7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Dailės anonsai

VDA inf.

DR. ŽYGIMANTAS AUGUST(IN)AS „IN.550“

Atidarymas kuris kovo 20 d. 18 val. galerijoje "Akademija"

Dalyvaus didžėjus Jurijus Dobriakovas

Nuo vaikystės parodos autorių Žygimantą Augustiną persekiojantis gretinimas su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu ir Lenkijos karaliumi Žygimantu Augustu (1520-1572) negalėjo nepaveikti jo savivertės ir požiūrio į pasaulį. Todėl 2017 m. kovo 20-ąją dieną, per Žygimanto vardadienį, bus paminėtos jo didenybės Žygimanto Augusto tėvo Lenkijos karaliaus Žygimanto Senojo (1467-1548) 550-osios gimimo metinės. Šia proga kartu su architektu Vaidu  Grinčelaičiu atlikta utopinė Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmų rekonstrukcija, kurios tikslas – atnaujinti 2002-2009 m. atstatytą pastatą pritaikant jį šiuolaikinėms reikmėms, t.y.  iškilmingiems pokyliams ir valstybės prestižo kėlimui. Taip pat  (remiantis antropometrija ir Luko Cranacho  jaun. tapytais  Žygimanto Senojo ir Bonos Sforcos atvaizdais) sukurti nauji tariamųjų autoriaus tėvų ir jų nuolankaus sūnaus portretai.
Parodos atidarymo metu kovo 20 d. 18 val. dalyvaus didžėjus Jurijus Dobriakovas, o kovo mėn. 28 d. 17 val. menotyrininkė dr. prof. Giedrė Mickūnaitė, Oksforde  tyrinėjusi Jogailaičių dinastiją, skaitys paskaitą „Ankšti rūmai Jogailaičiams“. Graveris Augustas Bidlauskas  nustebins nauju Žygimanto Augusto portretu.


Paroda yra projekto „ŽYGIMANTAS AUGUST(IN)AS  (1520-1572) IR JO APLINKA. Istorinių asmenybių tyrinėjimas per asmeninius potyrius“ dalis. Projektas išbando alternatyvius istorinių datų aktualizavimo būdus ir humoro  bei ironijos panaudojimo galimybes visuomeniniame  kontekste. Taip pat siekia atkeipti dėmesį į istorijos subjektyvizavimo, bei paralelinių realybių konstravimo reiškinius. Projektą remia Vilniaus dailės akademija ir Lietuvos  kultūros taryba.

 

Paroda veiks kovo 22 - balandžio 1 d.

 

Artifex inf.

Aistės Kisarauskaitės personalinė paroda „Semiramidės sodai“

Maloniai kviečiame į Aistės Kisarauskaitės personalinę parodą „Semiramidės sodai“, kuri Vilniaus dailės akademijos Tekstilės galerijoje „Artifex“ veiks nuo kovo 14d. iki balandžio 1d.  Atidarymas kovo 14d. 18 val.

Semiramidės sodai

„Semiramidės sodai (kabantieji Babilono sodai) – sodų kompleksas, pastatytas senovės mieste Babilone, Eufrato pakrantėje. Neišlikę.

 Terminas „Semiramidės sodai” apjungia dvi, atrodo, vienas nuo kito nutolusias temas – režisūrinės atminties, nebeturinčios materialių įrodymų istorijos, kuri gali būti tik vaizduotės gaminys ir gamtos, tiksliau, augalijos pasaulį.

Paroda sudaryta iš kelių skirtingų segmentų, kurių vienas – mano tėčio Vinco Kisarausko, grįžusio iš Berlyno, kur lankėsi pas ten jau kurį laiką gyvenantį Algimantą Švėgždą, pasakojimas. Po inksto persodinimo ilgą laiką Švėgždai buvo ribojamas geriamų skysčių kiekis ir menininkas kentė nuolatinį troškulį. Tuomet jis intensyviai kūrė grafikus kūrinius, piešdamas susisukusius, sudžiūvusius nuo sausros medžių lapus, taip stengdamasis savo troškulį palikti piešiniuose. Susisukę, skylėti, atspausti rudos spalvos dažu, aš aiškiai prisimenu tuos atspaudus. Jų ieškojau 2011 Nacionalinėje dailės galerijoje surengtoje retrospektyvinėje A. Švėgždos parodoje, vėliau, neradusi, tarp sūnaus Martyno turimų Švėgždos kūrinių, klausinėjau menotyrininkės Jurgitos Ludavičienės, tyrusios menininko palikimą Berlyne. Panašu, kad tokių kūrinių iš viso nėra, nors juos ryškiai atsimenu. Todėl ryžausi tiesiog tai atkurti.

