Apie dievus ir ankstyvą rytmetį

Kai gimsta žmogus, gimsta kūrėjas. Gyvenimo rytmetį mes – stipriausi kūrėjai. Atviru godžiu žvilgsniu gerdami į save pasaulį, be išlygų juo pasitikim ir kuriam spontaniškai. Kol nežinome taisyklių, visa būtis žaidžiama. Tik vėliau, jei pasiseka, sutinkame Mokytoją. Tapsmo savimi kelyje mokytojai tampa dievais. Dievais be poetinio patoso, sentimentų ar didžiųjų raidžių rašyboje. Jiems nesimeldžiama, bet jais tikima. Juk pradžioje mokytojais pasikliaujame be atodairos, vėliau jais abejojame, galiausiai siekiame juos pranokti.

Tačiau mokytojų niekada nepamiršti, neatsižadi. Mokytojo asmuo įauga į kūrėjo sąmonę tapdamas vidiniu kritiku, vertintoju, patarėju. Mokytojai atsinaujina tik mokinių dėka, mokiniai auga vedami mokytojų. Taip abipusė kūryba, vidinis dialogas pulsuoja visą gyvenimą. Mokytojo žinios mainomos į mokinio smalsumą. Taisyklės – į spontanišką, gaivališką prigimtinį nežinojimą. Įžūlią atradimų dvasią. Galbūt todėl mokytojų nė vienas mokinys nevertina labai rimtai. Mokytojai tampa nukarūnuotais dievais. Puiku, kad taip yra. Kol mokinys maištauja, bando pranokti mokytoją, kol abejoja ir ieško – jis kuria.

Todėl į Justino Vienožinskio dailės mokyklos bendrą mokytojų ir mokinių parodą, skirtą šios mokyklos šešiasdešimtmečiui, Vilniaus dailės akademijos „Titaniko“ parodų salėje ėjau su smalsumu. Nekantrumas maišėsi su pirminiu nepatiklumu ir skepticizmu. Vyliausi pamatyti, kaip įprasta jubiliejinėms parodoms, gan nuobodžią, rimtą, profesionalią, bet kartu kiek anemišką ekspoziciją. Tokią, kurią ruošiant buvo ilgai naršoma archyvuose, atrinkti geriausi, „verčiausi“, meniškiausi kūriniai. Tuomet kelias dienas galerijos sienos dabintos menais, o parodos žiūrovams kūrinių liesti rankomis nevalia. Džiugu, kad tai ne apie šią parodą.

Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklos mokinių ir mokytojų paroda – tikras džiaugsmas nuo įprastinių tvarkingų ir statiškų menų pavargusioms žiūrovų akims. Ačiū mokytojams ir maištingiems mokiniams, paroda gyva bei pulsuojanti. Ekspozicijoje pristatoma mokyklos bendruomenės kūrybinė rutina, tos aktualijos ir uždaviniai, kuriais gyvena, ką sprendžia, ko siekia mokyklos kūrėjai. Mokiniai ir mokytojai, kuriantys dabar, koncentruojasi į šiandienos aktualijas ir drąsiai žvelgia į rytojų. Įėjęs į parodos erdvę nejauti nė lašelio oficiozinio rimtumo. Kūriniai eksponuojami kiek chaotiškai, pernelyg nesukant galvos ir, kas ypač paperka, nesiekiant įtikti meno persirijusiam žiūrovui. Čia yra videodarbų, tapybos, grafikos, skulptūrinių objektų, instaliacijų ir net laiškų menininkams. Kaip ir sumanyta autorių, paroda šakojasi ir gaivališkai kerojasi į visas puses. Norite apžiūrėti visą parodą? Eikite kelis kartus, atsiverkite, nesitikėkite, kad pamatysite tai, ko tikitės, ką esate įpratę rasti parodinėse erdvėse. Tuomet paroda jus papirks grynumu.

