7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

„Monolitinės“ draugystės istorijos

Akvilės Misevičiūtės (Magicdust) ir Antano Dubros (Stryts) paroda „Konfeti logika“ galerijoje „Sodų 4“

Aleksandra Fominaitė
Nr. 40 (1192), 2016-12-09
Tarp disciplinų Dailė
Antanas Dubra (Stryts), „Uncle Ben“. 2016 m. A. Fominaitės nuotr.
Antanas Dubra (Stryts), „Uncle Ben“. 2016 m. A. Fominaitės nuotr.

Apžiūrint Tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos galerijoje surengtoje parodoje „Konfeti logika“ eksponuotus grafikų Akvilės Misevičiutės (Magicdust) ir Antano Dubros (Stryts) darbus pirmiausiai išryškėja paauglystė, „gariūnmetis“, daugiakultūriškumas. Autoriams šis laikotarpis sutapo su paauglyste ir tiesiogiai: abu gimę 1987 m., šiuo metu, matyt, daugiau ar mažiau išgyvena tarpsnį, kai jaučiama „nostalgija viskam“ (iš parodos aprašymo). Su „gariūnmečio“, kurį tik pastaruoju metu pradėta reflektuoti kaip unikalų lietuvių kultūros reiškinį, realijomis čia susiję ir estetika, ir siužetai, ir jų pasakojamose istorijose tvyranti nestabilumo, užslėptų pavojų, visuotinio nepasitikėjimo kupina atmosfera, kurioje, kaip ir visur, gyvuoja kažkas mielo ir „savo“. Dabar juokinga prisiminti, kokį emocinį krūvį – beribę pašaipą, nuostabą ir pasibjaurėjimą – tuo metu tūlam Lietuvos piliečiui turėjo patys žodžiai „menininkas“ ar „prie meno“. Juk, kaip sako rašytojas Andrius Jakučiūnas, „ta epocha su neregėtu atkaklumu negimdė meninių vaizdinių, pripažino tik drumstą, šiukšliną, ant baltų plastikinių kojelių siūbuojančią tikrovę, papuoštą dirbtinėmis gėlėmis; ją galėjai patirti tik savo kailiu, urloms pastojus kelią arba pačiam „prisiknisus“ prie kokių geltonsnapių. Gariūnmetis buvo viltis, bet ne tiesa.“ („Dėmesio – visai užmiršta sena“, http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2010-11-29-andrius-jakuciunas-demesio-visai-uzmirsta-sena/53791). Taip pat ir visam 10-ajam dešimtmečiui būdinga svaiginanti laisvė, aibė iliuzijų, seniai svajoto ribų peržengimo, gausių, nereglamentuotų raiškos galimybių suteiktas entuziazmas. Ta laisvė, kurios šiandien pasigendama, kai socialinė nelygybė bado akis, bet apsimetama, kad viskas gražu, nes „pozityvaus mąstymo“ virusu užsikrėtė net politikai, skatinantys besipiktinančius „tiesiog daugiau šypsotis“, o medijose, atrodo, nėra svarbesnės temos nei „sveikas“ maistas. Beribės individo laisvės, jo maišto prieš nepasitenkinimą sukeliančią tikrovę, iliuzijų atsikratymo, kovos už teisybę ir savo vertybes temos organiškai sujungia paauglystę kaip asmens ir „gariūnmetį“ kaip ištisos šalies raidos istoriją.

 

