7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Dailės anonsai

Rengėjų inf.

Nathalie Daoust fotografijų paroda „Korėjietiški sapnai“

2018 04 06 – 05 05

Panevėžio fotografijos galerijoje (Vasario 16-osios g. 11, Panevežys)

„Korėjietiški sapnai“ – tai Nathalie Daoust unikalus fotografinis projektas, pasakojantis apie gyvenimą Šiaurės Korėjoje. Savo fotografijomis ji tarsi nuplėšia paslapties šydą ir labai aštriai atskleidžia šalį, kuri, lyg koks kruopščiai sukurptas miražas, egzistuoja, regis, visai kitame laike.

Didelę savo karjeros dalį N. Daoust praleido tirdama chimerišką fantazijų pasaulį: slaptą svajonių troškimą, norą atrodyti kitaip, peržengiant nusistovėjusias ribas ir taip pabėgant nuo realybės. Šį eskapizmo impulsą ji tyrinėja ir savo naujajame cikle „Korėjietiški sapnai“, tik jau ne kaip konkrečių asmenų individualų pasirinkimą, o kaip visos šalies priverstinio gyvenimo būdo sąlygotą reiškinį.

Siekdama sustiprinti atitrūkimo nuo realybės įspūdį N. Daoust savo fotografijose sąmoningai „pritemdo“ bei maskuoja detales, paversdama jas gerokai prislopintais ir faktinio tikroviškumo netekusiais fantazijų vaizdiniais. Tokiu būdu ji tarsi atkartoja tai, kas vyksta su bet kokia informacija Šiaurės Korėjoje: manipuliuojama tol, kol esminiai faktai tampa nebeaiškūs ir nebeatitinka tikrovės.

Anot autorės, nuo pat pirmųjų fotografinių bandymų ją sužavėjo tai, kaip žmonės elgiasi skirtingose situacijose, nuolatinis jų noras gyventi sapnų pasaulyje. Kaip ji pati teigia: „Mano, kaip menininkės, tikslas yra – eksperimentuoti, plėsti fotografijos ribas, dirbti kitaip ir atrasti naujų išraiškos priemonių“.

LDS inf.

Kazimiero Brazdžiūno tapybos paroda „Y“ Pamėnkalnio galerijoje

Balandžio 27 d., penktadienį, 18 val. Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius) atidaroma tapytojo Kazimiero Brazdžiūno kūrybos paroda „Y“.


Jaunas kūrėjas parodoje pristatys kelis raiškius tapybinius segmentus, tarsi neturinčius tarpusavio ryšio, tačiau vienijamus bendros sekos, kurioje asmeninio gyvenimo fragmentai perpinami su sapno logika ar pasąmonės vaizdiniais. K. Brazdžiūno paveiksluose gausu ženkliškumo ir įvairių simbolių – vieni atpažįstami visuotinai, o kiti išlieka užkoduoti, it nežinomasis „y“ matematinėje lygtyje. Tokiu būdu autorius tartum kuria naujakalbę, kurios tikslas – inspiruoti dialogą su savo kartos žiūrovais.
K. Brazdžiūnas teigia: „Jaunam kūrėjui svarbu atrasti savo vietą po saule, ir tai – nieko naujo.

Kiekvieną dieną mane užgriūna nesuvokiamas kiekis vaizdinės informacijos per televiziją, internetą, telefoną. Ši informacija nebūtinai turi tiesioginį ryšį su realiu gyvenimu, tačiau jie kooegzistuoja. Ieškodamas savęs visame šitame balagane, nusprendžiau kalbėtis su savo karta. Savo kūriniuose naudoju tam tikrus vizualius simbolius ar ženklus, norėdamas užmegzti dialogą, taip pat ir įvairius motyvus iš kasdienio gyvenimo, suprantamus mano kartai. Visa tai paveiksluose komponuodamas su kitais dėmenimis, atrandu kartais absurdiškas, paradoksalias metaforas ar situacijas.


Šioje parodoje, kurioje pavadinimas „Y“ naudojamas kaip ženklas (Y karta, Y chromosoma, skirianti vyrą nuo moters; dar ilgiau žiūrint į raidę, galima atrasti ir daugiau prasmių), pristatau savo pastarojo laikotarpio tapybos darbus. Parodoje rodomi paveikslai – mano gyvenimo fragmentai. Mano tikslas yra žaisti su žiūrovo (pa)sąmone: naudodamas mano kartai žinomus simbolius ar indeksus, juos inkorporuojant visiškai kitoje erdvėje, situacijoje ar kontekste, keičiu jau atpažįstamo ženklo prasmę. Visa tai parodoje pavirsta tarsi į komiksą, kuriame veikėjai esame mes, kalbamės ženklais, gestais, įvairiausias trumpiniais. Iš to kyla nesusikalbėjimas – kaip sugedusio telefono žaidime“.