Kita dalis – tęstinis projektas, kurio metu kasmet fotografuotos žydinčios obelys Vilniuje. Skiepyti vaismedžiai, įsiterpę tarp daugiaaukščių, fabrikų kiemuose, šalia geležinkelio ar prie magistralių žymi miesto urbanizacijos sunaikintus kadaise buvusius mažus namelius su sodais aplink.

O tarp šių dalių – pieva. Neturinti aprašymo.„
                                       
Aistė Kisarauskaitė

 

Aistė Kisarauskaitė, „Pieva“ fragmentas
Aistė Kisarauskaitė, „Pieva“ fragmentas
Paulina Blažytė

Išnirusi, kad įsimintų

Irena Giedraitienė. Moteris su fotokamera. Vilnius, Kultūros meniu, 2016

Sunku būtų nustatyti vieną vienintelę priežastį, kodėl retrospektyviai žvelgiant į meninę Lietuvos fotografiją sovietmečiu, o konkrečiau – į Lietuvos fotografijos mokyklą ir ją lydėjusias tradicijas, Irenos Giedraitienės pavardė šmėsteli tik probėgšmiais ir galiausiai vis tiek pasimeta tarp garsių kolegų vyrų vardų ir jų nuopelnų. Viena vertus, dauguma tuometinių fotografų vyrų turėjo galimybę išties atsiduoti kūrybai ir atitinkamai paversti ją savo pragyvenimo šaltiniu, todėl dažniau rengdavo parodas ir jose dalyvaudavo, susilaukdami daugiau kritikų dėmesio. Kita vertus, į I. Giedraitienės kūrybą žvelgiama kiek nepalankiai dėl fotografijose neatspindėto socialistinio pasaulio absurdo ir sudėtingos individo pozicijos jame. Menotyrininkai fotomenininkei neretai priskiria tokius bruožus kaip romantiškumas, lyriškumas, poetiškumas, tarsi įkūnijančius moterišką naivumą ir atsiskleidžiančius pasirinktuose dokumentuoti siužetuose, asmeniniame braiže. Tačiau vertėtų atsižvelgti į vieną svarbų aspektą – Lietuvos fotografijos mokyklos atstovus būtent ir jungė humanistinė pasaulėjauta, tik fotografai ją traktavo kiek kitaip.

Viršelis
Viršelis
Irena Giedraitienė, „Tautų spartakiada“. 1956 m.
Irena Giedraitienė, „Tautų spartakiada“. 1956 m.
Meno parko inf.

Baltijos šalių šiuolaikinės keramikos parodos „Pavasaris 2017

Kovo 10 d. (penktadienį) 18 val. galerijoje „Meno parkas" (Rotušės a. 27, Kaunas) vyks 11-osios Baltijos šalių šiuolaikinės keramikos parodos „Pavasaris 2017" atidarymas. Parodos kuratorius Juris Bergins.


Jau vienuoliktą kartą Kaune vyks Baltijos šalių šiuolaikinės keramikos paroda, plėtojanti baltiškąsias keramikos tradicijas, menines inovacijas ir puoselėjanti įvairių kartų keramikų kūrybiškumą, profesionalumą ir inicijuojanti jaunosios keramikų kartos parodinę veiklą. Kokybiškas ir išsamus parodos katalogas vizualiai papildys informatyvią medžiagą. Paroda „Pavasaris“ vyksta nuo 2007 m.
Menininkai specialiai „Pavasario“ parodai sukuria kūrinius, kurie pasibaigus jai dažnai patenka į užsienio muziejus, gauna apdovanojimus, juos mini gilias keramikos meno tradicijas turinčių valstybių spauda, tokių, kaip Danija, Kinija, Taivanas, Vokietija, Lenkija.


