7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Dailės anonsai

Monika Krikštopaitytė

Atgal į sportą

Beveik 7 kilometrai, dvi valandos parodų

Vyriausybė susirūpino visuomenės sveikata. Apribojus alkoholio vartojimą ir įsigijimą, siekiama rūpestį papildyti sveikos gyvensenos propagavimu. Nieko nelaukdami imamės kultūrinio sporto pasiūlymų, juolab kad kultūra ir sportas, sujungti fondais, programomis, panašumų, reikia manyti, turi akivaizdžių. Klausimas galėtų skambėti taip – kam bukai bėgti ant bėgimo takelio? Juk jis niekur neveda. Geriau greitu žingsniu apeiti arba apibėgti Vilniaus galerijas ir meno centrus. Na ir kas, kad ne viską suprasite, o gal ir nieko, ir man taip vis dažniau pasitaiko, bet vis tiek sužinosite kur kas daugiau, nei trepsėdami vietoje ar sukdami prie žemės pritaisyto dviračio ratus.

Ekspozicijos fragmentas iš Jānio Avotiņio parodos „Šventė“. A. Anskaičio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas iš Jānio Avotiņio parodos „Šventė“. A. Anskaičio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas iš Jānio Avotiņio parodos „Šventė“. A. Anskaičio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas iš Jānio Avotiņio parodos „Šventė“. A. Anskaičio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas iš Jānio Avotiņio parodos „Šventė“. A. Anskaičio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas iš Jānio Avotiņio parodos „Šventė“. A. Anskaičio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas iš Yasmin Alt ir Kai Franzo parodos „Objekto evoliucija“. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas iš Yasmin Alt ir Kai Franzo parodos „Objekto evoliucija“. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas iš Yasmin Alt ir Kai Franzo parodos „Objekto evoliucija“. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas iš Yasmin Alt ir Kai Franzo parodos „Objekto evoliucija“. Autorės nuotr.
Apichatpong Weerasethakul, videoinstaliacijos „Neregimybė“ fragmentas. Autorės nuotr.
Apichatpong Weerasethakul, videoinstaliacijos „Neregimybė“ fragmentas. Autorės nuotr.
Apichatpong Weerasethakul, videoinstaliacijos „Fejerverkai (archyvai)“ fragmentas. Autorės nuotr.
Apichatpong Weerasethakul, videoinstaliacijos „Fejerverkai (archyvai)“ fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas iš Danielio Steegmanno Mangrané parodos „Fantomas“. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas iš Danielio Steegmanno Mangrané parodos „Fantomas“. Autorės nuotr.
Rengėjų inf.

Justino Vienožinskio dailės mokyklos mokytojų ir mokinių kūrybos paroda „Šakotas“

  Kovo 22 d. 18 val. VDA parodų salėse "Titanikas" (Maironio g. 3 Vilniuje) atidaroma Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklos mokytojų ir mokinių kūrybos paroda „Šakotas“, skirta 60 metų mokyklos veiklos jubiliejui paminėti.


   Parodos atspirties tašku tapo kolektyvinio vaikų pamėgto ir siurrealistų itin propaguoto žaidimo „le cadavre exquis“ principas: ant popieriaus skiautės nupiešiama kūno dalis, popierius su piešiniu užlenkiamas ir perduodamas tęsti kitam. Niekas nežino, kaip atrodys kelių žmonių pieštas „kūnas“, išlanksčius popierių, kur nuves kiekvieno žaidimo dalyvio vaizduotė... Parodoje pristatomas specialiai suburtas dešimties kūrybinių grupių projektas, kuriam vykstant,  taip pat gimė netikėti, į visas puses išsišakojantys kūrybiniai impulsai ir idėjos. Žinomi šiuolaikiniai Lietuvos menininkai, dirbantys pedagoginį darbą, čia dėlioja kūrybinę mozaiką kartu su savo mokiniais. Parodoje norima perteikti įvairialypį mokytojo ir mokinio bendradarbiavimą, neišryškinant nei vieno, nei kito viršenybės kūrybinio proceso metu.


   Koncentruojantis į mokyklos veiklos dabartį, pristatomi šiuo metu kartu kuriantys jos mokiniai ir mokytojai. Projekte pabrėžiami komunikaciniai edukacijos aspektai ir kūrybinio proceso žaismė, stengiantis jaunuosius kūrėjus kuo anksčiau įtraukti į Lietuvos meno lauką ir modeliuoti tolimesnę šiuolaikinės meno mokyklos viziją.


