Algio Skačkausko paroda Nacionalinėje dailės galerijoje
Retrospektyvinė Algio Skačkausko tapybos paroda Nacionalinėje dailės galerijoje (kuratorė Milda Žvirblytė) suskirstyta į ketvertą paralelinių pasakojimų. Kiekvienas jų turi pavadinimą, paremtą būdingais tapytojo paveikslų ir piešinių vaizdiniais („Sutemos“, „Nuotaka“, „Orfėjas“, „Prie stalo“). Čia slypi tam tikri spąstai – jei į Skačkausko tapybą žvelgtume vien kaip į ikonografinę medžiagą – tai gausi, įnoringa, persiliejanti vaizdinija be aiškių ribų ir atitvarų. Biblijos citatos jo kūryboje nuolat persipina su gatvės gyvenimu, sakralus avinėlis čia pat virsta kone „Avinėlių tylėjimo“ metafora, sielos šauksmai sklinda podraug su kone pornografiniais piešinukais, makabriškomis scenomis. Todėl jos skaidymas į „narvelius“ gali pasirodyti dirbtinis, sąlygiškas. Kita vertus, visas keturias parodos dalis jungia poezijos „suoleliai“ – aktoriaus Alekso Kazanavičiaus skaitomi Skačkausko eilėraščiai, kurie tarsi ištrina ribas, naikina vaizdų teritorijas ir jų sienas. Garsas parodoje tampa netgi kiek šamanišku ritualu, nes žiūrėdamas į paveikslus girdi ne paskirus žodžius, o tik monotonišką skaitovo balsą, kuris suburia vaizdus, sušaukia šventuosius, pajacus, demonus, deives ir paleistuves į krūvą... Taigi išeitų, kad garsas galbūt net „legitimuoja“ pačią parodos struktūrą – sistema čia ir yra, ir ne. Kaip ir visoje Skačkausko tapyboje, kurioje ryškus ir modernistinis uždarumas, atsiribojimas, nes nuolat klaidžiojama po antlaikiškas mito erdves, ir postmodernistinis vaizdų, temų koliažas, pulsuojantis egzistencine, socialine satyra.






Svajonės ir Pauliaus Stanikų paroda „Uraganas Theresa“ „Prospekto galerijoje“
„Prospekto“ galerijoje Svajonė ir Paulius Stanikai pristatė naują konceptualų projektą „Uraganas Theresa“ ir katalogą. Apie jų fotografiją rašantis Kęstutis Šapoka teigia, jog tai yra procesuali, performatyvi ir nekonvencionali sistema. Instaliacija pasižymi artikuliuotu siužetu, įtampa, o pasitelkus fotografiją kuriamas baimės įspūdis.
Šiai parodai svarbiausias yra erdvės pajautimas. Reikšmingiausi instaliacijos momentai: tamsa ir tarsi iš gilumų išnyrantis apšvietimas, išlupinėtos lubų plokštės, didelis fotografijų formatas (134 x 205 cm), siaučiančio vėjo garsas bei televizoriaus ekrane rodoma nerūpestingai vėduokle besivėduojanti Didžiosios Britanijos ministrė pirmininkė Theresa May. Ji nenutuokia, kokius stiprius vėjus sukelia jos galantiškas vėduoklės mostas! Beveik visos parodos fotografijos, kaip ir būdinga Stanikų kūrybai, pirmiausia sukrečia keistumu, ypač ginklų, peilių natiurmortai, dvelkiantys siaubu, panika ir kartu namudiškumu, nes kompozicijose vaizduojamos kambarinės gėlės, austi kilimai ar švelniu audeklu uždengtas skulptūrinis portretas. Tad kalbėsiu ne apie fotografinę raišką, o apie šį keistumą, apie kuriamo politinio vaizdinio groteską.





Lietuvos dailės muziejus gruodžio 15 d., ketvirtadienį, 16 val. Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) atidaro parodą „Antanas Mončys (1921–1993) ir jo aplinka: Janas et Joëlis Marteliai (1896–1966), Francisas Turbilis (1925–1991). Skulptūra, tapyba, koliažai, piešiniai“. Parodoje eksponuojami kūriniai atsivežti iš trijų privačių Prancūzijos kolekcijų bei muziejaus Palangoje. Parodos atidaryme dalyvaus parodos kuratorius dr. Viktoras Liutkus, dailininko Antano Mončio sūnus Jeanas-Christophe‘as Mončys, mecenato Franciso Turbilio dukra Nathalie Turbil, Vytauto Kasiulio dailės muziejaus vadovė ir projekto koordinatorė Ilona Mažeikienė. Paroda veiks iki 2017 m. kovo 26 d.
