„ŠMC kavinė 1997–2002. Pažaidėt, mergaitės, ir gana“ VDA galerijoje „Artifex“
2002 m. studijavau antrame menotyros kurse, tik rašiau savo pirmą straipsnį, laukiau ir bijojau ryto, kai jį išspausdins. Dar tik kėliau koją į suaugusiųjų pasaulį, ir kavinės nebuvo įprasta aplinka. VDA Elytės bariukas visiškai patenkino studentiškus lūkesčius. Apie meną sužinodavom ne iš interneto, o iš svajingai padūmavusių Alfredo Širmulio stiklinių skaidrių, Alfonso Andriuškevičiaus paskaitų ir esė „Šiaurės Atėnuose“. Dailės akademijos biblioteka buvo maža niūri patalpa su dar sovietine popierine kartoteka kreivuose stalčiukuose, kur darbuotojos nešė nuviliančias knygas. Nebuvo nei NDG, nei MMC. Visas meno aplinkos žavesys slypėjo prirūkytuose koridoriuose, naujuose laikraščiuose, atidarymuose ir ganduose. Tai buvo patikimiausia informacijos sistema, kur žinutę gaudavai su emocija ir pasakotojo požiūriu.
Iš kalbų žinojau, kad Šiuolaikinio meno kavinę vienu metu prižiūrėjo dvi menininkės (Eglė Ganda Bogdanienė ir Danutė Jonkaitytė), kad Bogdanienė rinko menininkų gertos kavos tirščius, vėliau iš jų dėliojo mandalą, kuri, kaip ir priklauso, – neišliko (tik fragmentas), kaip ir neišliko kava, taip pat ir kai kurie menininkai. Nors viskas buvo čia pat. Ir jei būčiau žinojusi, būčiau ėjusi su „įjungtais vidiniais fiksavimo įrenginiais“ būti tame reiškinyje, kurį dabar pristato paroda. Svaiginantis negalimybės įžengti į jau nutekėjusią upę saldumas panašus į genialios Vytauto Kernagio dainos „Santechnikas iš Ukmergės“, kuri įžodina sovietmečio žmogaus nostalgiją tam, ko negali: „Aš negaliu sugrįžti į Jamaiką. Nes niekuomet tenai ir nebuvau.“ Tik mums nebereikia savęs kvailinti saviapgaule, kaip tam santechnikui: „Aš negaliu sugrįžt, ir man nereikia.“
Reikia. Labai reikia. Todėl sužinojusi apie parodą „ŠMC kavinė 1997–2002. Pažaidėt, mergaitės, ir gana“ pasijutau lyg gavusi atvirutę iš tos nepasiekiamos Jamaikos. Net žinodama, kad tai atkūrimas, pasakojimas, o ne kelionė laiku. Iš dabartinių meno pozicijų yra labai aišku, kad tai, ką anuomet veikė dvi menininkės kavinėje, buvo meno projektas, kuriame taikytos dalyvavimo, performanso strategijos ir šiuo metu naujai aktualus bendruomenės subūrimas arba socialinio meno reikalai. Būtų buvę labai gaila, jei toji istorija būtų likusi šauniu gandu, kuris laikui bėgant užkapstomas naujais. Todėl primygtinai kviečiu pasivaišinti kava ir kitais gėrimais atkurtame bare. Išklausyti istoriją, kaip ŠMC architektas Vytautas Čekanauskas nenorėjo įrengti atskiro įėjimo iš Rūdininkų gatvės, bet buvo paveiktas metriniu tortu. Be atskiro įėjimo kavinės laikas būtų nulemtas ŠMC darbo laiko. Parodoje eksponuojami amžinatilsį profesoriaus dovanoti brėžiniai. O atrodė, kad viskas buvę nuo amžių amžinųjų.
Kairėje salytėje kaip kavinėje susigrūdę anuometinės kavinės nuolatiniai lankytojai – darbų pavidalu. Stasys Eidrigevičius, Vytautas Jurkūnas, Ričardas Vaitiekūnas, Kazė Zimblytė, Gražina Kliaugienė, Evaldas Jansas, Jurga Barilaitė. Į puotą įtrauktas ir Rimantas Gibavičius, nes jis prabilo Danutės Jonkaitytės mintyse su pasiūlymu sukurti kavinę, jei jau nėra kur išgerti kavos.
Visa kita belieka įsivaizduoti: prirūkytą orą, kavos, tortų, likeriukų skonį, kalbų kakofoniją, puodelių barškėjimą. Ir gandų svarbą erdvėje be wi-fi. „Mergaičių“ kavinę lankiusius užplūs prisiminimai, juos Bogdanienė filmuoja ir rodo atskirame ekrane. Taip išsaugoma žodinė atmintis. Tačiau ji niekada nesutaps su patyrimine. Nors manęs ten nebuvo, aš galiu pamatyti kai ką, ko dar jaunesnė už mane karta nesupranta. Pavyzdžiui – kaip gražiai tais laikais atrodė užsienietiškų alkoholio butelių eilė. Kokį stiprų kelionių ir egzotikos tvaiką jie turėjo. Dabar, aišku, sunku suvokti, kad anuomet paaugliai kolekcionuodavo tuščias alaus skardines. Dėl dizaino, bet labiau dėl pojūčio, kad tai portalas į kitus (geresnius, laisvesnius, turinčius įvairovę) pasaulius ir, žinoma, statuso reikalas. Nes užsienis – tik išrinktiesiems. Pagal dabartinius standartus – šiaip sau, o pagal anuos – pasakiški buteliai išrikiuoti ir atkurtame bare. Tai patyrusiems jie daug pasako, nes yra kodinis reginys.
Dar puikiai prisimenu ir vėlesnėje kavinėje kabėjusias Konstantino Bogdano jaun. šviesdėžes su užrašu juodame fone „Aš menininkas“ ir „Aš save myliu“ (lietuviškai ir angliškai). Sunku suprasti, kodėl jų nepasiliko dabartinė kavinė. Nes tai buvo ne dekoracija, o vietoženklis. Tai, ką matai mintyse, kai pasakoma „ŠMC kavinė“. Aš, tiesą sakant, ir dabar regiu. Tai objektas ne tik su ironiškomis vietos specifikos reikšmėmis, bet ir su istorinėmis vertėmis. Kvaila buvo nukabinti. Neįsivaizduoju, kad Paryžiaus „Café de Flore“ naikintų savo lankytojų ženklus. Užtai Bogdano jaun. kūrinį buvo dar maloniau pamatyti.
Juk visų laikų menininkų kavinių esmė buvo burti menininkus. Bogdanienės ir Jonkaitytės kavinė kaip tik tai ir darė. Su lydinčiais kavos tirščių renginiais ir daugybe vietoje užsimezgusių idėjų. Kavinė tapo svarbia istorijos dalimi, o paroda padėjo tai geriau suvokti ir aplinkiniams, kurie visa tai tarsi žinojo, bet reikėjo konkretaus veiksmo, kad gandas pavirstų legenda. Legenda, taip skausmingai saldžia kaip Jamaika. Ta rožinė nostalgija nepatirtam dalykui man ir tapo pačiu svarbiausiu eksponatu.
Paroda veikia iki gruodžio 3 d.
Galerija „Artifex“ (Gaono g. 1, Vilnius)
Dirba antradieniais–penktadieniais 12–18 val., šeštadieniais 12–17 val.