7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Idėjų hegemonija

„Padori paroda“ VDA „Titaniko“ parodų salėse

Linas Bliškevičius
Nr. 10 (1204), 2017-03-10
Dailė
Valdas Jucius, „Daiktai“. Autoriaus nuotr.
Valdas Jucius, „Daiktai“. Autoriaus nuotr.

Vilniaus dailės akademijos parodų salių „Titanikas“ pirmame aukšte įsikūrusi ekspozicija yra prieš metus vykusios kuratorių Onos Juciūtės ir Viktorijos Damerell parodos „Per plauką“ tąsa. Nuo ankstesnės skiriasi mažesniu eklektiškumu ir vientisesniu erdvės pojūčiu.

 

Pasibaigus apeiginiam atidarymo performansui ir išsiskirsčius madingai juodai miniai, į akis krenta nuosaiki ir neperkrauta parodos architektūra. Kūriniai dėliojami kaip fragmentai, užpildantys šiek tiek pakeistą aplinką. Kuratorės, atsižvelgusios į patalpoje dominuojančias grindis, atsvėrė jas atidengdamos lubų konstrukcijas. Siekdamos darnos, ieškojo tinkamo santykio tarp apatinės ir viršutinės dalies.

 

Ne visi darbai skirti būtent šiai parodai – kai kurie jau eksponuoti, kai kurie sukurti anksčiau. Objektai pasirinkti pagal jų atitikimą bendrai ekspozicijos idėjinei linijai. Stebėtojui siūloma ne viena aliuzija, pagal jo gebėjimą priimti. Kuratorės teigia, jog nenorėjo žiūrovo apkrauti sudėtingais aprašymais ir skambiais pasisakymais. Kviečiama atrasti slėpinį – įsijausti į kūrinius ir prabilti jų kalba, nes kiekvieno reikšmė vis kitokia, pripildyta jį kūrusio autoriaus jausenomis.

 

Valdo Juciaus „Daiktai“ – tai jo rasti sulūžę, nebereikalingi rakandai, kuriuos netikėtai aptikęs ir įžvelgęs potencialų grožį jis ėmėsi restauruoti. Tie daiktai pasižymi paprasta ir neįkyria buitiška estetika, menančia juos kadaise buvus tik antraeile naudingų daiktų sudėtine dalimi. Ant kėdės buvo sėdima, į taurę kažkas buvo pilama, irklu irkluojama. Atitarnavę ir sulūžę, šie objektai atsidūrė kažkur pakampėse, po to buvo iš naujo atrasti. Autoriaus noras juos išsaugoti bei pomėgis restauruoti pagamino ready-remade objektus.

 

Dar iš lauko savo blykstėmis patraukiančios akį dėžės – tai Kazimiero Sližio „Erdvės pulsas“, vaizduojantis apleistas ir miestų paribiuose esančias vietas. Siekdamas išeiti iš komforto zonos autorius nukeliavo net į Rumuniją, kur tyrė nežinomas erdves ir fiksavo ne tik vaizdus, bet ir savo širdies ritmo rodmenis. Fotografinis liudijimas, papildytas fiziniais duomenimis, nuotraukas paverčia itin dokumentiškomis. Nuotraukos įstatytos į šviesdėžes, kurios mirksi menininko pulso dažniu, taip žiūrovui kurdamos savaip autentiškesnės patirties įspūdį. Kai žvilgsnis papildytas pojūčiu, pasakojama istorija kelia jaudulį ar net pavojaus nuojautas.

 

„Jos atsirado dėl to, kad nebenorėjau kažko išreikšti žodžiais“, – apie savo linijas kūrinyje be pavadinimo teigė Beatričė Mockevičiūtė. Bandydama išvengti žodžių keliamų apribojimų ir ieškodama naujo būdo kalbėti, autorė išranda asmeninę kalbą, išreikštą abstrakčiomis linijomis. Jos pačios sąmonės kodas iki galo nepažinus, kaip nepažinus ir pats žmogus. Abstrakcija nekviečia jos perprasti, bet kartu palieka tam galimybę. Linijų, naudojamų vietoj kalbos, prasmė kinta: „Ženklai tarsi vis iš naujo siekia užmegzti dialogą, prašo naujos komunikacijos.“