XVI Tarptautinė Vilniaus tapybos trienalė „Nomadiški vaizdai“ Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje
Nomadai, rizomos ir labirintai jau tapo kultūrine mada. Žiniasklaidos diskursui pritaikyta Gilles’io Deleuze’o ir Félixo Guattari filosofija ragina nebe maištauti, o pramogauti. Klajonės kažkieno nubraižytu taku be tikslo ką nors naujo sužinoti, prisiminti ar apmąstyti šiems laikams tinka. Minotauras apdairiai nužudytas. Pasistengiama, kad už kiekvieno posūkio lauktų staigmena. Ir kad išėjimas būtų randamas be Ariadnės siūlo, jau seniai sutrūkinėjusio keliaujant po interneto svetaines, dirbtuves, virtuves ir sandėliukus.
Tokia schema paranki parodoms, neperšančioms nei požiūrio, nei tezės apie meno padėtį, nepretenduojančioms apibendrinti, nes to padaryti dabartiniame nuo informacijos sproginėjančiame pasaulyje nebeįmanoma. Pamačiusi Vilniaus tapybos trienalės anotacijoje sąvoką „labirintas“, prisiminiau prieš dvejus metus tuo pačiu metų laiku Šiuolaikinio meno centre veikusį Dainiaus Liškevičiaus „Labyrinthus“, kuris mane tebevedžioja sąmonės vertikalėmis ir Žemės erdvėlaikiais. Tačiau tokie kūriniai atsitinka itin retai, jų patirtį reikia suskliausti kaip išankstines nuostatas. Žinodama, kad dvylikos šalių tapybos dabarties labirintą konstravo Linas Liandzbergis, nusiteikiau smagiam nuotykiui – ir neapsirikau.
Paroda „Autoportretas iš nugaros“ Vilniaus dailės akademijos parodų erdvėje „Krematoriumas“
Staiga apsidairę, iškišę galvas iš savo socialinių tinklų galime ir nustebti – laisvės sąvoka sparčiai nyksta iš viešojo diskurso lyg nelaistomos salotos po aštria Afrikos saule, draudimai (žinoma, skirti mus apsaugoti nuo mūsų pačių) dauginasi, atrodo, vis kovojame už savo teises, kovojame, o jos irgi vysta lyg apniktos amaro. Sakoma, kad roko muzika sugriovė Sovietų Sąjungą, o kur ji dabar, ta muzika, tie tūkstančius surinkdavę koncertai? Bukowskis tapo hipsterių kabaku, brangiausi fortepijonai keliauja į Gariūnus ir visiems ramu – joks Jurgis Mačiūnas su kompanija (Emmettu Williamsu, Wolfu Vostellu, Nam June Paiku, Dicku Higginsu, Benjaminu Pattersonu) jo nesuniokos, nes Fluxus perkamas už milijonus, o ne priešinasi komercializmui ir instituciniam menui, smerkia įprastinį rinkos diktatą meno produkcijai ir siekia menininko nepriklausomybės, kaip pradžioje buvo sumanyta. Vargu ar šiais tvarkingo, sveiko, žaliojo gyvenimo būdo laikais ilgai tvertų Hemingway’us, o Kurtas Cobainas tarsi nujausdamas tokio beveik celibatinio pasaulio atėjimą movė ten, kur jo negali pasiekti žemiškieji draudimai. Kieti rūkantys vyrukai, „Marlboro“ vyrai ant arklių, jau seniai liko už posūkio. Net Bondas, Džeimsas Bondas nebekiša nosies, surinkus „Bond“ „Google“ pirmiausia siūlo... bond calculator. Toks laikas – skaičiuoti Europos Sąjungos išmokas, kurios plaukia ramia upe lyg ir pas mus, bet ne mums. Ir tas kūrybinis pamišimas, kuriuo pažymėtas menininko mitas, taip pat lieka praeitame šimtmetyje. Dabar reikalingi kalkuliuojantys menininkai. Tiriantys. O tie, kurių vitališkumas, nesušukuotas charakteris netelpa į Europos Sąjungos standartus, atsiduria savo privataus gyvenimo rezervatuose. Net Evaldas Jansas, savo legendą kūręs būtent drastiškų, „purvinų“, agresyvių veiksmų ir artefaktų pagrindu, įlindo į stilingą kostiumą, rengia vernisažus aukštuomenei, jo parodų plakatai ant reklamos stulpų užplūsta miestą, nes niekas nenori likti išsišokėliu! Būti prarastąja karta labai nepatogu, dabar mes visi žali ir todėl teisūs.