 Projekto kuratorė – Kristina Inčiūraitė. Parodos dalyviai: Arūnas Gudaitis, Kristina Inčiūraitė, Donatas Jankauskas (Duonis), Linas Jusionis, Džiugas Katinas, Linas Liandzbergis, Aurelija Maknytė, Tomas Martišauskis, Audrius Novickas, Birutė Zokaitytė kartu su savo mokiniais.
Paroda veiks iki balandžio 15 d.

Projekto organizatorius: Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykla
Projekto partneris: Vilniaus dailės akademija

 

Paroda „Ką menininkai dirba visą dieną?“

Kovo 23 d., penktadienį, 19 val. Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2, Vilnius) atidaroma tapybos paroda „Ką menininkai dirba visą dieną?“.

Parodos idėją įkvėpė iliustruota vaikiška knygelė „Ką žmonės dirba visą dieną?“, pasakojanti apie įvairių profesijų atstovus. Ši citata tarsi švelniai ironizuoja populiarų visuomenės požiūrį į menininko profesiją – kuo visą dieną užsiima menininkai, ar jie apskritai dirba, ar menininko darbas naudingas?

Bendroje kūrybos parodoje po studijų baigimo susitinka šeši vieno kurso tapytojai – Eglė Grėbliauskaitė, Eglė Knyzė, Akvilė Malukienė, Kristina Mažeikaitė, Gabrielė Šermukšnytė ir Paulius Šliaupa.

Pristatydama parodos dalyvius, dailėtyrininkė Deima Žuklytė-Gasperaitienė pastebi, kad šių kūrėjų darbas neapsiriboja vien tapymo procesu:

„Eglė Grėbliauskaitė – menininkė, kuri visą dieną svaido kritikos žaibus į apkerpėjusias institucijas. Ji ilgai derina procesus ar atkakliai renka įvairius readymade‘us, jog pavyktų įgyvendinti savo sumanymus. Tie sumanymai – dažniausiai nepatogios instaliacijos, kurių buvimas bent keletui ar net keliasdešimčiai žmonių neleidžia ramiai miegoti. Konceptuali idėja, neaprėpiamas įgyvendinimo priemonių spektras – tai E. Grėbliauskaitės darbo įrankiai, kuriuos ji kasdien galanda.

Filosofiškai nusiteikusi Eglė Knyzė visą dieną mąsto apie savo suvokimą. Todėl ji renkasi vaizduoti iš pirmo žvilgsnio paprastus ir savus, tarsi lengvai suprantamus objektus. Konkrečius, tačiau tuo pačiu savyje turinčius sunkiai nusakomą trukdį. Suvokiamus, bet ir išliekančius paslaptingais.

Akvilės Malukienės dienos susideda iš kelių dalių. Dalį dienos tapytoja daro kosmetines kaukes. Ne sau, o savo paveikslams. Kitą dienos dalį ji iš kaukių gamina keistus ir šiurpius pavidalus, kurie nusėda ant drobių, taip sukurdami siurrealų efektą. Jos kūriniai – dvisluoksniai: patys save pristatantys ir patys savęs geidžiantys, permatomomis rankelėmis bandantys užčiuopti savo esmę.

Kristina Mažeikaitė visą dieną gaudo spalvas. Jų prigaudo tiek daug, kad ant paprastos drobės jos neišsitenka. Todėl dažnai tenka sujungti keletą didelių drobių plotų tam, kad menkiausias, vos pastebimas atspalvis gautų savo asmeninę vietą. Tuomet ekspresyvus gestas erdviai šoka ir sugula į gamtos ar namų prisiminimus.

Gabrielė Šermukšnytė visą dieną vaikosi demonus, bandydama juos nučiupti už uodegos ir prispausti teptuku prie drobės. Kai tai pavyksta – gimsta nejaukus paveikslas, kuriame negyvi daiktai alsuoja šalčiu, o gyvieji... Gyviesiems tame pasaulyje pavojinga, jiems lengva pakliūti tiesiai į aligatoriaus nasrus.

Paulius Šliaupa – tikras romantikas, gaudantis šviesos spindulius. Jis visą dieną tyko tinkamo saulės kritimo kampo, o kai tas pasirodo, čiumpa teptuką ir sluoksniuoja dažus vieną ant kito, kol pavyksta sukurti ne paveikslą, o blyškų švytėjimą. Vasarą tai gerokai išvargina, o štai žiemą darbo diena būna gerokai trumpesnė.

Taigi menininkų dienos visuomet užimtos ieškojimais, tykojimais, gaudymais. Bet kuriuo dienos metu jie būna pasiruošę čiupti atėjusį sumanymą ir paversti jį kūnu. Tuos kūnus ir kviečiame apžiūrėti parodoje“.

