7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Klajojimo paralaksas

Juozo Budraičio paroda „Mano Paryžius“ tarp Vilniaus ir Kauno

Agnė Narušytė
Nr. 40 (1192), 2016-12-09
Dailė Fotografija
Juozas Budraitis, „Autoportretas (asmenukė) Eifelio bokšto fone, šalia Jenos tilto“, Paryžius. 1979 m. Iš autoriaus archyvo
Juozas Budraitis, „Autoportretas (asmenukė) Eifelio bokšto fone, šalia Jenos tilto“, Paryžius. 1979 m. Iš autoriaus archyvo

Anąkart užsiminiau apie nostalgiją ir štai vėl.

 

Rašymas parodai jau užsidarius, kol ji keliauja į kitą miestą, atitinka Juozo Budraičio fotografinių reminiscencijų paralaksą. Paryžiaus gatvių nuotraukos tampa menu pasaulio santvarkai pasislinkus taip, kad nebelieka mus nuo to miesto skyrusios sienos. Ten nukeliauti – elementaru, ir jau užaugo karta, nepažįstanti jausmo, kad pasaulis tau užvertas. Budraičio, 1979 m. išleisto į Paryžių filmuotis juostoje „Karlas Marksas. Jaunystės metai“ (režisierius Levas Kulidžanovas), padėtis buvo išskirtinė. Jis matė tai, kas kitiems buvo tiktai prastos reprodukcijos istorijos knygose. Jis vaikščiojo tomis gatvėmis – vieną kartą. Pasivaikščioti po jo parodą „Mano Paryžius“ galima dukart – atstumas tarp Vilniaus ir Kauno juk nedidelis.

 

Bet yra dar vienas paralaksas. Pasak kuratorės Margaritos Matulytės, Budraičiui vaidinti paryžietiškame filmo epizode reikėjo nedaug, tad jis turėjo laiko slampinėti po miestą ir fotografuoti. Dabar taip nebebūna. Tad man ši paroda yra ne tiek apie fotografijos meną ar Paryžių, kiek apie prarastą lėtumą, svajojimą būnant kažkur „tarp“. Muziejaus salėse stovėjo tokio buvimo simboliai – paryžietiškų kavinių staliukai. Jų metalinis ažūras jau parūdijęs. Ant kėdės atkaltės – tikras Budraičio Paryžiuje anuomet vilkėtas paltas, beretė ir planšetė, atpažįstami sovietinio inteligento atributai, tampantys fetišais. Atrodo, jų savininkas tik trumpam nuėjo – tuoj sugrįš ir eis toliau patirti miesto. Jo kūnišką buvimą čia, parodoje, patvirtina stendas su tuomet naudotu fotoaparatu, knygomis ir plokštelėmis. Viena sukasi ant patefono, dainuoja Edith Piaf ir burtai suveikia: esu ten, bastausi po Paryžių aname laike.

 

Pats slampinėjimas – paryžietiškas išradimas. Tas miestas, regis, tam specialiai pastatytas – aikštėse, parkuose ir plačiuose bulvaruose daug vietos, kad pasijustum atsipalaidavęs nuo spaudimo skubėti. Slampinėtojas, čia nuo seno vadinamas flâneur, yra ir stebėtojas, ir gatvės teatro dalyvis. XIX a. tai buvo poetų gyvenimo būdas – visą dieną vaikštai gatvėmis, rankioji pastebėjimus į dienoraštį, o vakare rašai „Blogio gėles“. Ėjimas nežinant kur nuklysi – tiktai dideliame mieste įmanoma gyvenimo filosofija, nes turi leistis nunešamas į nepažįstamas vietas – kad pabustum. Dabar Vilniuje jauno menininko Vitalijaus Červiakovo organizuojamų vaikštinėjimo akcijų dalyviai jas turi specialiai susikurti eidami konceptualiai ištiesintais keliais – tik taip savas miestelis tampa netikėtumų labirintu.

