Įtraukianti kūryba

Kęstutis Grigaliūnas man yra vienas tų autorių, kurio kūrybos įvairovė ir meno principai visada yra aktualūs, savalaikiai ir neabejotinai patrauklūs. Dažnai matydama jo pavardę viename ar kitame kultūros renginių kontekste suvokiu tai kaip kokybės garantą – juk šis menininkas yra itin atsakingas ir reiklus.

Šįkart „Žaidimų galerijoje“ pristatomi Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Kęstučio Grigaliūno kūriniai yra specialiai sukurti šiai parodai bendradarbiaujant su Dailininkų sąjungos galerija, kuri pradeda naują edukacinių parodų ciklą. Visus meistriškai sukurtus eksponatus privalu liesti – sakyčiau, taip įmanoma tiesiogiai pajusti menininko rankų šilumą, o kartu ir pačiam tapti kūrėju. Manau, ši gyva meno „pokšto ir žaidimo“ iliustracija yra neįkainojama proga nors valandėlei vėl pabūti vaiku, ypač laukiant kalėdinių stebuklų...

Tai, kad mėgstame žaisti ir esame šventiškai nusiteikę, paliudijo ir „Žaidimų galerijos“ atidarymas. Susirinkusieji, pamiršę oficialias kalbas, puolė entuziastingai čiupinėti ir graibyti eksponatus: iš spalvotų medinių detalių dėlioti stilizuotus „Vytauto Didžiojo“, „Šikšnosparnio“, „Beždžionės“ bei „Britvos“ (motociklo) atvaizdus; rinktis magnetukus su senojo Vilniaus vaizdais ir rašyti žinomas miesto istorijas; sukti mechaninių žaislų rankenėles ir juoktis iš netikėtų kinetinių atradimų; magnetinėse lentose komponuoti siurrealistinius koliažus iš žurnalinių iškarpų; bandyti autorinius antspaudus su užrašais, piešiniais, magiškais skaičiais ir kurti autentiškus atvirukus.

Parengtas parodos scenarijus (vaikams, moksleiviams ir šeimoms organizuojami papildomi edukaciniai užsiėmimai) dabar man leidžia susikurti savo veiksmų planą ir jį pražaisti gretinant su dominuojančiomis Kęstučio Grigaliūno kūrybos kryptimis.

Pirmas veiksmas – dėlionė. Iškart prisimenu „senuosius“ Kęstučio Grigaliūno pjaustinius, kurie turi glaudžių sąsajų su grafiko ankstyvaisiais medžio raižiniais. Be abejo, pirmieji Kęstučio Grigaliūno pabandymai „fliuksuoti“ susiję su naujomis meno formomis ir jų sklaida XX a. 9–10-ojo dešimtmečių sandūroje, ypač Kauno (gimtasis Jurgio Mačiūno miestas) meninėje aplinkoje. Mano manymu, tai ir autoriui artimų teoretikų – rašytojo (tuomet dar ir menotyrininko) Herkaus Kunčiaus, ir postmodernistinių meno formų viešinimu bei edukacija iki šiol besirūpinančios dailėtyrininkės Violetos Jasevičiūtės – paskata ir nuopelnas. Demokratiška „meno visiems“ idėja vėl aktuali šiandien, ypač tuštėjant dailės muziejų ir galerijų salėms. Tad Dailininkų sąjungos galerijos, kuriai vadovauja dailėtyrininkė Kotryna Džilavjan, iniciatyva tęsti Kauno menines tradicijas ir Vilniuje suformuoti edukacinių parodų ciklą yra dėsninga tiek dabartinei meno edukacijos bangai suintensyvėjus, tiek Kęstučio Grigaliūno kūrybos paralelių kontekstuose.