Paroda „Ką menininkai veikia visą dieną?“ Dailininkų sąjungos galerijoje vyks iki balandžio 14 d.

Parodą iš dalies remia LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos dailininkų sąjunga.

Parodos lankymas – nemokamas.

AV17 inf.

Mobili šiuolaikinės skulptūros paroda „Vakarop“

(AV17) galerija jau treti metai pristato mobilią Lietuvos šiuolaikinės skulptūros kūrėjų parodą „Vakarop“, kuri š. m. kovo – gegužės mėnesiais aplankys tris Pietvakarių Lietuvos regiono miestus: Šilutę, Šilalę bei Gelgaudiškį.

2015 m. projektas apėmė Rytų Lietuvos kraštą (Visagino, Švenčionėlių bei Šalčininkų savivaldybes), 2016 m. parodos bei edukacinės paskaitos buvo surengtos Šiaurės Rytų Lietuvos regiono miestuose: Rokiškyje, Ignalinoje bei Kupiškyje, sulaukus itin didelio publikos susidomėjimo projektas keliauja į kitus Lietuvos miestelius. Šių metų parodos pavadinimas „Vakarop” siejamas su geografine kryptimi – Vakarais bei šiame regione išsidėsčiusiais miesteliais, kuriuos aplankys paroda.  
Jungtinėje parodoje savo kūrinius pristatys devyni Lietuvoje gerai žinomi šiuolaikiniai skulptoriai: Nerijus ir Andrius Erminai, Marija Šnipaitė, Algis Kasparavičius, Rimantas Milkintas, Rafal Piesliak, Juozas Laivys, Matas Janušonis ir Tauras Kensminas.


„Vakarop“ siekia supažindinti su skulptūrinio objekto formų įvairove ir pristatyti šią šiuolaikinio meno sritį atstovaujančių menininkų darbus. Nors minėti autoriai nėra bendraamžiai, keli jų – Marija Šnipaitė, Tauras Kensminas ar Matas Janušonis – neseniai Vilniaus dailės akademiją baigę, o Rimantas Milkintas, Nerijus ir Andrius Erminai, Algis Kasparavičius bei kiti – Lietuvos meno scenoje įsitvirtinę, gerai žinomi menininkai, tačiau juos vienijantis vardiklis yra konceptuali, naujų išraiškos formų skulptūros mene ieškanti kūryba. Autorių pristatomi objektai apima platų temų lauką: nuo socialinio, politinio šiandienos konteksto iki subjektyvių, tarpžmogiškų, egzistencinių temų bei grynai formalių aspektų, susijusių su skulptūros kūrinio formos ir tūrių konstravimo problemomis. Paroda pristatanti skirtingų menininkų darbus lankytojus kviečia padiskutuoti apie šiuolaikinės Lietuvos skulptūros tendencijas ir skulptūrinio objekto galimybių įvairovę.

Projektas siekia keisti dabartinę Lietuvos kultūros situaciją bei mažinti kultūrinę atskirtį tarp Lietuvos sostinės ir regionų, skatinti šiuolaikinio meno pažinimą bei domėjimąsi mažesniuose Lietuvos miestuose, kuriuose pastebimas trūkumas profesionaliojo meno renginių pristatančių išskirtinai šiuolaikinį meną.


Projektą organizuojanti (AV17) galerija – septintus metus aktyviai su šiuolaikiniu menu dirbanti erdvė, viena iš nedaugelio Lietuvoje veikiančių galerijų, pristatanti išskirtinai šiuolaikinio objekto, skulptūros ir instaliacijos meną. Be nuolatinės parodinės veiklos įgyvendina įvairius tarptautinius ir regioninius meninius bei edukacinius projektus, vykdo mainų programas su užsienio ir Lietuvos kūrėjais, taip skatindama šiuolaikinio meno sklaidą mūsų šalyje ir visoje Europoje.

Projekto metu kiekviename mieste parodą seks edukacinė paskaita „Šiuolaikinės skulptūros tendencijos“, kurioje bus aptariamos šiuolaikinės skulptūros kryptys, procesai ir tendencijos bei supažindinama su ryškiausių užsienio bei Lietuvos autorių kūryba. Paskaitą ves menotyrininkė Raimonda Tamulevičiūtė.


Parodų metu taip pat bus pristatomi trumpi video filmai apie dalį parodoje dalyvaujančių autorių, jų kūrybą bei šiuolaikinės skulptūros analizuojamas temas.


Projektą dalinai remia Lietuvos kultūros taryba.


