7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Meno parko inf.

Meno parko inf.

Dano Aleksos ir Aistės Kisarauskaitės paroda „Pėdsekys“

2019 09 05–2019 10 05

Rugsėjo 5 d. (ketvirtadienį) 18 val., galerijos „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) trečiojo aukšto ekspozicinėje erdvėje vyks Dano Aleksos ir Aistės Kisarauskaitės parodos „Pėdsekys“ atidarymas. Kviečiame apsilankyti.

„Pėdsekys“
Terminas suvokimo daiktiškumas, apibrėžia žmogaus sugebėjimą suvokti daikto realumą ir jo padėtį erdvėje. Suvokimo daiktiškumą nulemia du glaudžiai susiję suvokimo aspektai: projekcija, arba vaizdo objektyvizavimas ir suvokiamų įspūdžių identifikavimas su objekto savybėmis. Tam tikromis aplinkybėmis įprastas suvokimas gali sutrikti.


Parodoje permąstoma daiktų prigimtis – išnykus jų atsiradimą lėmusiems amatams ar atsiradus mechaniniams bei elektroniniams įrankių pakaitalams, šie daiktai vėl liko tik formos ar objektai, žiūrovo vaizduotėje dažnai nebeiššaukiantys jų paskirties prisiminimo.


„Suvokimas niekuomet nėra paprastas dvasios kontaktas su esamu daiktu; jis visuomet yra prisodrintas prisiminimo vaizdų, kurie jį išbaigia ir interpretuoja”[1]


„Būtent todėl, kad vaizduotė keistu būdu nuolat siejasi su pačiu pasauliu, dažnai negalime tiksliai pasakyti, kur prasideda, o kur baigiasi įsivaizdavimo veikimo laukas“[2] Tai būtų galima palyginti su potyriais vaikščiojant po apleistas erdves, kai nerimas peržengus komforto zoną iškreipia tikrovės vaizdą. Pamatyti pavidalai daiktų, senai praradusių savo paskirtis, kartu su iš aplinkos atsklindančiais sunkiai atpažįstamais garsais nerimo apsėstoje vaizduotėje atveria kitokį reiškinių suvokimą. Baimės tyrinėtojai iš panašių pojūčių kildina daugelį senovės mistinių būtybių. Modernus žmogus, nežiūrint racionalaus pasaulio matymo, neatsikratė nerimo jausmo, kad ir atsidūręs apleistoje erdvėje, pasijunta tarytum įžengęs į būtojo laiko mišką, kupiną praeities šmėklų.


„Kiekviename žingsnyje sutinkami vizualūs fantomai primeta mums savo valią, tad mes elgiamės, kaip sako Williamas J. Thomas Mitchellas, tarsi vaizdai būtų gyvi, darytų mums įtaką, kažko reikalautų iš mūsų, nulemtų mūsų elgsenos modelius. Todėl galima kartu su Mitchellu pripažinti, kad „magiški požiūriai į atvaizdus išlieka tokie pat galingi moderniajame pasaulyje, kokie ir buvo vadinamuosiuose „tikėjimo amžiuose“[3]


Pagrindinis parodos herojus Pėdsekys yra taip pat nematomas, kaip iš nerimo gimę vaizdiniai. Jo pagrindinis įgūdis kaupti informacijos nuotrupas, įvairius artefaktus, siekiant atpažinti, demaskuoti ir kurti naujas nerimo šmėklas.

[1] Henri Bergson „Materija ir atmintis“, 2006, 130 psl.
[2] Kristupas Sabolius „Įsivaizduojamybė“, 2013, Vilniaus universiteto leidykla, 26 psl.
[3] Ten pat., 65 psl.
 

Paroda yra galerijos „Meno parkas“ projekto „2019. Akcentai“ dalis. Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

 

Meno parko inf.

