„Donald bubble gum“ aktualijos

Lyg norėdama iš anksto apdairiai apsidrausti prisipažįstu, kad bijau galinti nieko naujo šiame tekste ir nepasakyti, gal tik pakartoti visiems žinomas ir „perskaitytas“ prasmes, reikšmes ir įsivaizduoti, kaip žiūrovas ar teksto skaitovas pritariamai linksi galva ir replikuoja: „Ir aš taip manau...“

Severijos Inčirauskaitės-Kriaunevičienės paroda „Donaldo nuotykiai / Donald Bubble Gum“, rodyta galerijoje „Trivium“ lapkričio 7–22 d., sukėlė nemažą rezonansą viešojoje ir žiniasklaidos erdvėje, pati skaičiau ne vieną tekstą ir interpretacijas, nes taip jau sutapo ar šelmiškai buvo sutapdintas pats parodos eksponavimo laikas ir faktas, kad JAV prezidento rinkimų batalijas bei rezultatus buvo galima komentuoti ir iliustruoti būtent šios parodos eksponatų fotografijomis.

Severijos parodą galėčiau panagrinėti gal kokias trimis aspektais, beje, reikšmiškai gana nutolusiais vieni nuo kitų, ir būtent vienas iš tų aspektų yra politinės, lokalios, globalios, geopolitinės JAV prezidento ir net kažkiek Lietuvos Seimo rinkimų aktualijos, vertybių duotybės bei jų prasminės mutacijos.

Kai rūpinausi prognozėmis bei rinkimų rezultatais (čia apie JAV prezidentinius rinkimus), skeptikai ne kartą man rėžė į akis, kad tai mums lokaliame kontekste nėra taip ir svarbu... O aš ir toliau, būdama už Atlanto, ramioje šalyje, JAV kaimynėje Kanadoje, tiesiogiai stebėjau Donaldo Trumpo ir Hillary Clinton debatus ir nervinausi, jaudinausi, visiškai „užsimiršusi“, kad nesu JAV pilietė ir mano nervai bei nuomonė nieko nelemia nei tos šalies prezidento ir Senato rinkimuose, nei, deja, mano mažosios šalies Seimo rinkimuose.

Ančiukas Donaldas (Donald Duck), tiksliau – personažas Skrudžas Makdakas (Scrooge McDuck) iš „Ančiuko Donaldo nuotykių“ komiksų, filmukų, tada simbolizavęs tik vieną procentą pasaulio turtų valdančių megaturtuolių, kurie permanentiškai vis žada pagerinti gyvenimą devyniasdešimt devyniems procentams planetos gyventojų, – tobulai aktuali Donaldo Trumpo personifikacija, atsitiktinė, aišku, persiklojusi linijinės chronologijos prasmėmis, nagrinėtinais aspektais, nes šis personažas eteryje atsirado kiek anksčiau, nei gimė pats verslininkas „triumfatorius“ Donaldas Trumpas, bet, matote, koks išėjo žaismingas paralelių, personifikacijų ir personažo charakteristikos tapatumo paradoksas!

Menininkas visada laimi daug dėmesio ir komplimentų, jeigu jam pavyksta tyčia, o kartais ir netyčia savo kūriniais atsiliepti į pačias aktualiausias to laiko temas bei problemas. Severijai pavyko įsiterpti į politinių aktualijų kontekstą, kas jos objektams ir instaliacijai turbūt suteikia papildomo prasminio skambesio.

Kitas akcentuotinas Severijos parodos aspektas – visiškas atitikimas feministinio meno manifestacijoms, aktualioms jau nuo 1970-ųjų. Amerikietė menininkė Judy Chicago, itin paveikiai interpretavusi moters vaidmenį, manau, mielai būtų pakvietusi ir Severiją prisijungti prie savo instaliacijos „Pokylis“ („The Dinner Party“, 1974–1979), kurioje pasitelkdama aktualių temų, moteriškų problemų, nuoskaudų ir įvairuojančių rankdarbių vizualines samplaikas prakalbo daugeliu prieš tai mene apeitų temų.