Kai kurie parodos darbai ypač nuoširdūs. Tačiau tai ne naivus, o gaivališkas nuoširdumas. Įžūlokas, visiškai atviras. Štai, eksponuojami „Laiškai menininkams“. Puikesnės užduoties jaunam kūrėjui nesugalvosi. Bravo užduoties vadovui Arūnui Gudaičiui, sugalvojusiam duoti mokiniams užduotį patiems išsirinkti vieną iš šiuolaikinių Lietuvos menininkų ir parašyti jam laišką. 2013–2017 m. mokyklos auklėtinių kaip studijų užduotis rašyti laiškai buvo pirmasis ekspozicijos objektas, prie kurio, įėjusi į parodos erdvę, praleidau kone daugiausia laiko.

Kiekviename laiške mėgavausi tuo gaivališku nuoširdumu, nors ir bandomu tekstų pradžioje įvilkti į privalomo mandagumo drabužį. Mokiniai negiria menininkų, drąsiai kritikuoja, pasakoja apie save, klausia patarimų, diskutuoja, dalinasi įžvalgomis, atvirauja. Taip elgiamasi tik aktyvioje, sveikoje bendruomenėje. Vadinasi, mokykla gyvastinga, mokiniai drąsūs, o paroda bus puiki. Kitas akį patraukęs kūrinys – salės galinėje sienoje kabantis „Naujasis karalius“. Drobė tapyta Lino Jusionio ir Pijaus Vaiciukevičiaus – mokinio ir mokytojo, jiems dirbant pakaitomis, diskutuojant. Įkvėpimo duetas sėmėsi iš Jeano Michelio Basqulato ir Andy Warholo bendradarbiavimo pavyzdžio.

Didelis formatas, ekspresyvūs potėpiai, laisvi štrichai, ėdrios grynos spalvos, teptuko brūkštelėjimai, tepimas. Daug dinamikos. Tapyba išties komunikuoja. Kūrinys goslus, vibruojantis, galbūt kiek rėksmingas, tačiau puikiai subalansuotas. Su pasimėgavimu stebėjau žiūrovą, žymų tapytoją, kuris, negalėdamas atsitraukti nuo šio kūrinio, gal dešimtį minučių žvilgsniu narstė vaizdą. Supratau, kad tapyba vis tiek neatsiskleis šiam atkakliam žiūrovui iki galo. Liks paslapties netikėtumo, kaip būna su visais, gerai atliktais, išsipildžiusiais kūriniais. Juk čia mokytojas tampa lygus mokiniui. Kuriama kartu, kai mokinio „ankstyvojo rytmečio“ kūrybinė jėga susilieja su mokytojo patirtimi. Šalia tapybos eksponuojami skulptūriniai objektai „Nuo taško iki sintezės“. Kaip teigia idėjos autorius Tomas Martišauskis, mokiniai gavo užduotį, naudodamiesi google street view programa, išsirinkti jiems asmeniškai svarbią vietą, kurios 360 laipsnių fotografija su tiksliomis vietos koordinatėmis buvo transformuota į erdvinės, trimatės sferos pavidalą su priešinga atvaizdo orientacija. Tokie ant popieriaus atspausti ir mobiliais parodos eksponatais – kamuoliais – tapę fotogaubliai tarsi kerta, žymi taškais asmenines parodos dalyvių koordinates su visos ekspozicijos erdve. Žiūrovas įtraukiamas į parodos vyksmą. Nori apžiūrėti kūrinį – turi dalyvauti parodos vyksme: pasilenkti, pakelti, apsukti vaizdą, perskaityti pasakojamą istoriją. Paliesti ir prisiliesti.

