7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Dailės anonsai

Aistė Paulina Virbickaitė

Meno espreso

Trumpa parodų Vilniuje apžvalga

Tik pasibaigus knygų savaitgaliui, vilniečiai pradeda ruoštis dar vienai šventei – Kaziuko mugei. Vieni su panieka ir keiksnodami nepatogumus, kiti – džiaugsmingai planuodami susitikimus ir pirkinius. Tiek vieniems, tiek kitiems skubu priminti, kad galerijos – puiki vieta pailsėti nuo šurmulio. Praeitą savaitę mieste atsidarė trys nedidelės, bet dėmesio vertos parodos.

Dainius Liškevičius, retrospektyvos fragmentas. A. Narušytės nuotr.
Dainius Liškevičius, retrospektyvos fragmentas. A. Narušytės nuotr.
Vygintas Orlovas, vaizdas iš parodos „dar prieš ištariant žodį, prasmė jau buvo pakitusi“
Vygintas Orlovas, vaizdas iš parodos „dar prieš ištariant žodį, prasmė jau buvo pakitusi“
Eglė Ganda Bogdanienė,  Jolanta Vazalinskienė, kolekcijos „Lengvai 2“ fragmentas
Eglė Ganda Bogdanienė, Jolanta Vazalinskienė, kolekcijos „Lengvai 2“ fragmentas
AV17 inf.

Mato Janušonio ir Džiugo Šukio paroda „Sutapimas“

Kovo 9 d. 18 val. atidaroma Mato Janušonio ir Džiugo Šukio paroda „Sutapimas“. (AV17) galerija pirmą kartą kviečia žiūrovus išsamiau apžvelgti šių jaunų menininkų kūrybą.


Jauni, savo kūrybinį kelią pradedantys, tačiau jau pastebėti menininkai savo darbais lankytojus ragins atrasti jų kūrybos sutapimus. „Sutapimas“ šioje parodoje – tai vibracijos, egzistuojančios aplink mus, išorinė ar vidinė energija, kuri priverčia kūnus judėti, transformuotis ar keisti juos supančią aplinką. Savo darbuose menininkai šiuos virpesius kuria naudodami netikėtus medžiagų derinius, pasitelkdami garsą ir vaizdą. Abu menininkai parodoje eksponuoja darbus, kurie naikina ribas tarp meno rūšių, atverdami daugiau galimybių įžvelgti jų kūrybos bendrumams ir skirtumams. M. Janušonio skulptūriniai objektai, kaip teigia pats menininkas, gali būti matomi ir kaip video darbai, o D. Šukio instaliacijų idėja dažnai suvokiama jo vaizdo įrašų pagalba. Parodoje autoriai pristatys instaliacijas, skulptūrinius objektus ir videofilmus. Menininkams ypač svarbus intuityvus pasaulio matymas, asmeninės patirties ir juos supančios aplinkos subjektyvizuotas vaizdavimas. Kasdienės, visiems gerai pažįstamos formos pasikeitimas, plokštuminio objekto virsmas erdviniu, pasipriešinimas sunkio dėsniui, viduje susitelkusios ir išorėje išsiveržusios įtampos, susikaupimo jausmas, grumtynės su fiziškai neįveikiamais kūnais yra autorių vibracijų įvaizdžiai. Menininkų ribų paieškos tarp iš pažiūros nesamo daikto ar reiškinio ir jo apipavidalinimo, įdaiktinimo yra tam tikras vibracijų šaltinis, kuris ir grindžia jų darbų atsiradimą.   


M. Janušonis savo darbuose provokuoja žiūrovą ir jį supančios aplinkos suvokimą. Jo kūrybos leitmotyvas – plokštumos virsmas trimačiu objektu, minimali, bet pamatinė jau egzistuojančio daikto formos transformacija. Menininkui įdomu, kaip mažai iš plokštumos į erdvę iškilęs elementas gali atstovauti skulptūrai. Pasitelkdamas skirtingas medijas ir kvestionuodamas plokštumos ir tūrio sąvokas jis kuria iškreiptos realybės vaizdinį. D. Šukio kūrybai būdingas absurdo vaizdavimas, kuris atsispindi jo instaliacijų ir skulptūrinių objektų kūrimo procese. Destruktyvių, tačiau ilgainiui monotoniškų veiksmų kartojimas kelia prasmės ir beprasmybės klausimus.


