Projektų erdvėje „Sodų 4“
Nuo Sausio 12 d. sostinės projektų erdvėje „Sodų 4“ bus galima apžiūrėti menininko Tomo Martišauskio personalinę parodą „Pievų spėlionės“, siūlančią jungčių tarp mitologinio laiko ir skaitmeninės dabarties.
Statiška parodos kelionė suteikia galimybę suklupti užkliuvus už informacijos medžiagiškumo ir jos plastikos, už gigantiškosios nematomybės mikroskopiškumo, erdviškojo telebūvio, vietų bei beprasmybės sutelkties, re–animuotų mitų, materijos. Iliustratyvumas čia tampa pagrindine parodos sąlyga, aplinkybe, prasmine struktūra, o instaliacija atveria daugiaprasmį Prometėjo mito fenomeną, užpildytą įvairiaplane objektų kalba.
„...Šviesos priežastingumas yra perdėm svarbus. Monitorių fotonų šauksme slypi vitališkos traukos žavesys. Jo bekompromisis siekis yra būti aklai sekamu. Kelrodė žvaigždė likimo horoskope, kurios seniai jau nebėra, tik likęs jos šviesos pluoštas vis sklinda kaip senas liudijimas. Plačiausias spektras nuo nanometro iki megavato sutilpti pačiam ir savo prasmei sutalpinti. Klajonė tarp žalio–violetinio talpina ir įterpia srautus į duomenų tinklainę per trumpesnį laiką nei akimirksnis. Nuo tamsiosios mėnulio pusės iki Redlėjaus Skoto, nuo google gatvės vagystės, suplanuotos programinės įrangos iki heterotopijų. Nuo atsitiktinių susitikimų iki sandorių Maroko meteoritų rinkoje, nuo binominio būdvardžio iki robotizuoto piešinio, nuo Prometėjiškos šviesos iki Arduino mikrokontrolerio. Nuo mito iki metodo.“
Tomas Martišauskis (g. 1977) šiuo metu studijuoja meno doktorantūrą Vilniaus dailės akademijoje, kur anksčiau yra baigęs skulptūros studijas. Nuo 2000–ųjų aktyviai dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje.
Paroda veiks 2017 m. sausio 12–28 d., trečiadieniais–penktadieniais nuo 16 iki 20 val., arba ją galima aplankyti susitarus telefonu +37062689230. Parodos atidarymas 2017 m. sausio 11 d., trečiadienį, 18 val.
Pagrindiniai parodos rėmėjai – Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, parodos organizatorius – Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga.
Projektų erdvė „Sodų 4“
Sodų g. 4, Vilnius
www.letmekoo.lt/sodu-4
Eglės Ridikaitės paroda „Atėjai, pamatei, išėjai: kultūringos grindys“ VDA parodų salėse „Titanikas“
Per Eglės Ridikaitės parodos atidarymą juokavom, kad 2016-ieji buvo grindų metai, bent jau „Titanikui“. Pirmo aukšto sales betonu užliejo Eglė Grėbliauskaitė, antrame liko tos pačios plytelės, bet oi kaip jos pasikeitė, kai Ridikaitė ant sienų iškabino Vilniaus grindis (kuratorė Vilma Mačianskaitė). Žinoma, ne pačias grindis, o jas vaizduojančias drobes. Ir ne bet kokias, o gražias arba, kaip pati Eglė įvardijo parodos pavadinime, „kultūringas“ grindis, laiptinėse išklotas XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, šiek tiek daugiau nei prieš šimtą metų. Tuomet kaip tik ir išpopuliarėjo mozaikinės grindys. Jos buvo ir antikinės Romos prisiminimas, ir modernizacijos pasekmė.
Apie tai galima pasiskaityti Dalios Klajumienės knygoje „Vilniaus gyvenamųjų namų interjerų dekoro elementai: nuo klasicizmo iki moderno“ (VDA, 2015). Mokslininkė ir menininkė vaikščiojo po laiptines tuo pat metu, dalijosi radiniais. Knygoje grindų skyrius – paskutinis. Kaip pripažįsta knygos autorė, grindis iki šiol mažai kam rūpėjo tyrinėti, nors kaip tik jos dažnai nulemdavo ir kitus puošybos elementus. Iš tiesų grožėdamiesi pastatais žiūrime į viršų, akimis iščiupinėjame langų formas ir stiuko lipdinius, įsimename siluetus, o į grindis užmetame akį tik tada, kai reikia nusivalyti kojas, ar už ko nors užkliuvę. Beje, Klajumienės knygoje radau šiuo požiūriu intriguojančią citatą – XIX a. prancūzų menotyrininko Henry Havardo rekomendacijas renkantis grindų ornamentiką: „Pagaliau, sveikas protas reikalauja, kad [grindų] piešinys būtų plokščias, tai yra, kad atrodytų kaip vientisas paviršius, o ne imituotų kubus arba iškilimus, kaip kartais nutinka. Iš tiesų, nėra nieko nemalonesnio, kaip statyti koją ant akivaizdžių nelygumų, kurie jus sužeistų, ir jūs rizikuotumėte parkristi, nors jie [nelygumai] tebūtų nevykęs ir kvailas melas.“ (p. 531) Taigi net puošniausios grindys turi būti padarytos taip, kad galėtum eiti į jas nekreipdamas dėmesio. Ir vis dėlto...