Gamtoje pavasaris simbolizuoja naują pradžią. Menininkas – kūrėjas taip pat priklausomas nuo jį supančios gamtos, objektyvios ir subjektyvios aplinkos. Subjektyvi aplinka, asmeniška menininko kūrybos tema, kaip ir ateinantys pavasariai, niekada nesikartoja, visada yra kitokie negu anksčiau. Dėl žmogaus veiklos vyksta pasikeitimai mus supančioje gamtoje, kyla oro temperatūra, tirpsta ledynai, kylantis vanduo semia istorinius miestus, mažėja geriamo vandens ir kitų gamtos išteklių, dėl ko kyla karai, socialiniai ir politiniai pasikeitimai.
Paroda galerijoje veiks iki balandžio 7 d.

 

Meno nišos inf.

Elenos Balsiukaitės Brazdžiūnienės paroda „Šančių misterijos“

Paroda veiks 2017 03 14–04 01  
 
Galerijoje „Meno niša“, bus atidaryta vienos ryškiausių Kauno tapytojų Elenos Balsiukaitės-Brazdžiūnienės tapybos darbų paroda „Šančių misterijos“. Tai jau ketvirtoji personalinė menininkės paroda galerijoje „Meno niša“, kuri E.Balsiukaitės-Brazdžiūnienės kūrybą nuolat pristato Vilniaus publikai ir meno mugėse užsienyje bei Lietuvoje.


Menininkė įkvėpimo kūrybai semiasi iš kultūros ir kasdieninės aplinkos, iš ten į jos paveikslus atkeliauja ir įvairūs motyvai. E.Balsiukaitei-Brazdžiūnienei labai svarbus motyvo pasirinkimas, tai  yra jos kūrybos atspirties taškas.


Prieš tris metus galerijoje „Meno niša“ menininkė pristatė parodą „Varnų bažnyčia“, kuri gimė iš gamtos stebėjimo ir jos išgyvenimo, o naujausios parodos „Šančių misterijos“ idėją įkvėpė konkreti vieta. Tai buvusios kareivinės (kazarmos) Kaune, Žemuosiuose Šančiuose, kur E.Balsiukaitė-Brazdžiūnienė jau 20 metų turi savo dirbtuvę. Menininkė teigia, kad ji visada jautė, jog yra stipriai susaistyta su pastarąja vieta.

"Gatvės angelas", 2016 m.
"Gatvės angelas", 2016 m.
Linas Bliškevičius

Idėjų hegemonija

„Padori paroda“ VDA „Titaniko“ parodų salėse

Vilniaus dailės akademijos parodų salių „Titanikas“ pirmame aukšte įsikūrusi ekspozicija yra prieš metus vykusios kuratorių Onos Juciūtės ir Viktorijos Damerell parodos „Per plauką“ tąsa. Nuo ankstesnės skiriasi mažesniu eklektiškumu ir vientisesniu erdvės pojūčiu.

 

Pasibaigus apeiginiam atidarymo performansui ir išsiskirsčius madingai juodai miniai, į akis krenta nuosaiki ir neperkrauta parodos architektūra. Kūriniai dėliojami kaip fragmentai, užpildantys šiek tiek pakeistą aplinką. Kuratorės, atsižvelgusios į patalpoje dominuojančias grindis, atsvėrė jas atidengdamos lubų konstrukcijas. Siekdamos darnos, ieškojo tinkamo santykio tarp apatinės ir viršutinės dalies.

 

Ne visi darbai skirti būtent šiai parodai – kai kurie jau eksponuoti, kai kurie sukurti anksčiau. Objektai pasirinkti pagal jų atitikimą bendrai ekspozicijos idėjinei linijai. Stebėtojui siūloma ne viena aliuzija, pagal jo gebėjimą priimti. Kuratorės teigia, jog nenorėjo žiūrovo apkrauti sudėtingais aprašymais ir skambiais pasisakymais. Kviečiama atrasti slėpinį – įsijausti į kūrinius ir prabilti jų kalba, nes kiekvieno reikšmė vis kitokia, pripildyta jį kūrusio autoriaus jausenomis.

