7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Linksmasis labirintas

XVI Tarptautinė Vilniaus tapybos trienalė „Nomadiški vaizdai“ Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje

Agnė Narušytė
Nr. 41 (1193), 2016-12-16
Dailė
Jolanta Kyzikaitė, „Parodomasis žaidimas“. 2016 m.
Jolanta Kyzikaitė, „Parodomasis žaidimas“. 2016 m.

Nomadai, rizomos ir labirintai jau tapo kultūrine mada. Žiniasklaidos diskursui pritaikyta Gilles’io Deleuze’o ir Félixo Guattari filosofija ragina nebe maištauti, o pramogauti. Klajonės kažkieno nubraižytu taku be tikslo ką nors naujo sužinoti, prisiminti ar apmąstyti šiems laikams tinka. Minotauras apdairiai nužudytas. Pasistengiama, kad už kiekvieno posūkio lauktų staigmena. Ir kad išėjimas būtų randamas be Ariadnės siūlo, jau seniai sutrūkinėjusio keliaujant po interneto svetaines, dirbtuves, virtuves ir sandėliukus.

Tokia schema paranki parodoms, neperšančioms nei požiūrio, nei tezės apie meno padėtį, nepretenduojančioms apibendrinti, nes to padaryti dabartiniame nuo informacijos sproginėjančiame pasaulyje nebeįmanoma. Pamačiusi Vilniaus tapybos trienalės anotacijoje sąvoką „labirintas“, prisiminiau prieš dvejus metus tuo pačiu metų laiku Šiuolaikinio meno centre veikusį Dainiaus Liškevičiaus „Labyrinthus“, kuris mane tebevedžioja sąmonės vertikalėmis ir Žemės erdvėlaikiais. Tačiau tokie kūriniai atsitinka itin retai, jų patirtį reikia suskliausti kaip išankstines nuostatas. Žinodama, kad dvylikos šalių tapybos dabarties labirintą konstravo Linas Liandzbergis, nusiteikiau smagiam nuotykiui – ir neapsirikau.

Taikomosios dailės ir dizaino muziejus – puiki vieta linksmajai labirinto versijai. Erdvė čia sudalinta į skirtingo dydžio kambarius, į kuriuos patenkama pro antikvarinius baldus ir kilimus. Grindų mozaika primena senuosius ŠMC laikus, kai tas margumas trukdydavo eksponatams, todėl grindis visi vadindavo „zelcu“ – buvo tokia dešra su lašiniais. Taigi tapybos dabartis įsodinama į architektūrinę praeitį ir tai iškart kuria autoironišką metanaratyvą. Jis netrikdo tradicinio tapybos mėgėjo, o linkusiems atsižvelgti į aplinką primena kadaise piktas tradicinio ir šiuolaikinio meno šalininkų diskusijas, pralaimėtą tapybos kovą dėl parodų rūmų ir „mirtį“.

Vis dėlto tapyba, prisikėlusi iš mirusių, net sugeba įvilioti publiką į prisnūdusias muziejų erdves. Čia nepasiilgsti tradicinės parodos, kai tenka eiti palei begalinę baltą sieną nuo paveikslo prie paveikslo. Tiesiog nėra kada, nes kiekviename kambaryje nustebina vis kitoks „tapymo“ būdas, kai paveikslai išlipa iš rėmų, o spalvoti kvadratai byra iš drobių, kad virstų stačiakampiais gretasieniais potėpiais erdvėje (Mihkel Ilus, Kristi Kongi – abu iš Estijos). Etikečių skaitymas tampa dar vienu nuotykį žadančiu veiksmu, nors kai kurie menininkai medžiagas slepia, o kiti pasitenkina tradiciniu „drobė, aliejus“, kuris šiame metodų ir medžiagų kaleidoskope beveik nuvilia neišsipildžiusiu lūkesčiu. Kur kas smagiau šalia tradicinės Kristapo Ģelzio (Latvija) lovatiesės perskaityti žodžius „polietilenas“ ir „plastiko klijai“.

Erdvinių įvykių gausa netrukdo įsigilinti į kūrinius ir, kaip siūlo organizatoriai, atrasti savo kelius per šį labirintą. Jo konfigūracija neįmantri, todėl klajojama asmeninėmis vaizdų, idėjų ir prisiminimų jungtimis. Tačiau tai nereiškia, kad kūriniai išdėstyti bet kaip. Nuo privalomo pasakojimo atpalaiduojančios filosofų idėjos čia netampa atmestinumo ir tinginystės pateisinimu, kaip dažnai pasitaiko. Nieko neįvardindamas Liandzbergis vis dėlto veda žiūrovą slaptuoju takeliu ir įsodina numatytas jungtis į suvokimo procesą. Nors, aišku, galiu klysti, nes gal tai – tik mano pačios atpažintų patirčių sugeneruota iliuzija.