Jau 8 kartą vyksiančios tarptautinės šiuolaikinio meno mugės „ArtVilnius’17“ organizatoriai kviečia Lietuvos ir užsienio galerijas jau dabar rezervuoti birželio 8–11 dienas šiam išskirtiniam renginiui. Galerijų paraiškų dalyvauti meno mugėje organizatoriai laukia iki 2017 m. vasario 5 d.
„ArtVilnius“ – vienintelė meno mugė visame rytų regione, stabiliai įsitvirtinusi vietinėje ir užsienio meno rinkoje bei meno mylėtojų privalomų aplankyti renginių sąraše. Tai patvirtina ir statistika: vien šių metų mugę aplankė 21 tūkst. lankytojų, parduota apie 200 meno kūrinių už 260 tūkst. eurų, o derybos dėl mugėje eksponuotų darbų vyko ir po renginio. Šiemet mugėje dalyvavo 60 meno galerijų iš 12 šalių, buvo pristatytos išskirtinės kolekcijos – kuriose pasaulinio garso menininkų kūriniai. Mugė buvo labai sėkminga ir jauniesiems kūrėjams, kurie po renginio sulaukė pasiūlymų prisistatyti užsienio galerijose.
Akvilės Misevičiūtės (Magicdust) ir Antano Dubros (Stryts) paroda „Konfeti logika“ galerijoje „Sodų 4“
Apžiūrint Tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos galerijoje surengtoje parodoje „Konfeti logika“ eksponuotus grafikų Akvilės Misevičiutės (Magicdust) ir Antano Dubros (Stryts) darbus pirmiausiai išryškėja paauglystė, „gariūnmetis“, daugiakultūriškumas. Autoriams šis laikotarpis sutapo su paauglyste ir tiesiogiai: abu gimę 1987 m., šiuo metu, matyt, daugiau ar mažiau išgyvena tarpsnį, kai jaučiama „nostalgija viskam“ (iš parodos aprašymo). Su „gariūnmečio“, kurį tik pastaruoju metu pradėta reflektuoti kaip unikalų lietuvių kultūros reiškinį, realijomis čia susiję ir estetika, ir siužetai, ir jų pasakojamose istorijose tvyranti nestabilumo, užslėptų pavojų, visuotinio nepasitikėjimo kupina atmosfera, kurioje, kaip ir visur, gyvuoja kažkas mielo ir „savo“. Dabar juokinga prisiminti, kokį emocinį krūvį – beribę pašaipą, nuostabą ir pasibjaurėjimą – tuo metu tūlam Lietuvos piliečiui turėjo patys žodžiai „menininkas“ ar „prie meno“. Juk, kaip sako rašytojas Andrius Jakučiūnas, „ta epocha su neregėtu atkaklumu negimdė meninių vaizdinių, pripažino tik drumstą, šiukšliną, ant baltų plastikinių kojelių siūbuojančią tikrovę, papuoštą dirbtinėmis gėlėmis; ją galėjai patirti tik savo kailiu, urloms pastojus kelią arba pačiam „prisiknisus“ prie kokių geltonsnapių. Gariūnmetis buvo viltis, bet ne tiesa.“ („Dėmesio – visai užmiršta sena“, http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2010-11-29-andrius-jakuciunas-demesio-visai-uzmirsta-sena/53791). Taip pat ir visam 10-ajam dešimtmečiui būdinga svaiginanti laisvė, aibė iliuzijų, seniai svajoto ribų peržengimo, gausių, nereglamentuotų raiškos galimybių suteiktas entuziazmas. Ta laisvė, kurios šiandien pasigendama, kai socialinė nelygybė bado akis, bet apsimetama, kad viskas gražu, nes „pozityvaus mąstymo“ virusu užsikrėtė net politikai, skatinantys besipiktinančius „tiesiog daugiau šypsotis“, o medijose, atrodo, nėra svarbesnės temos nei „sveikas“ maistas. Beribės individo laisvės, jo maišto prieš nepasitenkinimą sukeliančią tikrovę, iliuzijų atsikratymo, kovos už teisybę ir savo vertybes temos organiškai sujungia paauglystę kaip asmens ir „gariūnmetį“ kaip ištisos šalies raidos istoriją.