Valdas Jucius, „Daiktai“. Autoriaus nuotr.
Valdas Jucius, „Daiktai“. Autoriaus nuotr.
Kazimieras Sližys, „Erdvės pulsas“. Autoriaus nuotr.
Kazimieras Sližys, „Erdvės pulsas“. Autoriaus nuotr.
Beatričė Mockevičiūtė, be pavadinimo. Autoriaus nuotr.
Beatričė Mockevičiūtė, be pavadinimo. Autoriaus nuotr.
Vitalijus Strigunkovas, „Be pavadinimo. Dvi identiškai sudužusios plytelės“. Autoriaus nuotr.
Vitalijus Strigunkovas, „Be pavadinimo. Dvi identiškai sudužusios plytelės“. Autoriaus nuotr.
Rytis Urbanskas, „Open mic“. Autoriaus nuotr.
Rytis Urbanskas, „Open mic“. Autoriaus nuotr.
Gintautė Skvernytė, „Parafino vonelė“. Autoriaus nuotr.
Gintautė Skvernytė, „Parafino vonelė“. Autoriaus nuotr.
Kęstutis Montvidas, „Idiotas“. Autoriaus nuotr.
Kęstutis Montvidas, „Idiotas“. Autoriaus nuotr.
Gabrielė Vetnikaitė, be pavadinimo. Autoriaus nuotr.
Gabrielė Vetnikaitė, be pavadinimo. Autoriaus nuotr.
Danutė Zovienė

Esu – garsiai, tvirtai, aiškiai

Jūratės Stauskaitės jubiliejinė paroda Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre

Žodynas sako, kad „esu“ yra veiksmažodžis, nusakantis kelias prasmes: „reikštis tikrovėje, egzistuoti, gyventi, turėti užėmus kur vietą ir t.t.“ Šis lingvistinis paaiškinimas, manau, esmiškai nusako Jūratės Stauskaitės pasirinktą pavadinimą grafikos ir piešinių parodai, vasario 25 d. atidarytai Klaipėdoje, KKKC parodų rūmuose, bei knygai, 2016 m. išleistai LMA Vrublevskių bibliotekos.

 

Tačiau sakyti „esu“, t. y. reikštis tikrovėje, pranešti pasauliui apie save, galima įvairiai – daug kas priklauso nuo savivertės, nuo ištarties intonacijos. Vieni „esu“ taria tarsi atsiprašydami, kiti – įžūliai, dar kiti per visą gyvenimą taip ir nedrįsta ištarti viešai...

 

Jūratė Stauskaitė savo „esu“ teigia – garsiai, tvirtai, aiškiai, stipriai. Ir daro tai daug metų. Paroda Klaipėdoje jau septyniasdešimtoji. Statistiškai, sakytum, kasmet po parodą. Tiek jų surinko knygos „Jūratė Stauskaitė. Esu“ sudarytoja Bronislava Kisielienė, dvejus metus kruopščiai rengusi dailininkės bibliografiją, kurioje net 189 pozicijos – leidiniai, straipsniai apie autorę bei pačios dailininkės publikacijos, apimančios 1980–2016 metus. Bibliografija tapo pretekstu didesnei monografijai, kurioje, greta pačios dailininkės pagaviai surašytos gyvenimo istorijos, publikuojamos jos svarbiausių kūrinių reprodukcijos, straipsniai apie meną, kultūrą ir kolegas, interviu, visa gausi tokiam leidiniui privaloma dokumentinė medžiaga (tokio metraštininko kaip B. Kubilienė linkėčiau kiekvienam dailininkui!).