Ji jau pamažu skinasi kelią į literatūrą: pasirodė ir specialiai jai skirtas šiauliečių žargonu Rimanto Kmitos parašytas romanas „Pietinia Kronikas“. Paroda natūraliai užpildo šią nišą vizualiųjų menų srityse: kol dviveidžiai suaugusieji toliau „suka verslus“, propaguoja iliuzines vertybes ir vaizduojasi viską kontroliuojantys, iš tiesų paskendę melagystėse ir klišėse, jų elgesio sąlygotų „aštrių pojūčių“ laikotarpiu brendusių paauglių karta tiesiai šviesiai rodo jo vaizdinius, objektus, artefaktus, kupinus subtiliai užmaskuoto nepasitenkinimo, kritikos ir karčios lyg kava ironijos. Tos mąstymo, elgesio, viešosios retorikos transformavimosi eros baisumai ir neteisybės drąsiai ir atvirai demonstruojami per tikrų jausmų ir itin asmeniškų išgyvenimų prizmę: subtiliai, neįkyriai dramatiškais vaizdiniais, o kartais ir „nepadoriais“ gestais (Antanas Dubra, „Uncle Ben“). Taip skelbiama mentalinė nepriklausomybė nuo primetamų mąstymo klišių ir elgesio modelių, aniems laikams įprastus reiškinius žaismingai dekonstruojant šiandienos kasdienybės kontekste (Akvilė Magicdust, „Pain Is Pain“, „Burial“).

 

Ir konceptualiai, ir techniškai kūriniai tęsia 2014 m. kultūros baro „Kablys“ svečių namuose surengtos parodos „Monolitas“, kurioje dalyvavusi Magicdust prisidėjo ir prie manifesto kūrimo, tradicijas: vaizduoti autentišką savo išgyvenimų aplinką, susikuriant joje nuosavą „žaidimą“, kad pasišaipytų iš aplinkos konformizmo, nuo jos atsiribotų tvirtai laikydamasi asmeninių principų ir nepriklausomybės nuo primetamų taisyklių ir stereotipų. Atrodo, tie gudrūs „Monolito“ pasaulio vaikai perėjo iš kiemo žaidimų aikštelės į platesnį matymo ir raiškos lauką, išaugę į tiek pat nuoširdžius ir sarkastiškus idealistus paauglius. Šalia besąlygiškos ištikimybės draugams, čia atsiranda ir naujų svarbių aplinkos „jaukinimosi“ aspektų: žaidžiama ne tik su vaizdais ir daiktais, bet ir su žodžiais, apsvarstomi besiformuojančiai asmenybei nauji dalykai – slaptumas ir viešinimas, depresyvumas, demonizavimas, mobilumas, suglobalėjusio pasaulio dovanojamas atvirumas tolimoms kultūroms ir istorijoms... Vizualiai ir materialiai vėlgi susikuriama nuosava visata – pilna nepagražintų, žiaurokų, stipriai išgyvenamų istorijų, emocingų praradimų ir atradimų, iracionalumo ir magijos, tyrų teisybės paieškų, bet ir sąmoningos agresijos. Parodą tinkamiausiai įvertintų autorių kartos ar kiek vyresni žiūrovai, kitiems gali prireikti nemažai papildomų paaiškinimų: kūrinių žinutėms iššifruoti reikia ne tik puikios atminties ir emocinio intelekto, bet ir aukšto lygio anglų kalbos žinių.

 

Autoriai intensyviai dirba ir tarptautinėje erdvėje, keliauja po meno festivalius, tad mąstyti angliškai jiems nėra kažkas ypatingo. Pavadinimai žymi asmeniškai jiems svarbius reiškinius, nuorodas į 10-ojo dešimtmečio muzikos, kino, technologinės pažangos aktualijas – kapitalistinės civilizacijos paveldą, kad ir ne visada itin kultūringai perimtą (pamačius parodos aprašyme „Wu-tang-clan“, prieš akis iškyla grafičiais ir tagais išmarginti daugiabučių kiemai), kitų žaidimų interpretacijas („Storms“, „World Cup“), kasdienes klišes („Less Drama, Please“) ir entuziastingus, hipiškus šūkius („I love you Earth people“). Angliškoms frazėms suteikiamos naujos prasmės, netikėtai sujungiant ar kiek perkuriant įprastus ar panašiai skambančius žodžius – tai neišsemiamas kūrybos šaltinis, ypač vartojantiems šiuolaikinių technologijų išpopuliarintus slengus ir žargoną. Pavyzdžiui, daywalker susijęs su „Blade“ kino serialu apie vampyrus, „Pietų parko“ serija apie kovą su rausvaplaukiais, ir tik iš kito tokio pat pavadinimo kūrinio (lėlės) supranti, kad vis dėlto kalbama apie vampyrus, popkultūroje įkūnijančius „blogį“. Drake – galbūt asmeniškai autoriui svarbaus reperio, debiutinį albumą išleidusio jau gerokai po 10-ojo dešimtmečio, slapyvardis, bet drake reiškia ir „antiną“, ir „vienadienę muselę“ (naudojamą masalui), o slengu – „žiauriai kietas“, „labai įspūdingas“, „jėgiškas“.