Parodų ir paskaitų miestuose datos:
Kovo 21 d. – balandžio 09 d. Šilutės kultūros ir pramogų centras (Lietuvininkų g. 6) Parodos pristatymas – kovo 21 d., 17 val.
Paskaita „Šiuolaikinės skulptūros tendencijos” – kovo 21 d., 16 val.

Balandžio 10 – gegužės 2 d. Šilalės rajono savivaldybės kultūros centras (J. Basanavičiaus g. 12) Parodos pristatymas – Balandžio 10 d., 17 val.
Paskaita „Šiuolaikinės skulptūros tendencijos” – Balandžio 10 d., 16 val.

Gegužės 3 d. – 24 d. Gelgaudiškio dvaro rūmai (Parko g. 5) Parodos pristatymas – gegužės 3 d. 17 val.
Paskaita „Šiuolaikinės skulptūros tendencijos” – gegužės 3 d. 16 val.

 

Andrius Erminas, Mutacijos. 2015-2016 m.
Andrius Erminas, Mutacijos. 2015-2016 m.
Marija Šnipaitė, Čia trūksta vėjo. Fragmentas. 2015 m.
Marija Šnipaitė, Čia trūksta vėjo. Fragmentas. 2015 m.
Matas Janušonis, Gilus įkvėpimas. 2015 m.
Matas Janušonis, Gilus įkvėpimas. 2015 m.
Monika Valatkaitė

Prarasto matmens beieškant

Paroda „The Big Picture“ rodoma „The Rooster Gallery“

Anglišką posakį The Big Picture (bendras vaizdas arba didysis paveikslas) galima aiškinti skirtingai. Posakis naudojamas pagrindiniams situaciją konkretizuojantiems faktams nusakyti. Arba siūloma aprėpti visumą – įskaitant ir mažiau reikšmingas detales. Šie susisiejantys paaiškinimai veikia kaip nuoroda į kolektyvinės „The Rooster Gallery“ atstovaujamų ir kviestinių menininkų parodos idėją. Konceptualus ekspozicijos tikslas – sukurti vientisą tikrovės refleksiją, o kartu parodyti, kad toks veiksmas utopinis.

Paroda „The Big Picture“. Iš kairės Adomo Danusevičiaus paveikslas „Thou Art That“, Visvaldo Morkevičiaus fotografija „The Edge“ iš serijos „Smala“. Ant žemės stovi Tomo Daukšos skulptūra „Pirmieji sniegažmogiai“. Didžiausias paveikslas ant sienos – Auksės Miliukaitės „Beieškodama kūrinio prasmės, įžengiau į dienos šviesą“, greta jo – V. Morkevičiaus fotografija „Stroke“ iš serijos „Smala“. M. Žičiaus nuotr.
Paroda „The Big Picture“. Iš kairės Adomo Danusevičiaus paveikslas „Thou Art That“, Visvaldo Morkevičiaus fotografija „The Edge“ iš serijos „Smala“. Ant žemės stovi Tomo Daukšos skulptūra „Pirmieji sniegažmogiai“. Didžiausias paveikslas ant sienos – Auksės Miliukaitės „Beieškodama kūrinio prasmės, įžengiau į dienos šviesą“, greta jo – V. Morkevičiaus fotografija „Stroke“ iš serijos „Smala“. M. Žičiaus nuotr.
Paroda „The Big Picture“. Iš kairės Kazimiero Brazdžiūno paveikslas „H. D.“, ir Andriaus Zakarausko diptikas „Apaštalai“. M. Žičiaus nuotr.
Paroda „The Big Picture“. Iš kairės Kazimiero Brazdžiūno paveikslas „H. D.“, ir Andriaus Zakarausko diptikas „Apaštalai“. M. Žičiaus nuotr.
Paroda „The Big Picture“. Iš kairės apačioje Kazimiero Brazdžiūno paveikslas „Milka“, Auksės Miliukaitės „Oazės darbalaukis“, Vitos Opolskytės „Dar ne“, Tomo Daukšos „Paskutinis sniegažmogis“, Alinos Melnikovos „My Dream Shrimp Kiss“ (aukščiausiai nuotraukoje), K. Brazdžiūno „Be pavadinimo“, Adomo Danusevičiaus „Be pavadinimo“ ir Andriaus Zakarausko „XIII stotis“. M. Žičiaus nuotr.
Paroda „The Big Picture“. Iš kairės apačioje Kazimiero Brazdžiūno paveikslas „Milka“, Auksės Miliukaitės „Oazės darbalaukis“, Vitos Opolskytės „Dar ne“, Tomo Daukšos „Paskutinis sniegažmogis“, Alinos Melnikovos „My Dream Shrimp Kiss“ (aukščiausiai nuotraukoje), K. Brazdžiūno „Be pavadinimo“, Adomo Danusevičiaus „Be pavadinimo“ ir Andriaus Zakarausko „XIII stotis“. M. Žičiaus nuotr.
Paroda „The Big Picture“. „Palanga Street Radio“ pasirodymas. M. Žičiaus nuotr.
Paroda „The Big Picture“. „Palanga Street Radio“ pasirodymas. M. Žičiaus nuotr.
Aistė Kisarauskaitė