Antano Martinaičio piešinių serijos „Psichodelicus” paroda

2019 09 04–2019 10 05

Rugsėjo 4-tą dieną (trečiadienį), 18 val. galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) pirmojo aukšto ekspozicinėje erdvėje vyks Antano Martinaičio (1939-1986) piešinių serijos „Psichodelicus” parodos atidarymas ir naujosios poezijos knygos „Vienišo paukščio istorija“ pristatymas. Poeziją skaitys aktorius-režisierius Stanislovas Nacius.


„Vienišo paukščio istoriją“ iliustruoja Antano Martinaičio piešinių ciklas „Psichodelicus“.
- - -
Šioje parodoje eksponuojami piešiniai yra iš dviejų – Laimos Drazdauskaitės ir Arvydo Martinaičio – rinkinių. Bet jeigu būti preciziškiems, tai tik dabar yra du, bet buvo vienas. Laima Drazdauskaitė iki mūsų dienų išsaugojo vientisą, neišsklaidytą  1975‒1982 metais sukurtą kolektyvinių piešinių rinkinį - du ciklus „Psichodelicos“ ir „Mimicrios“ ir dar šūsnį, nepriklausančią ciklams. Viso beveik 550 piešinių. O Arvydui Martinaičiui, kaip jos gerbiamo kolegos Antano Martinaičio sūnui, prieš porą metų dvidešimt piešinių dailininkė padovanojo.


Piešinius galime laikyti neeksponuota, necenzūruota Lietuvos sovietmečio daile. Tai iš esmės dviejų bičiulių, talentingų tapybos ir žodžio meistrų – Antano Martinaičio ir Ričardo Povilo Vaitiekūno ‒ kūrybinio dueto kūryba. 1976 m. Vaitiekūnui  iš Kauno išvykus gyventi į Vilnių, aktyviau dalyvavo Edmundas Saladžius. To kūrybinio kolektyvo perpetuum mobile – Antanas Martinaitis, išskirtinio tapybinio ir poetinio talento kūrėjas, palikęs eilėraščių, dienoraštinių užrašų, paraštinių piešinių. Jo ypatingas improvizatoriaus talentas ir gebėjimas piešti viena linija, perteikiant erdviškumą, perspektyvą, trimates apimtis; formų transformacijos ir deformacijos meistrystė, aštrūs rakursai, taip pat čia pat gebėjimas kurti žodžius naujadarus ir juos sumaniai jungti su vaizdu, yra išskirtinis meninis reiškinys Lietuvos sovietmečio dailėje.


Rinkinio darbai ne visi yra vienodai vertingi, pastaiko eskiziškų, neišbaigtų arba tik su skubiu kompozicijos idėjos pasižymėjimu. Tačiau didžiuma piešinių ir visumos įspūdis - pritrenkiantis. Piešiniai buvo sukurti visiškai spontaniškai Kauno vaikų dailės mokykloje, pertraukų tarp pamokų metu: pradėtą A. Martinaičio piešinį bičiulis P. R. Vaitiekūnas stengdavosi pabaigti taip, kad draugas net nepastebėtų, jog dar kažkas lietėsi prie šio piešinio. Tai improvizavimas, pratęsiant, įsijaučiant į Martinaičio mintį, raiškos būdą ir ne veltui Martinaitis pasitelkė žodį mimikrija, kai stengiamasi maksimaliai supanašėti, pratęsti. Todėl šiandien ganėtinai sunku atskirti Martinaičio ir Vaitiekūno indėlį, bet Saladžiaus konstruktyvų piešinį ir vaizdinius, atpažinti yra kiek lengviau. Kiti dalyviai – Marija Jukniūtė, Rimantas Šulskis, galbūt Stanislovas Giedraitis, dailėtyrininkas Algirdas Dūda, dar vienas kitas nuspėjamas dalyvis, yra epizodiški.


