Gabrielės Gervickaitės paroda „03“ galerijoje „Meno niša“
2016 m. Gabrielė Gervickaitė, galerijoje „Meno niša“ pristatydama parodą „Šalutinis normos variantas“, tiesė mėlyną pandusą, kuris leido neįgaliesiems pakliūti į parodą, šį kartą menininkė į parodą kviečia senuoju pagalbos numeriu „03“.
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Paveikslų galerijoje, K. Donelaičio g. 16, Kaune, balandžio 12 d., ketvirtadienį, 17 val. įvyks parodos „Jauna Kauno ir Rygos tapyba’18“ atidarymas.
Tai jau trečioji VDA Kauno fakulteto Tapybos katedros rengiama paroda, pristatanti pačius jauniausius, studijas baigusius ar dar tebestudijuojančius tapytojus.
Paroda „Jauna Kauno ir Rygos tapyba’18“ ne tik turtinga VDA Kauno fakulteto tapybos katedros absolventų kūrinių, bet turi galimybę pristatyti svečius, taip pat tapybos magistrus iš Rygos dailės akademijos. Paroda surengta Kaune, mieste, kuriame 1922 m. buvo įkurta Kauno meno mokykla, turėjusi įtakos tolimesniems Lietuvos dailės raiškos tarpsniams. Čia 1932 m. susikūrusi arsininkų grupė nubrėžė Kauno menininkų pozicijas, tautinio savitumo ir europietiško modernumo gaires. Kauno tapytojai ir VDA Kauno fakulteto Kauno tapybos katedra tęsia šias tradicijas, papildydami kūrybą naujomis pasaulinėmis tapybos idėjomis.
Paroda „Jauna Kauno ir Rygos tapyba’18“, šiais metais pristatydama svečius iš Rygos, turi viziją ateityje plėstis ir eksponuoti tapytojų darbus ne tik iš kaimyninių Baltijos šalių, bet ir iš kitų Europos valstybių.
Jauna tapyba, ieškanti savo kalbos dėsnių, siekia perteikti tam tikrą judesį, turintį įvairių reikšmių. Vidinio tapybos judesio paieškos ar nenusakomų formų jungtys siekia, kad kūriniai taptų atviri laisvam suvokimui, sukurtų požiūrio į pasaulį vaizdinį atsaką.
Parodoje dalyvauja: SVEČIAI (LATVIJA): Alvīne Bautra, Elina Apeltina; LIETUVA: Augustė Andrijauskaitė, Samanta Augutė, Rasa Deveikytė, Evelina Eigelytė, Vytenis Jakas, Linas Jurčiukonis, Raimonda Kielaitė, Ligija Krištaponytė, Sandra Kvilytė, Neringa Križiūtė, Gerda Malinauskaitė, Donara Manukian, Lukas Marciulevičius, Indrė Mikašauskaitė, Milan Prokeš, Medeinė Revuckaitė, Sonata Riepšaitė, Milda Sadauskienė, Laura Slavinskaitė, Tomas Stanaitis, Rolanas Stankūnas, Akvilina Šimkevičiūtė, Daiva Tankevičienė, Romanas Togobickij, Aira Urbonavičiūtė, Donatas Vasiliauskas, Ruta Velykytė.
Paroda veiks: 2018 04 12 – 2018 05 13
Papildomą informaciją teikia: kuratorė Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė tel. 8 610 23 829
Balandžio 17 d., 18 val. (AV17) galerijoje atidaroma pirmoji jaunos menininkės Ignės Grikevičiūtės personalinė paroda „Belaikis matymas“.
Parodoje eksponuojami kūriniai veikiami XX a. 6-7 dešimtmečių prancūzų avangardinio „Naujosios bangos“ kino, kuris pasižymėjo nauja estetine stilistika, dėmesiu atsitiktinumui bei spontaniškam vyksmui, analizuojamų temų centre dažnai atsidurdavo žmonių tarpusavio santykių temos, kurios ir paliečiamos I. Grikevičiūtės kūryboje. Pasitelkdama filmų dialogus, vaizdų ir siužetų sekas, juodai baltų kadrų estetiką, menininkė kuria skulptūrines video instaliacijas bei objektus. Teigdama, kad žmogaus būvis lyg darinys, neturintis galiojimo laiko, autorė parodoje kalba universaliomis, bendražmogiškomis temomis, nepaklūstančiomis konkrečiam laikmečiui. Instaliacijose naudojamas pasikartojantis begalybės bei tėkmės įspūdis sukuria tirpstančio laiko atmosferą.
Žmonių tarpusavio santykiai, analizuojami parodoje, perteikiami kalbos, kūniškumo ir užuominų į prisiminimus motyvais. Atsispirdama tik nuo tam tikrų filmų fragmentų, autorė kuria naujas kūrinio prasmes bei darinius. Modifikuojant ir skaidant vaizdinius bei dialogus, žiūrovas sutelkiamas į komunikacinį kūrinių aspektą. Daug dėmesio skirdama žmonių bendravimo, susikalbėjimo, tarpasmeninių ryšių analizavimui, I. Grikevičiūtė pabrėžia komunikacijos neįmanomumo momentą. Atsigręždama į iki galo nesuprastų įvykių ar reiškinių lauką, ji kuria sapnišką, pasąmonės veikiamą pasakojimą, kuriame kalbėjimas, kaip ir tyla, vienodai reikšmingi.