Arba vaidmuo kuratoriaus žaidime, pagalvoju prisiminusi pirmąjį kambarį, kur pasitinka Jolantos Kyzikaitės naminiai žaidimai. Spintoje kybantys drabužiai virsta nudirtais kailiais ir, kaip kokiame Narnijos tęsinyje, iš ten pasirodo meška, dar galima apsivilkti dinozauro kostiumą ir eiti į karą. Tokių lengvų transformacijų priminimas – kaip tik tamsiuoju metų laiku sugurusioms sieloms. O žiūrovui nuo pat pradžių užduodama programa: žaisti. Tuomet šalia kybantys Davido Schnello paveikslai, užuot pranešę apie tikrovės irimą, tampa kaladėlių, virbų ir augalų sistema, kurios atsipalaidavusias detales galima perdėlioti kaip nori.

Toliau aptinkami kūriniai – jau minėti plastmase dengti liaudiški raštai, išardyti paveikslai, spalvotų bokštelių miškas, regis, nuo pagrindo atšokusių spyglių šuorai (Jan Poupě, Čekija) – atrodo kaip dėlionių variantai. Jų spalvos ir atskraidintos asociacijos priklauso nuo autoriaus kultūrinio išprusimo ir noro pasiduoti kintančios žiūros svaiguliui. Pavyzdžiui, kai Rafałas Bujnowskis (Lenkija) išpjauna įkypą žvilgsnį į naktinį peizažą paversdamas jį daiktu ar nukreipia „kamerą“ aukštyn, kur keli jau pasiruošę nušokti.

Žiūrovas čia irgi gali kai ką nuveikti. Skubančiam padeda salių prižiūrėtojos, jau gerai išstudijavusios ekspoziciją: „pažiūrėkite iš šito taško ir pamatysite, kas pavaizduota“. Atsistoju, ir kybančių stačiakampių gretasienių sienelėje išryškėja veidas – iš keturių taškų vis kitos spalvos (Ramūnas Čeponis). Ši anamorfozė, kitaip nei Holbeino, neslepia nieko siaubingo, tik primena, kad gali būti ir kitų ypatingų taškų ir kad šis tavo susikonstruotas labirintas vos išėjus iš muziejaus iširs. Tai – viena šio žaidimo taisyklė ir nekaltoji jo pusė.

Dvi puses skiria atokvėpio zona – Merike Estnos (Estija) instaliacija „Mėlynoji lagūna“, kuri pati turi „dieninę“ ir „naktinę“ puses. Dieninė šviesoje skandina griūties tikrovę – tik įsižiūrėjęs pamatai, kad smaragdine, geltona, rožine spalvomis aptaškyti neveikiantys ventiliatoriai, skudurai ir šiukšlės. O naktinėje pusėje, priešingai, nėra jokios griūties, tik spalvotos šviesos ruožų tinklas po, virš ir aplink keturias mažytes planetas. Matau, kaip dailininko dirbtuvę primenanti netvarka virsta abstrakcijos tvarka, beprotybė – konstruktyvistiniu racionalumu, formų begalybė – minimalizmu, socialinės padugnės – šviesos poetika. Ši lagūna – ne tik trienalės, bet ir kūrybos metafora. Bet kaip tik sulig jos naktinėje pusėje kybančiu Markuso Åkessono (Švedija) paveikslu įjungiama antroji parodos žaidimo taisyklė: mergaitės sapne lapės iškamša užpuola paukščio iškamšą.

Tai irgi slypėjo Kyzikaitės spintoje. Kad žaisti būtų įdomu, virsmai turi būti makabriški ir bent šiek tiek pavojingi. Mirties baimė ir vaizduotės pabaisos turi tykoti po spalvotų figūrų paviršiumi kaip po žemės pluta verdanti jos „šerdis“ (Ragna Bley, Norvegija), kaip įvairių audeklų „Geležine uždanga“ užlietas valdovas. Šiurpiausias iš šių Mircea Suciu (Rumunija) nutapytų figūrų man yra maskuojamu kareivišku audiniu apdengtas „Natiurmortas“ – jo kūnas tik neaiškiai mirguliuoja tarsi margųjų grindų užkratas. Šis kartu ir esantis, ir nesantis, ir gyva būtybė, ir skulptūra savo nepasiekiamumu ir galia primena generolą iš Gabrielio Garcios Márquezo „Patriarcho rudens“.