Kartu su voverėmis

Arūnės Tornau personalinė paroda „Ištirpusios formos“ Klaipėdos kultūrų komunikacijos centre

Pamažu traukiantis žiemos prieblandoms, traukiasi ir baltasis atšvaitas – sniegas, taigi atsidengia tamsrudžiai brūzgynai, purvo sankaupos, sutrešusių lapų likučiai, nuo drėgmės patamsėję pušų kamienai. Mažų brūkšnelių spiečius ant tako lyg darbštaus tapytojo potėpiai liudija voverių triūsą žiemą lukštenant kankorėžius. Tos pereinamos būsenos, kai dar ne pavasaris, o tik kažkokie likučiai, taip primena tapybą, kokį nors senųjų meistrų paveikslo fragmentą, tarkim, Tintoretto „Kelionę į Egiptą“. Žemės spalvų medžiai fone – lyg dabar gamtos demonstruojamas miškas, nesvarbu, kad italų tapytojas pavaizdavo lapus, skaisčios žalumos ten, matyt, nebuvo net tuomet, tik nutapius paveikslą, o dabar jis dar ir patamsėjęs nuo laiko.

Instaliacijos „Skiriu savo mamai“ fragmentas. 2017–2018 m. R. Petniūnaitės nuotr.
Instaliacijos „Skiriu savo mamai“ fragmentas. 2017–2018 m. R. Petniūnaitės nuotr.
Instaliacijos „Skiriu savo mamai“ fragmentas. 2017–2018 m. R. Petniūnaitės nuotr.
Instaliacijos „Skiriu savo mamai“ fragmentas. 2017–2018 m. R. Petniūnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Petniūnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Petniūnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Petniūnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Petniūnaitės nuotr.
Arūnė Tornau, „Kilimas“. R. Petniūnaitės nuotr.
Arūnė Tornau, „Kilimas“. R. Petniūnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Petniūnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Petniūnaitės nuotr.
Arūnė Tornau, „Šviesa pro medžius“. 2018 m. R. Petniūnaitės nuotr.
Arūnė Tornau, „Šviesa pro medžius“. 2018 m. R. Petniūnaitės nuotr.
Agnė Narušytė

Romos dienoraštis

Kovo 8-oji parodos „M/A\G/M\A“ fone

Į Romą keliai manęs iki šiol beveik nevedė. Bet aną savaitę trumpam pasprukau į pavasarį. O priežastis tokia: Nacionalinėje dailės galerijoje vykusi Italijos ir Lietuvos menininkių paroda „M/A\G/M\A“ dabar perkelta į Romą ir kovo 8-osios proga Centriniame grafikos institute buvo numatytas performansų renginys bei diskusija. Pagal parodos logiką reikėjo ir atstovės iš Lietuvos – ja man teko garbė pabūti. O mūsų kultūros atašė Julija Reklaitė užsuko tokią susitikimų karuselę, kad nebeliko kada tingiai slampinėti Romos gatvėmis.

Tomaso Binga, instaliacija „Tapetai“. 1976–2018 m.
Tomaso Binga, instaliacija „Tapetai“. 1976–2018 m.
VDA inf.

Indrės Liškauskaitės paroda „timidos cognoscitur”

Indrės Liškauskaitės parodos „timidos cognoscitur” atidarymas VDA Tekstilės galerijoje Artifex vyks kovo 20 d. 18 val.  Parodos laikas: 2018 kovo 20 d. - balandžio 7 d.
Galerijos darbo laikas: II - V: 12 - 18 val., VI: 12 - 17 val. Adresas: Gaono g. 1, Vilnius.

Parodą sudaro autorės kelių pastarųjų metų kūrybinės paieškos ir atradimai, kurių epicentre - Timidos cognoscitur - nauja, reta ir nykstanti gyvūno rūšis.