 

Nuo XIX a. pabaigos slampinėtojai būtinai turės fotoaparatą, gebantį pagauti daugybę smulkmenų vienu mygtuko spustelėjimu. Taip apsiginklavus tikrovė nebepasprunka, ji visa ten, toje dėžutėje, taupoma ateičiai. Panašu, kad ir Budraitis leidosi nešamas Paryžiaus gatvių – vienas, be tikslo, ne turistiniais maršrutais. Tai liudija fotografijos, kuriose nėra nieko ypatingo: rudeninis bulvaras, virš jo susiraizgę jau lapus numetusių medžių vainikai, gatvėmis praeinantys žmonės, kažkuo šeimininkams nematomu susidomėję šunys, į gatvių išsišakojimus įsirėžiantys namų laivagaliai, Monmartre piešiantys dailininkai. Vienas portretą pradeda nuo akių – jomis, šeimininkui nežinant, baltas lapas susižvalgo su Budraičio fotoaparato akimi. Jo fotografijose Paryžius – lygiai toks, kokį prisimenu iš savo pačios vaikštinėjimų daug vėliau, iš Henri Cartier-Bressono, Robert’o Doisneau, Izio ir kitų fotografijų, iš kino, iš romanų, iš Julio Cortázaro „Žaidžiame klases“, kaip tik 1978 m. išleisto lietuviškai (vertė Valdas Petrauskas). Įtariu, kad Budraitis atsidūrė Paryžiuje ten jau paklaidžiojęs kartu su Orasijo Oliveira ir Maga, o dabar seka jų kūniškų malonumų pėdsakais, pasiduoda „Arkadijos kompleksui“, verčiančiam ieškoti „durų į žaidimų aikštelę“, kur saugu ir miela, nors nieko ypatingo nevyksta.

 

Ši nuotaika man ir buvo gražiausias atradimas Budraičio fotografijose. Tik taip, kai esi ilgėlesniam laikui išmestas iš savo kasdienybės, imi aprašinėti kitų kasdienybę, jų rūpesčius ir pasikartojimus, kurie, žiūrint iš šalies, atrodo labiau intriguojantys nei savieji. Tiesiog smalsu per petį užmesti akį į kito skaitomą laikraštį (prancūzišką!), stebėti, kaip vis kiti žmonės praeina pro tą pačią vietą, kaip kas nusiteikęs sėdi kavinėse, kaip žmonės eina į mugę susitraukę nuo rudeninio vėjo, ne itin laimingais veidais – tiesiog bereikšmiais. Nežinau, ką galvojo Budraitis, bet matau, ką galvoja fotografija: ir čia, tame išsvajotame meilės mieste, daugiau rutinos ir įkyrių nesklandumų, niekuo ypatingu neužpildytų tarpsnių, nei jausmo išlydžių. Atrodo, kartais net sunku gatvėse rasti žmonių, tad fiksuosime jas kaip veiksmo laukiančias scenas, šiek tiek kaip Eugene’as Atget. O pagaliau jų sulaukus nereikia įvykių – prasmingi patys menkiausi judesiai, susižvalgymai, aprangos skirtumai, kuriuose aktorius skaito gyvenimų istorijas.

 

Fotografijai net nereikia ko nors akivaizdžiai įdomaus. Prabangiuose albumuose pristatoma gatvės fotografija – jau minėtų prancūzų, taip pat amerikiečių Lee Friedlanderio, Roberto Franko, Gary Winogrando, lietuvių Antano Sutkaus, Algimanto Kunčiaus, Aleksandro Macijausko, Romualdo Rakausko ir kitų – kondensuoja gyvenimą, atrenka „lemiamas akimirkas“ iš daugybės eilinių ieškodama netolydumų. Budraitis – priešingai. Atrodo, niekas neiškirpta, nes viskas brangu, norisi parodyti visą laiko fotojuostą (bet tai nereiškia, kad parodoje ją visą ir matėme). Tuomet tas lemiamas įvykis pasirodo kaip atsitiktinumas, kaip tėkmę sukliudęs akmuo.