Ignė Grikevičiūtė šiuo metu Vilniaus dailės akademijoje studijuoja skulptūros katedroje. Savo kūryboje menininkė naudoja fotografijos, video, skulptūros medijas ir tekstą. Grupinėse parodose bei meno projektuose aktyviai dalyvauja nuo 2010 m., tarp kurių dalyvavimas meno ir muzikos festivalyje „Insanitus“, Lietuvos fotomenininkų sąjungos organizuojamame konkurse – parodoje „Debiutas“. Menininkė įvertinta apdovanojimu jaunųjų kūrėjų konkurse „Žabolis art project“. Taip pat dalyvauja kino projektuose, organizuojamuose „Meno avilio“. Nuo 2011 m. tęsia fotografijos ir poezijos projektą „miegopročiai“.
Paroda „Belaikis matymas“ (AV17) galerijoje, Totorių g. 5, Vilniuje, veiks iki gegužės 12 d.
Balandžio 13 d., penktadienį, 18 val. Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) atidaroma paroda „KOLEKCIONUOJANT HITUS. Kūriniai ir garso takeliai iš „Lewben Art Foundation“ kolekcijos“.
Spaudos konferencija vyks balandžio 13 d. 11 val. Nacionalinės dailės galerijos auditorijoje. Joje dalyvaus parodos kuratorės Ugnė Bužinskaitė ir Danutė Gambickaitė, „Lewben Art Foundation“ direktorė Indrė Tubinienė, NDG vadovė Lolita Jablonskienė, atlikėja Giedrė Kilčiauskienė, muzikos grupė „Solo Ansamblis“, „Freaks on Floor“ ir tapytoja Patricija Jurkšaitytė.
Naujoje parodoje pristatomi meno kūriniai iš „Lewben Art Foundation“ kolekcijos ir specialiai jiems įvairių Lietuvos muzikantų, muzikos grupių bei garso menininkų sukurti garso takeliai. Čia siūloma pažvelgti į „Lewben Art Foundation“ kolekciją ir jai sukurtus garso takelius mąstant apie populiarumo reiškinį kultūros lauke. Parodoje „KOLEKCIONUOJANT HITUS“ keliamos hipotezės apie populiarumo reiškinį mene: ar meno kūrinys yra šių laikų modernusis mitas? Ar jo vertė yra tolygi populiarumui? Atsakymų ieškoma sugretinant įvairių laikotarpių ir medijų kūrinius bei specialiai jiems sukurtus žymių muzikų garso takelius. Tikimasi, jog ši paroda taps diskusijos apie populiarumą mene moderatorium. Ekspozicija Nacionalinėje dailės galerijoje veiks iki 2018 m. birželio 17 d.
Parodoje dalyvaujantys menininkai: Knut Åsdam, Adomas Danusevičius, Kostas Dereškevičius, Pranas Gailius, Vincentas Gečas, Ugnius Gelguda, Petrit Halilaj, Alfredo Jaar, Patricija Jurkšaitytė, Vincas Kisarauskas, Lazar Krestin, Vitas Luckus, Mindaugas Lukošaitis, Jurgis Mačiūnas, Helen Marten, Mohamed Namou, Marija Teresė Rožanskaitė, Šarūnas Sauka, Augustinas Savickas, Augustas Serapinas, Vincent Slendzinski, Antanas Sutkus, Indrė Šerpytytė, Povilas Ričardas Vaitiekūnas, Kęstutis Zapkus, Antanas Žmuidzinavičius. Garso takelių autoriai: Rokas Beliukevičius, Arturas Bumšteinas, „Freaks on Floor“, GON, Vytautas V. Jurgutis, Giedrė Kilčiauskienė, Žygimantas Kudirka-Mesijus ir Adas Gecevičius („Vilniaus energija“), Andrius Mamontovas, Migloko, „Solo Ansamblis“, „Sheep Got Waxed“, „Without Letters“
Organizatoriai: „Lewben Art Foundation“, Lietuvos dailės muziejus, Nacionalinė dailės galerija
Kuratorės: Ugnė Bužinskaitė, Danutė Gambickaitė
Koordinatorės: Indrė Tubinienė, Giedrė Marčiulaitė, Ieva Šlechtavičiūtė
Parodos architektūra – „IMPLMNT architects“
Rėmėjai: „Lewben Group“, „Enercom Capital“, „Strategy Labs“, „Nordgain“, „Lewben Investment Management“, „Ellex Valiunas“, „Orion“, Živilė ir Jonas Garbaravičiai, Lina ir Tomas Kučinskai, „Porsche Centras Vilnius“, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba., Partneris – „JCDecaux“. Draugai: Sakada, Rytis Šeškaitis, „Alucobond“, Spaudos idėjos. Informaciniai rėmėjai: 15min.lt, „7 meno dienos“, artnews.lt, „Echo Gone Wrong“
Daugiau informacijos teikia: „Lewben Art Foundation“ atstovė Ugnė Bužinskaitė, [email protected], +37062184256
lewbenart.com, daile.lt, ndg.lt, ldm.lt
Alekso Andriuškevičiaus „Nerodyti“ Jono Meko vizualiųjų menų centre
Eidama į Alekso Andriuškevičiaus parodą maniau, kad jos pavadinimas yra bendratis. Mėginau įsivaizduoti, kaip jis rodydamas nerodys, prisimindama jo akciją „Užbrauktas peizažas“ (1990) ir tvarkingai surašytus „Žiūrėjimo priemonių terminus“ (1991). Bet viduje paaiškėjo, kad pavadinime – neveikiamosios rūšies dalyvis. Nerodyti darbai. Jau beveik trisdešimt metų nieko neveikę – gulėję ar stovėję atremti į sieną mažytėje dirbtuvėje Kaune, slapstęsi (iš kuklumo ar iš gėdos), kol jų neprivertė eiti akistaton su žiūrovu kuratorius Kęstutis Šapoka.