Dalis piešinių, priklausančių „Mimicrios“ ir „Psichodelicos“ ciklams yra signuoti, kuriant tokią sudėtinę, kaip ir priklauso kolektyvinei kūrybai, signatūrą, pvz., „Martvaitdrazdai“. Taigi, šifruojame, kad tai Martinaičio, Vaitiekūno bendras piešinys. Nors Drazdauskaitės pavardės skiemuo signatūroje ir yra, bet tai ne todėl, kad ji piešė, o todėl, kad ji  pagerbta ir įamžinta, atsidėkojant už tai, kad jau tuomet ji pradėjo rinkti, pagarbiai saugoti piešinius. Ir saugoja iki šiolei. Laima Drazdauskaitė, neturėdama, kaip pati dailininkė teigia, tokio spontaniško gebėjimo improvizuoti, tapo šio „projekto“ kuratore, puoselėtoja ir saugotoja, bet jame pati nepiešė, nedalyvavo.


Ši paroda koreaguoja, praplečia piešinio Lietuvos sovietmečio dailėje supratimą, pristato talentingų piešėjų spontanišką improvizacinį piešimo metodą, kaip meninės kūrybos vaisingumo įrodymą. Vaitiekūno ir Martinaičio talentai improvizuoti, gebėjimas čia- dabar kurti žodžius naujadarus ir juos sumanias jungti su vaizdu, neturi analogų 20 a. antrosios pusės Lietuvos dailėje.  
Ramutė Rachlevičiūtė


Paroda yra galerijos „Meno parkas" projekto „Antanas Martinaitis. Piešiniai" dalis. Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

 

Paroda veiks iki spalio 5 d. | Galerijos darbo laikas: II-V 11:00-18:30 VI 11:00-16:00
www.menoparkas.lt

 

Antanas Martinaitis (1939-1986). Piešinys iš serijos „Psichodelicos“ (1975‒1982)
Antanas Martinaitis (1939-1986). Piešinys iš serijos „Psichodelicos“ (1975‒1982)
Meno parko inf.

Sonatos Riepšaitės paroda „Galvoti peizažą“

Liepos 31 d. (trečiadienį), 18 val. galerijos „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) pirmojo aukšto ekspozicinėje erdvėje, vyks tapytojos Sonatos Riepšaitės parodos „Galvoti peizažą“ atidarymas. Kviečiame!

Peizažas savyje talpina nepaprastą jausmą. Jame atsiskleidžia atsiminimai apie skirtingas erdves ir laiką, kuris beveik nejudantis. Stebėjimo momente vaizduotė susilieja su dabartimi ir sujungia šiuos atsiminimus su peizažu. Peizažas tampa ne vien fizinis, bet apima ir prisiminimus, patirtis ir tapatumą.


Aš kuriu įsivaizduojamus peizažus iš realių, kuriuos patyriau, apie kuriuos skaičiau, girdėjau ar atsitiktinai pamačiau nuotraukoje. Šie maži gabalėliai peizažų, kuriuos kaupiu atliepia mano prisiminimus iš realių peizažų ir įsivaizdavimą neegzistuojančių – visa tai atskleidžia mano subjektyvią pasaulėjautą. Šios dalelės pasirenkamos intuityviai, bet komponuojamos sąmoningai. Peizažo patyrimas galimas skirtingomis formomis ir sluoksniais. Aš jį patiriu, matau, skaitau, girdžiu jį ir apie jį. Visi šie skirtingi priėjimai leidžia man patirti peizažą ir juos naudoti inspiracijai, nesvarbu ar tai būtų garsas ar vaizdas.


Ši paroda yra mano bandymas galvoti peizažą.

Sonata Riepšaitė

 
Paroda yra galerijos projekto „Jaunieji. Žalia sąmonė“ dalis. Projektą iš dalies remia Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.


www.menoparkas.lt

Parodas galerijoje „Meno parkas“ veiks iki rugpjūčio 25 d.
Galerijos darbo laikas: II–V 11:00–18:30 / VI 1100–16:00
Parodos lankymas nemokamas.

Meno parko inf.

Marina Abramović „The Cleaner“. Retrospektyvos atgarsiai

Galerija „Meno parkas“ maloniai kviečia liepos 1 d., pirmadienį 18 val. į susitikimą su Marinos Abramović retrospektyvinės parodos „The Cleaner“, vykstančios šiuolaikinio meno centre „Znaki Czasu“ (Torunė, Lenkija),  kuratoriumi Waclaw Kuczma.