Visi parodos kūriniai pasakoja istorijas, išeinančias toli už galerijos ribų. Tas, kurios atneštos mokytojų, interpretuotos mokinių ir išsineštos žiūrovų. Paroda pati savaime tampa atviru, besimainančiu kūriniu. Pagirtina, kad parodoje pasirinkta rodyti ir videodarbus. Vykęs, labai asmeniškas videoklipas „Aš gėlė“ sukurtas muzikinei grupei. Darbo autorė Agota Staliulionytė, vadovaujama Džiugo Katino, pristato asmeninėmis įžvalgomis, ieškojimais pagrįstą darbą. O videoinstaliacija „Vilniaus miestovaizdžio projektas“ pateikia 12 videopasakojimų, kuriuose mokiniai apmąsto Vilniaus miestą kaip subjektyvią, asmeninėmis istorijomis apipintą erdvę. Mokiniai ieško kritinio santykio su miesto ikonografija ir naratyvais, pristato savo įžvalgas bei pastabas. Istorijas įrėmina erdvinis objektas – Audriaus Novicko instaliacija iš minios kontrolės užtvarų su Vilniaus urbanistinės kalvos siluetu. Bendras projektas įdomus, reikalaujantis žiūrovo dėmesio, atskiro, tik šiam ciklui skirto laiko.

Šmaikščiai nuteikia septyniolikos grafikos kūrinių ciklas „Portretai“. Mokiniai pristato mokytojų, kurie sutiko būti savo mokinių „transformuoti“, portretus. Mokytojai čia ir vėl, lyg dievai be karūnų, visiškai atsiduoda į mokinių rankas. Portretams, naudojant sausos adatos, oforto techniką, pripaišomi netikėčiausi atributai. Štai ištatuiruojamas mokytojo veidas, ant galvos užmaukšlinama skrybėlė, pripiešiamos ausys ar stilizuotas papuošalas. Mokytojai virsta pankais, ateiviais, stabais. Jais žaidžiama pasitelkiant maksimalų kūrybinį įniršį. Juk pasiutusiai smagu, kad mokiniai savo mokytojų skatinami elgtis taip – truputį chuliganiškai, truputį kūrybiškai įžūlokai. Svarbiausia – būti drąsiems ir kritiškiems. Ne tik kitiems, bet ir sau. Ciklas „Portretai“ kalba apie mokytojus, o kitas ciklas „Pjūvis“ reflektuoja pačių jaunųjų kūrėjų asmenybes.

Menininkas Linas Liandzbergis skatina jaunuosius žvelgti į save. Jaunieji menininkai tapo ant medžio nagrinėdami ir laisvai reflektuodami savo profilio sąvoką. Kokios tos refleksijos? Pilnos kūrybinės žaismės, polėkio, dramatizmo ir pulsuojančios gyvu krauju. Aštrios, drąsios. Įkvėptos ir įkvepiančios. Kitas įsimintinas ir visiškai kitoks kūrinys – instaliacija „Varoškos gyventojai“. Ją sudaro videofilmas, poroloniniai objektai, fotokoliažai. Kūrinio idėja – pristatyti apleisto Varoškos rajono dalies Famagustoje, Kipre, gyvenimo ritmą. Pagrindiniai teritorijos gyventojai – jūros vėžliai, instaliacijoje simbolizuojantys susitingusį, lėtą (ne)gyvą laiką. Instaliacijos sumanytoja Kristina Inčiūraitė kartu su mokiniais pristato mistinį, daugiasluoksnį kūrinį, kuriam aptarti galima būtų skirti atskirą tekstą.

Vaikščiodamas po parodą, gerdamas į save visus tarpusavyje technikomis, idėjomis, autorių sumanymais besiskiriančius kūrinius, jautiesi lyg patekęs į sūkurį. Norisi apie tai kalbėtis, diskutuoti, prisiminti savus mokytojus. Paroda atvira, asmeniška. Sudėliota iš atskirų, tarpusavyje skirtingų kūrinių, tačiau sukurianti darnios visumos įspūdį. Tai įvairiapusė paroda, kurią norint suprasti reikia patirti. Jei išėję iš parodos norite vėl grįžti, jei prisimenate savo mokytojus ir giliai viduje suskausta, vadinasi, paroda įvyko. Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklos mokinių ir mokytojų paroda „Šakotas“ toliau keros ir plėsis žiūrovų sąmonėje, augs ir keisis.

Paroda veikia iki balandžio 15 d.
VDA ekspozicijų salės „Titanikas“ (Maironio g. 3)
Dirba trečiadieniais–šeštadieniais 12–18 val., sekmadieniais 12–16 val.