Bet ne visos metamorfozės turi kelti šiurpulį. Gulbė iš Laisvydės Šalčiūtės „(Melo)dramų“, Jono Gasiūno paveikslo kalėjime užmigęs orinis policininkas, Ewos Juszkiewicz (Lenkija) moterys iš klasikinių paveikslų su grybų, žolynų ir šaknynų galvomis ironizuoja stereotipus ir linksminasi šaipydamiesi iš gandų, mitų, žiniasklaidos ir interneto plepalų, pigių meilės receptų ir detektyvų. Autoironija juos perspjauna Žygimantas Augustinas, kuris pagaliau pasidavė tėvų duoto vardo lemčiai ir mėgina vaizdais reinkarnuotis į karalių Žygimantą Augustą. Šios jau keletą metų trunkančios „kelionės į save“ pabaigoje jis visiškai susidvejina, o kartu ir keičia mūsų požiūrį į istorines asmenybes. Visai šalia Alma Heikkilä (Suomija) su panašia išdaigininkės šypsenėle augina mikroflorą, ir po švytinčiais žaliais (bet pelėsių jau ėdamais) paveikslais randi auksinį š..., kurį iš pradžių palaikai gyvate, susirangiusia ant gliaumėtų pinigų krūvelės, iškakotos netoliese pūpsančio balto gipsinio užpakalio. „Gelbėkime planetą“, tarsi bijodama išsižioti ne vietoje primena sumažėjusi reklaminė lentelė, irgi apėjusi grybais.

Išėjimas iš šio labirinto toks pats taiklus kaip įėjimas, juo labiau kad jie gali apsikeisti vietomis priklausomai nuo žiūrovo pasirinkimo. Švedas Jensas Fänge, tiesiai ant sienos nutapęs „Mūsų apšviestą kambarį“, grąžina į daiktišką taikomosios dailės muziejaus aplinką – ir ten, ir čia tarp baldų ant sienų kybo paveikslai. Tikri, tik Fänge’s – ryškesni, saulėti ir, nepaisant to, šiurpesni. Nes čia tėvų „pirminės scenos“ regėjimo traumą nutylintys vaikų žaidimai keliauja iš „tikrovės“ į paveikslus ir net šešėlius, o jų žiaurumą bando nuslėpti spalvingas kambarių dizainas – visai „kaip namie“.

Taigi apsukus visą labirintą aiškėja, kad jo klaidumas buvo tariamas – čia veikia gana griežtos žaidimo taisyklės. Ir kad žaidimo lengvumas – irgi tariamas, įviliojantis ryškiaspalviais nuotykiais, o paskui atveriantis skaudulius, grėsmes ir baimes. Parodantis, kad fikciją ir tikrovę skiriančios sienos pralaidžios. Taigi ši paroda – gera linksmų pramogų ir intelektualinių nuotykių dozė šiuo tamsiuoju metu, įžanga Kalėdoms.

P.S. Taip pat veikia satelitinis parodos projektas – ukrainiečių tapytojo Rustamo Mirzoevo paroda „Beveik realybė“ galerijoje „Cechas Vilnius“ (Vytenio g. 6, Vilnius) ir Lietuvos šiuolaikinės tapybos paroda Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16). Dalyvauja: Aistė Kirvelytė, Indrė Ercmonaitė, Kęstutis Grigaliūnas, Marta Vosyliūtė, Andrius Zakarauskas, Eglė Ulčickaitė, Eglė Karpavičiūtė, Kęstutis Lupeikis, Ričardas Bartkevičius, Auris Radzevičius, Arūnė Tornau, Aušra Andziulytė, Dainius Trumpis, Darius Jaruševičius, Laura Slavinskaitė, Romualdas Balinskas, Simona Lukoševičiūtė, Vidmantas Jusionis, Antanas Obcarskas, Irma Leščinskaitė, Ramūnas Grikevičius, Algis Griškevičius, Miglė Kosinskaitė, Linas Gelumbauskas, Kunigunda Dineikaitė, Mykolė Ganusauskaitė, Simonas Kuliešis, Vidmantas Zarėka, Kristina Ališauskaitė.

 

Trienalė veikia iki gruodžio 31 d.

Taikomosios dailės ir dizaino muziejus (Arsenalo g. 3a, Vilnius)

Dirba antradieniais–šeštadieniais 11–18 val., sekmadieniais 11–16 val.

