Bene vienas įdomiausių ir subtiliausių aspektų, susijusių su keramika, – trapumas ir netikėtumas. Keramikos darbai savaip giminingi smėlio smiltelių mandaloms, kurios daugybę mėnesių kuriamos Rytų vienuolių, o vėliau sunaikinamos vėjo, siekiant pabrėžti materialaus pasaulio laikinumą. Daugybę savaičių kuriamas keramikos darbas tampa ne tik asmeninio meistriškumo, technologinių eksperimentų išraiška, bet ir gyvenimo apmąstymų ar pasąmonės impulsų saugykla, kuri nuo tavęs nebepriklauso nuo tos akimirkos, kai jį įdedi į krosnį. Vienu atveju kūrinys išdega puikiai, tampa toks, kokio tikėtasi, arba nustebina savo spalvomis, kitu – suaižėja ir virsta šiukšliadėžės turiniu.
Vaikštant po keramikos meno bienalės ekspozicijos sales peršasi mintis, kad didžiosios dalies profesionalių menininkų kūrybos lūkesčiai tradicijose neišsitenka. Iš pradžių atsiveria darbai, labiau išlaikę temos padiktuotą tradicinę formą, kitose salėse pamažu verčiasi, tyžta, mutuoja, virsdami sudėtingomis architektūrinėmis, skulptūrinėmis, grafinėmis interpretacijomis. Ši salių metamorfozė vedžioja stebėtoją, įtraukdama į keistą, savaip suverptą kolektyvinį siužetą, kuriame autorių vizijos kontrastuoja tarpusavyje, atskleisdamos savitumus ir skirtumus.
Indrės Ercmonaitės „Depresija: Jar is Deep“ Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė–dešinė“
Po metų pertraukos atidaryta nauja tapytojos Indrės Ercmonaitės paroda, joje beveik dešimtmečio kūryba suverta būdingu kartai raktažodžiu – depresija. Ši tema, kaip ir koks nors pseudonostalgiškas 10-ojo dešimtmečio reflektavimas, yra dažna, turint mintyje ne tik jaunąją Lietuvos tapytojų kartą, bet jauną kartą apskritai. Antroji parodos pavadinimo dalis, „Jar is deep“ – tai atsitiktinė pirmosios – „Depresija“– anagramos variacija. Nors frazė ir nėra prasminga, ji mįslinga: norom nenorom imi įsivaizduoti tą stiklainį ir jo dugną. Suku galvą ir vis spėlioju, kol galop suprantu, jog čia turbūt ir slypi beprasmiškos anagramos prasmė – kad ir koks gilus būtų kapstymasis, bereikšmė informacija iki esmės vis vien nenutemps, ji yra bedugnė.
Panašiai bereikšmės informacijos prievartinę grūstį į smegenis galima atpažinti daugumoje parodoje eksponuojamų Ercmonaitės darbų – įvairūs popkultūros produktai, ištraukti iš interneto, yra atpažįstami net jei jais nesidomima. Štai Jėzus drauge su Dartu Veideriu įkomponuoti šalia mėnulio pilnaties ir jaunaties kaip universalieji gėrio ir blogio įkūnijimai; įvairių kultūrų pranašysčių rinkinio pavadinimą „They saw our day“ tarsi vienalyčiame tekste tęsia memu tapę dainos žodžiai „they see me rollin they hatin“. O ir pati kūrinių eksponavimo tvarka gana chaotiška.
Rugsėjo 21 d., penktadienį, 18 val. Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2, Vilnius) atidaroma vizualaus meno paroda „Tas, kuris regėjo“, skirta vienam iškiliausių lietuvių filosofų, rašytojų ir kultūros veikėjų Vilhelmui Storostui-Vydūnui (1868–1953). Paroda vyks iki spalio 12 d., jos lankymas – nemokamas.
Parodos tikslas – prisiminti Vydūno intelektinės bei meninės kūrybos palikimą, įvertinti jo reikšmę šiuolaikybėje, pristatyti Vydūno asmenybės įvaizdžius ir interpretuoti jo idėjas vizualiojo meno kalbos priemonėmis.
Parodos menininkai – Viktoras Binkis, Rokas Dovydėnas, Lida Dubauskienė, Eglė Gineitytė, Kęstutis Grigaliūnas, Marius Jonutis, Linas Jusionis, Linas Liandzbergis, Sigita Maslauskaitė, Mantas Maziliauskas, Lilija Valatkienė, Aleksandras Vozbinas, Ugnė Žilytė. Kolekcijos kuratorius – Linas Liandzbergis.