 

Džiaugiuosi, kad tie atsitiktinumai taip ir liko nesureikšminti, kad įprastų „meninių fotografijų“ – apibendrinančių, išreiškiančių „aukštesnes“ idėjas ir vertybes – čia beveik nėra. Kuratorė išskyrė keturias, atitinkančias to laiko fotografijos meno suvokimą: laiptus į Monmartro kalvą, Gustave’o Eiffelio biustą, iš kurio bokštas trykšta tarsi metalinis fontanas, François Mitterrand’o, kaip „blogio paslapties aukos“, politinį plakatą, ir tiesiog Prancūzę. Ji pagauta judanti – atsisukanti į fotografą, prasižiojusi kažką sakyti, jos plaukus slepia turbanu surišta skara. Bet ji atrodo kaip nulieta iš vaško manekenė-lėlė, panaši į „Merginą su perlo auskaru“ iš Johanneso Vermeero paveikslo. Svetimo déjà vu dublis: 1998 m. panašų merginos žvilgsnį pro autobuso langą užfiksavo jaunas fotografas Jeanas-Lucas Moulène’as. Fotografija Paryžiaus gatvėse atranda senosios tapybos idealizuotus modelius kaip tikrovę. O Luvre Budraitis fotografavo Milo Venerą taip, tarsi ir ji vaikščiotų gatvėmis.

 

Fiksuojant gatves nereikšmingais momentais keistai padeda Budraičio fotoaparato paralaksas. Jis žiūri pro vaizdo ieškiklį, kuris yra šiek tiek šone ir aukščiau nei objektyvas, įleidžiantis vaizdą. Todėl kompozicija visada stumtelėta, praradusi pusiausvyrą, kartais pakrypusi. Tarsi fotografuotų nueinantis, praeinantis, atsitraukiantis. Gal todėl, kad žinau, kaip viskas buvo, man šios fotografijos atrodo iš anksto pasmerktos nostalgijai – jau fotografavimo momentu. Jos paveikta net nuo Monmartro kalvos atsiverianti aikštė, kurioje, regis, Budraitis stovėjo ilgai, gerdamas paprasto buvimo laisvę. Virš vaikštinėjančių, sėdinčių, bendraujančių figūrėlių draikosi emulsijos pažeidimų voratinklis, grasinantis aptraukti ir šią saulėtą akimirką. Būsimo praradimo jausmą įžvelgiu kiekviename kadre, kaip ir vienišą Budraičio vaikštinėjimą stebint visus iš toliau, iš nugaros. Tas įspūdis sustiprėja, kai jis įsideda spalvotą juostelę – čia Paryžius jau visai atgyja spaudant mygtuką kelis kartus toje pačioje vietoje, tarsi jau filmuojant praeivius, mėginant godžiai susiurbti visą tą „kaip jie gyvena“, nepaisant kompozicijos, kadro tvarkos, kliūčių pirmame plane.

 

Tai nostalgija, nukreipta į ateitį. Matau fotografijas žmogaus, manančio, kad jis paskutinį kartą mato šį miestą, ir geidžiančio namo parsinešti visą savo buvimo atmintį, kiekvieną akimirką. Kad paskui galėtų čia sugrįžti bent per fotografijas. Tačiau jos tebus vaškiniai muliažai, kaip ta Prancūzė, kurios tariamas žodis atsimuša į nematomą sieną ir jo prasmė lieka anapus.

 

Paroda Vytauto Kasiulio dailės muziejuje veikė iki gruodžio 4 d.

Paroda Kaune veikia iki gruodžio 23 d.

Kauno fotografijos galerija (Vilniaus g. 2)

Dirba antradieniais–penktadieniais 11–18 val., šeštadieniais–sekmadieniais 11–17 val.