Dažniausiai monumentaliose D. Šukio instaliacijose tvyro tam tikra vidinė įtampa, kuriama naudojant skirtingas medžiagas ir taip išreiškiant balanso paieškas tarp skirtingų polių. Matas Janušonis ir Džiugas Šukys šiuo metu studijuoja Vilniaus dailės akademijoje skulptūrą. Abu menininkai yra dalyvavę grupinėse parodose Lietuvoje ir užsienyje. 2016 m. jie dalyvavo skulptūros simpoziume Vokietijoje. Džiugas Šukys 2016 m. savo darbus eksponavo POST galerijoje Kaune ir ekspozicijų erdvėje „Titanikas“, Vilniuje. Matas Janušonis nuo 2015 m. dalyvauja šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius“, tais pačiais metais jis buvo apdovanotas Elenos Urbaitytės stipendija.  

Paroda (AV17) galerijoje, Aušros Vartų g. 17, Vilniuje, veiks iki balandžio 6 d.

VGMC inf.

Tatjanos Diščenko kūrybos paroda „Istorijos“

2017 m. kovo 7 – balandžio 1 dienomis Vilniaus grafikos meno centro ekspozicijų salėje „+“ veiks Tatjanos Diščenko kūrybos paroda „Istorijos“. Atidarymas 2017 m. kovo 7 d., 18.00 val. VGMC ekspozicijų salėje „+“ (Latako g. 3, Vilnius)


Naujoje ofortų serijoje menininkė Tatjana Diščenko, kaip ir ankstesniuose savo darbuose, remiasi Renesanso citatomis ir rytų estetika. Jie pasireiškia tiek kūrinių plastikoje, tiek ir filosofinėse jų potekstėse. Serijoje dominuoja namų ir žmonių siluetai. Juos autorė analizuoja skvarbiu žvilgsniu ir su pavydėtinu atidumu, pasiūlydama skirtingus žiūrėjimo ir požiūrio taškus. Tarsi taip norėtų pabrėžti įvairialypiškumą, būsenų ir nuotaikų kismą ir kitokio matymo galimybę. Šiam tikslui menininkė pasitelkia netgi žvilgsnį iš šalies – parodoje greta Diščenko estampų rodomas keramikės Rūtos Šipalytės specialiai šiai ekspozicijai sukurtas keramikinis objektas. Jis vizualiai pratęsia Diščenko sukurtų namelių seką ir praplečia interpretacijos erdves nuo tvirto ir patikimo namo įvaizdžio iki gležno ir trapaus vaizdo. Vizualiai santūrūs pasakojimai estampuose byloja ir apie menininkei būdingą plastinę kalbą – sudėtingą ir precizišką spaudos būdą, asketišką, meditatyvią kompoziciją, melsvą, oro prisodrintą koloritą. Kūrinių plastika, objektai ir personažai sujungia ofortus į vientisą ir įtaigią istoriją.


Anot menotyrininkės Ievos Pleikienės, Tatjanos Diščenko metalo graviūros suskamba kaip meditatyvinio susikaupimo salelės. Grafinė vaizdo įtaiga čia stipresnė už ženkliškąsias nuorodas. Nesvarbu, ar dailininkė imasi karališkųjų simbolių, aristokratiškojo renesanso interpretacijų, ar paprasčiausio peizažo.


Organizatorius Vilniaus grafikos meno centras
Rėmėjai LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba
Informacija +370 5 261 19 95, graphic.lt

VGMC inf.

Lidos Dubauskienės kūrybos paroda „214.8“

2017 m. kovo 7 – balandžio 1 dienomis Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė-dešinė“ veiks Lidos Dubauskienės kūrybos paroda „214.8“.


Atidarymas 2017 m. kovo 7 d., 18.30 val. VGMC galerijoje „Kairė-dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius)
Grafikės Lidos Dubauskienė kūrybos parodoje pristatomas 2011–2017 metų laikotarpiu sukurtas darbų ciklas „214.8“. Pasak pačios menininkės, pavadinimo reikšmė – atstumas. Apie ką jis? Apie čia ir dabar.