Talino grafikos trienalės istorija pristatoma galerijoje „Kairė–dešinė“
Talino grafikos trienalė pirmą kartą surengta 1968 m. kaip bendra Estijos, Lietuvos ir Latvijos paroda – trijų nacionalinių dalių svarba nesumenko ištisus keturis dešimtmečius. Trienalė įvyko praėjus dvejiems metams po Krokuvos bienalės, ir šių dviejų renginių ryšys išliko iki XX a. pabaigos. Pirmoji paroda Taline buvo pavadinta „Modernybė ir grafikos forma“, tačiau šis pažangos siekį išreiškiantis pavadinimas iš tikrųjų buvo veikiau puošybos detalė. Paskui buvo ilga pertrauka, ir tik 1992-ųjų trienalė bei nuo 1998 m. rengtos parodos pradėjo su konkrečia tema siejamo pavadinimo tradiciją. Pasak Estijos meno kritikų, pirmosios sovietmečio trienalės buvo ieškojimų ir augimo etapas.
Dalyvaujančių šalių grafikos mokyklų ir jų lygio skirtumai išryškėjo jau per pirmąją trienalę, vis dėlto jos atgarsiai apsiribojo spontaniškais nuomonių susidūrimais. Tačiau jau 1972-aisiais vykusioje 2-ojoje trienalėje estų kritikai atkreipė dėmesį į Baltijos šalių grafikos mokyklų skirtybes. Iš to meto spaudos gerai matyti, kaip buvo traktuojamas šis klausimas. Polemiką tarp dalyvių kurstė perdėtas Estijos grafikų domėjimasis techniniu tobulumu ir „simbolio idėjos įtakojama vizualia raiška, aiškumo stokojančiais, sudėtingais grafiniais vaizdais“. Estijos kritikų ginamiems vaizdams ir metaforoms netrūko išmonės, jais buvo siekiama perteikti įvairius žmogiškosios patirties nulemtus požiūrius.
Keramikos paviljonas Panevėžyje
Panevėžio tarptautiniai keramikos simpoziumai pradėti rengti 1989 metais. Iki 2002-ųjų jie vyko kasmet, vėliau – kas dvejus metus. Kiekvieno simpoziumo kataloge skaičiai vis didėja. Dabar, įvykus 21 simpoziumui, kolekciją sudaro daugiau nei 600 kūrinių, sukurtų 163 menininkų iš 35 valstybių. Nuo pat pirmųjų simpoziumų, sparčiai kaupiantis kolekcijai, planuota statyti atskirą pastatą nuolatinei keramikos ekspozicijai. Šnekant kiek sarkastiškai, vietoje bent jau kokio 20-mečio, praėjusių metų gruodį šventėme pirmąjį pagaliau atidaryto Keramikos paviljono gimtadienį. Šia svarbia, nors ir maža proga norisi bent trumpai apžvelgti esamą kolekciją ir pristatyti naujus kūrinius.
Panevėžio tarptautinių keramikos simpoziumų techninė bazė (tvirtas šamoto molis, didžiulė krosnis, aukšta degimo temperatūra ir kt.) traukte traukė keramikos pasaulyje garsias užsienio pavardes (Philipas Cornelius, Makoto Hatori, Giancarlo Scapinas ir daugelis kitų) ir geriau ar mažiau žinomus lietuvius. Kolekcijoje galime pamatyti keramikų Audriaus Janušonio, Hilberto Jatkevičiaus Arūno Gedmino kūrybinio kelio pradžią. Janušonis, dalyvavęs simpoziume 1996, 2002 ir 2014 m., sukūrė visiškai skirtingos stilistikos darbų. Jo „Fontanų“ serija (1996) pasižymi architektūriškumu, dideliais gabaritais, natūralistiškomis formomis. Tik lengvas ironijos prieskonis leidžia suprasti, jog kūriniai „Pašerk papūgą“ (2014) ar „Ji taip ir nesuprato, tai buvo didelis priekalas ar mažas arklys“ (2014) sukurti to paties keramiko. Vėlesni kupini ironijos, kurią sustiprina pasitelktos ready-made detalės.








Sausio 5 d., 17 val. VDA parodų salėse „Titanikas“ (Maironio g. 3, I aukštas) atidaroma Kęstučio Vasiliūno personalinė grafikos paroda „Memento Mori“.
Memento Mori! Pakalbėkime apie mirtį, nebijokime apie tai pasikalbėti. Bijome, nepatogu, nemalonu, užsimiršome savo tuštybėse paskendusioje kasdienybėje?
Kęstutis Vasiliūnas nebijo kalbėti apie mirtį, nebijo kalbėti, paversdamas ją įpaveikslinta ikona, atpažįstamu, nuo XV a. pasikartojančiai vaizduojamu Danse Macabre pavidalu arba pakviesdamas sudalyvauti ne iškart arba iškart, perskaitomose alegorijose.
