7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Dailės anonsai

VDA inf.

„Amber Trip“ juvelyrikos meno konkursas/paroda „Nothing to declare / Nėra ką deklaruoti”


Vilniaus dailės akademijos autorinės juvelyrikos galerijoje “ARgenTum“ atidaryta „Amber Trip“ juvelyrikos meno konkursas/paroda „Nothing to declare / Nėra ką deklaruoti” 2018 03 28 - 04 17.
 
2018 metai Lietuvai – ypatingi. Šiais metais valstybė švenčia nepriklausomybės atkūrimo šimtmetį. Šimtas metų, kaip esame nepriklausomi. Šimtas metų, kaip galime naudotis visomis žmogaus teisėmis ir laisvėmis, rinktis tai, ką manome esant teisinga ir jausti atsakomybę už savo pasirinkimus. Kitaip tariant – gyventi kaip laisvi žmonės. Keliauti visomis kryptimis ir grįžti atgal į Lietuvą. Ne taip seniai mes buvome kitos valstybės sudėtyje. Visai neseniai geležinė uždanga buvo beveik neįveikiama kliūtis, į kurią atsimušdavo visos svajonės pamatyti kitokį, laisvą pasaulį. Tam, kad įveiktume šią sieną, turėdavome pereiti daugybę ideologinių ir biurokratinių užtvarų. Tam, kad grįžtume, turėdavome iškratyti lagaminus muitinėje. Dabar oro uostuose mes ramiai einame pro vartus, skelbiančius „Nothing to declare“. Mes nieko neslepiame, mes neturime nieko, ką reikėtų deklaruoti. Mes deklaruojame tik savo laisvę ir už šią galimybę esame dėkingi tiems, kurie prieš šimtą metų pasirašė Nepriklausomybės deklaraciją.


 Juvelyrikos meno konkursas „Nothing to declare“ kvietė menininkus juvelyrikos kalba pasakyti, kad esame laisvi. Kad neturime ko deklaruoti ir neturime ko slėpti. Kita vertus, mes galime deklaruoti savo laisvę. Laisvę keliauti ir laisvę likti gimtinėje, laisvę mąstyti ir laisvę nesutikti su kito nuomone, laisvę būti savimi, laisvę būti menininku ir laisvę negalvoti apie Nepriklausomybę. Nes ji suteikia mums tokią teisę. „Nothing to declare“ reiškia sąžiningumą ir galimybę ramiai eiti pro bet kokius tikrintojus, (ne veltui konkurso vertinimo komisijoje dalyvavo LR Muitinės atstovas) bet visų pirma – galimybių visumą. Galimybių apie tai papasakoti metalo meno pagalba. Šios temos atsiskleidė konkurse dalyvavusių kūrėjų meno darbuose, kurių šiais metais sulaukėme net 109 iš 26 šalių. Į šią keliaujančią parodą atrinkti konkurso laimėtojai ir geriausi 50 darbų.
 
GRAND PRIX
Isabel Tristán Ochoa (Ispanija)
„Tik dabar"
Gintaro kategorijos nominacija
Andrea Wagner (Olandija)
„Auksinių Vandenų Urvas po Gintariniais Ežerais"
Juvelyrikos kategorijos nominacija
Mansuo Zhu (Vokietija)
„Per\Pro“
Objekto kategorijos nominacija
Andrius Gudišauskas (Lietuva)
„Aš toks laisvas, kad net sunku"
LR Muitinės išrinktas darbas
Ieva Zigunskaya (Lietuva)
„- Ar man tai deklaruoti, Pone?”
Publikos išrinktas darbas
Andrius Gudišauskas (Lietuva)
„Aš toks laisvas, kad net sunku"

 

VDA autorinės juvelyrikos
galerija "ARgenTum"
Latako g. 2, Vilnius
+370 5 2122930
www.argentum.lt

Jurgita Erminaitė-Šimuvienė, Kiaulės akys
Jurgita Erminaitė-Šimuvienė, Kiaulės akys
Menų tilto inf.