Kazimiero Brazdžiūno tapybos paroda „Y“ Pamėnkalnio galerijoje vyks iki gegužės 19 d. Parodos lankymas – nemokamas.


Parodą iš dalies remia LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos dailininkų sąjunga.

 

Agnė Narušytė

Gentas už trijų šimtų kilometrų

Šešios parodos Klaipėdos galerijose

„Šiandien galėtum pagalvoti, kad esi kokiame Gente“, – sako Rolandas Rastauskas „Si:said“ galerijoje, kur atidarome tapytojos Eglės Ulčickaitės parodą – jau penktąją tą balandžio 6-osios vakarą. Čia susirinko žiūrovai ne tik iš Klaipėdos, bet ir iš Kauno, iš Vilniaus, iš dar galas žino kur. Visos penkios parodos vertos dėmesio. Būnant namie jos kažkaip pasimeta kasdienybėje, išsibarsto didesniame mieste. O kai nuvažiuoji tris šimtus kilometrų, gauni koncentratą, pamatai ir tai, ką pražiopsojai Vilniuje.

Stanisław Witkiewicz-Witkacy, „Bepročio išgąstis“ (Józef Głagowski). 1931 m.
Stanisław Witkiewicz-Witkacy, „Bepročio išgąstis“ (Józef Głagowski). 1931 m.
Stanisław Witkiewicz-Witkacy, „Daugeriopas portretas“. Apie 1916 m.
Stanisław Witkiewicz-Witkacy, „Daugeriopas portretas“. Apie 1916 m.
Remigijus Treigys, „Ewa“. 2012 m.
Remigijus Treigys, „Ewa“. 2012 m.
Remigijus Treigys, „Taškas“. 2018 m.
Remigijus Treigys, „Taškas“. 2018 m.
Remigijus Treigys, „Gulbės“. 2018 m.
Remigijus Treigys, „Gulbės“. 2018 m.
Remigijus Treigys, „Veidas“. 2018 m.
Remigijus Treigys, „Veidas“. 2018 m.
Agnė Jonkutė, „Užėjau“. 2017 m.
Agnė Jonkutė, „Užėjau“. 2017 m.
Agnė Jonkutė, „Sidabrinis Nidos sniegas“. 2018 m. A. Narušytės nuotr.
Agnė Jonkutė, „Sidabrinis Nidos sniegas“. 2018 m. A. Narušytės nuotr.
NMKČDM inf.

Duncano Higginso (Jungtinė Karalystė) paroda „Down on the farm“

Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus M. Žilinsko dailės galerijoje, Nepriklausomybės a. 12, Kaune, balandžio 26 d., ketvirtadienį, 17 val. įvyks Duncano Higginso (Jungtinė Karalystė) parodos „Down on the farm“ atidarymas. Renginyje dalyvaus parodos autorius.
 
2012 m. M. Žilinsko dailės galerijoje Duncanas Higginsas pristatė parodą „Unloud”, kurioje atsispindėjo tai, ką menininkas patyrė Solovkų salyne Šiaurės Rusijoje nuo 2005 iki 2011 metų. Higginsas grįžta į M. Žilinsko galeriją su naujais darbais, kuriuose toliau analizuoja ir plėtoja istorinius Šiaurės Rusijos ir Lietuvos įvykius. Parodoje eksponuojama daugiau nei 1000 paveikslų, darbų ant popieriaus, tekstilės ir knygų.

Atskleisdamas žiaurius istorijos momentus, parodos autorius pasiruošęs nuvesti žiūrovus ten, „kur akys niekada nemato“. Ši paroda yra iš dalies autobiografinė, dalinai griaunanti kultūrą, pateikta iš surinktų liudijimų, kurie susipina į polifoninę formą. Tai sąmoningas klajojimas istorijos pasažais, pakartotinai surinktais fragmentais, sujungtais monologais, kurie vis iškyla ir ištirpsta visatoje.

