Andriaus Kviliūno projektas Jono Meko vizualiųjų menų centre
Kadaise Andrius Kviliūnas lankėsi Lenkijoje, Gdanske, ir šio miesto parke aptiko keistą vietą – apleistą bunkerį, aprašinėtą grafičiais, apkrautą žaislais, pridegiotą žvakučių. Pasipainiojo rusiškai mokantis garbaus amžiaus lenkas – dviratininkas, kuris pradėjo pasakoti neseną bunkerio istoriją. Pasirodo, jame vietinis maniakas nužudė savo dukrą – dar vaiką, o gal ir daugiau vaikų.
Šis bunkeris greitai tapo „piligrimystės“ vieta, kurioje žmonės degioja žvakutes, palieka žaislus, o kažkas dažais užrašė „Dieve, kodėl tu mus palikai?“ ir šalia nupiešė kryžių. Kviliūnas šį pasakojimą filmavo mobiliuoju telefonu. Tačiau tik sėdęs medžiagos montuoti pastebėjo, kad nufilmuota aukštyn kojomis. Ir staiga netyčia „apverstas“ pasakojimas ir apverstas kryžius virto simboliu, transcendentinio blogio metafora. Montažo neprireikė.
Šis kūrinys, pavadintas „Apverstu pasauliu“, ir tapo centrine parodos ašimi, o likusius videokūrinius-pasakojimus Kviliūnas sukoncentravo aplink ją – tarsi Dante’s pragaro ratus. Taigi, aplink ašį pradėjo burtis videokūriniai, susiję su (ne)tikėjimo, kaip gyvenimo prasmės ir pateisinimo ieškojimo, leitmotyvu, taip pat kūriniai, kuriuose skleidžiasi gyvenimo / mirties temos.
Eglės Vertelkaitės paroda „Titanike“
Moiros: viena verpia, kita matuoja, trečia kerpa. Jų rankose – mūsų gyvenimų siūlai. Verpėja Klotė tiekia tai, kas yra. Skirstytoja Lachesė įvertina, kas buvo. Nepermaldaujamoji Atropė vilioja ir gąsdina tuo, kas bus. Jos – negražios moterys nuo monotoniškų darbų deformuotais kūnais, bet neįveikiamai protingos, o tokių niekas nemėgsta. Gyvendamos požemiuose jos valdo visa, kas yra, – net ir aukštybėse. Todėl jų bijoma kaip kokių raganų, o niekadėjai jomis prisidengdami kratosi atsakomybės – juk moiros viską nulėmė, aš tik įrankis. Lietuviškos moiros – tai Likimas ir Laima, du perdėm pozityvūs personažai (Likimui nulėmus, kažkas vis dėlto lieka). Tad Eglė Vertelkaitė kalbina graikiškas ir romėniškas deives, kurių pavadinime slypi memento mori (Laima tai nuslepia).

Kovo 23 d., ketvirtadienį, 17 val. Bažnytinio paveldo muziejuje (Šv. Mykolo g. 9, Vilnius) atidaroma grafikės Elvyros Kairiūkštytės (1950–2006) piešinių paroda. Viena žymiausių Lietuvos menininkių kūrė estampus, lino raižinius ir didžiulio formato piešinius. Gyvenime ir kūryboje ji buvo ekspresyvi, išsiskyrė savita technika, originaliomis kompozicijomis, prisodrintomis turinio, metaforų ir asmeninių istorijų. Menininkė ryškiai sužibėjo XX a. pabaigoje (8–9 deš.), vėliau viešai meniniame gyvenime nesireiškė, tačiau slapta intensyviai kūrė, daugiausia didelio formato piešinius. Parodoje pirmą kartą eksponuojami 32 piešiniai, geriausiai atskleidžiantys menininkės gvildentus dvasinius ieškojimus ir parodantys, kad religinė dailė gali būti nesustabarėjusi, kalbanti apie egzistencinius žmogaus gyvenimo pasirinkimus, kad ji gali būti moderni, sukrečianti, gebanti „užkabinti“ tamsiąją dievoieškos kelio pusę.