Vytenio Lingio tapybos paroda „Laiko šešėliai“

Parodos atidarymas: 2018 m. balandžio 5 d. 19 val.
Parodos vieta: VšĮ galerija „Menų Tiltas“, Užupio g. 16, Vilnius
Parodos organizatorius ir kuratorius: galerijos „Menų Tiltas“ direktorius Edvidas Žukas
Paroda veiks iki 2018m. gegužės 5 d.

 

Parodoje „Laiko šešėliai“ bus pristatomi Vytenio Lingio tapybos darbai, kurių daugumą autorius sukūrė praeitą žiemą gyvenant Ispanijoje. Viena dalis darbų, kuriuos išvysite parodoje, nedidelio formato tapyba ant popieriaus ir kartono – viešnagės Ispanijoje metu sukurti darbai, kita dalis, tapyba ant drobės – po kelionės parsivežti įspūdžiai ir išgyvenimai, kurie nugulė menininko paveiksluose.


Vytenis Lingys gimė 1956 m., Vilniuje. Studijavo Vilniaus dailės institute (dab. VDA) tapybą (dėstytojai Jonas Švažas, Antanas Gudaitis). Šalia tapybos ir piešinių kūrė scenografijas kino filmams, dekoracijas ir kostiumus Šiaulių, Kauno, Vilniaus Jaunimo bei Sankt Peterburgo teatrams. Lietuvos dailininkų sąjungos narys nuo 1988 m. Autorius yra surengęs virš 40 personalinių savo kūrybos parodų Lietuvoje, Estijoje, Latvijoje, JAV, Prancūzijoje, Vokietijoje, Liuksemburge, Panamoje, Norvegijoje, Rusijoje, Suomijoje. Dalyvavo tarptautinėse grupinėse parodose, pleneruose ir simpoziumuose Japonijoje, Prancūzijoje, Norvegijoje, Islandijoje, Kanadoje, Olandijoje, Vengrijoje, Estijoje, Rusijoje, Vokietijoje bei Italijoje.


Vytenis Lingys, pasak menotyrininko prof. Antano Andrijausko, vienas intelektualiausių lietuvių ekspresyvaus spontaniško braižo šiuolaikinių tapytojų. Baigęs studijas Dailės Akademijoje menininkas praėjo nemenką kūrybinių ieškojimų kelią. Kito jo pasaulėžiūra ir kūryba. Įspūdžiai, patirtys ir išgyvenimai siumpoziumuose, kūrybinėse dirbtuvėse bei kelionėse turėjo neabejotiną poveikį dailininko kūrybai. Kito jo tapymo maniera, paveikslų spalvinė gama, linijos ir formos.
Viena reikšmingiausių paskutiniu metu vykusių autoriaus personalinių parodų „Šešėlio šviesa“ buvo atidaryta 2016 m. Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, M. Žilinsko dailės galerijoje. Tai buvo 40-ties kūrybos metų retrospektyvinė paroda, kurioje menininkas pristatė tapybą, piešinius, scenografijų ir instaliacijų dokumentaciją bei animacijas - vizualizacijas. Autorius taip pat yra surengęs parodų skirtų svarbiems minėjimams: 2014 m. personalinė paroda skirta Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą 10-mečiui paminėti, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo rūmuose, Liuksemburge; 2015 m. personalinė tapybos paroda skirta  J. Baltrušaičio 142-osioms metinėms paminėti, A. Skriabino muziejuje, Maskvoje; 2015 m. personalinė tapybos paroda skirta  M. K. Čiurlionio 140-osioms metinėms paminėti, Valstybiniame A. S. Puškino muziejuje, Maskvoje.


Šiandien Vytenis Lingys žinomas kaip elegantiškos linijos ir subtilios baltų tonų paletės meistras. Link abstrakcijos artėjančiose drobėse – rytietiškos estetikos, vakarų dailės istorijos ir gamtos atspindžiai. Menotyrininkė dr. N. Tumėnienė pastebi, jog Vytenio darbuose ypatingai suspindi balta spalva, kuri autoriaus paveiksluose švyti iš vidaus, turi kosmiškumo požymių ir pakylėja virš kasdienybės. „Kiekvienas žinome, kaip atrodo pragaras. Bet kaip atrodo rojus – sunku pasakyti,“ – sako menininkas, savo kūryboje nuolat ėjęs link šviesos, besiskleidžiančios baltų tonų ir grynų spalvų skambesyje.