Gintaro Makarevičiaus tapybos paroda „Pasidavimas“ VDA parodų salėse „Titanikas“
Apie Gintarą Makarevičių šiek tiek nedrąsu rašyti, nes jis – vienas iš 9–10-ojo dešimtmečių herojų, kuriems buvo lemta tapti pirmais jaunais menininkais po sovietmečio, paragavusiais naujų mokymosi ir darbo metodų, išvykusiais į užsienius. Įkvėpė tokius ir tokias kaip aš pulti į meną įsivaizduojant, kad čia „tai jau bus“. O ir buvo. Jaudinantys laikai. Bet ir sudėtingi. Nes mentalitetas keičiasi palaipsniui. Neaiški, nauja aplinka kėlė nemažai nerimo. Daug idealų subliuško. Bet svarbiausia, kad Makarevičiaus karta yra ta, kuri nebetapė. Bent jau kurį laiką. Šis autorius spėjo tapti žinomu šiuolaikiniu menininku, ypač puikiu dokumentinių filmų kūrėju. O dabar esam kviečiami į tapybos parodą, kurią kuruoja Julija Dailidėnaitė.
Nejauku ir dėl to, kad autorius dabar – labiau teatro žmogus. O tik pažiūrėkite, kaip reikšmingai jie visi kalba apie savo darbo misiją, kokios fundamentalios temos vartomos, koks kitiems nesuprantamas yra teatro pasaulis. Lyg uždaras ir savo atskirumu slegiantis klubas. Nesu tikra, ar būdamas tik žiūrovu jau gali įžengti į tą atskirą pasaulį ir ką nors drįsti teigti. Kita vertus, rodydamas tapybą Makarevičius ateina į tą erdvę, kur esu pratusi kalbėti.






Lapkričio 24 d., ketvirtadienį, 18 val. Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) atidaroma Lietuvos dailininkų sąjungos organizuojamos XVI-osios tarptautinės Vilniaus tapybos trienalės „Nomadiški vaizdai” kuratorinė paroda. Spaudos konferencija vyks lapkričio 24 d., ketvirtadienį, 11 val. Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje. Joje dalyvaus Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkė Edita Utarienė, trienalės meno vadovas bei tarptautinės parodos kuratorius Linas Liandzbergis ir menotyrininkė Kristina Stančienė.
Juozo Budraičio paroda „Mano Paryžius“ tarp Vilniaus ir Kauno
Anąkart užsiminiau apie nostalgiją ir štai vėl.
Rašymas parodai jau užsidarius, kol ji keliauja į kitą miestą, atitinka Juozo Budraičio fotografinių reminiscencijų paralaksą. Paryžiaus gatvių nuotraukos tampa menu pasaulio santvarkai pasislinkus taip, kad nebelieka mus nuo to miesto skyrusios sienos. Ten nukeliauti – elementaru, ir jau užaugo karta, nepažįstanti jausmo, kad pasaulis tau užvertas. Budraičio, 1979 m. išleisto į Paryžių filmuotis juostoje „Karlas Marksas. Jaunystės metai“ (režisierius Levas Kulidžanovas), padėtis buvo išskirtinė. Jis matė tai, kas kitiems buvo tiktai prastos reprodukcijos istorijos knygose. Jis vaikščiojo tomis gatvėmis – vieną kartą. Pasivaikščioti po jo parodą „Mano Paryžius“ galima dukart – atstumas tarp Vilniaus ir Kauno juk nedidelis.
Bet yra dar vienas paralaksas. Pasak kuratorės Margaritos Matulytės, Budraičiui vaidinti paryžietiškame filmo epizode reikėjo nedaug, tad jis turėjo laiko slampinėti po miestą ir fotografuoti. Dabar taip nebebūna. Tad man ši paroda yra ne tiek apie fotografijos meną ar Paryžių, kiek apie prarastą lėtumą, svajojimą būnant kažkur „tarp“. Muziejaus salėse stovėjo tokio buvimo simboliai – paryžietiškų kavinių staliukai. Jų metalinis ažūras jau parūdijęs. Ant kėdės atkaltės – tikras Budraičio Paryžiuje anuomet vilkėtas paltas, beretė ir planšetė, atpažįstami sovietinio inteligento atributai, tampantys fetišais. Atrodo, jų savininkas tik trumpam nuėjo – tuoj sugrįš ir eis toliau patirti miesto. Jo kūnišką buvimą čia, parodoje, patvirtina stendas su tuomet naudotu fotoaparatu, knygomis ir plokštelėmis. Viena sukasi ant patefono, dainuoja Edith Piaf ir burtai suveikia: esu ten, bastausi po Paryžių aname laike.