Susitikimo metu Waclaw Kuczma skaitys pranešimą apie Marinos Abramović parodą. Pranešimas bus iliustruojamas fotografijomis iš parodos bei fotodokumentacija iš Marinos  Abramović viešnagės Torunėje.

Taip pat pirmą kartą Lietuvoje bus parodytas lenkų televizijos TVP3 dokumentinis filmas: „Interviu su Marina Abramović Torunės ŠMC (2018 10 8 d.)“ ir  portalo „Fashion Post“ dokumentinis filmas: „Interviu su Marina Abramović Torunės ŠMC (2019 03 7 d.)“.

Organizatoriai: galerija „Meno parkas“ ir Torunės šiuolaikinio meno centras „Znaki Czasu“

Marinos Abramović retrospektyva “The Cleaner” Torunėje (Lenkijoje) vyks iki rugpjūčio 11 d.

Daugiau informacijos apie šiuolaikinio meno centrą: https://en.csw.torun.pl/

Daugiau informacijos apie retrospektyvą: https://marina.csw.torun.pl/en/marina-abramovic-2/

Waclaw Kuczma ir Marina Abramović
Waclaw Kuczma ir Marina Abramović
Meno parko inf.

Dorota Kuczma, Wacław Kuczma galerijoje „Meno parkas“

Vietos atmintis

2019 05 31 - 2019 06 29, LDS galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, 44279, Kaunas, Lietuva)

Tik emocijos yra gyvenimo ir meno reikšmė. Šių įvykių ir veiksmų esmė yra beribis atsidavimas gyvenimui, po ne visuomet mėlynu, dangumi.
Tai tik užrašai, prisiminimai kuriantys vidines erdves nerealių virtualių svajonių pasaulyje.
Galiausiai, kyla klausimų apie mūsų būtį, pasaulio kuriame gyvename, realybėje.

 

Dorota Kuczma – tapytoja, 1958-aisiais gimusi Poznanėje (Lenkijoje), nuo 1993-ių dalyvauja parodose Lenkijoje, Vokietijoje, JAV, Graikijoje, Nyderlanduose, Stambule ir kt. Kartu su Wacław Kuczma, organizuoja lenkų ir užsienio šalių menininkų, tokių kaip: Tadeusz Brzozowski (PL), Barbara Gawdzik-Brzozowska (PL), Wolfgang Grimm (DE), grupines ir solo parodas. Taip pat, lenkų-vokiečių konferencijas-simpoziumus Lenkijoje ir Vokietijoje, kartu su Wolfgang Grimm (DE) ir Dazi Tyroller (DE). 1993-aisiais kartu su keliais kitais menininkais įkūrė menininkų sąjungą Wieża Ciśnień („Vandens bokštas“), iki 2004-ų buvo jos valdybos narė. 1999-ais Bydgoščiuje (Lenkijoje), kartu su Wacław Kuczma, įkūrė meno mokyklą kurioje veda kūrybines dirbtuves vaikams ir suaugusiems, taip pat organizuoja meninius banketus ir aukcionus. Nuo 2005-ųjų Lenkijos menininkų sąjungos Bydgoščiuje narė.

Wacław Kuczma (g. 1956) – menininkas, kuratorius. Kuria tapybos, instaliacijos, performanso srityse. Nuo 1982-ųjų yra surengęs 40 personalinių parodų ir dalyvavo daugiau nei 50 grupinių parodų Lenkijoje, Vokietijoje, Vengrijoje, Graikijoje, JAV. Menininkų sąjungos Wieża Ciśnień bendraįkūrėjas, iki 2003-ių prezidentas. 2002–2016 Bydgoščio miesto galerijos derektorius. Nuo 2015-ųjų Torunės šiuolaikinio meno centro „Znaki Czasu“ („Laiko ženklai“) direktorius. Kuravo tokias parodas kaip: M. Abramović „The Cleaner“ (CoCA Torunė, 2019), K. Musiał lenkų meno kolekcijos „Esame čia“ parodą (CoCA Torunė, 2017), Unik – lenkų meno parodą Tiranoje (Albanija, 2011), A. Warhol‘o parodą (2009), P. Picasso grafikos parodą Bydgoščio miesto galerijoje (2007), performanso meno festivalius „Territories“ („Teritorijos“), „Identity“ („Tapatybė“), „Where is My Home“ („Kur mano namai“) Bydgoščius, Torunė (2015–2018) ir kt.