Jolanta Kyzikaitė, „Parodomasis žaidimas“. 2016 m.
Jolanta Kyzikaitė, „Parodomasis žaidimas“. 2016 m.
Jolanta Kyzikaitė, „Medžioklė“. 2016 m.
Jolanta Kyzikaitė, „Medžioklė“. 2016 m.
David Schnell, „Sala“. 2010 m.
David Schnell, „Sala“. 2010 m.
Mihkel Ilus, D3, A1, D1, D2, iš serijos „I metodas“. 2014 m.
Mihkel Ilus, D3, A1, D1, D2, iš serijos „I metodas“. 2014 m.
Kristi Kongi, „Aš esu ten ir jaučiu tą aromatą. Mintys iš kambario“. 2014 m.
Kristi Kongi, „Aš esu ten ir jaučiu tą aromatą. Mintys iš kambario“. 2014 m.
Kristaps Ģelzis, „Upės“. 2015 m.
Kristaps Ģelzis, „Upės“. 2015 m.
Jan Poupě, „Srautas“ III, IV. 2016 m.
Jan Poupě, „Srautas“ III, IV. 2016 m.
Rafał Bujnowski, „Kraštovaizdžio perspektyva“ ir „Iš bambukų serijos“. 2012 m.
Rafał Bujnowski, „Kraštovaizdžio perspektyva“ ir „Iš bambukų serijos“. 2012 m.
Rafał Bujnowski, „Žemyn“. 2016 m.
Rafał Bujnowski, „Žemyn“. 2016 m.
Ramūnas Čeponis, „Orientyrai“. 2016 m.
Ramūnas Čeponis, „Orientyrai“. 2016 m.
Merike Estna, „Mėlynoji lagūna“. 2014 m.
Merike Estna, „Mėlynoji lagūna“. 2014 m.
Merike Estna, „Mėlynoji lagūna“, kita pusė. 2014 m.
Merike Estna, „Mėlynoji lagūna“, kita pusė. 2014 m.
Markus Åkesson, „Nakviša“. 2015 m. „Gyvenimo ir mirties kambarys“. 2014 m.
Markus Åkesson, „Nakviša“. 2015 m. „Gyvenimo ir mirties kambarys“. 2014 m.
Ragna Bley, „Nuo Žemės plutos iki šerdies“. 2016 m.
Ragna Bley, „Nuo Žemės plutos iki šerdies“. 2016 m.
Mircea Suciu, „Geležinė uždanga“ 2. 2015 m.
Mircea Suciu, „Geležinė uždanga“ 2. 2015 m.
Mircea Suciu, „Natiurmortas“. 2015 m.
Mircea Suciu, „Natiurmortas“. 2015 m.
Laisvydė Šalčiūtė, „Bučinys“ ir „Meilė tvyro ore“. 2015 m.
Laisvydė Šalčiūtė, „Bučinys“ ir „Meilė tvyro ore“. 2015 m.
Jonas Gasiūnas, „Policininkas užmigo, o aniedu nieko neprisimena“. 2015 m.
Jonas Gasiūnas, „Policininkas užmigo, o aniedu nieko neprisimena“. 2015 m.
Ewa Juszkiewicz, „Mergaitė mėlyna suknele“. 2013 m.
Ewa Juszkiewicz, „Mergaitė mėlyna suknele“. 2013 m.
Žygimantas Augustinas, „Žygimantas August(in)as. Valdovų rūmai. Reinkarnacija“. 2015 m.
Žygimantas Augustinas, „Žygimantas August(in)as. Valdovų rūmai. Reinkarnacija“. 2015 m.
Alma Heikkilä, „Mikroflora“, instaliacija. 2016 m.
Alma Heikkilä, „Mikroflora“, instaliacija. 2016 m.
Alma Heikkilä, „Mikroflora“, instaliacijos fragmentas. 2016 m.
Alma Heikkilä, „Mikroflora“, instaliacijos fragmentas. 2016 m.
Alma Heikkilä, „Mikroflora“, instaliacijos fragmentas. 2016 m.
Alma Heikkilä, „Mikroflora“, instaliacijos fragmentas. 2016 m.
Jens Fänge, „Mūsų apšviestas kambarys“. 2016 m. „Žaidimas žaidime“. 2012 m. „Išsišokėlis“. 2015 m. „Delnas“. 2016 m.
Jens Fänge, „Mūsų apšviestas kambarys“. 2016 m. „Žaidimas žaidime“. 2012 m. „Išsišokėlis“. 2015 m. „Delnas“. 2016 m.