Gruodžio 29 d. (ketvirtadienį) 17.30 val. „Prospekto“ fotografijos galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) atidaroma fotografijos konkurso paroda „Debiutas“.
Pirmą kartą tokia jaunųjų fotografų paroda buvo surengta 1976 metais. Joje ir vėlesnėse parodose savo darbus pirmąkart eksponavo ir dabar fotografijos pasaulyje vis dar besireiškiantys Romualdas Požerskis, Raimundas Paknys, Violeta Bubelyte, Algirdas Šeškus, Gintautas Trimakas, Vytautas Stanionis, Aleksandras Ostašenkovas ir kt. Iki 1988 metų buvo surengtos septynios jaunųjų fotografų parodos. Po pertraukos 2010 metais jos vėl pradėtos organizuoti kas dveji metai, renkant geriausių fotografijų autorius.
Šių metų parodos dalyviai bei konkurso laimėtojai: Valentyn Odnoviun (I vieta), Inga Navickaitė (II vieta), Guilherme Bergamini (III vieta), Lukas Šiupšinskas, Eglė Strackaitė-Kalendra, Domantas Pipas, Vidmantas Minkštimas, Eimis Šeršniovas, Aurelija Karaliūnaitė, Justas Gulbinovičius.
Būtų galima teigti, kad pastaruoju metu Vilniaus kultūriniame gyvenime pasitaikė itin gausu „grindų projektų“. Vieni grindis liejo betonu, kiti – priešingai, tą betoną šalino ir ieškojo senųjų grindų. Tuo tarpu Eglė Ridikaitė jokių „reikšmingų“ asmeninių intervencijų nedaro, o nuolankiai, beveik nenukrypdama nuo realybės fiksuoja „kultūringas“ Vilniaus grindis. Būtent iš šių kruopščių ir realistiškų grindų atvaizdų ir susideda kolekcija „Kultūringos grindys“ (“Atėjai, pamatei, išėjai: kultūringos grindys“ ekspozicija VDA „Titanike“), kurios tęsinys – darbas „Pas Severiją“ – yra eksponuojamas VDA Tekstilės galerijoje „Artifex“.
2015 m. rudenį būtent šioje galerijoje buvo pakeistos grindys, atvaizduotos Eglės Ridikaitės darbe. Prieš tai buvusios, 2008 metais įrengtos ir itin netinkamos ekspozicijoms bei savo spalviniu intensyvumu eksponatus užgoždavusios ryškiai rusvos grindų plytelės buvo užpiltos madingu pilko atspalvio betonu. 2015 metais autorė kaip tik tapė savo „Kultūringų grindų“ kolekciją ir pasisiūlė galerijos grindis prieš užliejant įamžinti. Visiškai neseno Eglės Grėbliauskaitės kūrinio „Naujos, geros grindys „Titanikui“ (2016 m.) istorija iš pirmo žvilgsnio labai panaši, o šiandieniniame kontekste „Artifex“ grindų atvaizdas galėtų net būti klaidingai suprastas kaip replika E. Grėbliauskaitės projektui. Tačiau „Artifex‘o“ atvejis įvyko metais anksčiau.
Rašau lėktuve, virš debesų. Jo triumai, daiktadėžės virš galvų ir krepšiai po kėdėmis prikimšti dovanų. Kas netelpa – keleivių paltų kišenėse. Visi čia supakuoti žmonės naršė parduotuves, ėmė, čiupinėjo, apžiūrinėjo, uostė daiktus, kurių šiaip nepastebėtų, vertino: o gal? Gal šitie žiūronai nustebins tavo tetą, kuri jaunystėje žiūrėdavo į žvaigždes, o dabar temato pinigus ir tabletes? O šitas žaidimas „Hario Poterio“ žinovams – gal jis patiks tavo sūnėnui? Jau matai, kaip jis juokdamasis skaito klausimus, jau imi ir... padedi atgal. Jie nė neįsivaizduoja, kad visas septynias knygas galima perskaityti daugiau nei septynis kartus. Sūnėnui čia nebus ką veikti. Ir taip – nuo vieno daikto prie kito. Mėgini išsigalvoti poreikį, sugeneruoti kito svajonę iš padrikų prisiminimų ir nuogirdų.
Pro langą spoksodama į lėtai slenkančią debesų plynę prisimenu pirmąsias Kalėdų dovanas, tėvų sumedžiotas tuščiose parduotuvėse: krypuojantį ančiuką, kaladėles, plastmasinį kosmonautą. Kiekvienas daiktas būdavo įvykis. Ypač delno dydžio šuniukas juodu kailiuku. Spintoje jam įrengiau namelį ir kambarys tapo mišku, kuriame gyveno iš kankorėžių padaryti ežiai ir raganos. Visai žiemai pakako nuotykių.
Kas įsiminė 2016-aisiais?
Tradiciškai kvietėme dailės kritikus, filosofus, kuratorius, menininkus pasidalinti įspūdžiais apie besibaigiančius metus. Klausėme, kas labiausiai įsiminė: 1) įvykiai; 2) asmenybės; 3) tekstai.