Elvyra Kairiūkštytė domėjosi egzotiškomis kultūromis, įvairiomis religijomis, ilgainiui tapo praktikuojančia katalike. Per penkiolika paskutinių gyvenimų metų sukūrė apie 15 tūkstančių didelio formato piešinių. Po Elvyros Kairiūkštytės mirties jos kūrybinio palikimo saugotoja Regina Norvaišienė leido muziejininkėms atsirinkti aktualius kūrinius ir juos (iš viso 127 piešinius) perdavė Bažnytinio paveldo muziejui. Šiuose kūriniuose dominuoja krikščioniška ikonografija, archajiškos figūros, vyrauja virtuoziškos linijos, spalvų dėmės, pavidalų dermės. Kitoje piešinių pusėje surašyti maldų tekstai, litanijos, šaukiniai, kurie yra neatskiriama konkretaus kūrinio dalis. Kita vertus, tekstai kartojasi ir taip parodo, kad „kūrybinis srautas“ menininkei liejosi kartais šniokšdamas, kartais ramiai pulsuodamas. Už ekspresyvios ir iš pažiūros paprastos kūrinių išraiškos slypi ištisi pasauliai.
Religinis E. Kairiūkštytės kūrybos aspektas nėra tyrinėtas, nes tik po autorės mirties buvo sužinota apie didelę dalį kūrinių, įkvėptų menininkės dvasinių ieškojimų. Parodos eksponatai atsiveria kaip intensyvus vaizdų srautas, kaip medija, kurioje susipina žinomi ir išgalvoti simboliai, vaizdinės metaforos ir besitęsiantys pasakojimai. Vieni piešiniai žymi menininkės kūrybines paieškas, kiti dedikuoti konkretiems Lietuvos istorijos įvykiams, pavyzdžiui, 1989 m. Vilniaus katedros atgavimui, 1993 m. popiežiaus Jono Pauliaus II kelionei į Lietuvą ir pan. Tokiu būdu parodos eksponatai praplečia XX a. pabaigos Lietuvos meno horizontus, parodo, kaip vienas jautrus žmogus gali „įpaminklinti“ istorines datas.
Bažnytinio paveldo muziejaus rengiama E. Kairiūkštytės piešinių paroda kviečia iš naujo susipažinti su žymiąja menininke ir jos kūriniais, sukurtais paskutiniais gyvenimo metais. Parodos rengėjai mano, kad paroda leis žiūrovui būti ne pasyviu stebėtoju, bet padės jam tapti dalyviu, ieškančiu atsakymų į pamatinius žmogaus gyvenimo klausimus.
Paroda veiks iki 2017 m. gegužės 6 d.
Parodos rengėjos: Violeta Indriūnienė, Indraja Kubilytė, Sigita Maslauskaitė-Mažylienė, Rita Pauliukevičiūtė
Konsultantai: Ksenija Jaroševaitė, Vladas Urbanavičius
Dizaineris: Gedas Čiuželis
Rėmėjai: Vilniaus arkivyskupija, Lietuvos kultūros taryba
Daugiau informacijos: tel. 8 5 269 7800, el. p. [email protected]
Julija Reklaitė kalbina dailės istorikę Giedrę Jankevičiūtę
Pokalbį paskatino Indijos leidyklos „Tarabooks“ kartu su Lietuvos kultūros institutu 2017 m. kovą anglų ir vokiečių kalbomis išleista knyga „Another History of the Children’s Picture Books. From Soviet Lithuania to India“ („Kitokia vaikiškos paveikslėlių knygos istorija. Nuo Sovietų Lietuvos iki Indijos“), kurios autorės – lietuvė Giedrė Jankevičiūtė ir indė V. Geetha. Knyga pristatoma šių metų Leipcigo knygų ir Bolonijos vaikų knygų mugėse, Bolonijoje pokalbį su autorėmis veda „Thames & Hudson“ leidyklos vaikų literatūros leidybos direktorius Rogeris Thorpas. Tai sėkmės istorijos pavyzdys, kuris atskleidžia, kaip netikėtai mūsų pačių periferiniu laikomas kultūros paveldo objektas atsiranda augančio tarptautinio susidomėjimo akiratyje.