Antras veiksmas – „Ar pažįsti Vilnių?“. Senojo Vilniaus vaizdai ant magnetukų ir menininko siūlymas užrašyti miesto istoriją ar padavimą man primena vienoje jo „Vaizdo archyvų“ parodoje pritaikytą principą. Visi puikiai žinome, jog paskutinį dešimtmetį Kęstutis Grigaliūnas labai atsidavęs, nuosekliai plėtojo savo meninį tyrimą, skirtą tautos tremties istorijai. Archyvarai manė, kad jis yra tyrinėjimo aistros apimtas mokslininkas istorikas, kasdien po kelias valandas praleisdavęs prie tremtinių bylų, dar niekieno iki šiol nejudintų. Meno aplinkos žmonės kasmet nuosekliai šio Kęstučio Grigaliūno tyrimo inspiruotose parodose ir knygų pristatymuose tyliai sau pamąstydavo, kaip menininkas, nuoširdžiai ir atvirai „įsijausdamas“ į savastimi tampančias kitų istorijas, dar neišprotėjo, juk tokiems karo laikų ir pokario tragiškų įvykių apmąstymams tarsi nematyti pabaigos.

Manau, išlaikyti kūrybinę ir psichologinę pusiausvyrą Kęstučiui Grigaliūnui visada padėjo dvi jo meno paralelės, savotiški kūrybos bėgiai – istorine dokumentika grindžiami projektai ir žaismingos neopopmeno bei Fluxus stilistinės interpretacijos. Ši dualistinė įtampa, mano manymu, ir yra varomoji Grigaliūno kūrybos jėga.

Trečias veiksmas – mechaniniai žaislai. Nors šios rūšies Kęstučio Grigaliūno kūrinių esu mačiusi mažiau, galėčiau juos priskirti prie judančios erdvinių pjaustytų objektų variacijos. Vaizdo kaita čia išgaunama mechaniškai judinant žaislo detalę – iš tikrųjų šie „medinukai“ man asocijuojasi tiek su senaisiais liaudies žaislais, tiek su „Šėpos“ teatro elementais, turiu galvoje „Pasiutpolkę“ su besisukaliojančiomis pasaulio politinių lyderių galvomis. Puiki proga čia konstatuoti ne tik Kęstučio Grigaliūno polinkį eksperimentuoti, bet ir prisiminti kitus „judančius“ jo kūrinius, o ypač konceptualaus pašto meno pradžią.

Ketvirtas veiksmas – „Pasidaryk pats“. Šįsyk beveik prieš šešiolika metų pradėtos koliažinės pjaustinių dėžutės ir spaudinių šilkografiniai atspaudai perauga į galimybę kiekvienam parodos lankytojui susidėlioti magnetinėje lentoje savąją fantastinių vaizdinių kompoziciją. Kita vertus, visi „Žaidimų galerijoje“ Kęstučio Grigaliūno sukurti ir eksponuojami objektai galėtų būti puikus pretekstas muziejine edukacija besidominčioms institucijoms praturtinti ar universaliai papildyti esamas ar būsimas mokomąsias erdves. Turime intriguojantį atvirkštinį procesą – ne konkrečiai muziejinei ekspozicijai užsakytus objektus, o meno kūrinius, iš anksto tampančius universalia pagalbine priemone edukatoriams.

Penktas žingsnis – antspaudų stalas. Tai dar 2006 m. ŠMC ir 40-ojoje Kelno menų mugėje eksponuoto originalo mažesnioji versija. Vertinčiau ją kaip puikų menininko ir publikos kūrybinio bendradarbiavimo pavyzdį.  Kęstučio Grigaliūno sukurti antspaudai turi jo kūrybai būdingos retro dvasios, primenančios senosios reklamos elementus – atvaizdus, užrašus, skaičius. Be to, popieriaus lakšte bandant spausti ir gretinti skirtingus piešinius atsiranda ženkliškų paslėptos ironijos užuominų, kurios neišvengiamai lydi daugumą vėlyvųjų Kęstučio Grigaliūno atspaudų ir paveikslų.

Akivaizdu, kad „Žaidimų galerijoje“ Kęstutis Grigaliūnas ir yra didysis edukatorius, kur jo sukurti eksponatai padiktuoja kūrybinių veiklų įvairovę. Ši Dailininkų sąjungos galerijos iniciatyva, manau, aktualizuoja šiandieninį kultūros edukacijos ir meno kūrinių pažinimo poreikį, kad galų gale užmirštume XX a. pradžios modernistų konstatuotą muziejų ir dailės galerijų „kapinyną“.

Paroda veikia iki gruodžio 10 d.

Dailininkų sąjungos galerija (Vokiečių g. 2, Vilnius)

Dirba pirmadieniais–šeštadieniais 10–18 val., sekmadieniais 10–16 val.