Su skausmu ir kaltinamu pykčiu, kartais silpnumu „Down on the farm“ pasineria į ligą, mirtį, meilę, buvimą nevisaverčiu ar tremtiniu. Paroda atsiskleidžia per polifoninę nelinijinę formą, darydama mirgančius perėjimus, kur individų pasakojimai, patirtis, išraiška ir balsas suteikia darbams pritrenkiančios liūdnos ir gracingos nuotaikos. Vaizdai, kuriuos nupiešia pasakojimai apie Šiaurės Rusiją, yra ypatingos netvarkos, kurią mes sukūrėme ir vis dar kuriame, priminimas. Bet kartu tai yra ir priminimas, kad romantika turi širdį, kurios sistema niekada neturės.

Duncanas Higginsas yra vaizduojamojo meno kūrėjas, gyvenantis Sheffielde, Jungtinėje Karalystėje. Jis dėstytojauja Norvegijoje, Bergeno meno ir dizaino akademijoje, ir Nottinghamo Trento universitete Jungtinėje Karalystėje.

Savo parodas menininkas yra pristatęs Kipro, Norvegijos, Honkongo, Pietų Afrikos Respublikos, Škotijos, Anglijos, Čekijos, Rusijos, Lenkijos žiūrovams.

 

Paroda veiks: 2018 04 26 – 2018 06 03

 

Baroti inf.

Audriaus Janušonio paroda „Kažkur per vidurį“

2018 m. balandžio 27 d. (penktadienį) 18 val. Baroti galerijoje (Didžioji vandens g. 2/Aukštoji g. 1,Klaipėda ) atidaroma  Audriaus Janušonio darbų paroda „Kažkur per vidurį“.

Kažkur per vidurį
 
- studijų metais, su bendrakursiais leidžiant laiką dirbtuvėje, per radijo pusvalandį rusų kalba išgirdome kalbant savo dėstytoją. Pasakojo apie parodas, keliones, paklaustas apie savo tuometinę kūrybą, atsakė esąs „kak by na perechodnom periode“ (pereinamajame laikotarpyje). Tąkart pralinksmino ir ilgainiui tapo dažnai mūsų kartojamu priežodžiu. Ir po daug metų susitikę, į tradicinį „kaip sekasi“ vis atsakome esą „na perechodnom“. Na ir dabar, paklaustas, ką darau, ką rodau, ar į banalų „kaip jums gimė idėja surengti šią parodą?“, pradėčiau nuo to, kad esu „na perechodnom“ – pereinamajame – kažkur per vidurį.
- praeitą vasarą Baroti galerija pakvietė dalyvauti simpoziume, pasiūliau keletą idėjų, pasirinko vieną, nulipdžiau didelį paukštį, pavadinau „Baroku“. Ne viskas pavyko taip, kaip tikėjausi, tad grįžęs, savo studijoje toliau lipdžiau panašius paukščius, ieškojau, kaip iš tiesų turėjo būti. Gavosi tarsi eskizai jau padarytam darbui. Taigi, parodoje rodau „eskizus post factum“, taip pat kitas minėtam simpoziumui siūlytas idėjas, keletą jau rodytų darbų. Neseku viena temine linija, ko gero, bendras vardiklis būtų balansavimas „ant banalybės ribos“.
- „na perechodnom“ – kažkur per vidurį – ant banalybės ribos
- kažkoks absurdas
 
Audrius Janušonis
 

Paroda veiks iki gegužės 17 d.

Nei nuoga, nei apsirengusi

Gilda Williams. Kaip rašyti apie šiuolaikinį meną, vertė Irena Jomantienė, VDA leidykla, 2018, 265 p.

„Esama daugybės tekstų, kurie nėra siaubingi. Tačiau jie nepasako man nieko naujo, ko dar nebūčiau žinojusi...“ (Gilda Williams) Nuotraukoje profiliu Gilda Williams primena Virginią Woolf. Tarp šių intelektualaus ir apgaulingai romantiško veido londoniečių esama ir kito panašumo – kova už krištolinio skaidrumo tekstus. Tai kas, kad Gilda Williams taiko jį ne „grynajai“ literatūrai, bet tekstams apie meną.  

 

Pasikeitus šimtmečiais galiojusiam „nebyliojo“ menininko ir „kalbančio bei viską paaiškinančio“ kritiko vaidmenų santykiui, menininkai, seniau negalėję apginti savo meno, dabar yra ne tik daug geriau pasirengę (tą užtikrina studijų pobūdis), bet kartais net per daug akinami patys „verbalizuoti“ ir analizuoti savo kūrinius. Maža to, menininkai, kurie geba rašyti ir stengiasi tai daryti, vis dažniau pasitelkia rašymą kaip itin vertingą nišinį kūrybinį išteklių. Ryškėja tendencija, kad žmonės su literatūriniu talentu (ir tampantys gerais rašytojais) renkasi studijuoti meno programas, nes jiems labai patinka šių studijų laisvė.