Dubauskienės kūrybai būdinga subtilaus minimalizmo ir trapaus santūrumo estetika. Menininkė geba konceptualiai perteikti asmeninę patirtį ir momentinius potyrius, taupiai, bet taikliai fiksuoti juos plokštumoje. Ankstesniame kūrybiniame etape autorei būdinga atminties autorefleksija – slapčiausių pasąmonės užkaborių susigrąžinti vaizdiniai ir jų keliami jausmai, būdingos laukimo būsenos. Šis emocinis laukas išlieka ir pastarojo laikotarpio kūriniuose, kinta tik veiksmo vieta, kuri išryškina naujus jausmų ir asociacijų pustonius. Itin svarbus tampa paprastas „čia ir dabar“ matmuo, dabarties akimirkoje išgyventos emocijos ir jų fiksavimas. Tiek geografinis 214.8 km atstumas tarp dviejų, autorei reikšmingų, taškų, tiek ir pamėgtas peizažo žanras tėra tik pretekstas, nes svarbiausiomis kūryboje išlieka asmeninės būsenos, kurias inspiruoja vietos, vaizdai ir patirtys. Būtent jie ir fiksuojami kūriniuose, atsisakant bet kokių apčiuopiamų nuorodų. Jautrias būsenas perteikia abstrakčios struktūros, sukurtos laisvais, nelyginant atsainiais potėpiais. Darbuose jaučiamas menininkės kūrybinis komfortas, prilygstantis meditacijai – gebėjimas galvoti tik apie dabarties momentą, atsisakant abejonių, baimių, netikrumo.


Organizatorius Vilniaus grafikos meno centras
Rėmėjai LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba
Informacija +370 5 261 19 95, graphic.lt

Kęstutis Šapoka

Istorinis pasakojimas kaip iliuzija

Linos Albrikienės ir Idos Divinzenz paroda projektų erdvėje „Sodų 4“

Lina Albrikienė ir Ida Divinzenz projekte „Pasirodymas ir atsitraukimas“ gilinasi į ideologijos kaip (ne)susitarimo temą. Kalbant dar tiksliau – kaip tam tikra informacija veikia ideologiniame fone, veikia patį foną, jį kuria ir kartu yra jo dalimi. Taip pat menininkės domisi, kaip vadinamasis istorinis pasakojimas kinta bėgant laikui – kaip informacija tampa „istorija“, kartu kaip istorija transformuoja, naikina, atgaivina, perkuria informaciją.

 

Ida Divinzenz tiria aktyvaus istorinio-ideologinio pasakojimo konstravimo, kartu jo (per)kūrimo mechanizmus. Jos „meninio tyrimo“ ašimi tampa dviejų Paryžiaus muziejų – Quai Branly muziejus (Musée du Quai Branly) ir Nacionalinio imigracijos istorijos muziejaus (Musée National de l’Histoir de l’Immigration) – istorinis-ideologinis pasakojimas. Quai Branly muziejuje saugomos Afrikos, Okeanijos ir Amerikos senojo meno pavyzdžiai, o Nacionalinio imigracijos istorijos muziejaus ekspozicijos skirtos imigracijos į Prancūziją istorijai.

Lina Albrikienė, kūrinio dalis – kadras iš filmo „Pelicans in the Zoo“, 1898 m.
Lina Albrikienė, kūrinio dalis – kadras iš filmo „Pelicans in the Zoo“, 1898 m.
Lina Albrikienė, ekspozicijos fragmentas, L. Skeiskielos nuotr.
Lina Albrikienė, ekspozicijos fragmentas, L. Skeiskielos nuotr.
Lina Albrikienė, ekspozicijos fragmentas, L. Skeiskielos nuotr.
Lina Albrikienė, ekspozicijos fragmentas, L. Skeiskielos nuotr.
Lina Albrikienė, kūrinio dalis – archyvinė nuotrauka, kurioje 1944 m. oro atakos metu skubama į Berlyno bunkerį. L. Skeiskielos nuotr.
Lina Albrikienė, kūrinio dalis – archyvinė nuotrauka, kurioje 1944 m. oro atakos metu skubama į Berlyno bunkerį. L. Skeiskielos nuotr.
Ida Divinzenz, ekspozicijos fragmentas, L. Skeiskielos nuotr.
Ida Divinzenz, ekspozicijos fragmentas, L. Skeiskielos nuotr.
Ida Divinzenz, ekspozicijos fragmentas, L. Skeiskielos nuotr.
Ida Divinzenz, ekspozicijos fragmentas, L. Skeiskielos nuotr.
Ida Divinzenz, ekspozicijos fragmentas, L. Skeiskielos nuotr.
Ida Divinzenz, ekspozicijos fragmentas, L. Skeiskielos nuotr.
Ida Divinzenz, ekspozicijos fragmentas, L. Skeiskielos nuotr.
Ida Divinzenz, ekspozicijos fragmentas, L. Skeiskielos nuotr.
Agnė Narušytė