Jūratė Stauskaitė, iš ciko „Šokis“. 1989 m.
Jūratė Stauskaitė, iš ciko „Šokis“. 1989 m.
Jūratė Stauskaitė, iš ciklo „Moters aktai“
Jūratė Stauskaitė, iš ciklo „Moters aktai“
Jūratė Stauskaitė, iš ciklo „Paukščiai“. 1983 m.
Jūratė Stauskaitė, iš ciklo „Paukščiai“. 1983 m.
Jūratė Stauskaitė, iš ciklo „Paukščiai“. 1983 m.
Jūratė Stauskaitė, iš ciklo „Paukščiai“. 1983 m.
Jūratė Stauskaitė, „Poilsis“. 2013 m.
Jūratė Stauskaitė, „Poilsis“. 2013 m.
Atidarymo akimirkos. N. Jankausko nuotr.
Atidarymo akimirkos. N. Jankausko nuotr.
Atidarymo akimirkos. N. Jankausko nuotr.
Atidarymo akimirkos. N. Jankausko nuotr.
Atidarymo akimirkos. N. Jankausko nuotr.
Atidarymo akimirkos. N. Jankausko nuotr.
Rengėjų inf.

Eglės Vertelkaitės paroda „Moiros

VDA „Titaniko" parodų salėse (Maironio g. 3, Vilnius)

Parodos atidarymas: kovo 9 d. 18 val.
Paroda veiks iki balandžio 2 d.

Naujausia žinomos menininkės, VDA dėstytojos Eglės Vertelkaitės paroda Moiros gerokai keičia ligšiolinius stereotipus apie jos kūrybą. Nors visada mėgusi eksperimentuoti, E. Vertelkaitė, tikriausiai iš inercijos dažnai vis dar vadinama grafike, tarsi konstatuojant formalų jos „priklausymą“ tradicinei dailės šakai. Tuo tarpu šioje parodoje matyti, jog savo potyrius ir neramų, intelektualų kūrybinį ego menininkė dabar transliuoja fotografinių, skaitmeninių manipuliacijų pagalba, vis rečiau besiimdama įprastų giliaspaudės grafikos įrankių. Taip yra todėl, kad pasakojimui apie moiras menininkei reikėjo rasti mediją, labiausiai tinkančią tikroviškam vaizdui išgauti, nes metalo raižinyje įkūnytos formos visada lieka kiek sąlygiškos. E. Vertelkaitė laikosi nuostatos, jog svarbiausia kūryboje - minties raiška, nesvarbu, kokią techniką bepasitelktum.


Šioje parodoje menininkė išvystė turtingą, makabriškai ironišką kaukės ikonografiją. Viena vertus, Kaukės fenomenas E. Vertelkaitei rūpi kaip psichoanalitinio mąstymo objektas. Kartu ji parodo, kaip populiariojoje kultūroje, reklaminių vaizdų uzurpuotoje kosmetikos karalystėje tirštos konsistencijos masė, užtepama ant veido, padeda apgauti laiką, o gal net ir likimą. Be to, tai slaptų moteriškų ritualų dalis. Taigi - ir tam tikra raganavimo forma...

Baugokoje E. Vertelkaitės kaukių misterijoje tvyro įtampa ir grėsmė, sumišusi su nostalgija, kartais - ir su buitiniais, trivialiais pastebėjimais. Tai efemeriškas šešėlių teatras, kur vaizdai yra kruopščiai užkonservuoti. Jie uždaromi po blizgiais šelako sluoksniais, ir lieka įklimpę gelsvame paviršiaus ūke tarsi inkliuzai gintare. Lyg to nebūtų gana, menininkė juos nuo žiūrovo akių dar kartą atitveria stiklu, kuris „gaudo“ aplinkos atspindžius ir slėpdamas įrėmintus vaizdus, pats tampa paveikslu, ekranu. Tai ne tik estetinis kūrinio apipavidalinimo sprendimas, bet ir parodos koncepcijos dalis, papildanti pasakojimą apie Likimą, Laiką, Kaukę (dvilypumą), Mirtį ir kasdienį buvimą.