Rengėjų inf.

Laisvydės Šalčiūtės 2013–2017 metų „(Melo)dramos“


Atidaroma Laisvydės Šalčiūtės 2013–2017 metų meno doktorantūros studijų metu sukurtų darbų paroda „(Melo)dramos“ VDA galerijos Titanikas I aukšto salėje (Maironio g. 3)


Paroda veiks nuo balandžio 20 d. iki gegužės 17 d.
Galerijos darbo laikas: III–VI 12–18 val. , VII 12–16 val.

Koncepcija
Parodoje pristatau 2013 – 2017 metų meno doktorantūros studijų metu sukurtų septynių darbų ciklų fragmentus.


Kasdienybėje tenka susidurti, jog Vakarų visuomenė yra ne tik vartotojiška, spektakliška, bet ir post-tiesos visuomenė. Post-tiesa, kaip ir vartotojiškumas ar spektakliškumas, siejama su emociniu žinių perdavimo būdų ir manipuliavimu mūsų jausmais. Todėl šios parodos pavadinimas yra mano sugalvotas naujadaras (Melo)dramos – perkonstravus labiausiai į žiūrovų jausmus apeliuojančio žanro – melodramos pavadinimą, išryškinant žodį melas.


Cikle (Melo)dramos  perteikiu savo pasaulio matymą pasitelkdama simuliakrinę meno kalbą, dabarties tikrovę ir stereotipinės praeities pastišą. Naudodamasi formaliomis raiškos priemonėmis, stengiuosi sukurti keistus paslaptingus vaizdinius. Per paradoksalius vaizdų ir tekstų santykius, jų tarpusavio prieštaravimus siekiu perteikti mūsų visuomenės individą ištikusias emocines situacijas, kuriose vis sunkiau suvokti ir reprezentuoti savo pačių dabarties patirtis. Šiuolaikinį vizualumą lemia didžiulės vaizdų sklaidos ir augančio, tiesiog skandinančio reginių vartojimo režimas. Todėl meninėmis išraiškos priemonėmis siekiu liudyti šiuolaikinį matymą ir mąstymą, ieškau būdų pažvelgti į šią problematiką polemizuojančiu aspektu, ieškoti giluminių prasmių, slypinčių už išorinio vaizdo, bei kurti naujas.


Laisvydė Šalčiūtė

 

Kęstutis Šapoka

Drumsti skaidrumai

Audriaus Novicko paroda galerijoje „Kairė–dešinė“

Audriaus Novicko projektą adekvačiausia būtų pavadinti spekuliatyviuoju simbolizmu. Žiūrint formaliai, projekto kalba artima simbolizmui, nes akivaizdus siekis idėjas išreikšti simboliais, ieškoti daiktų „esmės“, kuri slypi už tų architektūrinių (?) daiktų išorinių pavidalų. Tačiau čia galima įterpti ir spekuliatyvumo sąvoką, nes Novickas ne tik kuria simbolistinę visumą, sudarančią iracionalumo įspūdį, tačiau kartu žiūri į ją tarsi iš šalies, taigi atlieka tyrimą. Todėl iš dalies tas „simbolizmas“ yra eksperimentinė simuliacija.

Audrius Novickas, ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Audrius Novickas, ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Audrius Novickas, ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Audrius Novickas, ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Audrius Novickas, ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Audrius Novickas, ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Audrius Novickas, ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Audrius Novickas, ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Audrius Novickas, ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Audrius Novickas, ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Audrius Novickas, ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Audrius Novickas, ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Audrius Novickas, Be pavadinimo, stop kadras
Audrius Novickas, Be pavadinimo, stop kadras
Audrius Novickas, Be pavadinimo, stop kadras
Audrius Novickas, Be pavadinimo, stop kadras
Kristina Stančienė

Švelniai brutalus

Apie Dalios Truskaitės projektą „Vieta“ LDS Pamėnkalnio galerijoje

Dalia Truskaitė – vidurinės kartos menininkė, pastaraisiais metais kurianti minimalistines erdvines stiklo kompozicijas. Jos darbuose, sprendžiant iš „Meno parko“ 2017 m. surengtos parodos „Nepasakyti“, lieka vis mažiau „vizualumo“, materialumo ir detalių.

Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Asta Jackutė

Apie dievus ir ankstyvą rytmetį

Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklos mokytojų ir mokinių paroda „Šakotas“

 

Kai gimsta žmogus, gimsta kūrėjas. Gyvenimo rytmetį mes – stipriausi kūrėjai. Atviru godžiu žvilgsniu gerdami į save pasaulį, be išlygų juo pasitikim ir kuriam spontaniškai. Kol nežinome taisyklių, visa būtis žaidžiama. Tik vėliau, jei pasiseka, sutinkame Mokytoją. Tapsmo savimi kelyje mokytojai tampa dievais. Dievais be poetinio patoso, sentimentų ar didžiųjų raidžių rašyboje. Jiems nesimeldžiama, bet jais tikima. Juk pradžioje mokytojais pasikliaujame be atodairos, vėliau jais abejojame, galiausiai siekiame juos pranokti.


Tačiau mokytojų niekada nepamiršti, neatsižadi. Mokytojo asmuo įauga į kūrėjo sąmonę tapdamas vidiniu kritiku, vertintoju, patarėju. Mokytojai atsinaujina tik mokinių dėka, mokiniai auga vedami mokytojų. Taip abipusė kūryba, vidinis dialogas pulsuoja visą gyvenimą. Mokytojo žinios mainomos į mokinio smalsumą. Taisyklės – į spontanišką, gaivališką prigimtinį nežinojimą. Įžūlią atradimų dvasią. Galbūt todėl mokytojų nė vienas mokinys nevertina labai rimtai. Mokytojai tampa nukarūnuotais dievais. Puiku, kad taip yra. Kol mokinys maištauja, bando pranokti mokytoją, kol abejoja ir ieško – jis kuria.

 

Linas Jusionis ir Pijus Vaiciukevičius, „Naujas karalius“. 2018 m.; Tomas Martišauskis ir mokiniai, „Nuo taško iki sferos“. 2018 m.; Linas Liandzbergis ir mokiniai, „Pjūvis“. 2018 m. L. Skeisgielos nuotr.
Linas Jusionis ir Pijus Vaiciukevičius, „Naujas karalius“. 2018 m.; Tomas Martišauskis ir mokiniai, „Nuo taško iki sferos“. 2018 m.; Linas Liandzbergis ir mokiniai, „Pjūvis“. 2018 m. L. Skeisgielos nuotr.
Arūnas Gudaitis ir mokiniai, „Laiškas menininkui“. 2013–2017 m. L. Skeisgielos nuotr.
Arūnas Gudaitis ir mokiniai, „Laiškas menininkui“. 2013–2017 m. L. Skeisgielos nuotr.
Agota Staliulionytė ir Džiugas Katinas, „Aš gėlė“. 2017 m. L. Skeisgielos nuotr.
Agota Staliulionytė ir Džiugas Katinas, „Aš gėlė“. 2017 m. L. Skeisgielos nuotr.
 Kristina Inčiūraitė ir mokiniai, „Varošos gyventojai“.  2017 m. L. Skeisgielos nuotr.
 Kristina Inčiūraitė ir mokiniai, „Varošos gyventojai“.  2017 m. L. Skeisgielos nuotr.
 Kristina Inčiūraitė ir mokiniai, „Varošos gyventojai“.  2017 m. L. Skeisgielos nuotr.
 Kristina Inčiūraitė ir mokiniai, „Varošos gyventojai“.  2017 m. L. Skeisgielos nuotr.
Audrius Novickas, „Meno vieta“. 2011 m.; Kristina Inčiūraitė ir mokiniai, „Varošos gyventojai“.  2017 m. L. Skeisgielos nuotr.
Audrius Novickas, „Meno vieta“. 2011 m.; Kristina Inčiūraitė ir mokiniai, „Varošos gyventojai“.  2017 m. L. Skeisgielos nuotr.
Kristina Inčiūraitė ir mokiniai, „Varošos gyventojai“.  2017 m. L. Skeisgielos nuotr.
Kristina Inčiūraitė ir mokiniai, „Varošos gyventojai“.  2017 m. L. Skeisgielos nuotr.
Aurelija Maknytė ir mokiniai, „Dėlionė“. 2018 m. L. Skeisgielos nuotr.
Aurelija Maknytė ir mokiniai, „Dėlionė“. 2018 m. L. Skeisgielos nuotr.
  < PUSLAPIS IŠ 582  >>> Archyvas