Vytenio Lingio tapybos paroda „Laiko šešėliai“ galerijoje „Menų Tiltas“ (Užupio g. 16, Vilnius) vyks visą balandį, iki gegužės 5 dienos. Parodos atidarymas – balandžio 5 d. (ketvirtadienį), 19 val.

 

Vytenis Lingys, „Varpinė“. 2018 m.
Vytenis Lingys, „Varpinė“. 2018 m.
Jurgita Ludavičienė

Atminties tulpės

Marijos Marcelionytės-Paliukės projektas „Po kovo 8-osios“ galerijoje namuose „Trivium“

Ar asmeninė atmintis – patikimas liudytojas? Ar tai, ką manomės atsimeną, iš tikrųjų egzistavo, ar mes atsimename tai, ką mums pasakojo tėvai ir aplinkiniai? Bandymai suvokti praeitį nėra paprasti; kūno atmintis, daiktų ir objektų atmintis, šmėkštelintys neaiškūs vaizdiniai, kvapai, garsai – visa tai yra tiktai mūsų ir tuo su niekuo pasidalinti negalime.

Marija Marcelionytė-Paliukė, „Po kovo 8-osios“, ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Marija Marcelionytė-Paliukė, „Po kovo 8-osios“, ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Marija Marcelionytė-Paliukė, „Po kovo 8-osios“, ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Marija Marcelionytė-Paliukė, „Po kovo 8-osios“, ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Marija Marcelionytė-Paliukė, „Po kovo 8-osios“, ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Marija Marcelionytė-Paliukė, „Po kovo 8-osios“, ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Marija Marcelionytė-Paliukė, „Po kovo 8-osios“, ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Marija Marcelionytė-Paliukė, „Po kovo 8-osios“, ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Marija Marcelionytė-Paliukė, „Po kovo 8-osios“, ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Marija Marcelionytė-Paliukė, „Po kovo 8-osios“, ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Kristina Stančienė

Pasižvalgymas pro pušų šakas

Apie projekto „Tapatybė. Faktai ir mitai“ parodą Varėnos kultūros centro kino ir parodų salėje

Varėna – toks mielas nedidelis Pietų Lietuvos miestas prie geležinkelio, kur tamsų žiemos vakarą gali nesutikti nė vieno praeivio. Užtat visur, net ir pačiame miesto centre, auga pušys. Priėję bet kurios gatvės pabaigą greičiausiai pateksite į tikrą dzūkišką šilą.

Parodos atidarymas. A. Wee nuotr.
Parodos atidarymas. A. Wee nuotr.
Su Varėnos Jadvygos Čiurlionytės menų mokyklos mokiniais nagrinėjame Vyganto Paukštės tapybą. Organizatorių nuotr.
Su Varėnos Jadvygos Čiurlionytės menų mokyklos mokiniais nagrinėjame Vyganto Paukštės tapybą. Organizatorių nuotr.
Bronius Gražys. Autoportretas už sienos. Drobė, aliejus. 2004 m.
Bronius Gražys. Autoportretas už sienos. Drobė, aliejus. 2004 m.
Vygantas Paukštė. „Gluodenas”. 1990 m.
Vygantas Paukštė. „Gluodenas”. 1990 m.
Danutė Gražienė, „Vieškelis“. 2017 m.
Danutė Gražienė, „Vieškelis“. 2017 m.
Valdemaras Šemeška, „Vynuogės žiemą III”. 2017 m.
Valdemaras Šemeška, „Vynuogės žiemą III”. 2017 m.
Rasa Noreikaitė-Miliūnienė. „Ignalina vakare”. 2008 m.
Rasa Noreikaitė-Miliūnienė. „Ignalina vakare”. 2008 m.
Marijus Piekuras, iš ciklo „Miniatiūros". 2018 m.
Marijus Piekuras, iš ciklo „Miniatiūros". 2018 m.
Auridas Gajauskas