 

Čia žiūrovui nepataikaujama prisiderinant prie numanomų jo jausenų ir žinių lygio, niekas nesupaprastinama, o ir atlikimo kokybė vertintina labai lietuvišku pasakymu „kaip sau“ – į „savų“ ratą įtraukiant visus, kuriems artimas toks pasaulio matymas ir vertybinės nuostatos. Labai kruopščiai viskas padaryta ir apgalvota, iki tokios, rodos, „smulkmenos“ kaip lapelis su užrašu „Nešerti voro“ ant instaliacijos – be jo viskas atrodytų tarsi „nerimta“, o šiuo sakiniu žiūrovas, regis, įleidžiamas į gudrų, daugiasluoksnį, ne visada malonų žaidimą. Ypač smagu jį žaisti anglų kalbos specialistams, „Google“ naršytojams ir šiaip mėgėjams „blusinėtis“.

 

Magicdust seriją apibūdina kūrinio „Live More“ („Daugiau gyvenk“) „šūkis“ „Live More Think Less“ („Mažiau mąstyk, daugiau gyvenk“). „Gyvenk“ reiškia – priimk, jausk visus savo jausmus ir išgyvenimus, kad ir kokie „nejaukūs“ jie būtų, vertink juos, nes jie tavo. Miniatiūrinėmis vaivorykštėmis trykštantis pasaulis įsižiūrėjus yra gana rūstus ir žiaurus. Jame aršiai maištaujama prieš socialines normas ir klišes, kovojama už nepriklausomybę ir teisybę viešoje erdvėje, įsitvirtinama kitų „nepatogumo“ sąskaita. Tai netrukdo kovai gyventi tarsi svajose: ant stogų auga krūmai, narsusis šuo riedlentininkas atsipalaidavęs lekia per bedugnę. Neatlaikiusi kovos, lūžta jos priemonė, riedlentė, tarsi skatindama ieškoti mažiau agresyvių būdų pareikšti apie save, fiziškai ir emociškai susiduriant su realybės rūstumu. Dėl to paaugliškai utopiškas, idealistiškas, tyras pasaulio matymas kenčia – verkia vienaragiai, nepavyksta tradiciškais, materialiais būdais įrodyti savo jausmų rimtumo; „I’d like to buy you something...“ primena Martos Vosyliūtės piešto filmo „Humanitarės gyvenimas ir mirtis“ (2015) epizodą, kur, tarp kita ko, kalbama apie tėvų nesugebėjimą rodyti meilę ir dėmesį savo vaikams kitaip nei perkant jiems daiktus ir gaminant maistą.

 

Visišką atvirumą patyrimams, pasirengimą rizikai ir įtampai rodo ir Dubros tapytas paveikslas „I want to bealive“ („Noriu būt gyvas“ arba „Noriu tikėt“) – tai irgi skamba kaip asmeninis credo ar manifestas. Pastaruoju metu skraidymu besidomintis menininkas čia „perstūmia“ vos vieną raidę! Ore pakibęs skrajojantis objektas a là TV bokšto apžvalgos aikštelė, keli mėnuliai danguje, suponuojantys kosmoso platybes ir ateivius, juodas automobilis ir užrašas-subtitras hieroglifais – tarsi kadras iš „gariūninių“ vaizdajuosčių apie slaptas operacijas kur nors Azijos didmiesčiuose. Vyksta mistinių, nematomų veikėjų susitikimas ar net persekiojimas. Daug erdvės ir žvilgsniui, ir vaizduotei, o žodžiai kviečia pasileisti į šį nuotykį kartu – jautiesi svarbaus įvykio liudytojas. Taip pat believe galima susieti ir su autoriaus saviverte, kurią rodo solidus rėmas, be alive – su kūrinio komercinės sėkmės svarba. Sujungęs tikėjimą ir gyvumą į vieną žodį atrandi ir egzistencinę potekstę: žmogus (psichologiškai) gyvas tol, kol tiki savimi, savo jėgomis, teise daryti savaip, irgi aktualia paauglystėje.