Parodą iš dalies remia Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Kauno miesto savivaldybės programa „Iniciatyvos Kaunui“.

Meno parko inf.

Povilo Ramanausko paroda Diuseldorfe

Gegužės 24 d. (penktadienį), 19 val., galerijoje „Meno parkas“ Diuseldorfe (Dorotheenstrasse 22, 40235 Diuseldorfas) vyks lietuvių menininko Povilo Ramanausko parodos atidarymas. Kviečiame apsilankyti!

- - -
Jau nuo tapybos studijų pradžios pradėjau eksperimentuoti su įvairiomis tapybos technikomis ir medžiagomis.  Buvo ir yra įdomu ieškoti tapybos ribų. Kur yra tapyba, kur galime įvardinti kūrinį, kaip tapybos raiškos rezultatą, o kur jau yra „netapyba“. Kiek aktuali tapybos sąvoka šiuolaikiniame mene apskritai?


Erdvės, iliuzijos kūrimo dvimatėje plokštumoje, dvimatės tapybos man nepakako. Kūrybos procese teko ir tenka išbandyti daug skirtingų ir netradicinių medžiagų ir paviršių, įvairių tapybos technikų. Šiuolaikinei tapybai plėstis yra be galo daug galimybių, stengiuosi ieškoti ir atrasti kuo daugiau variantų, vizualių variacijų.


Tad, nuosekli šiuolaikinės tapybos galimybių (pra)plėtimo paieška kūryboje ir ėjimas iš dvimatės tapybos į erdvinę tapybą. Tapybos raiškos galimybių ekspansija, įtraukiant erdvę, eksperimentuojant su įvairiomis tapybos technikomis, medžiagomis bei kitomis meno rūšimis kaip instaliacijos menas, objekto menas, skulptūra – tapo kasdiene kūrybine praktika.


Lanksčioji tapyba tiek fizine, tiek idėjine reikšme kalba apie šiuolaikinės tapybos plačias ir atviras, vizualias ir koncepcines galimybes. Kūryboje nagrinėju santykį tarp tapybos kūrinio ir objekto, tapybos ir instaliacijos meno, skulptūros sintezės, medijų persipynimo. Kūrinys tarp tapybos proceso rezultato ir instaliacijos meno objekto – hibridas.


Parodos organizatorius: galerija „Meno parkas“
Partneris: „Gleixnerart“

Parodą galerijoje galima bus aplankyti iki birželio 29 d. / Galerijos darbo laikas: II-VI: 14:00-18:30

 

Meno parko inf.

Marko Mäetamm (EE) „Pasaulis aplink mane (juda vis greičiau ir greičiau)“

2019 04 18–2019 05 18

Balandžio 18 d. (ketvirtadienį), 18 val. galerijos „Meno parkas“ I aukšto erdvėje vyks Marko Mäetamm (EE) parodos „Pasaulis aplink mane (juda vis greičiau ir greičiau)“ atidarymas. Paroda yra projekto „Kūrinio genomika“ dalis, projekto kuratorė Aušra Vaitkūnienė.
 
Parodos galerijoje „Meno parkas“ pavadinimas – „Pasaulis aplink mane (juda vis greičiau ir greičiau)“ – yra paimtas iš Marko video 16-os trumpų animacijų, kuriomis sukuriama bendra instaliacija.