Su ta pačia gramatine klaida

Juozo Laivio paroda Rietavo Mykolo Kleopo Oginskio meno mokykloje

2018 m. kovo 28 – balandžio 23 d. Rietavo Mykolo Kleopo Oginskio meno mokykloje, Parko g. 10, veikia Juozo Laivio paroda „Peržiūra Nr. 1. Su ta pačia gramatine klaida“. Parodos instaliavimas buvo ir dirbtuvės, per kurias vaikai atrinko ir eksponavo Laivio darbus. Atidarymas kovo 28 d. 16 val. Lankymo laikas – 13–17 val. darbo dienomis.

Jaučiuosi, lyg būčiau atsidūręs liliputų karalystėje ir artėčiau prie surišto Guliverio kūno, arba kaip mitinė būtybė priešistoriniame Juros periodo pasaulyje. Atleiskite, toks įspūdis, ir nieko čia nepakeisite. Tai prieštaravimas tarp to, kas neįmanoma, ir to, ko nebėra, tarp to, kas save pažįsta per skirtumą, ir to, kas pažįsta save per tapatinimąsi.

Iš Juozo Laivio parodos „Peržiūra Nr. 1. Su ta pačia gramatine klaida“
Iš Juozo Laivio parodos „Peržiūra Nr. 1. Su ta pačia gramatine klaida“
Iš Juozo Laivio parodos „Peržiūra Nr. 1. Su ta pačia gramatine klaida“
Iš Juozo Laivio parodos „Peržiūra Nr. 1. Su ta pačia gramatine klaida“
Iš Juozo Laivio parodos „Peržiūra Nr. 1. Su ta pačia gramatine klaida“
Iš Juozo Laivio parodos „Peržiūra Nr. 1. Su ta pačia gramatine klaida“
Iš Juozo Laivio parodos „Peržiūra Nr. 1. Su ta pačia gramatine klaida“
Iš Juozo Laivio parodos „Peržiūra Nr. 1. Su ta pačia gramatine klaida“
Iš Juozo Laivio parodos „Peržiūra Nr. 1. Su ta pačia gramatine klaida“
Iš Juozo Laivio parodos „Peržiūra Nr. 1. Su ta pačia gramatine klaida“
Iš Juozo Laivio parodos „Peržiūra Nr. 1. Su ta pačia gramatine klaida“
Iš Juozo Laivio parodos „Peržiūra Nr. 1. Su ta pačia gramatine klaida“
Iš Juozo Laivio parodos „Peržiūra Nr. 1. Su ta pačia gramatine klaida“
Iš Juozo Laivio parodos „Peržiūra Nr. 1. Su ta pačia gramatine klaida“
Iš Juozo Laivio parodos „Peržiūra Nr. 1. Su ta pačia gramatine klaida“
Iš Juozo Laivio parodos „Peržiūra Nr. 1. Su ta pačia gramatine klaida“
Rengėjų inf.

Paroda „Akvarelės ir Pošlybės“

Balandžio 3 dieną atsidaranti paroda Šv. Jono gatvės Medalių Galerijoje žada būti viena įdomesnių ir kontrastingesnių parodų 2018 metais. Tai dviejų aktyvių ir perspektyvių meninininkų (Kipro Černiausko ir Julijos Skudutytės) 2017 metais baigusių Vilniaus dailės akademijos monumentaliosios dailės bakalaurą paroda, kuri atspindi jaunosios kartos meninininkų žvilgsnį ir požiūrį.

„Akvarelės ir Pošlybės“ yra greičiau dvi parodos vienoje, sudarančios keistą kombinaciją tarp erotikos ir niekam nereikalingų daiktų. Šioje parodoje dinamika nepasibaigia motyvais, čia ir technika kontrastuoja- tarp akvarelės ir aliejaus.