Juozas Budraitis, „Autoportretas (asmenukė) Eifelio bokšto fone, šalia Jenos tilto“, Paryžius. 1979 m. Iš autoriaus archyvo
Juozas Budraitis, „Autoportretas (asmenukė) Eifelio bokšto fone, šalia Jenos tilto“, Paryžius. 1979 m. Iš autoriaus archyvo
Juozas Budraitis, „Sen Mišelio bulvaras, šalia Liuksemburgo sodo“, Paryžius. 1979 m. Iš autoriaus archyvo
Juozas Budraitis, „Sen Mišelio bulvaras, šalia Liuksemburgo sodo“, Paryžius. 1979 m. Iš autoriaus archyvo
Juozas Budraitis, „Vaizdas nuo Monmartro kalvos, šalia Švč. Jėzaus širdies bazilikos“, Paryžius. 1979 m. Iš autoriaus archyvo.
Juozas Budraitis, „Vaizdas nuo Monmartro kalvos, šalia Švč. Jėzaus širdies bazilikos“, Paryžius. 1979 m. Iš autoriaus archyvo.
Juozas Budraitis, „Operos aikštė“, Paryžius. 1979 m. Iš autoriaus archyvo
Juozas Budraitis, „Operos aikštė“, Paryžius. 1979 m. Iš autoriaus archyvo
Juozas Budraitis, „Tiuilri sodas“, Paryžius. 1979 m. Iš autoriaus archyvo
Juozas Budraitis, „Tiuilri sodas“, Paryžius. 1979 m. Iš autoriaus archyvo
Juozas Budraitis, „Voltero bulvaras“, Paryžius. 1979 m. Iš autoriaus archyvo
Juozas Budraitis, „Voltero bulvaras“, Paryžius. 1979 m. Iš autoriaus archyvo
Juozas Budraitis, „Restoranas „La Crémaillere 1900“, Tertro aikštė, Monmartras“, Paryžius. 1979 m. Iš autoriaus archyvo
Juozas Budraitis, „Restoranas „La Crémaillere 1900“, Tertro aikštė, Monmartras“, Paryžius. 1979 m. Iš autoriaus archyvo
Juozas Budraitis, „Antoine’o Bourdelle’o sukurtas Gustave’o Eiffelio biustas po Eifelio bokštu“, Paryžius. 1979 m. Iš autoriaus archyvo. A. Narušytės nuotr.
Juozas Budraitis, „Antoine’o Bourdelle’o sukurtas Gustave’o Eiffelio biustas po Eifelio bokštu“, Paryžius. 1979 m. Iš autoriaus archyvo. A. Narušytės nuotr.
Juozas Budraitis, „François Mitterrand’o politinė afiša“, Paryžius. 1979 m. Iš autoriaus archyvo
Juozas Budraitis, „François Mitterrand’o politinė afiša“, Paryžius. 1979 m. Iš autoriaus archyvo
Juozas Budraitis, „Prancūzė“, Paryžius. 1979 m. Iš autoriaus archyvo. A. Narušytės nuotr.
Juozas Budraitis, „Prancūzė“, Paryžius. 1979 m. Iš autoriaus archyvo. A. Narušytės nuotr.
Juozas Budraitis, „Versalio vartų parodų parkas“, Paryžius. 1979 m. Iš autoriaus archyvo. A. Narušytės nuotr.
Juozas Budraitis, „Versalio vartų parodų parkas“, Paryžius. 1979 m. Iš autoriaus archyvo. A. Narušytės nuotr.
Juozas Budraitis, „Restoranas „La Rotonde, Monparnaso bulvaras 105“, Paryžius. 1979 m. Iš autoriaus archyvo. A. Narušytės nuotr.
Juozas Budraitis, „Restoranas „La Rotonde, Monparnaso bulvaras 105“, Paryžius. 1979 m. Iš autoriaus archyvo. A. Narušytės nuotr.