Rugsėjo 28 d., penktadienį, 19 val. Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius) atidaroma tapytojos Vitos Opolskytės kūrybos paroda „Folie à deux“.
Jaunajai kylančių tapytojų kartai atstovaujanti menininkė parodoje pristatys naujausią kūrybą, kurioje plėtojamos santykio su tikrove, realybės ir regimybės, tikrumo ir sapniškumo temos.
Vita Opolskytė: „Užmerkus akis, pasaulis neišnyksta, tačiau tada atsiranda galimybė susikurti kitam. Manau, kad egzistuoja keli gyvenimai – šalia įprastos kasdienybės yra ir kita. Tikiu sapnu kaip kitu pasauliu, kelione kaip kitokia realybe, fotografija kaip jos atspindžiu, paveikslu kaip iliuzija.
Išsiskaidyme arba savęs neidentifikavime nei vienoje, nei kitoje tikrovėje, nepasitikėjime supančia aplinka lieka tik nepažinumo suvokimas bei pojūtis, jog galbūt nieko tikro nėra, tik nesibaigianti tarp jausena. Tai išprovokavo tarp-sapninės būsenos efektą, kuris tapo pagrindiniu mano šiandieninės kūrybos pretekstu, jo simptomai – tapybine strategija, o viso to paliekamas afektas žiūrovui – tikslu.
Šioje „Folie à deux“ (lt. pamišimas dviems) parodoje pristatau savo pastarojo laikotarpio paveikslų kolekciją. Joje vaizduoju disorientuojantį sapno-realybės pasaulį, kurio fragmentai (paveikslai) koliažiškai grupuojasi bendroje ekspozicijoje, ieškodami juos visus atitinkančio bendravardiklio, kitaip sakant – naratyvo. Taip kuriamame vizualiame rebuse nėra aišku, kada pasibaigia tikrovė ir prasideda sapnas; kas tikra, o kas išgalvota; kada vaizduojamas interjeras, o kada peizažas; ar aplink žmonės, ar šmėklos. Viso šio kuriamo efekto pasekmėje, parodos metu žiūrovui yra siūloma „užsimerkti“ – atitrūkti nuo įprastos kasdienybės ir bent kiek „apsikrėsti“ mano vaizduojamo pasaulio iliuzijomis.“
Vita Opolskytė yra „The Rooster Gallery“ menininkė.
Parodos rengėjas – Pamėnkalnio galerija.
Parodą iš dalies remia LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos dailininkų sąjunga.
Parodos laikas: 2018 09 28 – 2018 10 19.
Atidarymas: rugsėjo 28 d., penktadienį, 19 val.
Galerijos darbo laikas: II-V 10-18, VI 10-16.
Parodos lankymas – nemokamas.
Galerija „Kunstkamera“ (Ligoninės g. 4, Vilnius) naują sezoną pradeda tapytojo Viktoro Paukštelio paroda „Nebepamenu jos vardo“. Nors paroda jau veikia, tačiau oficialus jos atidarymas įvyks tik spalio 8 d. 18 val., tada autorius, kuris yra ir profesionalus pianistas, pateiks visiems susirinkusiems muzikinį siurprizą.
Viktoro kaip tapytojo patirtis yra sąlyginai trumpa. Ilgą laiką skyręs muzikos studijoms, jis tarsi kartoja Čiurlionio kelią ir į dailę pasuka būdamas jau netoli trisdešimties. Gyvenimiška ir muzikinė patirtis suteikia tam tikrų privilegijų, kurių galbūt neturi kiti jauni dailininkai, į tapybą panirę iškart po mokyklų baigimo.
Kokios tai privilegijos? Gana greitai atrasti ir iškristalizuoti tam tikri leitmotyvai, tapybos stilistika bei vientisa darbų nuotaika, veidrodiškai atspindinti paties autoriaus asmenybę.
Nors Viktoro kūrybinė biografija yra sąlyginai trumpa, joje jau galima išskirti kelis etapus. Pradėjęs nuo ryškiaspalvių, naivistinės stilistikos ekspresyvių darbų, jis – gal studijų Vilniaus dailės akademijos, o gal kitų motyvų vedinas, mes to nežinome – keičia savo tapybos stilistiką į kur kas subtilesnę ir mąslesnę. Spalvinė paletė skaidrėja, daugėja pilkai–sidabriškai tonų, lokalinės spalvos tampa tarsi persišviečiančios, nebe tokios intensyvios. Tapybinis sluoksnis plonėja, imama tarsi lesiruoti ir labai švelniai liestis prie drobės. Iš ankstesnio periodo lieka tarsi vaikiškai nutapyti gyvūnai, figūros, bet atidžiau pažiūrėjus pamatysime, kad jos nieko, ničnieko neturi bendro su vaikišku viltingu pasaulio suvokimu.