Kipro Černiausko tematika nepalieka abejingų. Tai yra erotika ir metafizika.

Julijos Skudutytės akvarelės spinduliuoja kontrastu, nes jaunoji meninininkė sugeba lengva ir poetiška technika tapyti sunkias, perkrautas daiktais ir motyvais erdves.

Jaunieji meninininkai išsiskiria jungdami šiuolaikiškumą savo požiūriu ir klasiką savo darbų atlikimu. Jų darbai įdomūs, skirtingi, kalbantys patys už save.

Paroda truks nuo 2018 m. balandžio 3 iki 19 d.

LDS inf.

Romualdo Inčirausko parodos „Skulptūra tarytum juvelyrika“ anotacija

Menininko Romualdo Inčirausko kūrybinės veiklos keturiasdešimtmečiui dedikuojamos parodos ekspozicijoje – naujausi, 2016 – 2017- 2018 metais sukurti darbai: skulptūrinės instaliacijos „Civilizacijos“ I , „Civilizacijos II“ , skulptūra „Kabinetas“ ir metalo plastikos ciklas „Tarytum juvelyrika...“. Ekspoziciją papildo autoriaus mintys haiku formatu.


Skulptūrinė instaliacija „Civilizacijos I“ (2016 / 2017 m.) – tai 12 metalo skulptūrų ir 10 stiklainiuose „užkonservuotų“ skirtingų civilizacijų objektų. Didžioji pastarųjų dalis yra autentiški paties autoriaus lankytose vietose (Efese, Sidėje, Kesarijoje, Jeruzalėje, Masadoje) surinkti senųjų kultūrų architektūriniai fragmentai, archeologiniai radiniai iš karinio konflikto kamuojamos Sirijos miestų Alefo ir Palmyros, taip pat autentiškas 1989 m. nugriautos Berlyno sienos fragmentas, dar visai neseniai buvęs dalimi gelžbetoninio riboženklio tarp dviejų sistemų – rinkos ir planinės ekonomikos, prievarta pastatyto tos pačios civilizacijos viduje. Kai kurios autoriaus fiziškai neaplankytos senųjų kultūrų lokacijos ironiškai įamžinamos artefaktais iš šiuolaikinę vartotojišką Vakarų civilizaciją įcentrinančių, senųjų civilizacijų galią ir šlovę besisavinančių ir prekiniu ženklu paverčiančių bastionų – „akropolių“ ir „babilonų“.             


„Civilizacijų“ projekto tęsinyje („Civilizacijos II“, 2017 m.) kūrybinis arsenalas perkonstruojamas, kovinės pajėgos pergrupuojamos, tačiau visai menininko kūrybai būdingas gebėjimas šmaikščiu, žaismingu, kartais ironišku tonu kalbėti apie rimtus dalykus išlieka. Kaip žaliavą panaudodamas ne tik sendaikčių turguose ar laužynuose įsigytų įvairių rakandų detales, bet ir kai kuriuos ankstesnius savo paties kūrinius (tarsi karo metais metalo skulptūras ar varpus „perlydydamas į naujas patrankas“), autorius kuria 20 mažosios plastikos figūrų ir jas su vaikiškų ar paaugliškų žaidimų valiūkiškumu suskirsto į dvi ietimis ginkluotas konfliktuojančias armijas – „Pepsi-Cola“ ir „Coca-Cola“.
Pasak menotyrininkės dr. Danutės Zovienės, Romualdą Inčirauską galima vadinti tikru XX–XXI amžių sandūros menininku: „Sparti meninių idėjų ir judėjimų, technologijų ir plastinės raiškos kaita, žanrų ribų nyksmas bei naujos medijos jo kūryboje įgyja savitą ir paveikų pavidalą. Antra vertus, jam, tarsi renesanso menininkui, rūpi ir yra pavaldžios įvairios kūrybos sritys. Dailininkas suformavo savitą skulptūrinės plastikos atmainą, kurioje persipina tradicinių žanrų – medalio, reljefo, juvelyrikos, trimatės skulptūros – bruožai. Ir tai nėra savitikslis ar formalus siekis. Kūrybinė patirtis ir profesionalus technologijų žinojimas jam visada tarnauja ilgai brandintai, o kartais netikėtai gimusiai idėjai įkūnyti. Autorius prisipažįsta, kad labiausiai vertina koncepcijos ir technologijos dermę. Minties, ikonografijos ir meistriškumo derinys yra jo kūrybos vizitinė kortelė“, – teigia dr. Danutė Zovienė.