 

Kaip ir „Monolito“ dalyviams, autoriams svarbu pareikšti: kad ir kokį pasaulį sukūrė tie netikę suaugusieji – štai mūsų pačių gyvenimas, čia tik mes sprendžiame, kaip ką suvokti. Kad ir kokias psichologines traumas palieka sunkmečiai ir augimas, su jomis savais būdais sugyvenama, susitaikoma, juk jaučiama „nostalgija viskam“ – ir nejaukumu sukrečiančioms patirtims. „Emocijas į spalvas konvertuojančios“ Akvilės darbuose ypač ryškus neofovizmas, kūrybiškai perkuriant tikrovę, užuot tiksliai ją atspindėjus, būdingas ir visai parodai. Iš pažiūros iracionalios, chaotiškos kompozicijos yra labai apgalvotos, net smulkiausi jų elementai išdėlioti nepajudinama tvarka. Frazė „Konfeti logika“ gariūnmečio ir paauglystės kontekste asocijuojasi su netikėtumo, šventės pojūčiu, siekiu pasirodyti, nustebinti, su blykstelėjusios iliuzijos sukeltu džiaugsmu – iššovus tauškutį, vos po kelių akimirkų „šventė“ nusėda ant grindų šiukšlėmis, kurias teks sutvarkyti.

 

Tai blaivus žvilgsnis pro butaforinius dūmus į 10-ajame dešimtmetyje užgimusią nepažintą, kapitalizmu paremtą civilizaciją naiviu, nepripratusiu „laukinio“ suaugėlio žvilgsniu, perkuriant ir iškreipiant ją iki absurdiškumo. Taip netiesiogiai kritikuojamas „laukinis kapitalizmas“ – „laukinių žvėrių“ (pranc. les fauves – iš jo kilęs fovizmas), su civilizacija neapsipratusių „gamtos vaikų“ požiūriu: „pradžioj buvo smalsu, o tada pamatėm, kad jūsų pasididžiavimo objektai nekaltųjų krauju aplaistyti“ („Morning Coffee“, „Limit Less“). Suaugusieji budriai stebi ir reguliuoja vaikų žaidimus, bet pačių jų žaidimai nepalyginamai labiau „neteisėti“ ir žiaurūs – tai tampa impulsu protestuoti.

 

Žaidžiama ir su gamta: kuriant mistiškus kraštovaizdžius, gamtos medžiagas „pritaikant“ kuriamam pasauliui, kur, atrodo, viskas turi gyvą, sudėtingą istoriją. Tai primena magišką matymą, viską aplinkui personifikuojantį. Per jį stebima ne tik pažįstama, tik teoriškai „sava“, bet ir nesaugi erdvė, kur šmėsčioja Dubros sukurtas personažas – irzlų kaimyną primenantis „Daywalker cucumber“ („Vampyras-agurkas“) senovišku „inteligento“ lietpalčiu ir zombio žvilgsniu, kabo Magicdust šokdynės nepatenkintais (gal ir dėl ekologijos problemų) gyvūnų snukiais, šnypščia visur slypinčius pavojus ir įtampą simbolizuojančios gyvatės. Anot Kęstučio Navako, iš to laikotarpio „išvada viena: niekas nežinojo, kaip į ką reaguoti ir kaip su kuo elgtis. Tai viena gariūnmečio ypatybių.“ Vieni kitus viešojoje erdvėje stebi (nors ir apsimeta ignoruojantys) gariūnmečiu iškilusių „subkultūrų“ atstovai urbanistinio geto oazėje, kur vyksta jų uždaras gyvenimas. Stebi ir neturintieji akių, ypač Dubros personažas: žmogus-kalnas, beveidė „viršūnė“ žmogišku išpuoselėtu kūnu, daug pasiekęs, bet nepasiekiamas, matantis viską „iš aukštai“. Jo portretai atitinka 10-ojo dešimtmečio populiarių „egzotinių“ šalių filmų plakatų stilistiką ir kino kompanijos „Paramount Pictures“ logotipą.