 

Obsesinio-kompulsinio sutrikimo pažymėtas Vitalijaus Strigunkovo darbas „Be pavadinimo. Dvi identiškos sudužusios plytelės“ yra tvarkos ieškojimas entropijoje. Sudužus plytelei autorius siekė tirti atsitiktinumą ir jam pavyko sudaužyti plytelę panašiai. Tačiau išsaugoti nepavykę šio eksperimento rezultatai sukėlė maniją – rasti dvi vienodai dūžtančias plyteles. Prieš lemiamą momentą jos visos daugmaž vienodos, tačiau sudužusios pasirodo esančios skirtingos. Ieškodamas dviejų potencialiai vienodų plytelių, jis suteikia atsitiktinumui simboliką, pasireiškiančią atsikartojimu – tvarkinga entropija.

 

Ryčio Urbansko „Open mic“ garsinę instaliaciją žiūrovas gali gyvai išbandyti savo balsu. Išnaudodamas akustiką ir garso bangas, kaip nematomą pokytį medžiagiškajame pasaulyje, jis sujungia erdvę į vieną visumą, kūriniu paversdamas visą patalpą. Taip autorius atsiliepia į vieno iš Edvardo Muncho kūrinio „Šauksmas“ versijų, kurioje „pagrindinės figūros šauksmas neatkreipia antrame plane esančių žmonių dėmesio“. Norėdamas kūrinį prakalbinti, žiūrovas turi pats prabilti.

 

Gintautės Skvernelytės „Parafino vonelė“ – tai parafino savybių apmąstymas. Parodos brošiūroje autorė pateikia vaško susidarymo ant naftos pramonėje naudojamų vamzdžių sienelių ypatybes. Uždėdama šią medžiagą ant sienos ir taip atkartodama architektūrą, ji sukuria metaforą, gautas sluoksnis matomas akiai, o kartu pasislėpęs dėl savo spalvinio panašumo su siena.

 

Kęstučio Montvydo kūrinys – vieną skyrybos ženklą išskiriant perrašyta Fiodoro Dostojevskio knyga „Idiotas“ – yra žaisminga manijos apraiška. Vis dėlto jos rezultatas – naujas gaminys savo svarba nepralenkia provaizdžio. Menininko knygos versija pareikalavo dvejų metų darbo – rašymo išskiriant tašką, kuris, anot autoriaus, yra skyrybos ženklas, leidžiantis atsirasti savai minčiai. Toks veiksmas provokuoja tikrinti, ar nėra klaidų, ir pasiūlyti pereiti prie „Brolių Karamazovų“, taip sekant paties pramintais takais – punctus contra punctum.

 

Anonimiškas Gabrielės Vetnikaitės žvilgsnis skleidžiasi kūrinyje „Be pavadinimo“. Autorė vujeristiškai stebi žmones, nežinančius, jog jie stebimi. Obsesija tapęs atvaizdų kolekcionavimas nėra iki galo aiškus ir pačiai autorei. Ji žvelgia žmones nejausdama, kad ko nors ieško. Stebėtojo pozicija kelia nejaukumą lyg įsiveržus į kito asmeninę erdvę, bet kartu leidžia pažvelgti į žmones, kurie niekam nepozuoja, matyti juos autentiškus.

 

Susijungę į parodos visumą, kūriniai įgauną bendrą vardiklį: juose „glūdintys pasikartojimai, apsėdimai išduoda tam tikrus prasilenkimus su norma, išėjimą už vidinės simetrijos, tačiau fizinė kūrinių išraiška paradoksaliai lieka labai simetriška ir padori“.

 

Stebint parodos formos ir idėjos santykius akivaizdu, jog pirmenybė teikiama idėjinei kūrinių reikšmei. Objektai pasižymi estetiniu savarankiškumu. Reikia žvalgytis į kūrinių siūlomus kontekstus, suprasti autorių jam teikiamą simbolinę reikšmę – pasiduoti autoriaus priskiriamai prasmei. Svarstyti ne pačius kūrinius, o jų nurodomas mistifikuotas kūrėjų psichines būsenas. Visa tai atspindi tam tikrą bendrą tendenciją. Šios parodos raiškoje aiškiai galima įžvelgti jau akademiška tapusios krypties ir stilistikos savybes. Ši stilistika remiasi itin švaria estetika, ekspresyvumo priešybe, taip pat ne paties objekto formaliąja raiška, o jos kontekstualizavimo reikšme. Tokiu pjūviu žvelgiant, patys kūriniai yra vertingi tiek, kiek jie vertingi autoriui asmeniškai arba kiek jie geba padėti žiūrovui tapatintis su kūrėjo būsenomis.  