Ekspozicijoje 16-a planšetinių kompiuterių kabo ant sienos. Kiekviename jų rodoma, kaip kompiuterio ekrane dvi plaštakos kažkam suvedinėja tekstą. Visai kaip dauguma mūsų daro kiekvieną dieną siųsdami elektroninius laiškus ar bendraudami per „Messenger“.
Mes visi turime tiek daug pasakyti, nes aplink mus tiek daug visko vyksta. Ir taip pat mūsų viduje.
Ar tai kam nors rūpi – čia jau kitas klausimas.


Taip pat, šalia 16-os video instaliacijos bus eksponuojami įvairūs objektai. Ryšys tarp šių objektų ir animacijose pasakojamų istorijų žiūrovas savo mintimis kurs pats.
 
Apie projektą „Kūrinio genomika“
Materijos judėjimo formas ir jų tarpusavio sąveikas bei sąveikų su aplinka sistemas nagrinėja genomika. Menas nagrinėja minčių, kurios taip pat yra materija, judėjimo formas, formų sąveikas ir jų kontekstus aplinkoje. Šis procesas įsikūnija arba ne į pastovios konstantos materialiąją formą – meno kūrinį.


Šią galutinę (ne)kintamą formą matome muziejuose, parodų salėse, galerijose. Matome kūrybos proceso, kuris yra paslėptas nuo žiūrovų akių, galutinę manifestaciją, pateiktą publikos vertinimui, kuriai iškyla be galo daug klausimų: kokiomis aplinkybėmis kūrinys tapo toks, koks yra, kas buvo kūrinio prototipas ar motyvas realybėje, kodėl menininkas žiūrovui pateikė tokią formą, kiek tai siejasi su autoriaus asmeniniu išgyvenimu, ar tai, ką mato vertintojas, yra susieta su visuomeniniais archetipais ir t.t.


Parodos idėja – atverti žiūrovui kūrybos proceso paslaptis, nors žinom, kad tai iki galo nėra įmanoma padaryti, nes kūryba ir menas visada pasilieka kažką, ko negalima išsakyti žodžiais ar paaiškinti.
Be galutinio varianto, t. y. sukurto kūrinio, parodoje pateikiamos šio kūrinio atsiradimo aplinkybės, priežastys, jo vystymosi periodai.


Ištrauka parengta pagal projekto kuratorės – Aušros Vaitkūnienės – anotaciją.
 
Kita projekto paroda veiks Kauno paveikslų galerijoje 2019 04 11–05 26.
Projekto organizatorius: Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyrius.
Pagrindiniai projekto rėmėjai: galerija „Meno parkas“, Estijos kultūros fondas (Eesti Kultuurkapital), Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultetas, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus.

 

Meno parko inf.

„Meno parko“ galerijoje Diuseldorfe Eglės Ulčickaitės paroda „Kartoteka“

Balandžio 19 d. (penktadienį) 19 val. (vietos laiku), galerijoje „Meno parkas“ Diuseldorfe (Dorotheenstrasse 22, 40235 Diuseldorfas, DE) vyks tapytojos Eglės Ulčickaitės parodos „Kartoteka“ atidarymas. Kviečiame apsilankyti!
Paroda galerijoje veiks iki gegužės 18 d.


Parodoje pristatau dalį projekto „Paralelinė kartoteka“ kolekcijos. Šiuo projektu apmąstau laik(inum)o patirtis ir atmintį. Stebėdama ir mąstydama kasdienę aplinką tapyba siekiu suvokti, iš ko kyla lygiagrečių laikų išgyvenimo būsena.


Tapybinėje plotmėje mane domina medžiaginė aplinka: daiktai, interjerai, peizažo elementai – vietos, kurias aplink save tveria, perdirba ir palieka žmogus. Daugiausiai dėmesio skiriu nykstančiai, utilitarinę reikšmę prarandančiai aplinkos daliai. Laiką tapyba bandau užčiuopti per tebeesantį, bet kitaip funkcionuojantį daiktą, jo reikšmės skirtumą.