Prieš paspaudžiant mygtuką

Indrės Šerpytytės paroda „Patyrimo nebuvimas“ Šiuolaikinio meno centre

Štai jau trečias mano pamatytas Britanijoje gyvenančios menininkės Indrės Šerpytytės kūrinys. Pirmasis tamsoje sustingusių daiktų fotografijomis kalbėjo apie paslaptingą tėvo žūtį („Tylos būvis“ / „A State of Silence“, 2006). Antrajame tarp pavadinime įrašytų datų „(1944–1991)“ sutilpo trys pokario istorijų ir jų atminties tyrimai (2009–2015). Trečiasis – „2 spalvos sekundės“ – pristatytas Šiuolaikinio meno centro parodoje „Patyrimo nebuvimas“. Šiuos skirtingus kūrinius sieja traumos tema, tiksliau – įtampa tarp žinojimo, kas įvyko, ir suvokimo, kad per atstumą neįmanoma to patirti. Šįkart tą būseną, kai „ištinka stabas“, išreiškia penki stačiakampiai gretasieniai, surikiuoti tamsioje salėje tarsi sovietiniai daugiabučiai, švytintys spalvotais langais. Tokios abstrakcijos, sakoma anotacijoje, dviem sekundėms pakeitė internete rastų ISIS egzekucijų fotografijas, mėginant jas atidaryti kompiuteryje. Liko tik vaizde dominavusi spalva. Taigi – gličas, skaitmeninė sistemos klaida, menininkės paversta klausimu.

Indrės Šerpytytės parodos fragmentas. A. Vasilenko nuotr.
Indrės Šerpytytės parodos fragmentas. A. Vasilenko nuotr.
Indrės Šerpytytės parodos fragmentas. A. Vasilenko nuotr.
Indrės Šerpytytės parodos fragmentas. A. Vasilenko nuotr.
Indrės Šerpytytės parodos fragmentas. A. Vasilenko nuotr.
Indrės Šerpytytės parodos fragmentas. A. Vasilenko nuotr.
Indrės Šerpytytės parodos fragmentas. A. Vasilenko nuotr.
Indrės Šerpytytės parodos fragmentas. A. Vasilenko nuotr.
Indrės Šerpytytės parodos fragmentas. A. Vasilenko nuotr.
Indrės Šerpytytės parodos fragmentas. A. Vasilenko nuotr.
Indrės Šerpytytės parodos fragmentas. A. Vasilenko nuotr.
Indrės Šerpytytės parodos fragmentas. A. Vasilenko nuotr.
Indrės Šerpytytės parodos fragmentas. A. Vasilenko nuotr.
Indrės Šerpytytės parodos fragmentas. A. Vasilenko nuotr.
Indrės Šerpytytės parodos fragmentas. A. Vasilenko nuotr.
Indrės Šerpytytės parodos fragmentas. A. Vasilenko nuotr.
Deima Žuklytė-Gasperaitienė

Reikšmingi mažmožiai

Paroda „Grafika / Piešiniai. Iš Povilo Ričardo Vaitiekūno kolekcijos“

Įrašytos į istoriją daugelis asmenybių sustingsta. O tiek daug gyvenimo akimirkų, faktų, kūrinių lieka dūlėti asmeniniuose archyvuose ir niekada nepasiekia dienos šviesos... Kelią tokiai užmarščiai bando užkirsti kolekcionieriai, renkantys jų dėmesį patraukiančius artefaktus. Paradoksalu, kad kartais kryptingai nerinktos kolekcijos tampa labiausiai vertomis dėmesio. Iš dalies tokia kolekcija priklauso tapytojui Povilui Ričardui Vaitiekūnui. Ją sudaro tapybos, grafikos darbai, objektai ir skulptūros, periodinės spaudos leidiniai.