Apie autorių
Romualdas Inčirauskas gimė 1950 m. Anykščiuose. 1974 m. baigė Telšių taikomosios dailės technikumą, 1979 m. – Estijos valstybinį dailės institutą Taline. Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto profesorius, Lietuvos dailininkų sąjungos, Tarptautinės medalio kūrėjų asociacijos narys.
Menininkas yra surengęs daugiau kaip keturiasdešimt autorinių parodų, dalyvavęs daugelyje bendrų parodų, simpoziumų, plenerų, konkursų. Daug R. Inčirausko kūrinių yra Telšių miesto viešosiose erdvėse, žymiausi iš jų – Telšių Šv. Antano Paduviečio Katedros durų reljefinė-skulptūrinė kompozicija, skirta Žemaitijos krikšto 600-ųjų metinių paminėjimui, skulptūrinės kompozicijos Didžiojoje Žemaičių sienoje, ženklai-skulptūros žydų bendruomenės atminimui Telšių senamiestyje, skulptūrinis (20 skulptūrų) projektas TELZ (Vilniaus Gaono žydų muziejaus nuosavybė). Jo darbų yra įsigiję Lietuvos ir užsienio muziejai (tarp jų – Britų muziejus), privatūs kolekcininkai Lietuvoje, Rusijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Švedijoje, Suomijoje, Japonijoje, Izraelyje, JAV ir kt.        
                                                  

Anotacija  parengta pagal dr. Danutės Zovienės ir istoriko Tomo Kriaunevičiaus tekstus

Kleopo draugija

Personalinė Juozo Laivio paroda: Su ta pačia gramatine klaida. Peržiūra nr. 1

Kleopo draugija pristato Juozo Laivio personalinę parodą, pavadinimu Peržiūros nr. 1, su tapačia gramatine klaida. Parodos atidarymas Kovo 28 d. 16 valandą, Rietavo Mykolo Kleopo Oginskio meno mokykloje Parko 10. Paroda veiks iki balandžio 23, lankymo  laikas 13-17 val. darbo dienomis.

Peržiūra nr.1, tai pirmoji  paroda iš septynių numatomų ciklo. Joje išsamiai pristatoma  visa menininko iki akademinio laikotarpio kūryba.  Eksponuojama virš devynių šimtų eksponatų. Ekspoziciją sudaro vaikystės piešiniai, paauglystės eksperimentai, pasiruošimo stoti į dailės akademiją piešimas, drožiniai iš medžio, poezija. Atskiru parodos elementu tampa kūrinio pažymių knygelės  meninis tyrimas, ir Aurido Gajausko tekstas apie parodą. Eksponuojant gausią darbų kolekciją menininkui talkino meno mokyklos mokiniai. Iš Rietavo kilusio kūrėjo pasirodymas estetinį skonį formuojančioje meno institucijoje, tiesiogiai siejamas su vaikų ir jaunimo kultūriniu ugdymu. Šia paroda  didinamas socialinis kapitalas, kurio dėka, atrodytų  trumpas, bet produktyvus susitikimas gali tapti rimtu postūmiu svarbiems ateinančios bręstančios kartos apsisprendimams.

Pasak menininko: „...visada smagu sugrįžti į ten iš kur viskas prasidėjo. Smagu peržiūrėti vaikystės piešinius jau suaugusio akimis ir dar smagiau pastebėti jog iš principo niekas niekada nesikeičia, gal būt tokia ir yra visos kūrinijos esmė“.