„Tarabooks“ – Tamil Nadu valstijos sostinėje Čenajuje veikianti pasaulinio garso leidykla, turinti net ne šimtus, bet tūkstančius gerbėjų Europoje, JAV, Japonijoje, Pietų Amerikoje, populiari, be abejo, gimtojoje Indijoje. Labiausiai leidyklą išgarsino rankų darbo knygos, kurias dažniausiai kuria tradiciniai indų menininkai, bendradarbiaudami su leidybos profesionalais – tekstų autoriais ir dizaineriais. Išleisti studiją apie iliustruotas sovietines vaikų knygas Indijoje ir su šiuo reiškiniu besisiejantį Lietuvos atvejį „Tarabooks“ paskatino susidomėjimas grafinio dizaino istorija. Iki šiol leidėjų akys krypo į Indijos grafinio dizaino reiškinius – degtukų dėžučių etiketes, kino plakatus, kalendorius su vaikų atvaizdais. Rengiant visas šias knygas prisidėjo V. Geetha. Būtent jos iniciatyva parašyta ir naujausia grafinio dizaino istorijai skirta leidyklos knyga, pristatanti sovietinio laikotarpio Lietuvos vaikams skirtų knygų iliustracijas, jų kūrimo ir vartojimo kontekstą.







Trumpa parodų Vilniuje apžvalga
Pastarąją savaitę Vilniuje atsidarė net kelios parodos, kurias vienija tamsoka nuotaika. Tamsoka, ne visai tamsi. Tamsa (kaip ir skausmas, erotika, prisiminimai, sąmojis etc.) lietuvių dailėje vis dar yra lyriška ir atsargi, galbūt iš mažos šalies meno lauko ir nereiktų tikėtis daugiau. Keturios čia pristatomos parodos nešokiruos ir itin nenustebins, bet ir nuvilti neturėtų.
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus M. Žilinsko dailės galerijoje, Nepriklausomybės a. 12, Kaune kovo 23 d., ketvirtadienį, 18 val. atidaroma „Lewben Art Foundation“ kolekcijoje sukauptų peizažų paroda. Paroda „Kelionėje, namie ir svajonėse: peizažai iš „Lewben Art Foundation“ kolekcijos“ yra teminė, joje eksponuojami nuo XIX a. pabaigos iki XXI a. pirmojo dešimtmečio sukurti peizažo žanro kūriniai – ir panoraminiai vaizdai, ir darbai, atskleidžiantys, kad peizažai – ne tik gamta. Parodoje pristatoma arti 70 kūrinių ir per 40 lietuvių arba su Lietuva artimai susijusių autorių.
Parodos dėmesio centre – peizažas. Šis žanras nuo seno mėgstamas Lietuvos dailėje. Pasak parodos kuratorės Ramutės Rachlevičiūtės, tarpukariu tikras tapytojas tapė peizažus ir portretus – taip sutapo dailininko ir žiūrovo, vertintojo siekiai. Toks kūrinys galėjo pasiekti privačius namus, o ypač meniški darbai atsidurdavo ir muziejų fonduose. „Alegorinis, mitologinis, buitinis žanras traukė tikrai ne kiekvieną menininką. Ne kiekvienas menininkas ir sugebėjo įveikti figūrinės kompozicijos uždavinius. Susidarė dviprasmiška situacija: atrodytų, peizažą nutapyti lyg ir lengviau nei figūrinį paveikslą, bet reikia pripažinti, kad dailininkas, tapantis peizažus, turi turėti ne tik tapytojo, bet ir ypatingą peizažininko talentą“, – pasakoja R. Rachlevičiūtė.
Tarp daugiau nei 40 pristatomų menininkų yra ir panoraminių vaizdų kūrėjai Mstislavas Dobužinskis, Antanas Žmuidzinavičius, Adomas Galdikas, ir urbanistinių bei pramoninių vaizdų tapytojai Igoris Piekuras, Jonas Švažas ir Kostas Dereškevičius, galų gale postmodernistiniai menininkai Artūras Raila, Ugnius Gelguda ar Linas Jusionis. Žiūrovai taip pat turės galimybę įvertinti, kaip skirtingai tapydami ar fotografuodami menininkai suvokia peizažo žanrą, nes parodoje – Vito Luckaus fotografijos, Algio Griškevičiaus tapyba, Lino Leono Katino, Antano Martinaičio, Vyganto Paukštės, Audriaus Puipos, Algio Skačkausko, Povilo Ričardo Vaitiekūno, Justino Vienožinskio, Viktoro Vizgirdos ir daugelio kitų darbai.