2018 balandžio 12 d. – gegužės 18 d.
Balandžio 12 d. galerijoje „Vartai“ atidaroma asmeninė skulptoriaus Vytauto Viržbicko paroda „Mirtinose mintyse“, kurioje bus eksponuojamos naujausios šio menininko skulptūros ir instaliacijos.
Vytauto Viržbicko vaizduotė yra nykstanti rūšis – kaip ir pasakos, žygdarbiai bei žmonės be mobiliųjų telefonų. Metaforiškas, literatūriškas ir savarankiškas mąstymas, atrodo, galėtų vesti tiesiai prie abstrakcijos, bet gimdo konkrečias ir griozdiškas vizualines chimeras. Gyvenimiškas pesimizmas virsta liūdna fabula, papasakota teliką žiūrinčio piliečio balsu. Iliustracija, kičas, nė motais tie epitetai – tai estetika, kuri atsisako būti aktuali, nes jai labiau reikia nenuskęsti, atsigerti ir kitaip gelbėtis, laikyti alyvuotas rankas toliau nuo svečio kostiumo.
Šitas rekvizitų sandėlis, kuriame esate, yra tūkstantis ir viena mirtis. Mirtis, sušalus ant suolo (Suolas benamiui), mirtis Ofelijos, kuriai nedviprasmiškai ir nekultūringai pasakyta: kalė tu esi (Ofelija. To Go with the Flow). Mirtis valdovo, paliekančio seną juokdarį ir naują septynerių metų karalių su visa ta banalia įtampa, kuri sutvirtina jų pozicijas (Kad nenupūstų. Septynerių metų karalius). Mirtis, išsėmus visą galimą buitį ir susisukus savo sekcijoje, palikus porą žodžių ir plastiką, taip nėkart ir nesusimąsčius, kad jei išsivalysi spintą, nebereikės karsto (Viskas. Beveik. Bajeris sau).
Senos istorijos, abejotini archetipai, bandymas išsemti orą ir erdvę – viskas, ko griebiasi tiek žmogus, tiek šuo, įstrigęs mirtinose mintyse (Sumuštinis su pastangomis iš abiejų pusių). Labiausiai nesinori matyti to, kas neišvengiama, – koks griozdiškas yra Pokyčių vėjelis, perpučiantis gerą skonį ir primenantis apie kito egzistenciją už mūsų, fainulkų, pasaulio ribų. Ten, kur mes neiname nei melstis, nei švęsti naujako, žmonės tostams kelia sunkias ir juodas gertuves. Jų klajokliškas kalėjimas – nepralaužiamas, nors ir pintas iš šiaudų, nupurkštų pasenusia kapitalizmo svajone (Pora gurkšnių). Sakytum, bjauroka – bet tai virš jų, o ne mūsų, bučiuojasi debesys.
V. Viržbicko kūryba tiek pat elegantiška, kiek susidūrimas su kirviu ar dešra, kiek desperatiškas pasiuntimas velniop, kad galėtum ramia sąžine dirbti. Bet šiurkščiai atstumti kitą, siekiant apsaugoti nuo savęs, yra nepaprastai išdidu ir gracinga. Šio menininko grakštumas slypi tuose veiksmuose, kurių jis renkasi neatlikti, gerbdamas teorinio pasaulio ribas ir atsisakydamas pretenzijos paslaugų. Nes jos negelbėja, kai gali tiktai gerti ir verkti, kai neturi su kuo šokti, kai reikia pačiam susikalti stakles ir staigiai kraustytis iš studijos, kuri tuoj virs ne namais, o nekilnojamuoju turtu. Skaidriau už stiklą yra nebent liūdesys ir ramybė. Jų sąjunga beveik erotiška – kaip sena padanga, išsiraičiusi į garbaną, kurios nebegali nubraukti nuo kaklo.