Kleopo draugijos informacija

Apie autorių

Juozas Laivys gimė 1976 m. Rietave, 2015 metais keturiolikai metų sustabdė individualią kūrybinę veiklą, siekdamas savo gyvenimą paversti meno kūriniu. Platų žanrinį spektrą apimanti menininko kūryba fiksuoja kasdienybės vyksmo srautą, per daug  jo neišaukštindama. Praktikoje pritaikomos strategijos, kurios siekia nureikšminti meno objektą kaip daiktą ir prekę. Tokiu būdu kritiškai apmąstoma meno rinka, politinės kultūros ir visuomenės realijos, institucijų vaidmuo. Neretai ironiški ir absurdiški Juozo Laivio projektai  eksploatuoja kasdieniškos, nereikšmingos ir nepastebimos realybės lygmenį, kuriame menininkas tarsi nieko neteigia, bet siūlo įsitraukti į veiksmus, balansuojančius ant žaidimo ir reikšmingumo ribos.

Daugiau informacijos J. Laivys MB 864 852 852

Žibutės, 1980 m.
Žibutės, 1980 m.
JMVMC inf.

Alekso Andriuškevičiaus kūrybos paroda „Nerodyti“

2018 m. kovo 29 d. 18 val. Jono Meko Vizualiųjų menų centre, Malūnų g. 8, Vilniuje atidaroma Alekso Andriuškevičiaus kūrybos paroda „Nerodyti“.

Kaune gyvenantis ir kuriantis menininkas Aleksas Andriuškevičius (g. 1959) ‒ XX a. 9 dešimtmečio antros pusės, Sąjūdžio laikotarpio ir 10-jo dešimtmečio vienas iškiliausių Lietuvos avangardistų.

Andriuškevičius dar XX a. 9-jo dešimtmečio viduryje debiutavo kaip savitos fotorealistinės tapybos atstovas, tačiau tolimesnei kūrybos genezei įtakos turėjo pažintis su Robertu Antiniu, Česlovu Lukensku ir Gintaru Zinkevičiumi, paskatinusi pasukti į kolektyvinį akcionizmą. Nuo 1990 m. − Andriuškevičius grupės „Post Ars“ narys. Taip pat, galima sakyti, kad Andriuškevičiaus yra vienas videoperformansų, apskritai konceptualaus meno pradininkų Lietuvoje.

Andriuškevičių visada domino garso, teksto, judesio, mintijimo etc. struktūros ir tai, kaip jas priversti funkcionuoti pagal vaizduojamojo meno, netgi konkrečiai pagal (video)konceptualizmo dėsnius. Žinoma, Andriuškevičiui performatyviuose videokūriniuose visada ypatingai svarbus buvo kasdienybės lygmuo, taip pat jame tarpstanti laiko dimensija ‒ „piešimas“ erdvėlaikyje ir erdvėlaikiu, veiksmas, jo (pa)sklidimas laike ir erdvėje (taip pat ir videomedijoje). Taip pat paradokso semantika, procesuali prasmė, ar prasmė, sugeneruojama žiūrovo, jau post factum.

Parodoje „Nerodyti" pristatomi menininko kūriniai, jų ciklai, sukurti apytikriai 1989‒1992 m., dvidešimt su viršumi metų išgulėję dirbtuvėje, dėl vienokių ar kitokių priežasčių neatsiradę parodose ar bent jau nežinomi Lietuvos žiūrovui. Tai konceptualūs piešiniai, objektai, iš senų VHS kasečių ištrauktų keletas akcijų, performansų.

Sujungdamas praeitį ir dabartį ‒ suformuodamas laiko kilpą ‒ Andriuškevičius tarsi debiutuoja vėl, „iš naujo“ steigia ir teigia Lietuvoje konceptualųjį meną.

 

Parodos rengėjas: Jono Meko vizualiųjų menų centras

Partneris: Kultūros taryba

Meno nišos inf.

