai panašių vienas į kitą figūrų yra ne tik pagrindinėse Vilniaus erdvėse, bet ir ant Vilniaus užrašo. Atrodo, kad visos atbrailos yra sukurtos Ramoškos angelams sodinti.

Panašu, kad Vilniaus savivaldybė didžiuojasi šia nesibaigiančia blogo skonio akcija, nes teikia už tai apdovanojimus. Džiaugiuosi už valdininkus, kviečiu juos puošti savo kiemus moliniais nykštukais ar Ramoškos angelais, kam kas patinka, tačiau ar neverta paklausti menotyrininkų ar miesto architektų, ką jie mano? Įtariu, kad didžioji dauguma profesionalų, švelniai tariant, norėtų, kad tai būtų tik slogus sapnas. Viena garbi ir žymi mokslų daktarė, atsiradus angelui ant jos namo laiptinės, net kvietė policiją, manydama, kad ponas Artūras Zuokas taip vykdo savo reklaminę kampaniją. Jai buvo paaiškinta, kad tai privati iniciatyva. Šaunu, bet ar nereikėtų kitų gyventojų sutikimo?

Dar norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad tai menininko reikalas, jei jis neturi ambicijos sukurti ką nors naujo per dešimt metų. Reikia šeimą maitinti, o tai, panašu, gera aukso gysla. Bėda yra mūsų mentalitetas ir bendras išprusimas, kuris leidžia manyti, kad istoriniame senamiestyje ir visur kitur yra tinkama sodinti kičinius, saldžius ir, kas baisiausia, –  serijinius padarėlius. Tai pradeda priminti sovietmetį, kai visi turėjo turėti po tokį patį daiktą.

Galite kalbėti, kad esu pikta pavydi menotyrininkė, bet jau ištvėrusi du šimtus angelų. Su kolegomis svarstėme, ar verta kurti blogiausių skulptūrų dešimtuką. Bet mums tai nepavyktų, nes pretendentų kiekis nepakeliamas net gerai organizuotai grupei. Tačiau Ramoška turi daug galimybių pakliūti į pirmą trejetuką. Mes tik norime paprašyti nepamiršti, kad skulptūra – ne muzika: nepatinka ir neklausai. Palikite bent truputį Vilniaus ir kitiems.