Monika Kalinauskaitė
Vytautas Viržbickas (g. 1987) baigė skulptūros bakalauro ir magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje. Menininkas yra surengęs asmenines parodas ir pristatymus Panevėžio miesto dailės galerijoje (2010), LTMKS projektų erdvėje „Malonioji 6“ Vilniuje (2012), Le Magasin šiuolaikinio meno muziejuje Grenoblyje (2014), Si:said galerijoje Klaipėdoje (2015), viennacontemporary Vienoje (2016), Artissima art Fair Turine (2017). Kūrėjas taip pat dalyvavo grupinėse parodose: 9 kombinacijos, projektas, Panevėžys (2010), Šachmatų miesto kvartalai, projektas, Nidos meno kolonija (2012), Viennacontemporary, Viena (2015), Artissima, Turinas (2015), Žilvitis, Galerija Vartai, Vilnius (2016), Kūnas ir tamsa, Galerija Vartai, Vilnius (2017).
Vytauto Viržbicko darbų yra įsigiję Servais Family collection (Belgija), Mo muziejus (Lietuva) bei privatūs kolekcininkai Lietuvoje, Austrijoje ir Egipte.
Mecenatas
Živilė ir Jonas Garbaravičiai
Globėjas
Renata ir Rolandas Valiūnai
Parodos rėmėjai
Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba
Galerijos rėmėjai
Vilniaus miesto savivaldybė, VšĮ „Meno fondas“, Vilma Dagilienė, Romas Kinka, „Lietuvos rytas“, „Ekskomisarų biuras“ Parodos grafinis dizainas
Jurgis Griškevičius
2018 balandžio 12 d. – gegužės 18 d.
Galerija „Vartai“ maloniai kviečia į Niujorke gyvenančios ir kuriančios Izraelio menininkės Keren Cytter asmeninę parodą „Žudanti laiko mašina“. Kūrėja šioje parodoje pristatys šiai ekspozicijai sukurtus ir atrinktus piešinius bei vaizdo instaliacijas, kuriose menininkė pasitelkia eksperimentines kinematografijos technikas ir kontekstus iš teatro, literatūros, muilo operų ar Youtube vaizdo įrašų, kad sutelktų dėmesį į kasdienybę ir joje koegzistuojančias socialines realybes.
Norint apibūdinti K. Cytter kūrinių savybes, tenka vartoti ganėtinai prieštaringas sąvokas. Tai yra atsispindintys, permatomi, tačiau patys sau pakankami kūriniai. Tai tarsi žiūrėjimas į vandenį, kai negali įžiūrėti dugno nepamatydamas ir savo paties atspindžio bei galybės kitų natūralių ir dirbtinių sluoksnių. Dėl veidrodinio pobūdžio kūriniai peržengia savo ribas, užgrobia erdvę ir pradeda tarpusavio žaidimą. Atspindys ant atspindžio, dėliojasi paviršių, vaizdų ir reikšmių sluoksniai. It įkritus į vandenį, gali pasijusti šiek tiek priblokštas ir turįs iš naujo susiorientuoti daugiasluoksniuose, išsklaidytuose vaizdo įrašuose bei vidaus erdvių piešiniuose. Visa tai suriša menininkės gyvenamoji erdvė: būtent ten buvo filmuojami vaizdo kūriniai, iš ten piešiniuose atsikartoja ir asmeninės erdvės tekstūros, ritmai ir spalvos, šitaip tarsi demaskuodamos ir pačią autorę. Privati erdvė susimaišo su viešąja, jos namai, o dabar ir galerija tampa neišvengiamai žaidžiamų socialinių žaidimų katalizatoriumi.
K. Cytter kuria nedidelius įtrūkimus nuolat kintančiose, tačiau tvariose kūrybinių praktikų ir komunikacijos formų struktūrose. Menininkė pasitelkia tokias technikas kaip dviguba ekspozicija, pasikartojančios kilpos, subtitravimas, stambūs planai ir suardyti, nelinijiniai naratyvai, kuriuos atlieka neprofesionalūs aktoriai. Tokie nukrypimai nuo normų suteikia spekuliatyvių, fantaziškų elementų filmams ir kaip tik todėl provokuoja mąstyti, kas yra tikra įprastuose socialiniuose susidūrimuose ir įprastame šiuolaikiniame mene. Pridėdama nuolat kintančius garsų, vaizdų ir situacijų ritmus menininkė eksponuoja suintensyvintas kasdienybės scenas. Jos sukuria tam tikrą familiarumo įspūdį, kuris susimaišo arba pasisuka link demonstratyviai fiktyvių ir absurdiškų situacijų. Taip K. Cytter išlaiko įtampą tarp to, kas tikra ir netikra bei lygiagrečiai tyrinėja socialines, politines ir lytines konstrukcijas. Menininkė nebando daryti tiesioginės įtakos, nepaisant to, veikia kaip dar vienas lašas į vandenį – skystis lieka tas pats, tačiau bangos vienaip ar kitaip kyla.
Keren Cytter (g. 1977, Tel Avive, Izraelyje) yra sukūrusi daugiau nei 60 vaizdo kūrinių, o jos kūrybos spektras taip pat apima ir piešinius bei fotografiją. Ji yra parašiusi keletą novelių, libretų, pjesių ir sukūrusi performansų.