Gabrielės Gervickaitės parodoje „03” – sovietmečio medicinos refleksijos

Galerijoje „Meno niša“ kovo 28 d. 18 val. atidaroma Gabrielės Gervickaitės paroda-tyrimas „03”, kurioje susijungia fotografija ir iliustracija. Ši ekspozicija – tai menininkės kūrybinė sovietinio laikotarpio, kuriame gimė ir gyveno, refleksija bei užmačia giliau suprasti, kokios galios sistemos veikia dabar, kaip sovietiniai vaizdiniai padarė įtaką šiandienai.


2016 m. G.Gervickaitė galerijoje „Meno niša“ pristatydama parodą „Šalutinis normos variantas“ tiesė mėlyną pandusą, kuris ištrynė ribas neįgaliesiems patirti parodą, šį kartą menininkė į parodą kviečia pagalbos numeriu „03”.


G.Gervickaitė sugretindama praeityje naudotas iliustracijas ir dabarties vaizdus nori suvokti, koks etinis požiūris ir galios žvilgsnis egzistuoja, kokios normos buvo ir yra kuriamos. Atskleisti šiam laikotarpiui menininkė panaudojo sovietinės medicinos iliustracijas, kurių daugiausiai atrado medicinos studentams skirtuose leidiniuose, pavyzdžiui, chirurgijos, ginekologijos, fizioterapijos vadovėliuose.


„Man svarbu, kokia estetika ir etika buvo naudojama vaizduojant žmones medicinos knygose. „Iškirpus“ kūnus ir „įklijavus“ į naujas vietas, perkeliu žiūrovą į kitą pasaulį, į neįprastas ar net nepatogias situacijas. Šiais darbais nagrinėju medicinos industrijos ir medikalizacijos sukurtus galios mechanizmus sovietmečio laikotarpiu. „Medikalizacija – tai žmogaus būklės bei jo problemų interpretavimas kaip medicininių, t. y. žmogaus tapimas medicininio žvilgsnio objektu, medicininio autoriteto skvarba į kasdieninį gyvenimą, taip pat medicinos virsmas socialinės kontrolės forma“, –  pasakoja G.Gervickaitė.


Parodos pavadinimas „03” – tai ne tik atpažįstamas skubios pagalbos kodas, bet ir kodas į G.Gervickaitės darbus, kuris atskleidžia sudarytų elementų eigą: pirmasis elementas – iliustracija; antrasis  – pasirinktas vaizdinys, fonas; trečiasis – dviejų elementų jungtis. Paklausta, kokios yra jos kūrybos inspiracijos, menininkė teigia, kad medicinos tema jai yra artima, o anksčiau remdavosi savo asmeninėmis patirtimis, turėtomis chirurginėmis operacijomis.


„Kadangi nebuvau nagrinėjusi sovietmečio medicinos, teko tik ją patirti, norėjau „įlįsti“ ten, kur dar nebuvau. Iš ties buvo labai įdomu vartyti medicinos vadovėlius skirtus būsimiems gydytojams. Kokie jie sudėtingi ir baisūs, tuo pačiu patrauklūs. Baisūs, nes pamatyti vaizdai nėra įprasti paprastam žmogui, ne medikui, kartais net gąsdinantys, kaip kokie iš siaubo filmo. O patrauklūs, nes labai įdomu pamatyti visokias konstrukcijas, kaip jos dera su žmogaus kūnu ir panašiai“, – teigia G.Gervickaitė.


Gabrielė Gervickaitė (1982 m.) yra Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos narė, 2011 m. baigusi magistrantūros tapybos studijas Vilniaus dailės akademijoje. Dalyvauja Lietuvos ir užsienio parodose, kuruoja meninius socialinius projektus – parodas. G.Gervickaitės paroda „03” yra galerijos galerija „Meno niša“ projekto „Meno Erdvė Jauniems Menininkams“ dalis.


Parodos atidarymas kovo 28 d. 18 val., paroda „03“ veiks iki balandžio 14 d.. Galerija „Meno niša“ dirba II – V 12 – 18 val. VI 12 – 16 val.


Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba; Galerijos rėmėja – Vilniaus miesto savivaldybė

  < PUSLAPIS IŠ 582  >>> Archyvas