 

Magicdust susikurto šuns riedlentininko kailio atspalvis primena žmogaus odą: šis „įsivaizduojamas draugas“ yra savotiškas hibridas žmogaus intelekto lygio mimika. Pastelinių, nenatūralių spalvų kontrastai dar paryškina nerealumo pojūtį, iliuziškumą, sustiprinamą tuščios fono erdvės. Aprašyme pastebimas gana tradiciškas pasiskirstymas į „mergaitišką“ ir „berniukišką“. Nors „mergaitiškumas“ ne toks „rožinis“, kokio galėtum tikėtis, – jam svarbios ir riedlentės, nubrozdinti keliai, tigrai, gyvatės ir „visu greičiu pirmyn“, – visgi atrodo gana šabloniška, kad Magicdust santykis su pasauliu paremtas daugiausia jausmais, ilgėjimusi, tikėjimu burtais, utopišku, romantišku „mergaitišku“ naivumu. Čia susiduria dvi pasaulėžiūros: viena aštriai ir jautriai išgyvena savo mažytes tragedijas, kita racionalizuoja, skatina „atvėsti“, apsimesti, kad nieko tokio. Šioje instaliacijoje tarsi iš gatvės atsitemptų (Akvilė yra gyvenusi Barselonos skvotuose) plytų, kaladžių, pagaliukų ir kristalų sukonstruoti savotiški spąstai, saugomi pikto voro. Pasvirusi, tarsi lengvai „nučiuožusi“ konstrukcija rodo ir polėkį, dinamiškumą, ir pavojingą nestabilumą. Egzistencinę gaidą paryškina užrašas „No future kids“ („Vaikai be ateities“) – panašiomis nesaugumo ir baimės bet kurią akimirką viską prarasti nuotaikomis gyveno ir 8-ojo dešimtmečio pabaigos Jungtinės Karalystės pankai, rodomi socialiniuose tinkluose paplitusiame Joppe Rogo ir Harriso Elliotto pusiau dokumentiniame filme „Punk: a feeling of no future“ („Pankai: jausmas, kad nėra ateities“) apie socialiai įtemptą Margaret Thatcher valdymo laikotarpį. Gariūnmečiu ateitis „kabo“ virš galvos tarsi Damoklo kardas: vos pajudinus mažytę detalę, viskas gali sugriūti. Magiškų ritualų atributika turėtų padėti apsisaugoti nuo šio egzistencinio siaubo. „Home“ iliustruoja nestabilumo nulemtą jaunos kartos gyvenimo būdą – nomadišką, dinamišką, individualistišką, kuriam labiausiai tinka Cicerono posakis „visa, ką turiu, nešuosi su savim“ (Omnia mecum porto mea): tai žmonės, kurie visur keliauja su kompiuteriais, kuprinėse nešiojasi rūbus ir batus pasikeisti prireikus, gali niekada ir neturėti pastovios, ypač nuosavos, gyvenamosios vietos, bet yra itin aktyvūs socialiai ir kūrybiškai.

 