Parodos organizatoriai: „Lewben Art Foundation“, Lietuvos išeivijos dailės fondas
Parodos partneris – Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus
Parodos kuratorė – dr. Ramutė Rachlevičiūtė
Parodos koordinatorės: Ugnė Bužinskaitė, Giedrė Marčiulaitė
Parodos grafinis dizainas – Viliaus Dringelio
Rėmėjai: „Lewben Group“, „Enercom Capital“, „Strategy Labs“, „Nordgain“, Živilė ir Jonas Garbaravičiai
Informaciniai rėmėjai: artnews.lt, „Echo Gone Wrong“
Daugiau informacijos – www.lewbenart.com
Paroda veiks: 2017 03 23–2017 04 30
Papildomą informaciją teikia: Ugnė Bužinskaitė, tel. +370 621 84256, el. paštas [email protected]
Žilvinas Landzbergas
R
2017 05 10–10 29
Spaudos dienos: gegužės 10–12 d.
Atidarymas: gegužės 12 d., 19 val.
Organizatorius: Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
Komisaras: Kęstutis Kuizinas
Kuratorės: Ūla Tornau ir Asta Vaičiulytė
Jurgos Barilaitės paroda „Vitrinoje“
Dar taip nebuvo, kad parodą norėtųsi išsinešti su visa galerija. Mat galerija „Vitrina“ visai mažytė – keturi mediniai stendai buvusiame „Dailės“ kombinate, kur dabar menininkai turi dirbtuves. Vienas jų – Dainius Liškevičius, pastebėjęs dar neišnaudotą ekspozicinės erdvės variantą. Sovietmečiu tokiuose stenduose būdavo ant drobės prisegami darbo pirmūnų portretai, įstaigoje etatą turinčio dailininko dailiai išrašyti sveikinimai ar eilėraščiai ir t.t. Į juos žvilgteldavome nebent trypčiodami prie uždarytų viršininko kabineto durų. „Dailės“ kombinato stenduose galbūt puikavosi čia gaminamos taikomosios dailės pavyzdžiai – nežinau, anais laikais čia neužsukdavau. Šiaip ar taip – oficialioji kultūra. Dabar – savanoriškas žingsnis į paribius. Juos tyrinėti ypač įdomu, kai kuratorius – Dainius Liškevičius, buities materijoje ir formose sugebantis įžvelgti geismo mašinas, prarasto pasaulio užuomazgas, gatavus muziejus.
Šiuo metu veikia jau antroji galerijos paroda – Jurgos Barilaitės „NANA NANANAANA“. Per atidarymą ji tuos „na na na“ dar ir dainavo, tiksliau – rėkė iš visų būties gelmių, drebindama vitrinų stiklus ir vitražinius laiptinės langus. Žodžių buvo ir įvairesnių – „ye ye ye“, „da da da da“, „ra ra ra ra“, grojo magnetofonas, pučiamieji ir mušamieji. Stasys Bonifacijus Ieva ant monetų tapė miniatiūras, tuo pripažindamas ir šią naujamiesčio galeriją kaip tikrą.


„Kamufliažinis vyriškumas ir kempiškasis blizgesys" – devintoji personalinė Adomo Danusevičiaus paroda ir meninis tyrimas atspindintis nuoseklų ketverių metų įdirbį Vilniaus dailės akademijos meno doktorantūros studijose. Autorius siekia dekonstruoti įsigalėjusius vyriškumo įvaizdžius ir kviečia žiūrovus platesnei diskusijai.