2006 m. menininkė buvo apdovanota Balôise prizu Art Basel mugėje bei Kulturkeises der deutschen Wirtschaft teikiamu Ars Viva prizu 2008 m. Asmeninės menininkės parodos buvo surengtos: Plar Corrias galerijoje Londone (2016), Čikagos šiuolaikinio meno muziejuje (2015), Kinsthall Charlottenborg Kopenhagoje (2014), State of Concept galerijoje Atėnuose (2014), Tate Modern Oil Tanks erdvėje Londone (2012), Stedeljik muziejuje Amsterdame (2011), Miuncheno Kunstverein muziejuje (2011), Hammer muziejuje Los Andžele (2010), Moderna Museet Stokholme (2010). Be daugybės kitų, menininkė taip pat dalyvavo grupinėse parodose: Kestner Gessellschaft galerijoje Hanoveryje (2017), Void galerijoje Londonderyje, Šiaurės Airijoje (2017), ekspozicijų erdvėje Portikus, Frankfurte (2016), Vienos Kunsthalle (2015), Meno ir medijų centre ZKM Karlsrūjėje (2014), 5-ojoje Marakešo bienalėje (2014), Štutgarto Künstlerhaus (2014) ir kt.
Mecenatas
Živilė ir Jonas Garbaravičiai
Globėjas
Renata ir Rolandas Valiūnai
Parodos rėmėjai
Izraelio ambasada Lietuvai, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba
Galerijos rėmėjai
Vilniaus miesto savivaldybė, VšĮ „Meno fondas“, Vilma Dagilienė, Romas Kinka, „Lietuvos rytas“, „Ekskomisarų biuras“ Parodos grafinis dizainas
Jurgis Griškevičius
Eglės Kuckaitės parodos „Jaudulio gamta“ atidarymas VDA tekstilės galerijoje „Artifex“ vyks balandžio 10 d. (antradienį) 18 val.
Parodos laikas: 2018 balandžio 10d. - balandžio 28d.
Galerijos darbo laikas: II - V: 12 - 18 val., VI: 12–17 val. Adresas: Gaono g. 1, Vilnius.
Jaudulys – nevienareikšmis kūną ištinkantis jausmas – yra kūrybinių ieškojimų knietulys Eglės Kuckaitės parodoje „Jaudulio gamta“. Gal yra tekę girdėti tokį pasakymą: „tau reikia sugrįžti į kūną“? Paprastai tai patariama žmonėms, kurie pernelyg daug laiko praleidžia mąstydami ir spręsdami (hiper)reikalus ir (hiper)dalykus savo „galvose“, užmiršdami, kad turi juslų – kvėpuojantį ir jaučiantį – kūną. Pojūčiai, jausmai, emocijos – visa tai, kas yra įkūnyta – ilgą laiką kultūriškai buvo išstumta kalbinio pažinimo ir tik pastaruoju metu vėl pamažu įsisąmoninama kaip lygiavertiškai egzistuojantis ir ne mažiau svarbus mūsų pasaulio realybės sluoksnis. „Jaudulio gamta“ poetiškai tyrinėja šį įkūnytą žinojimą, klausdama, kiek atviri ar svetimi mes (ypač – moterys) esame kūniškam jauduliui – savojo kūno prigimčiai?, kokios kultūrinės baimės mus kausto, atskiriančios jaudulio privatumą nuo viešumo?, ir ar išties tai, kas kūniška (ir gamtiška), yra toli nuo to, kas dangiška?
Eglė Kuckaitė pratęsia Lietuvos menininkių, tokių kaip Violeta Bubelytė ir Eglė Rakauskaitė, kūrybinius ieškojimus, plėtodama moters pasaulio temą per savitą medžiagiškumą ir vaizdiniją. Eglės nebegali vadinti grafike, nes jos kūriniai jau senokai iš plokštumos persikėlė į erdvę, prašnekdami ne tik grafikos technikų, bet ir objekto, instaliacijos, judančio vaizdo kalba. Tačiau elegantiškas grafiškas gestas šioje parodoje iš vienos kūrinio medijos persiduoda į kitą: nuo oforto technika iščiupinėtų rožių galvų portretų tarytum minties, sielos ir jausmo manifestacijos („Vešlūs apaštalų kvėptelėjimai“) į objektą-suknelę, iki skausmo smingančios adatų kaskadomis („Plika akimi“), į ritmišką fotografinių videokūnų judėjimą žiogų svirpimo fone, kuris ir sujaudina, ir priverčia į juos nukreiptą žvilgsnį pasijaust nepatogiai („Baimė suptis. Monologas“ ir kt.). Eglės Kuckaitės vaizdinija, kurioje persikloja įvairūs kultūriniai sluoksniai (nuo biblijos iki seksualinių žaidimų) yra lyg grynieji mišrūnai, apsėsti nerimo sugrįžti atgal į savo gamtą.