O Dubros paauglys pasaulį pažįsta per intelektą: jam svarbesni filmų personažai ir siužetai (pvz., svarbus įvykis – „X failų“ veikėjo Malderio pasikeitimas), muzikos atlikėjai ir jų nuotykiai („2 cup“, „Mortgrason“), kelionės į tolimas šalis („Air Asia“), menininko kelio pasirinkimas, o kūrybos sukomercinimas, atvaizdui tampant „prekės ženklu“, ypač ryškus „Morning coffee“ serijoje. Čia taip pat „apžaidžiamas“ skaudus susidūrimas su suaugusiųjų pasauliu, kur laikas skaičiuojamas pirmadieniais („Extra love for Monday“). Nuo tam tikros gyvenimo atkarpos pirmadienis tampa keiksmažodžiu, jis yra „užnuodytas“ pareigų naštos, žymi varginantį ritmą, nors ranka, duodanti tų nuodų, lyg ir „tvarkinga“, pasipuošusi. „Don’t touch my tra-la-la“ („Neliesk mano tra-la-la“) į vaizduojamąją kalbą labai tiesiogiai „išverčia“ populiarų eufemizmą: tra-la-la ir „uodega“ vartojami norint apibūdinti užpakalį ar kitas nediskutuotinas vietas „žemiau juosmens“. Smurtu ir neteisybe paremtos pasaulio reiškinių istorijos nagrinėjamos „Plata o Plomo“ (isp. „auksas ar švinas“) – visus serijos piešinius jungianti aliuzija į kavos gėrimo kilmę. Dabar jis mums – įprasta kasdienybės dalis, bet dekonstravus atskleidžia kruvinas kovas dėl Amerikos žemyno turtų, kai ispanų konkistadorai kolonizuotojai (tokie pat reketininkai kaip mafija) iš vietinių reikalavo aukso, kavos, prieskonių grasindami sušaudyti. „Duok aukso arba gausi švino“ – anglakalbių iki šiol vartojama metafora pasakymui „susitaikyk ir daryk, kaip liepta“ čia virsta itin sarkastišku kapitalizmo komentaru.

 

Vietoje magijos pasauliui reflektuoti ir prisijaukinti Dubra naudoja meną, apmąsto kūrinių populiarinimo, menininko ir jo kūrybos vietos visuomenės nustatytose ribose klausimus. „Kafkė“ rodo autoriaus neslepiamas simpatijas čekams (ček. „kafka“ – „kuosa“, o „kavka“ – „kavutė“, bet ir žaismas su Franzo Kafkos pavarde). Šiuolaikiniame kontekste rašytojas, savo laikais nepripažintas egzistencialistas, „biuro planktonas“, yra „apdovanotas“ mobiliuoju, kruasanu ir cigarečių pakeliu, o jo žvilgsnis dar neatbukintas mygtukų maigymo. Išpopuliarintas, dažnai komerciškai išnaudojamas rašytojo atvaizdas lyg kelia klausimą, kokia būtų jo reakcija į šiuolaikinę kasdienybę. Menininko individualumui skirtame piešinyje „Storms“ („Audros“) žaidžiama su pasakymu a storm in a teacup (liet. audra stiklinėje, daug triukšmo dėl neesminių dalykų), kartu diskutuojant su meno istorijos išpopuliarintų veikėjų „ženklinimu“, kai autorių gali atpažinti iš vienintelio jo darbams būdingo motyvo ar emocijos. Taip pat – su meteorologų tradicija suteikti uraganams žmonių vardus. Dėl menininkų pasirenkamų „privačių“, „nepopuliarių“, „intymių“, paprastai neviešinamų jausenų irgi kai kas pasakytų, kad jie „išsigalvoja problemas“. Būtent taip dažnai sakoma paaugliams, itin jautriai reaguojantiems į aplinką: nesusireikšmink, neįsiaudrink, nedramatizuok... O gal paskui iš tokio „žmogaus uragano“ išaugtų visam pasauliui žinomas genijus?      

 

Atskiri autoriams svarbių dalykų sąrašai galiausiai susilieja į vieną, o erdvė, suformavusi autorių braižą, irgi bendra: daugiabučių kiemai, stogai (su ateiviais ant jų), praleistos pamokos suponuoja bastymąsi po miestą (be mobiliųjų telefonų, kuriuos gariūnmečiu mažai kas turėjo). Per išgyvenimus ir emocijas abu rieda panašiu ritmu, abiem yra svarbu intuicija, naivumas, haliucinavimas, destruktyvumas kaip atsakas į aplinkos neteisybes (penis ant nelegaliai pastatytos mašinos – irgi iš tų laikų, kai nebuvo tarnybų, kurioms gali pasiskųsti, tad nepasitenkinimą daug kas išreikšdavo tik taip). Neabejotina ir animacijos įtaka, ypač gatvių meno profesionalui Stryts. Šį „monolitinį“, nepajudinamą, nuoširdžiai draugišką susivienijimą vainikuoja bevardis, nežinia kurio autorystės, lyg „atsitiktinis“ kūrinys: aukštai galerijos palubėje kabantys unisex stiliaus sportbačiai su prie pado prilipusiu žaliu banknotu – irgi tam tikros aplinkos simbolis. Aukštai medyje ar tarp elektros stulpų nutįsusiuose laiduose užstrigusius sportbačius yra matę kone visi, kada nors gyvenę daugiabučiuose, o mokykloje jie buvo išmetami pro langą maištaujant. Tikriausiai iš asmeninių archyvų atkeliavęs, gerokai nuavėtas objektas simboliškai „pamina“ dolerį, priskretusį prie jo kaip išmatų gabalas, skelbiantis gariūnmečio kartos vertybes išraiškingiau už bet kokius manifestus.