„Gyviai yra individualistai, jie beveik visą gyvenimą praleidžia vieni, retai kontaktuoja su kitais savo rūšies atstovais. Tai nepaprastai baikštūs ir atsargūs gyvūnai, nors galimų priešų neturi, šio keisto elgesio priežastys yra nežinomos. Dėl didelės savo kūno masės judantys gana lėtai, negali bėgti. Manoma, kad evoliucionavo gana greitai, palyginus su kitomis panašaus dydžio bei savybių stuburinių rūšimis. Itin gerai slepiasi ir maskuojasi, pajutę pavojų gali ilgai išbūti nejudėdami, lyg sustingę.“

„Ši reta rūšis ilgą laiką išliko periferijoje, toli nuo žmogaus akių. Mokslininkai sako, kad prieš porą šimtų metų, rūšies populiacija buvo kur kas didesnė, bet skaitlingumas galėjo žymiai sumažėti dėl nežinomų ligų ar virusų, kuriems gyvūnas neturėjo imuniteto.“

Tyrėjas leidžiasi į svaiginančias gyvūno paieškas, kuriose ieškotojas ir ieškomasis keičiasi vaidmenimis, pasidaro priklausomi vienas nuo kito. Tyrėjas stebėdamas gyvūną bei laukdamas, kada pastarasis išlys iš periferijos susitapatina su naująja rūšimi ir pats virsta gyviu.
Kas yra ta naujoji rūšis ir ar ji tikra? Į šiuos klausimus bando atsakyti tyrėjas, nesėkmingai besivaikydamas tik iš teorijų ir knygų pažįstamą subjektą. Pasakotojas tampa it apsėstas paieškų ir pamažu pats procesas bei jo būsenos tampa pagrindiniu mokslininko tikslu. Nors jis visą dėmesį skiria gyvūnui, santykyje su juo ryškėja ir paties tyrėjo portretas. Naujoji rūšis egzistuoja ir veikia prasitęsusioje ieškotojo sąmonėje, jiedu tampa nebeatskiriami.

Indrė Liškauskaitė yra kūrėja, baigusi tapybos bakalauro bei tekstilės magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje. Savo kūryboje ji įvairiomis medijomis nagrinėja santykius tarp tikrovės ir fikcijos, bei žmogaus ir gyvūno. Indrės darbuose daug abejonės mus supančiais vaizdiniais ir informacija. Vaizdais, kvapais, garsais ir tekstiniais naratyvais simuliuojamos mokslinės bei mitinės situacijos.

Dokumentuojant naujosios rūšies paieškas, kuriamas nevizualus gyvūno portretas.

Parodą remia Lietuvos Kultūros Taryba.

 

LDM inf.

Paroda „Šviesa ir erdvė, vanduo ir saulė. Žvilgsnis į Nidos dailininkų koloniją. XIX a. pab.–XX a. I p. tapyba ir grafika iš Aleksandro Popovo (Klaipėda) rinkinio“

Lietuvos dailės muziejus kovo 15 d., ketvirtadienį, 17 val. kviečia į parodos „Šviesa ir erdvė, vanduo ir saulė. Žvilgsnis į Nidos dailininkų koloniją. XIX a. pab.–XX a. I p. tapyba ir grafika iš Aleksandro Popovo (Klaipėda) rinkinio“ atidarymą Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius). Paroda veiks iki birželio 3 d.

Susitikimas su parodos kuratore Kristina Jokubavičiene žiniasklaidai – 16 val.

Parodoje eksponuojami tapybos ir grafikos kūriniai iš klaipėdiečio Aleksandro Popovo rinkinio. Buvęs tolimojo plaukiojimo kapitonas, šiandien verslininkas, vadinantis save azartišku ir smalsiu, per gerą dešimtmetį sukaupė maždaug 1500 tapybos ir grafikos darbų rinkinį, reprezentuojantį XIX a.–XX a. pirmos pusės Rytų Prūsijos dailę. Kartu su bendraminčiais, 2009 m. susibūrusiais į VšĮ Rytų Prūsijos dailės mylėtojų draugiją „Nidden“ (draugija administruoja rinkinį), kolekcininkas rengia didesnes ir mažesnes rinkinio parodas įvairiuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose, sudarė leidinį apie Rytprūsių dailę. Tikslingai kaupiamas rinkinys vertingas ir estetine, ir istorine-pažintine prasme: paveikslai ir grafikos lakštai vaizdingai pasakoja apie kraštą ir jo gamtą, skatina pažinti dviejų svarbių regiono dailės reiškinių – Karaliaučiaus dailės akademijos (veikė 1845–1945 m.) ir Nidos dailininkų kolonijos – istoriją.