menotyrininkė Dovilė Tumpytė
Eglės Kuckaitės kūrybą (turinio aspektu) galima būtų išskirti į dvi tarpusavyje susisiejančias šakas. Tai psichofiziška dalis, kuri integruoja intymias žmogiškąsias, tarpkultūrines patirtis. Ir konceptualioji, kur pasitelkus medijų (objektas, tapyba, instaliacija, fotografija, grafika) ypatumus sukuriamos daugiaplanės idėjos peržengiančios privataus gyvenimo ribas ir turi pareiškimo bruožų apie pagarbą gamtai, kultūrai, moterims visuomenėje, apie laiko ir atminties savybes. (Monika Krikštopaitytė, www.mmcentras.lt) Studijos: VDA, 1991-95 Grafika, bakalauras; 2011-13 Tapyba, magistras; apdovanojimai: 2004 XIII Talino trienalės In Exile ir 2007 V Prahos trienalės Transfers Didieji prizai. Darbus įsigiję: LDM, Vilnius; MO muziejus, Vilnius; KUMU, Tallinn; MNAD, Buenos Airės; IdcN, Nagoja; Europos parkas, Vilnius. Stipendijos: LRKM individualios stipendijos; Šiaurės Karelijos meno tarybos stipendija. Svarbesnės parodos: 2018 M/A\G/M\A, Nacionalinis grafikos institutas, Roma; 2017 V-oji Fresh Winds, Gardur; M/A\G/M\A, NDG, Vilnius; 2013 NordArt, Kunstwerk Carlshütte; 2006 Baltiškoji Lietuva, galerija Plus One, Londonas; 2005 Art Cologne; 2003 Lietuvos grafika, ŠMC, Vilnius ir kt. Svarbesnės solo parodos: Vilniuje: 2015 Somatinė ir 2013 Epidermis, galerija Artifex; 2010 Sutrikę pažiūros, galerija Meno niša; 2006 Demonės, galerija ARTima; 2004 Naujas P, G.K., NY; 2007 Jausmai pavargę nuo galvojimo, Talino miesto galerija ir kt.
Daugiau apie autorių:
www.mmcentras.lt/autoriai/egle-kuckaite/553
www.facebook.com/eglekuckaite
www.lrt.lt/mediateka/irasas/62082/laiko-portretai-grafinio-meno-kureja-egle-kuckaite
www.graphic.lt/menininkai/egle-kuckaite
2018 m. balandžio 6 d., penktadienį, 18 val. KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) atidaroma Agnės Jonkutės ir Remigijaus Treigio fotografijos ir tapybos paroda „Išlaukti vaizdai“.
Bendroje ekspozicijoje menininkai pristato naujausius, 2017–2018 m. sukurtus darbus: Agnė Jonkutė eksponuoja tapybos ir fotografijos ciklą „Žemė“, Remigijus Treigys – fotografijų ciklą „Žiemos dienoraštis“.
A. Jonkutės tapybos palydovė yra fotografija. Menininkė, naudodama senąsias fotografijos technikas, atlieka eksperimentus bandydama įrašyti peizažą. Ne sukurti, o įrašyti tokį, koks jis yra: padengia popierių šviesai jautria medžiaga arba pasirenka popierių, tiesiog reaguojantį į šviesą, ir, prispaudusi jį žeme, smėliu, akmeniu ar sniegu, kad vėjas nenuneštų, palieka lauke, kad įsirašytų, anot menininkės, „ta vieta, tas laikas, ta šviesa“. Šie įsirašę peizažai tapo atspirties tašku tapyboje perteikti Žemę ir Dangų – dvi skirtingas stichijas, neatskiriamas, besikeičiančias, susitinkančias ties horizonto linija. Žemės tema, pasak menininkės, į jos kūrybą atėjusi iš asmeninės istorijos – senelių, mamos, gimusios Sibire, kur jie buvo išvežti – tiesiog paimti ir perkelti į kitą žemę.
Asmeninių patirčių inspiruota ir R. Treigio darbų ekspozicija. Pasak menininko, „Žiemos dienoraštis“ – tarsi jo dienos pastebėjimai. Tai autobiografiniai vaizdai, išreikšti per asmeninius pojūčius, pamatymus. „Paprastai dienoraštis būna slaptas, skirtas tik sau, o šiuo atveju jie yra išviešinami. Man tie vaizdai sukelia vienus prisiminimus, žiūrovui jie gali sukelti visai kitas emocijas. Nes tai yra labai asmeniška“, – apie naująjį fotografijų ciklą pasakojo R. Treigys.
Skirtinguose miestuose gyvenančių, virtualiai bendraujančių ir tik retkarčiais įvairiose parodose susitinkančių menininkų kūrybą jungia spalvinė gama, kompozicija, bet labiausiai – laukimo atmosfera ir ramybė, perteikta per miglas, tuštumas, išsitrynusius daiktų kontūrus. Ir užsibuvimas, užtrukimas prie vieno vaizdo, vieno objekto.