Dalis Vaitiekūno kolekcijos šiuo metu yra pristatoma galerijoje „Kairė–dešinė“. Vilniaus grafikos meno centras jau keletą metų nuosekliai atlieka dailininkų archyvų viešinimą. Kuratorės Kristina Kleponytė-Šemeškienė ir Jurgita Minčinauskienė yra surengusios nemažai piešinių parodų, tarp kurių buvo pristatyti Ksenijos Jaroševaitės, Petro Mazūro, Mikalojaus Povilo Vilučio, Vlado Urbanavičiaus ir kitų įvairių dailės sričių kūrėjų darbai.

Ekspozicijos fragmentas. L. Milkintės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Milkintės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Milkintės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Milkintės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Milkintės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Milkintės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Milkintės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Milkintės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Milkintės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Milkintės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Milkintės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Milkintės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Milkintės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Milkintės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Milkintės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Milkintės nuotr.
LTMKS inf.

Małgorzatos Żurados paroda „Viską matančios akys“

Projektų erdvėje „Sodų 4“ pristatoma menininkės Małgorzatos Żurados paroda, kuria ji kviečia pirmą kartą susipažinti su daugiausia Lietuvoje, reziduojant Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijoje bei Vilniuje 2016–aisiais, atlikto tyrimo rezultatais ir sukurta jį atskleidžiančia medžiaga.

„Viską matančios akys“ – tai tiesioginė nuoroda į to paties pavadinimo scenarijų, parašytą aiškiaregio Stefan Ossowiecki pagal jo paties biografiją 1940–aisiais ir skirtą Paramount Pictures. Šis projektas yra meninė istorinių duomenų apie jo ir kitų mediumų XX a. pradžioje atliktus eksperimentus interpretacija. Remiantis užfiksuotais šaltiniais formuojamas naujas naratyvas, laisvai jungiantis tikrus ir išgalvotus faktus ir siūlantis plačiąja prasme tyrinėti komunikaciją su nežinomu asmeniu, ribinių būsenų idėją, ekstrasensorinį suvokimą bei žinių perdavimą neįprastais būdais.

Małgorzata Żurada yra tarpdisciplininė menininkė, gyvenanti ir kurianti Varšuvoje, Lenkijoje. 2002–aisiais ji baigė Varšuvos dailės akademiją (grafikos meno ir grafinio dizaino magistrą) ir dalyvavo įvairiose parodose bei rezidencijose Lenkijoje, Lietuvoje, Suomijoje, Vokietijoje, Norvegijoje, Indonezijoje. Menininkė domisi ryšiais tarp formos ir reikšmės. Jos kūryboje atsiskleidžia praeities ir dabarties okultinės teorijos, ritualai ir dvasinės praktikos. Pagrindinės jos tyrimų kryptys yra vizualinės kalbos jungtys su tikėjimo sistemomis ir ezoterinių žinių šifravimo būdai. Šiuo metu Żurados kūryba nuo grafinio meno palaipsniui krypsta link konceptualumo, išnaudodama performatyvius kūno gebėjimus bei įtraukdama laiką ir erdvę kaip papildomus prasmės faktorius. 2016–aisiais menininkei paskirta Lenkijos respublikos kultūros ir nacionalinio paveldo ministerijos stipendija, kuri buvo skirta ir šio projekto įgyvendinimui. Daugiau apie menininkę www.mzurada.com.

Aušra Kaziliūnaitė – poetė, rašytoja, žmogaus teisių aktyvistė. Išleido keturias poezijos knygas: Pirmoji lietuviška knyga (2007), 20% koncentracijos stovykla (2009), Mėnulis yra tabletė (2014), esu aptrupėjusios sienos (2016). Už knygą Mėnulis yra tabletė apdovanota Jurgos Ivanauskaitės premija. 2016 m. poetei paskirta Jaunojo menininko premija. Kūryba versta į anglų, prancūzų, rusų, vokiečių, latvių, lenkų, gruzinų kalbas. Kaziliūnaitė  baigė istorijos ir religijos mokslų studijas, šiuo metu ji yra Vilniaus universiteto filosofijos doktorantė ir atlieka praktiką Amsterdamo universitete. Tyrimų sritys – vizualumo ir galios santykiai, kino filosofija.