Kartoteka (vok. karte – žemėlapis; it. carta – kortelė; lot. charta – popierius + gr. theke – talpykla, dėžė) – tai susistemintas informacijos turinčių kortelių rinkinys. Mano projekte tas korteles sąlyginai atitinka tapybos kūriniai. Juos traktuoju kaip savotiškas laiko talpyklas – tapyboje būtąjį laiką gaudau dabartyje. Susitelkiu į esamojo laiko žymes, su kuriomis nesu susieta bendros patirties, kliaujuosi čia-dabar potyriu, o tapydama kuriu vaizdines nuorodas – esamojo laikviečio faktus. Galima sakyti, jog kaupiu tapytų artefaktų kolekciją. Tačiau tai darau vedama ne estetinio susidomėjimo. Greičiau – bandau išsiaiškinti, kodėl iš vis kyla noras kaupti svetimus daiktus, menančius praeitį, kodėl į ją nevalingai gręžiasi žvilgsnis ir svarbiausia – koks jis.


Tapybą laikau terpe, kurioje tai, kas nesava, pasitelkiant vaizduotę, perdirbama į sava. Kūrybos metodą įvardiju kaip savinimąsi. Tapydama tarsi skolinuosi laiką iš asmeninės atminties archyvui nepriklausančių daiktų. Įsivaizduoju, jog taip įmanu užpildyti aiškesnio dabarties suvokimo stoką. Mat, gali būti, kad, ko neprisimenu – tai ne mano. Bet tai nebūtinai reiškia, jog tai – ne aš.
eglė ulčickaitė, 2019

Parodą organizuoja galerija „Meno parkas“
Parodos partneris „gleixnerart“

 

Degtukų namelis. 2016 m.
Degtukų namelis. 2016 m.
Meno parko inf.

„Meno parkas“ dalyvauja Diuseldorfo fotografijos savaitgalyje su Neringa Naujokaite

2019 kovo 8 – 2019 balandžio 13

Jau antrus metus, galerija „Meno parkas“ dalyvaus kasmetiniame renginyje Dusseldorf Photo Weekend (LT: Diuseldorfo fotografijos savaitgalis), kuris šiais metais vyks kovo 8–10 dienomis. Šiais metais, galerija pristatys menininkės Neringos Naujokaitės projektą „Schwarz Weiß Grau“ (LT: „Juoda balta pilka“). Parodos atidarymas vyks kovo 8 d. 19 val. (vietos laiku). Parodą galerijos erdvėje Diuseldorfe (Dorotheenstrasse 22, 40235 Diuseldorfas, DE)  bus galima aplankyti iki balandžio 13 d.


Šiame, jau aštuntą kartą vyksiančiame fotografijos renginyje dalyvaus daugiau nei 50 institucijų, galerijų ir neformalių erdvių pristatysiančių platų šiuolaiknės fotografijos spektrą, kelsiančių klausimus apie atvaizdo reikšmės pokytį šiuolaikinėje fotografijoje ir kultūros istorijoje.

Neringos Naujokaitės fotografijų serijos „Jauda balta pilka“ centre – autentiško 30-ųjų buto Kaune restauravimo procesas. Aiškių architektūrinių formų ir linijų sąveika su šviesa lemia juodos ir baltos spalvos dinamiką.

Paraleliai menininkė pristato videodarbą „un altro ... di vento, di cielo“. Kuriame, simetriškas, stačiakampis architektūrinių vaizdų persidengimas su kraštovaizdžiu, vizualiai sudaro ritmišką juodai baltų vaizdų seką. Iš centrinės perspektyvos filmuoti kadrai, iš dalies susijungia į vieną ar atveria naujas architektūrines erdves, o vokaliniai garsai – sustiprinti ir susvetiminti elektroniniu būdu – šias erdves dar labiau praplečia. Tyli realybė, kaip pradinė filmo scena, kurioje nepaliesti natūralūs ar architektūriniai peizažai pasirodo pakaitomis už lėtai kylančios uždangos, veikia per techninį redagavimą ir akustinį pagrindą, kaip monumentaliosios scenos fonas.