„Mums abiem svarbu ilgai pabūti su vaizdu, gal net tiksliau – šalia vaizdo, kol ryžtamės jį užfiksuoti juostelėje ar drobėje. Galiu numanyti, kad R. Treigys ties fotografiniu atspaudu taip pat užtrunka ilgai kaip aš teptukais beglostydama savuosius aliejinius paviršius, kol suguldau visus sluoksnius, – apie kūrybinius bendrumus pasakojo A. Jonkutė. – Šioje parodoje bus besikartojančių horizontų, nes abu tos linijos ieškom ar laukiam, bus ir daiktų, nežymiai atsirandančių iš tamsos ar šviesos, bus sidabro, Balt Salt ir dar šiek tiek kitų spalvų, atsiradusių iš fotografijos. Bus daug tuštumų ir tylos.“
Tylos leitmotyvas itin išryškėja ir naujausiose R. Treigio fotografijose. Ankstesniuose jo darbuose tarsi tam tikras vizualinis triukšmas buvę įbrėžimai, įtrūkimai palaipsniui nyko, ir paskutiniajame cikle „Žiemos dienoraščiai“, pasak menininko, „fotografija absoliučiai be garso“. Nebeliko jose ir konkrečių motyvų, objektų – tik jų fragmentai.
„Kai priartėji prie objekto, nebematai jo kontūro. Pavyzdžiui, didelis veidas viename mano darbe – rodau tik nosį ir akis. Galima dar labiau priartėti, galima peržengti ribą ir visiškai įlįsti į vidų. Bet mes šitos ribos kol kas neperžengėme. Priartėjom prie objekto, atsimušėm į jį, ištyrinėjom paviršių, bet į vidų neįėjom“, – pasakojo R. Treigys.
Dar vienas dviejų menininkų kūrybą jungiantis dėmuo – tyrinėjimų objektai, nesitarus ir tarsi visai atsitiktinai atsirandantys abiejų kūriniuose. Menininkai šį reiškinį pavadino „susikalbėjimu nesikalbant“. „Pirmą kartą susitikę 2007 m. išsiaiškinom, kad abu turim po lovą: jis – nufotografuotą, aš – nutapytą. Abi lovos „atsitikę“ panašiu metu, abi jos baltos, išnyrančios iš tamsos, abi tuščios, bet su aiškiu žinojimu, kad neseniai čia būta žmogaus. Abu vienas apie kito lovą nežinojome“, – pasakojo A. Jonkutė. Jai antrino ir R. Treigys: „Kalbant apie mūsų su Agne susikalbėjimus, parodoje yra darbas, pavadintas „Langas Agnei J.“. Kai aš jį padariau, net nepagalvojau, kad tai gali būti susiję su Agne. Tačiau kartą internete aptikau vieną Agnės tapybos darbą, žiūriu – vos ne tokia pati kompozicija! Ir gimė mintis fotografiją pavadinti būtent taip.“
Apie autorius
Agnė Jonkutė (g. 1974 m.) Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės institute įgijo menų magistrės laipsnį. Nuo 2005 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Parodose dalyvauja nuo 1999 m., Lietuvoje ir užsienyje surengė 10 personalinių parodų, dalyvavo daugiau nei 100 grupinių parodų. 2005 m. V Frankofonijos žaidynėse Niamey (Nigeris) apdovanota aukso medaliu, 2009 m. tarptautinėje šiuolaikinio meno mugėje „Art Vilnius“ įteiktas geriausios jaunosios Lietuvos menininkės diplomas. Lietuvos Respublikos kultūros ministerija jai ne kartą skyrė valstybinę stipendiją. Dalyvavo kūrybinėse rezidencijose: 2005 m. „Cite Internationale des Arts“ Paryžiuje (Prancūzija), 2016 m. Vidurio ir Rytų Europos menininkų kūrybinėje stovykloje Guijange (Kinija) ir rezidencijoje „Art Hub“ Abu Dabyje (Jungtiniai Arabų Emyratai). Menininkė bendradarbiauja su Kauno galerija „Meno parkas“. Jos kūrinių turi įsigiję: Europos centrinis bankas (Frankfurtas), Modernaus meno centras (Vilnius), M. K. Čiurlionio muziejus, Xin Dong Cheng galerija (Kinija), privatūs asmenys Lietuvoje ir užsienyje.
Remigijus Treigys (g. 1961 m.) 1987 m. baigė studijas Lietuvos dailės instituto (dabar Vilniaus dailės akademija) Klaipėdos vizualinio dizaino katedroje. Parodose dalyvauja nuo 1987 m., Lietuvoje bei užsienyje surengė 47 personalines parodas, dalyvavo daugiau nei 70 grupinių parodų. 1991 m. gavo Lietuvos Respublikos kultūros ir švietimo ministerijos premiją jauniesiems menininkams, 2005 m. CEC Arts Link (Niujorkas, JAV) stipendiją, 2006 m. Lietuvos fotomenininkų sąjungos premiją. Lietuvos Respublikos kultūros ministerija jam ne kartą skyrė valstybinę stipendiją.
Dalyvavo kūrybinėse studijose: 2000 m. „Pro Artibus“ meno centre Ekene (Suomija), 2004 m. Roberto Boscho kultūros fondo kūrybinėje studijoje Berlyne, 2008 m. kunst:raumsyltquelle fondo meno rezidencijoje Zilto saloje (Vokietija), 2009 m. KLEE meno rezidencijoje Šverine (Vokietija), 2010 m. Graco tarptautiniuose autorių namuose (Austrija).
Paroda veiks iki 2018 m. gegužės 5 d.
KKKC Parodų rūmų (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) darbo laikas: trečiadienį–sekmadienį 11–19 val. (valstybinių švenčių dienomis nedirba).