Paroda veikia 2017/03/02–17
trečiadieniais–penktadieniais 16–20 val. arba susitarus tel. +37062689230
   

Atidarymas 2017/03/01
18:00    
Atidarymo metu Aušra Kaziliūnaitė skaitys šiai parodai sukurtus poetinius tekstus.


Paroda surengta bendradarbiaujant su Culture.pl, parodos rėmėjai – Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Lenkijos institutas Vilniuje. Organizatorius – Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga.


Projektų erdvė „Sodų 4“
Sodų g. 4, Vilnius
www.letmekoo.lt/sodu-4

 

 

KKKC inf.

Jūratės Stauskaitės kūrybos paroda „Esu“

KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) 2017 m. vasario 24 d., penktadienį, 17 val. atidaroma Jūratės Stauskaitės kūrybos paroda „Esu“. Pristatymo metu dailininkė surengs parodomąją judesio piešinio pamoką, talkinant šiuolaikinio šokio teatro „Padi Dapi Fish“ šokėjoms ir Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijos mokiniams. Renginyje taip pat bus pristatyta šiais metais Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos išleista knyga „Jūratė Stauskaitė. ESU“.

Jūratės Stauskaitės paroda „Esu“ – tai nuotykis ne tik žiūrovui, bet ir pačiai menininkei, pirmąkart taip išsamiai pristatančiai savo kūrybos kardiogramą. Stabteldama ryškiausiuose kūrybos epizoduose,  ji pasitelkia konceptualų ekspozicijos modelį, apmąstydama sudėtingą ir prieštaringą žmogaus – moters gyvenimo kelią nuo patiklaus jaunystės naivumo per meditacijų tylą ir skrydžio ilgesį iki maištaujančios realybės ir brandos.

Šalia jau atpažįstamo braižo grafikos ciklų ,,Šokis“, ,,Baltas paukštis meta juodą plunksną“, ,,Kelionė“, ,,Arlekinas“ ir kt., ji prikelia ir vieną kitą pirmųjų savarankiškų darbų liudytoją – nuo jautraus ofortinio H. K. Anderseno ,,Undinėlės“ pasaulio iki paskutiniųjų metų dramatiškų plačiaformačių piešinių.
Pasirinkusi Klaipėdą šiam pasirodymui, ji sakosi realiai priartėjusi prie jūros – savo giliausių įkvėpimų šaltinio, kurios artumo paveikta Palangos dailininkų kūrybos namuose menininkė sukūrė įsimintiniausius darbus.

J. Stauskaitė – dailininkė, pedagogė, publicistė, viena ryškiausių mūsų šalies menininkių ir aktyvių kultūros lauko dalyvių, atstovaujanti kūrėjų kartai, subrandinusiai savo kūrybos pasaulį nepriklausomybės idėjų skleidimosi ir tapsmo laikotarpiu.

Menininkė yra įkūrusi pirmąją privačią Dailės mokyklą, šiuo metu vadinamą Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokykla, vadovauja Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijai, rašo straipsnius spaudoje, pasisako radijo ir televizijos laidose. Yra parengusi dailės pedagogikos vadovėlių, išleidusi pokalbių knygą ,,13x13: trylika klausimų trylikai vyrų“.

J. Stauskaitės indėlis į šalies kultūrą ir švietimą yra įvertintas Vilniaus miesto Šv. Kristoforo statulėle (2001 m.), 2008 m. jai įteikta Kultūros ministerijos premija už geriausius metų projektus, parengtus vaikams ir jaunimui, 2011 m. – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžius bei Vyriausybės kultūros ir meno premija, 2016 m. paskirtas aukščiausias Kultūros ministerijos apdovanojimas – garbės ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“ už nuopelnus Lietuvos kultūrai ir menui, bendruomeniškumo stiprinimą, asmeninę atsakomybę kuriant kultūrinę ir dvasinę aplinką.