 

Jaunųjų menininkų kūrybos bruožai yra ne platūs užmojai ar bandymai griauti ką nors iš pamatų, o konformistiški pritarimai krypčiai „ant bangos“. Darbai iškart priminė kažką, ką jau matėme daug kartų. Sekimas kanonu neįkvepia, tik paverčia abejingu fenomenų matytoju. Galbūt tai savaime nėra blogai ar net kaip tik – išreiškia šiuolaikinį susitaikymo, abejingo žvilgsnio jausmą, tačiau ar įmanomas kūrybiškumas, neieškant naujų formaliosios raiškos galimybių? Vien žaidimo idėjomis neužtenka, norėtųsi, jog raiška būtų permąstoma ir rodoma vis subtiliau. Kyla mintis, jog nueita lengvu keliu, bet pats objektyviausias vertės teisėjas – laikas.

 

Pavadinimu turbūt norėta įsivertinti ar išreikšti pasitikėjimą savo mąstymu ir kūryba – tenka pripažinti, jog iš dalies pagrįstai. Kūriniai veikia kaip nuorodos, o ne kuria savarankiškas prasmes. Galima net pastebėti, jog šie objektai nėra griežtai pristatomi kaip kūriniai, o kaip daiktai, kūnai ir vaizdiniai. Regimai linkstama į neišbaigtumą. Neapibrėžta kūrinių idėjinė pusė yra reikšmingesnė už jų formas, tokiu atveju ir jie turi būti suvokiami idėjine forma, asocijuojant juos su asmeniniu žvilgsniu, įsijautimu. Tai reikalauja savito kontakto su kūriniais ir jų autorių pristatomų idėjų apmąstymo. Galima žvelgti ir dar radikaliau: ne tik kūriniai yra nuorodos į idėjas, kurios svarbesnės už pačius kūrinius, bet ir idėjos yra tik nuorodos į dar platesnius kontekstus, kurie yra svarbesni už autorių idėjas, tačiau taip toli keliaujant pats gali tapti menininku.

 

Paroda veikia iki kovo 12 d.

VDA parodų salės „Titanikas“ (Maironio g. 3, Vilnius)

Dirba trečiadieniais–šeštadieniais 12–18 val., sekmadieniais 12–16 val.

Valdas Jucius, „Daiktai“. Autoriaus nuotr.
Valdas Jucius, „Daiktai“. Autoriaus nuotr.
Kazimieras Sližys, „Erdvės pulsas“. Autoriaus nuotr.
Kazimieras Sližys, „Erdvės pulsas“. Autoriaus nuotr.
Beatričė Mockevičiūtė, be pavadinimo. Autoriaus nuotr.
Beatričė Mockevičiūtė, be pavadinimo. Autoriaus nuotr.
Vitalijus Strigunkovas, „Be pavadinimo. Dvi identiškai sudužusios plytelės“. Autoriaus nuotr.
Vitalijus Strigunkovas, „Be pavadinimo. Dvi identiškai sudužusios plytelės“. Autoriaus nuotr.
Rytis Urbanskas, „Open mic“. Autoriaus nuotr.
Rytis Urbanskas, „Open mic“. Autoriaus nuotr.
Gintautė Skvernytė, „Parafino vonelė“. Autoriaus nuotr.
Gintautė Skvernytė, „Parafino vonelė“. Autoriaus nuotr.
Kęstutis Montvidas, „Idiotas“. Autoriaus nuotr.
Kęstutis Montvidas, „Idiotas“. Autoriaus nuotr.
Gabrielė Vetnikaitė, be pavadinimo. Autoriaus nuotr.
Gabrielė Vetnikaitė, be pavadinimo. Autoriaus nuotr.
Ekspozicijos vaizdas. Autoriaus nuotr.
Ekspozicijos vaizdas. Autoriaus nuotr.