Meno projekto „Kamufliažinis vyriškumas ir kempiškasis blizgesys" tiriamosios dalies objektą sudaro homoseksualių asmenų kultūra heteronormatyvumo kontekste. Tiriamojoje dalyje atskleidžiamos istorinės bei ideologinės kamufliažinio vyriškumo ir kempiškojo blizgesio koncepcijų ištakos ir jų opozicija viena kitai. Plėtojant šias koncepcijas remiamasi gėjų pažinčių svetainės PlanetRomeo.com anketų ir pasirinktų meno kūrinių analize. Atlikta alternatyvių vyriškumo tipų analizė prisideda prie heteronormatyvumo dekonstrukcijos įgalinimo. Meno projekte atskleidžiami kamufliažinio vyriškumo ir kempiškojo blizgesio trūkumai ir ieškoma alternatyvaus požiūrio. Pasitelkus F. Besso kūrybos analizę ir įžengus į dvasingumo tyrinėjimo lauką, yra ieškoma „vidurio kelio“ tarp esamų kraštutinumų. Svarbiausias meno projekto tikslas yra kurti meninius darbus, siejamus su kamufliažinio vyriškumo ir kempiškojo blizgesio koncepcijų bei jų tarpusavio santykio analize homoseksualių asmenų įvaizdžių kaitos kontekste. Šį tikslą įgyvendinti padeda pasirinktų filmų analizė, atskleidžianti socialinę homoseksualių asmenų įvaizdžių kaitą ir poveikį menininko sukurtiems darbams.
Meno projektas tiesiogiai susijęs su sukurtais meniniais kūriniais. Kelių disciplinų meno darbai grindžiami teorinėmis įžvalgomis pasinaudojant automenotyrinės analizės metodu. Autoriaus sukurti meno darbai ne tik reprezentuoja teoriją, bet ir, pasitelkiant skirtingas kūrimo technikas, kuria naujus efektus ir prasmes.
Meno projekto viešas gynimas vyks kovo 31 d. 14 val. Vilniaus dailės akademijoje Titaniko I a. parodų salėje.
Paroda veiks iki kovo 31 d.
VDA parodų salės „Titanikas“
Adresas: Maironio g. 3, Vilnius, Lietuva
Kontaktinis telefonas: 85-2100136
Darbo laikas:
III - VI 12.00 - 18.00
VII - 12.00 -16.00
I - II nedirbame
www.vda.lt/titanikas
2017 kovo 17d. (penktadienis) 17 val. LDS Šv. Jono gatvės galerijos rūsiuose atidaroma trijų jaunų menininkų - dailininko Arno Špakausko, multimedijos ir garso dizainerių Mato Šablauskio ir Deivido Vytauto Gikio paroda. Tai pirmoji į šią grupę susibūrusių menininkų paroda.
Galerijos rūsiuose autoriai kviečia susipažinti su jau bene dvejus metus kurtu piešinio, garso instaliacijos, video projektų. Parodos idėja sukurti muzikinę erdvę , kurioje anot parodos menininkų būtų pilna „kitokių“ muzikos raštų, kuriuos vizualiai apibūdintų piešiniai ir video projekcija. Parodoje bus panaudoti šiuolaikinės orkestrinės XX a. muzikos fragmentai. Galerijos rūsio erdvėse Arnas Špakauskas, Matas Šablauskis ir Deividas Vytautas Gikis kviečia vizualiai paliesti muziką.
„Trinka“ iš terminų žodyno :
Trinka | medžio nuopjova malkoms kirsti, kapoti, tašyti
Trinkėti | dundėti, bildėti, trinka griaustinis
1. Trinka tvarka
2. Klysti, rikti : skaičiuodamas ėmė trinka
3. Mišti : protas trinka
4. Šėlti, išdykauti : kad trinka vaikai po kiemą!
Parodoje atskleidžiame savo asmeninių muzikinių išgyvenimų pasaulį, kurį sudaro trys erdvės: sąmoningoji(šviesioji), pereinamoji(tuščioji) ir pasąmoninė(giluminė). Visos erdvės yra glaudžiai susijusios viena su kita kaip ir kuriamoji vaizduotė su penkiais pagrindiniais pojūčiais. Idėja parodai išsirutuliavo iš tuščių balto popieriaus lapų, kurie, besiklausant Nacionalinio Simfoninio Orkestro repertuaro, prisipildė intuityviais muzikos raštais. Šie raštai nėra pagrįsti muzikos teorija, nėra uždaryti penklinėje, jie yra simboliai ir hieroglifai, apibūdinantys ryšį tarp girdimojo ir matomojo. Parodos kuratorius Arnas Špakauskas.
Kontaktinis tel. +370 62158293
Paroda veiks nuo 2017 kovo 17 d. iki 2017 balandžio 15 d.
Šv. Jono g. 11, LT-01123, Vilnius, Tel.: 85 212 41 54, m. t. +370 61074869
Galerijos darbo laikas: II – V nuo 12 iki 19 val.; VI nuo 12 iki 16 val.