 

Paroda veikė iki spalio 23 d.    

Galerija „Sodų 4“ (Sodų g. 4, Vilnius)

Dirba ketvirtadieniais–šeštadieniais 16–20 val.

Antanas Dubra (Stryts), „Uncle Ben“. 2016 m. A. Fominaitės nuotr.
Antanas Dubra (Stryts), „Uncle Ben“. 2016 m. A. Fominaitės nuotr.
Antanas Dubra (Stryts), „Uncle Ben“, detalė. 2016 m. A. Fominaitės nuotr.
Antanas Dubra (Stryts), „Uncle Ben“, detalė. 2016 m. A. Fominaitės nuotr.
Akvilės Misevičiutės (Magicdust) atspaudų serija. 2016 m. A. Fominaitės nuotr.
Akvilės Misevičiutės (Magicdust) atspaudų serija. 2016 m. A. Fominaitės nuotr.
Antano Dubros (Stryts) kūrinių ekspozicija. 2016 m. A. Fominaitės nuotr.
Antano Dubros (Stryts) kūrinių ekspozicija. 2016 m. A. Fominaitės nuotr.
Akvilės Misevičiutės (Magicdust) marškinėliai. 2016 m. A. Fominaitės nuotr.
Akvilės Misevičiutės (Magicdust) marškinėliai. 2016 m. A. Fominaitės nuotr.
Akvilės Misevičiutės (Magicdust) šokdynės. 2016 m. A. Fominaitės nuotr.
Akvilės Misevičiutės (Magicdust) šokdynės. 2016 m. A. Fominaitės nuotr.
Antanas Dubra (Stryts), „Vampyras-agurkas“. 2016 m. A. Fominaitės nuotr.
Antanas Dubra (Stryts), „Vampyras-agurkas“. 2016 m. A. Fominaitės nuotr.
Akvilės Misevičiutės (Magicdust) instaliacija. 2016 m. A. Fominaitės nuotr.
Akvilės Misevičiutės (Magicdust) instaliacija. 2016 m. A. Fominaitės nuotr.
Antanas Dubra (Stryts), „Neliesk mano tra-la-la“, iš serijos „Morning Coffee“. 2016 m. A. Fominaitės nuotr.
Antanas Dubra (Stryts), „Neliesk mano tra-la-la“, iš serijos „Morning Coffee“. 2016 m. A. Fominaitės nuotr.
Antanas Dubra (Stryts), „Kafkė“, iš serijos „Morning Coffee“. 2016 m. A. Fominaitės nuotr.
Antanas Dubra (Stryts), „Kafkė“, iš serijos „Morning Coffee“. 2016 m. A. Fominaitės nuotr.
Antanas Dubra (Stryts), „Extra love for Monday“, iš serijos „Morning Coffee“. 2016 m. A. Fominaitės nuotr.
Antanas Dubra (Stryts), „Extra love for Monday“, iš serijos „Morning Coffee“. 2016 m. A. Fominaitės nuotr.
Akvilė Misevičiutė (Magicdust), Antanas Dubra (Stryts), parodos „Konfeti logika“ vaizdas. 2016 m. A. Fominaitės nuotr.
Akvilė Misevičiutė (Magicdust), Antanas Dubra (Stryts), parodos „Konfeti logika“ vaizdas. 2016 m. A. Fominaitės nuotr.