Parodą organizuoja: galerija „Meno parkas“
Partneris: „gleixnerart“

www.menoparkas.lt
www.duesseldorfphotoweekend.de

 

Meno parko inf.

„Meno parkas“ šiemet mugėje „art Karlsruhe“ (Vokietija) pristato Aušrą Vaitkūnienę ir Patriciją Gilytę

„Meno parkas“ šiemet mugėje „art Karlsruhe“ (Vokietija) pristato galerijos menininkes, didžia dalimi inspiruojamas gamtos, mąstančias apie jos ir civilizacijos santykį.

Aušros Vaitkūnienės ir Patricijos Gilytės solo prezentacijos galerijos stende – H4-M01

Aušra Vaitkūnienė (g. 1962) savo darbais trina liniją tarp apčiuopiamų ir tik intuityviai jaučiamų dalykų, o juos dažnai įkvepia nepavaldi (o ir kaip labai mistiška) gamta. Tapybos katedrai Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete vadovaujanti menininkė yra laimėjusi Pollocko–Krasner fondo stipendiją (The Pollock-Krasner Foundation, New York, USA), jos kūriniai yra Mo muziejaus, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus, Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, Lippe apskrities vyriausybės (Vokietija) ir privačiose kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje.


Aušros Vaitkūnienės darbų kolekcija šiai mugei sukomponuota kombinuojant mišrios technikos piešinių grupę (2013-2017), kurioje ryškūs grybų motyvai (šie darbai buvo eksponuoti autorės solo parodose „Gamtos gurmano kabinetas“ Londone, Diuseldorfe bei Kaune). Antra Aušros kolekcijos dalimi – mišrios technikos piešinių (2018) -  eksploatuojamas vilko (ir jo kailio) motyvas.

Kita galerijos menininkė, gyvenanti, kurianti ir pripažinimo sulaukusi Vokietijoje – Patricija Gilytė (g. 1972) – savo kūrybos temas nagrinėti pasitelkia įvairiausias stilistikas, medžiagas, objektus, mechaninius elementus, dažnai kviečia bendradarbiauti kvalifikuotą komandą – kompozitorius, operatorius, fotografus, bet kokius profesionalus, kurie padėtų drąsiai eksperimentuoti ir pasiekti užsibrėžto tikslo – taiklaus ir unikalios išraiškos kūrinio.


Mugėje pristatomi Patricijos kūriniai jungia autorės pastarąjį dešimtmetį naudotas medijas: videomeną bei techniką, kai atvaizdus kuria iš pikselių (standartinio dydžio modulių iš įvairių medžiagų (cukraus, putų polistirolio, aliuminio ir kt.). Dar vienas svarbus P. Gilytės kūrybos aspektas – performatyvumas. Sąveika su aplinka, anot autorės, nenutrūksta, kūryba transformuojasi veikiama įvairių sąlygų, taip pat ir apribojimų. „art Karlsruhe“ pristatomi Patricijos debesys iš ketaus pikselių (ŠEŠIOS DVEJONĖS, KURIAS TURĖTUM ŽINOTI, 2019, betonas, 70 x 70 x 6 cm), ar skulptūriniai objektai iš medinių (DVYNĖS arba DVYNIAI, 2017, medis, kreidos gruntas, 107 x 85 x 70 cm) ar aliuminio (LYGSVARA, 2012, aliuminis, 40 x 16 x 10 cm) pikselių bei besisukančių eglučių miške video instaliacija STILLEVEN (2015) puikiai atspindi autorės pagrindines technines kūrybos charakteristikas bei rūpimo turinio temas, kuriais tiria gamtos ir civilizacijos santykį.

Renginio laikas: 2019 02 – 21 24
Renginio vieta: Messe Karlsruhe (Messeallee 1, 76287 Rheinstetten, Vokietija)
Galerijos stendo vieta – H4-M01

 

Patricija Gilytė, 2015 m. V. Paplausko nuotr.
Patricija Gilytė, 2015 m. V. Paplausko nuotr.
  PUSLAPIS IŠ 4  >>> Archyvas