Severija, atradusi originalią savo idėjų materializavimo formą, siuvinėja gana rūsčius rankdarbius, moteriškąjį, namudinės veiklos pradą eksploatuoja ant industrinių, vyriškąją galią ir pramonę simbolizuojančių paviršių (automobilių kėbulai, šalmai, kibirai, bidonai, dubenys etc.). Nors kaip čia pasakius, kibirus, bidonus ir dubenis dažniausiai naudojo eidamos vandens ar karvių melžti tos pačios moterys, tik gal gamino juos manufaktūrose ir fabrikuose vyrai ir tai ne taip jau ilgai tik jie, XX a. prie konvejerių stojo ir moterys.

Perforuotas metalas, ready made objektai po nesuskaičiuojamų valandų pareikalavusio „tobulinimo“ spalvotais siūlais pražysta rožėmis, erškėčiais, dubenys prisipildo daržo ir miško gėrybių, o rūdžių suėsti bedugniai kibirai virsta ironiją bei sarkazmą transliuojančiais „gausybės ragais“, kuriais portretuojamas ančiukas mielai pasamstytų auksą savo betoninėse pinigų saugyklose. Kibiras – neabejotinai vykusi ikonografinė metafora, ironiškai iliustruojanti ir „gausybės rago“ ikonografiją, ir idiomas „pilstyti iš tuščio į kiaurą“ bei „pilti kaip į kiaurą kibirą“.

Nekvestionuojama siuvinėjimo precizika, skaisčios paveikslėlių spalvos bei kontrastuojanti rūsti rūdžių estetika patenkina ir brutalųjį, ir estetizuotą meną adoruojančių žiūrovų lūkesčius. Taip ir turi būti, nes Severijos objektai, nepaisant popartui būdingų blizgių elementų panaudojimo, kalba apie gana skaudžias ir aktualias temas, problemas bei paradoksus.

Trečiasis aspektas, kurį galima nagrinėti pamačius parodos „Donaldo nuotykiai / Donald Bubble Gum“ objektus bei kramtomosios gumos popierėlių kolekciją, – lietuvių santykis su komiksine produkcija. Aš beveik kategoriškai teigiu, kad Lietuvoje neprigijo ir neprigis pirminis šios mass culture / media formos variantas. Buvo bandymų leisti vaikiškas ir suaugusiųjų verstines komiksų knygas bei žurnalus, bet visos tos pastangos nuėjo perniek, „Marvel“ ir kitų komiksų verslo gigantų produkcijos herojai tik kartkartėmis švysteli buitiniame, dekoratyviniame lygmenyje: ant vaikiškų pižamų, kavos puodelių ar saldumynų pakuočių, kartais televizijos reklamose, ir viskas. Lietuvos menininkų pastangos sukurti adekvatų produktą taip pat gana bevaisės, todėl Severijos iš užmaršties ištraukti „kolekciniai“ Donaldo kramtomosios gumos popierėliai ir buvo bene vienintelė komiksų forma, gana ilgam prigijusi ir vertinta Lietuvos vaikų, kurie jau seniai patys turi vaikų...

Gal kurį laiką mums ir atrodė, kad „Donald Bubble gum“ popierėliai – tik praeities artefaktai, tinkantys dėti į „laiko kapsulę“ ir užkasti skardinėje dėžutėje sode, bet Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė šiais komiksų herojais išsiuvinėtais kibirais ėmė ir priminė tokį reiškinį, kuris netikėtai sutapo su rinkimais, Donaldo Trumpo epatage ir sentimentaliai nostalgiją bei nerimą dėl ateities keliančiomis nuotaikomis. Pagyvensime, pamatysime, kuo skiriasi Donald Duck ir Donald Trump. Nusišypsokite!

Paroda veikė iki lapkričio 22 d.