2018 m. balandžio 6 d., penktadienį, 18.30 val. KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) atidaroma Ingos Likšaitės paroda „Namai. 12 valandų ore ir 6000 metrų pakartojant dygsnį“.
Inga Likšaitė, parodoje eksponuojanti 2017–2018 m. sukurtą ciklą „Namai“, ant tapytų drobių paviršių siuvinėja dygsniu ir taip kuria judančio vaizdo efektą. Spalva ir tapyta drobė – svarbus bazinis kūrinio elementas, grafiškų linijų rastras atlieka kūrinio teksto vaidmenį. Du paveikslo sluoksniai ir dvi technikos, sujungtos vienoje drobėje, mirga ir leidžia vaizdui keistis, priklausomai nuo žiūrėtojo padėties. Motyvas, matomas ažūriškai ir skaidriai žiūrint iš vienos pozicijos, kinta žiūrovui pajudėjus į vieną ar kitą pusę. Minimalūs motyvai, kuriuos sudaro tik spalva ir linijų ritmas, kinta, spalvos intensyvumas vizualiai vibruoja. Tai, kas nematoma žiūrint iš priekio, išryškėja atsidūrus kitu rakursu ir atvirkščiai.
„Anksčiau siuvau ant tapytos drobės siuvimo mašinomis. Nauja dygsnio forma atsirado, kai suvokiau, kad pats paprasčiausias ranka atliktas didelis dygsnis yra išraiškingesnis ir aktyvesnis, ant tapyto paviršiaus užauginantis dar vieną erdvę ar kuriantis papildomą optinę dimensiją. Be to, naujas dygsniavimo būdas pasirodė meditatyvesnis, darbo procesas visai kitoks. Atradau visai naują raišką, kitoks dygsnis padiktavo naują grafinę formą. Dygsnio elementas su laiku tapo mano kalba, filosofija. Tiesiog man tai nenustoja būti įdomu, nematau prasmės sustoti ir ieškoti kardinaliai kitos išraiškos, atvirkščiai, tame pačiame lauke nuolat norisi padaryti vis kitaip. Norisi varijuoti su išbandytais dalykais, eiti į tokios raiškos gylį ir kūrybos begalybę“, – apie savo meno formas pasakoja I. Likšaitė.
Parodoje „Namai. 12 valandų ore ir 6000 metrų pakartojant dygsnį“ Inga Likšaitė kvestionuoja žodžio „namai“ turinį, kelia klausimą, kokia galėtų būti šios sąvokos erdvė. Gyvendama Vokietijoje ji kaip užsienietė nuolat susiduria su klausimu: koks jos vaidmuo svetimos šalies visuomenėje, geografinėje platumoje, kaip tampriai ji su vieta susijusi? Menininkei šis klausimas ypač aktualus dabar, kai gyvename pasaulinės migracijos laike, kur vienoms visuomenėms atidaromos sienos, o kitoms statomos naujos. Ką turime omeny, kai kalbame apie namus? Ar namai – tai būstas su stogu virš galvos ir reikalingiausiais daiktais tam tikroje aplinkoje? Ar namai – tai ir jausmas, būsena su saugumo ar, atvirkščiai, nesaugumo suvokimu? Kaip šie suvokimai apie turėjimą ir jutimą koreliuoja tarpusavyje?
Apie autorę
Inga Likšaitė (gim. 1972 m. Kaune) VDU Humanitariniame fakultete studijavo meno istoriją, 1992 – 1999 m. VDA Kauno dailės instituto Tekstilės ir Dizaino katedrose įgijo bakalauro ir magistro laipsnius. Šiuo metu menininkė įsikūrusi Berlyne.
Parodose I. Likšaitė dalyvauja nuo 2000 m., yra surengusi daugelį personalinių parodų Lietuvoje ir Vokietijoje, dalyvavusi grupinėse parodose Lietuvoje, Vokietijoje, Italijoje, Portugalijoje, Austrijoje, Didžiojoje Britanijoje ir kt. Jos darbų yra privačiose ir muziejų kolekcijose visoje Europoje. Daugiausiai dirbanti solo, Inga periodiškai įsijungia ir į bendradarbiavimus su kitų medijų menininkais, architektais, interjero dizaineriais.
Vizualaus meno atstovė šiuo metu kūrybinę praktiką koncentruoja ir siaurina ties tekstilės lauku. Jos darbai dažniausiai atpažįstami kaip minimalaus motyvo, ritmiškų dygsnių, nusiūtos ar išsiuvinėtos monochromiškos drobės, kartais įjungtos į erdvines instaliacijas arba su kolegomis kūrėjais paverstos į judančius vaizdus su garsu. Daug kantrybės ir laiko reikalaujantys Ingos darbai dažnai atkartoja anksčiau buvusius, kiekvienas jų yra kito darbo prototipas, o bendrai jie tarsi generuoja savą meninę teritoriją, kurioje Inga atranda įdomią kūrybos transformaciją.
Paroda veiks iki 2018 m. gegužės 5 d.
KKKC Parodų rūmų (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) darbo laikas: trečiadienį–sekmadienį 11–19 val. (valstybinių švenčių dienomis nedirba).