Svariausia A. Popovo rinkinio dalis, 276 tapybos ir grafikos darbai nuo 2014 m. eksponuojami Lietuvos dailės muziejaus padalinyje Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje veikiančioje ilgalaikėje parodoje „Nuostabioji žemė. Dailininkai Rytų Prūsijoje“. Parodos Vytauto Kasiulio dailės muziejuje tikslas buvo išryškinti kelis istorinės dailininkų kolonijos, veikusios  Nidoje nuo XIX a. pab.  iki 1945 m., aspektus.


Pirmąja Europos dailininkų kolonija tapo Prancūzijoje, Barbizono kaimelyje Fontenblo miško pakraštyje 1830 m. susibūrusi tapytojų realistų grupelė. Ramios ir nuošalios vietos kūrybai civilizacijos nepaliestos gamtos apsuptyje – tai buvo tikras išsigelbėjimas daugeliui XIX a. menininkų, nepakeliančių sparčiai augančių miestų sumaišties ir triukšmo. Mažesni ar didesni laikini dailininkų sambūriai paprastai kaimiškose vietovėse ėmė dygti kaip grybai po lietaus. Europos dailininkų kolonijų asociacijos „EuroArt“ duomenimis, nuo Barbizono laikų įvairiose Europos šalyse veikė daugiau kaip 130 dailininkų kūrybos centrų.


Kuršių nerijos gamtą XIX a. pradžioje atrado keliautojai ir rašytojai, vėliau Karaliaučiaus dailės akademijos (veikė 1845–1945 m.) profesoriai ir mokiniai. XIX a. pabaigoje nuošaliame žvejų kaimelyje Nidoje pradėjo formuotis dailininkų kolonija.  Sambūriui priklausę menininkai pamėgo ant marių kranto 1867 m. įkurtą Hermanno Blode’ės viešbutį. 1909 m. į Nidą pirmą kartą atvyko ekspresionistas Maxas Pechsteinas. Jo darbuose, sukurtuose Nidoje, ryškėjo kitoks žvilgsnis į peizažą, vyravo ryškios spalvos ir nauji motyvai. Tai sukėlė diskusijas tarp impresionizmo ir ekspresionizmo šalininkų.


Pirmojo pasaulinio karo metais ankstyvasis kolonijos branduolys iširo. Po praretėjimo, kurį kolonijos dalyvių gretos patyrė XX a. 2–3 dešimtmečių sandūroje, dailininkų skaičius vėl pradėjo augti. Greta ekspresionistų pasirodė kitų dailės srovių – naujojo daiktiškumo, vėlyvojo impresionizmo – atstovų. Neretai tų pačių dailininkų darbuose derėjo kelios stilistinės kryptys. H. Blode’ės viešbučio „dailininkų verandoje“ vėl iki išnaktų nenutildavo pokalbiai apie meną, skambėjo muzika ir poezija. Peizažas išliko svarbiausiu Nidos kolonijos tapybos žanru, jį papildė palyginti negausios figūrinės kompozicijos ir portretai. Marios ir jūra, pakrantės, uostai ir uosteliai, kopos, smėlis, pušys, mažos žvejų trobelės ir valtys, grakščiai sunkūs kurėnai, vėtrungės, briedžiai, įvairiausi paukščiai, žvejų kasdienybė ir šventės, jų moterų darbai bei neramus iš jūros grįžtančių vyrų laukimas – tai buvo pagrindiniai Nidos dailininkų kolonijoje kuriamų paveikslų motyvai.


Antrasis pasaulinis karas nutraukė Nidos dailininkų kolonijos istoriją. H. Blode’ės viešbutyje metų metais kaupta paveikslų kolekcija buvo sunaikinta 1945 m. vasario pradžioje, į Nidą įžengus Raudonosios armijos daliniams. Daugelis Kuršių nerijai ištikimų dailininkų, nublokšti toli nuo „stebuklų žemės“, jos atminimą gaivino „prisiminimų paveikslais“. Tai unikalus Nidos dailininkų kolonijos istorijos puslapis. Įvairiuose šaltiniuose pateikiamas Nidos dailininkų kolonijos dalyvių skaičius svyruoja nuo 200 iki 400. Bent pusė iš jų buvo kilę iš Rytų Prūsijos, kita pusė – atvykėliai iš Vakarų Prūsijos ir kitų Vokietijos regionų. XX a. pirmoje pusėje Nida buvo ne tik vokiečių dailininkų, bet ir muzikantų, kompozitorių, aktorių, rašytojų, fotografų pamėgta kūrybos ir poilsio vieta.
Apžvelgti kelis istorinės dailininkų kolonijos Nidoje aspektus – toks šios parodos Vytauto Kasiulio dailės muziejuje tikslas. Su Nidos kolonija susiję A. Popovo rinkinio kūriniai pasufleravo tris parodos temas: „Pradžia ir pirmieji“ – Kuršių nerijos kraštovaizdžio atradimas XIX a., dailininkų kolonijos Nidoje formavimasis ir pirmieji jos dalyviai; „Nauji vėjai“ – kolonijos modernistų ir tradicionalistų ginčai dėl stiliaus iki ir po Pirmojo pasaulinio karo; „Valtys, smėlis, pušys“ – tolesnis kolonijos raidos laikotarpis iki 1945 metų. Pagrindines temas papildo trys potemės: „Nerijos vaizdų paroda“ – apie visuomenei mažiau žinomą pirmąją Kuršių nerijai skirtą parodą, vykusią Karaliaučiuje 1914 m.; „Itališkas vaizdas ir žvilgsnis nuo kopos“ – apie išskirtinį motyvą ir jo interpretacijas Nidos dailininkų kūriniuose; „Nekasdieniška kasdienybė“ – apie didmiesčių menininkų akims itin neįprastus gyvenimo siauroje smėlio juostoje tarp marių ir jūros savitumus.