Dailininkė yra surengusi daug asmeninių parodų Lietuvoje ir užsienyje. Ši paroda – 70-oji. Jos kūrinių yra įsigiję Lietuvos dailės muziejus (Vilnius), Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus (Kaunas), Ludwigs modernaus meno muziejus (Kelnas, Vokietija), Čekijos nacionalinė galerija (Praha, Čekijos Respublika), Naujojo Orleano modernaus meno muziejus (JAV), Niujorko viešoji biblioteka (JAV), MMC (Lietuva), privatūs kolekcininkai.


Paroda veiks iki 2017 m. kovo 19 d.
KKKC Parodų rūmų (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) darbo laikas: trečiadienį–sekmadienį 11–19 val.

 

Jūratė Stauskaitė, "Poilsis". 2013 m.
Jūratė Stauskaitė, "Poilsis". 2013 m.
Galerijos „Vartai“ inf.

Grupinė paroda „Kūnas ir tamsa“

2017 kovo 7 d., antradienį 18 val., galerijoje „Vartai“ atidaroma grupinė paroda „Kūnas ir tamsa“. Paroda veiks iki 2017 balandžio 14 d.

Tai paroda apie slaptingus pasąmonės pakraščius ir iš jų nyrančius tamsius polinkius bei (ne)žmogišką kūną, per kurį šie išsipildo. Panirę šviesotamsoje, kūriniai komunikuoja agresyvų vizualumą ir analizuoja įvairias kūno dimensijas, kviesdami žiūrovus geriau įsijausti į savo pačių kūnus.

Iš prieblandos ir šešėlio į parodos šviesą atropoja padaras. Neproporcingų kūno dalių, iškreiptos laikysenos, keisto luošumo paženklintas ir skleidžiantis tamsią energiją, jis įkūnija nepaliaujamą ir neišvengiamą kūno transformaciją. O juk nesveikame kūne – nesveika siela! Iš jos mumyse randasi vujarizmas, sadizmas, beprotybė, egoizmas ir kiti už užsklandos tūnantys potraukiai.

Kūnas ir tamsa – tai vizuali istorija. Parodos tekstualumas dvejopas: viena vertus, ekspresyvios raiškos meno kūriniai galerijos erdvėje veikia tarytum personažai, atklydę iš naratyvinių dimensijų: dailės, asmeninių, politinių, religinių, lokalaus ir universalaus, praeities, dabarties ir ateities pasakojimų. Kita vertus, kuratorinė parodos sąranga ir architektūros dinamika nurodo į parodos naratyvą ir ragina žiūrovą skaityti ją kaip tekstą, fokusuojant dėmesį į formų, kompozicijų, prasmių, kontekstų kombinacijas. Niūrus pasakojimas turi pradžią, kulminaciją ir atomazgą, tačiau tuo pat metu nėra primygtinai nuoseklus. Traukdamas žiūrovą į save bei kreipdamas jo akį nuo vieno skirsnio prie kito, jis leidžia jam mintimis nuklysti į savo paties asmenį ir, galbūt, pažvelgti į jį kaip į kasdienybės istorijas įklimpusį personažą.

Eksponatų „kolektyvą“ sudaro plastinių, tačiau tik retkarčiais plastiškų meno kūnų grupė. Dauguma jų – modernistinės raiškos atstovai ir tęsėjai, bandantys kalbėti(s) senojo meno kalba apie meną dėl meno, reikšmingą formą, ikonografiją. Tačiau kažkas šiame kalbėjime jau pasikeitę. Parodos tonas užprogramuotas kitam laikui, o kūriniai savo istorijas pasakoja su neatpažįstamu akcentu.

Parodos dalyviai:

Valentinas Antanavičius, Alfonsas Budvytis, Duonis Donatas Jankauskas, Geistė Kinčinaitytė, Mindaugas Lukošaitis, Rūtenė Merkliopaitė, Mindaugas Navakas, Ieva Rojūtė, Tomas Sinkevičius ir Viltė Bražiūnaitė, Algimantas Julijonas Stankevičius, Mikalojus Povilas Vilutis, Vytautas Viržbickas

Parodos architektė – Ieva Cicėnaitė
Kuratorius – Paulius Andriuškevičius

 

 

 

 

Alfonsas Budvytis, "Oskaras I", 2002 m.
Alfonsas Budvytis, "Oskaras I", 2002 m.
  < PUSLAPIS IŠ 582  >>> Archyvas