Kristina Stančienė

Agnė Narušytė

Prieš laikrodžio rodyklę

Dainiaus Liškevičiaus retrospektyva galerijoje „Trivium“

Vasario 16-ąją pas Aistę Kisarauskaitę vyko Dainiaus Liškevičiaus retrospektyvos atidarymas, skirtas „jau įvykusiai“ jo gimtadienio datai: 2017-01-17. Pradedu skaičiais, nes jie visada magiški, o ypač šio menininko parodų ir gyvenimo koncepcijoje – ir išrašytieji, ir nutylėtieji.

Susirinko Vilniaus šiuolaikinio meno kūrėjai ir bendradarbiai – tikrieji Žmonės, kuriuos išvardijus nebeliktų vietos rašymui apie pačią parodą. Jų šešėlius fiksavo iš dėžutės „Romeo y Julieta“ padarytas fotoaparatas, tiesa, pagaudamas tik neįžiūrimus trikdžius, kūnų sukeltus retrospektyvos šviesoje. Pašnibždomis nubalsavome, kad Stasio Bonifacijaus Ievos pasirodymas patvirtino galerijos „Trivium“ tikrumą. Šįkart jis atsinešė siuvinėta staltiesėle uždengtą padėklą, ant kurio buvo išardytas laidinis telefonas ir plėšomas kalendorius su raudona data. Nors laido nebuvo, Bonifacijui Ievai kažkas vis skambino ir skambino sveikindami Nepriklausomybės dienos proga. Aistė Kisarauskaitė perskaitė Aistės Paulinos Virbickaitės parašytą universalią kalbą atidarymams (ją visada galima rasti 7md.lt meno projektų skyrelyje). Kalba ir paroda, kaip ir asmenybių vardai, atitiko tobulai.

Dainiaus Liškevičiaus retrospektyvos fragmentas. A. Narušytės nuotr.
Dainiaus Liškevičiaus retrospektyvos fragmentas. A. Narušytės nuotr.
Dainiaus Liškevičiaus retrospektyvos fragmentas. A. Narušytės nuotr.
Dainiaus Liškevičiaus retrospektyvos fragmentas. A. Narušytės nuotr.
Dainiaus Liškevičiaus retrospektyvos fragmentas. A. Narušytės nuotr.
Dainiaus Liškevičiaus retrospektyvos fragmentas. A. Narušytės nuotr.
Dainiaus Liškevičiaus retrospektyvos fragmentas. A. Narušytės nuotr.
Dainiaus Liškevičiaus retrospektyvos fragmentas. A. Narušytės nuotr.
Dainiaus Liškevičiaus retrospektyvos fragmentas. A. Narušytės nuotr.
Dainiaus Liškevičiaus retrospektyvos fragmentas. A. Narušytės nuotr.
Dainiaus Liškevičiaus retrospektyvos fragmentas. A. Narušytės nuotr.
Dainiaus Liškevičiaus retrospektyvos fragmentas. A. Narušytės nuotr.
Dainiaus Liškevičiaus retrospektyvos fragmentas. A. Narušytės nuotr.
Dainiaus Liškevičiaus retrospektyvos fragmentas. A. Narušytės nuotr.
Dainiaus Liškevičiaus retrospektyvos fragmentas. A. Narušytės nuotr.
Dainiaus Liškevičiaus retrospektyvos fragmentas. A. Narušytės nuotr.
Rengėjų inf.

Rodion Petroff paroda „Abejonės ir ginčai“

Kovo 9 d. (ketvirtadienį) 19 val. Vilniuje, Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1), atidaroma klaipėdiečio tapytojo Rodion Petroff personalinė paroda „Abejonės ir ginčai“.


Jo kūrybą parodų lankytojai jau turėjo galimybę pastebėti ne kartą. Įsidėmėti šį jauną autorių nesunku – dėmesį patraukia įvaldytas fotorealistinis tapybos stilius, paradoksų, ironijos ir savito humoro kupini paveikslų motyvai ir siužetai. Paroda „Abejonės ir ginčai“ – tai pirmas didesnio mastelio menininko kūrybos pristatymas Vilniuje. Joje eksponuojami naujausi darbai, kuriuos tarpusavyje jungia reflektyvus ir (savi)kritiškas žvilgsnis, nukreiptas į aplinką bei save.