Parodoje 69 autorių kūrybą reprezentuoja 88 kūriniai. Eksponuojami Ernsto Bischoffo-Culmo, Friedricho Behrendto, Ludwigo Dettmanno, Arthuro Degnerio, Karlo Eulensteino, Hanso Kallmeyerio, Ernsto Mollenhauerio, Wernerio Sieloffo, Juliuso Wentscherio ir kitų dailininkų tapybos ir grafikos darbai.


Parodos rėmėjai – Lietuvos kultūros taryba, VšĮ „Nidden“.

Informaciją apie parodą teikia:
parodos kuratorė, Prano Domšaičio galerijos vadovė Kristina Jokubavičienė, tel. 8 616 16550;
parodos koordinatorė, Vytauto Kasiulio dailės muziejaus vadovė Ilona Mažeikienė, tel. 8 611 13012.


LDM Ryšių su visuomene skyrius
(8 5) 262 18 83, 8 674 94 104

 

 

Ernst Mollenhauer (1892-1963). Balta saulė virš jūros. 1962 m.
Ernst Mollenhauer (1892-1963). Balta saulė virš jūros. 1962 m.
Linas Bliškevičius

Paradoksali beprasmė

Ričardo Nemeikšio paroda „Tuštumos blizgesys“ VDA parodų salėse „Titanikas“

Ričardas Nemeikšis naujausioje savo parodoje pristatė nemažai jau matytų asambliažų, kalbančių apie tuštumą, kuri blizga. Menininko kūryboje dominuoja medžiagos, primenančios gimtadienio kaime likučius: kastuvai, šakės, blizgučiai ir plytos. Šios substancijos klijuojamos ant didelio formato kartonų. Kai kur visko atsisakoma, išskyrus blizgučiais dengiamus plotus, kai kur jie dėliojami it spinduliai, leidžiantys prasiskverbti rudai kartono spalvai, kai kur ją maino vaivorykštės spalvų fonas, o kelios kompozicijos papildomos sunkiomis plytomis ar nudžiūvusiais medžiais, kastuvais ir šakėmis.

Ričardas Nemeikšis, ekspozicijos fragmentas. 7md nuotr.
Ričardas Nemeikšis, ekspozicijos fragmentas. 7md nuotr.
Ričardas Nemeikšis, ekspozicijos fragmentas. 7md nuotr.
Ričardas Nemeikšis, ekspozicijos fragmentas. 7md nuotr.
Ričardas Nemeikšis, „Su laimingai paėjusiom šventėm (atvirukas)“. 2014–2017 m. 7md nuotr.
Ričardas Nemeikšis, „Su laimingai paėjusiom šventėm (atvirukas)“. 2014–2017 m. 7md nuotr.
Ričardas Nemeikšis, „Osana“. 2012 m. 7md nuotr.
Ričardas Nemeikšis, „Osana“. 2012 m. 7md nuotr.
Ričardas Nemeikšis, „Vidurdienis, viskas bus gerai“. 2009 m. 7md nuotr.
Ričardas Nemeikšis, „Vidurdienis, viskas bus gerai“. 2009 m. 7md nuotr.
Ričardas Nemeikšis, „Blizgesys“ fragmentas. 2017 m. 7md nuotr.
Ričardas Nemeikšis, „Blizgesys“ fragmentas. 2017 m. 7md nuotr.
Ričardas Nemeikšis, „Labas rytas“. 2010 m. 7md nuotr.
Ričardas Nemeikšis, „Labas rytas“. 2010 m. 7md nuotr.
  < PUSLAPIS IŠ 582  >>> Archyvas