Anot menotyrininkės Jolantos Marcišauskytės-Jurašienės, „pavadinimas „Abejonės ir ginčai“ nusako, jog čia ne vieta monologui ir pasitikėjimui viena tiesa. Abejonė – tai būtina sąmoningumo sąlyga, ypač šiandieninėje postfaktų visuomenėje, kuri kaip amorfiška masė teka nepatikrintų autoritetų kreipiama vaga. Internetas, televizija ir informacinio amžiaus žmogus sukūrė virtualią politiką, kurioje tarpusavyje rungiasi įvairios ideologijos ir požiūriai, reikalaujantys neprarasti gebėjimo kvestionuoti peršamas tiesas. Informaciniai karai, Rusijos propaganda, įvykiai Ukrainoje ir postsovietinėje Lietuvoje tebejuntama nostalgija sovietmečiui – visa tai ragina autorių kritiškai permąstyti Lietuvos rusų identitetą, santykį su istorija bei šiandienos status quo.“


Parodoje taip pat nestokojama kritiško žvilgsnio į jauno menininko vaidmenį meno pasaulyje bei visuomenėje. Menininkas dekonstruoja įsigalėjusius stereotipus, pasitelkęs ikoninių Jono Meko, Jurgio Mačiūno, Žilvino Kempino pavyzdžius kaip tobulo kiekvieno menininko vilčių ir svajonių išsipildymo vaizdinius. Rodion Petroff susieja juos su lietuviškoje kultūroje įsišaknijusiu Dariaus ir Girėno mitologija bei asmeninėmis savo patirtimis, egzistenciniais išgyvenimais.


Menininkas siekia įtraukti į polifonišką pokalbį ir žiūrovą, teigdamas: „Man patinka žaidimas su žiūrovu. Man artima sovietinio laikotarpio menininkų, kurie kritikavo sovietinę santvarką Ezopo kalba. Imponuoja Eriko Bulatovo, Iljos Kabakovo, Vitalijaus Komaro ir Aleksandro Melamido darbai. Naudodami Ezopo kalbą, jie konspiruodavo savo darbų turinį. Tokiu būdu vyko slaptas bendravimas su žiūrovais.“


Svarbią įtaką kontekstualumu pasižyminčiai Rodion Petroff kūrybai darė streetart‘o kultūra. Gatvės menui būdingas dėmesys socialiniams kasdienybės reiškiniams, vartotojiškumo, kapitalizmo kritikai, individo identiteto problemoms ir „gėluoniškas“ humoras perėjo į menininko tapybą. Taip pat menininko raišką formavo įgytas vizualinio dizaino išsilavinimas, pasižymėjęs tarpdiscipliniškumu: nuo grafinių ženklų kūrimo, kaligrafijos iki akademinio piešimo, tapybos, architektūros, meno istorijos ir semiotikos.


Apie autorių:
Rodion Petroff (g. 1985) gyvena ir dirba Klaipėdoje. 2011 m. įgijo dizaino magistro laipsnį Vilniaus dailės akademijoje. Nuo 2013 m. – Dailininkų sąjungos narys. Menininkas yra surengęs septynias personalines parodas Švedijoje, Vokietijoje, Rusijoje, Lietuvoje ir dalyvavęs daugiau nei trisdešimtyje grupinių parodų įvairiose pasaulio šalyse. 2011/2013 JCE Bienalės laureatas, 2012, 2013, 2014 – tarptautinio konkurso „Jaunojo tapytojo prizas“ finalininkas.


Rodion Petroff paroda „Abejonės ir ginčai“ Pamėnkalnio galerijoje vyks iki balandžio 1 d. Parodos lankymas – nemokamas.
Paroda yra Dailininkų sąjungos galerijos projekto „Rytojaus horizontai“ dalis, skirto palaikyti ir skleisti jauną profesionalią kūrybą Lietuvoje.
Parodos rėmėjai: LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos dailininkų sąjunga.  
Daugiau informacijos apie autorių: [email protected]

  < PUSLAPIS IŠ 582  >>> Archyvas