Paroda „Perfor(m)uoti peizažai“
Daugiareikšmis šią vasarą VDA Nidos meno kolonijoje veikusios (2018 07 20–08 31, kuratorius Vytautas Michelkevičius) parodos pavadinimas jau leidžia nujausti kitokį požiūrį į mus supančią aplinką. Lietuviška pavadinimo leksika atveria neįprasto, „perforuoto“ požiūrio į peizažą perspektyvą. Angliškoje versijoje „(Per)forming Scapes“ užkoduota dviprasmybė žadina įdomią metaforą: entomologijoje scape reiškia vabzdžių jutiminį organą – anteną, ir tai atspindi parodos siekį transliuoti aktualų turinį.
Istoriko, sociologo ir filosofo Levio Mumfordo teigimu, konkreti kultūros forma, ženklų ir simbolių sistema darosi prasminga tik dėl sąveikos ir sąryšio su kitomis formomis ir sistemomis. Tarpdisciplininis parodos formatas bei jos „peizažo formos“ kuriamas emocinis vientisumas iš tiesų leidžia patirti žmogaus kūrybos bei jo sąveikos, sambūvio ir santykio su gamta formas fizinio, jausminio (dvasinio) ir intelektinio patyrimo lygmenimis.








Rugsėjo 17 d. (pirmadienį) 18 val. galerijoje namuose TRIVIUM (Vilkpėdės g. 7- 105, Vilnius) atidaroma I. Balakauskaitės ir V. Pakalnio paroda „Sentimentai/artefaktai+“.
Kaip rašė Vaidas Jauniškis apie V. Pakalnio arba tiesiog Vytuko ir I. Balakauskaitės „Teatrą Ū”: „jie, lyg žaisdami smėlio dėžėje, rankomis vedžiojo žaislus- lėles- objektus. Jie žaidė rankomis ir eilėmis, mes žaidėme paklusdami jų vaizduotei. Čia buvo linksma įsijausti. Nesvarbu, kad tekstai kalbėjo apie rimtesnius dalykus, - jie buvo tikslūs ir gražūs.” 1989 m. atsiradęs kaip viena iš Bonifratų vienuolyne vykusių akcijų, „Teatras Ū” iki 1995 m. sukūrė 3 spektaklius, vaidintus Lietuvoje ir užsienyje. Laikas nutrina prisiminimų detales, jei pasiekia – naikina artefaktus ar bent apgraužia jų silpnesnes dalis, blukina ryškias spalvas, apnašomis padengia paviršius. Taip nutiko daugeliui meno kūrinių, ryškiais punktyrais žymėjusių pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį. Ne išimtis ir „Teatras Ū”, praradęs vieną iš dviejų savo kūrėjų, atlikėjų, tekstų autorių, mechanikų, arba tiesiog praradęs pusę savo sielos. Tačiau našlės Boženos Pakalnienės išsaugotos, o I. Balakauskaitės prikeltos šio teatro lėlės, daiktai, scenografija (sunku tuos keistus darinius įvardinti mums įprastais žodžiais) vėl liudija tai, ką spėta primiršti. Kūriniai turi galią nors trumpam, nors neakivaizdiniu būdu išsišaukti savo kūrėjus, grąžinti jiems jaunystę, o mums - praeityje likusį pasaulėvaizdį, užmirštas patirtis. Ši paroda leis iš naujo pažvelgti į Irmos Balakauskaitės ir Vytuko Pakalnio keistąjį, žavėjusį savo radikalumu ir vaizduotės šėlsmu, kūrinį ir užfiksuoti jo vietą istorijoje.
Vytautas Pakalnis (1972- 2004) – tapytojas, performansų, lėlių teatro kūrėjas. Gyveno Vilniuje, įkūrė lėlių teatrą „Ū“, dirbo „Miraklio“, „Karman“ teatruose kaip aktorius, performeris, statytojas, dailininkas, kūrė pjeses lėlių teatrui.
Irma Balakauskaitė (g. 1968) - dirba tapybos, grafikos ir teatro srityse. Dar studijų metais drauge su Vytautu Pakalniu įkūrė eksperimentinį lėlių teatrą. Irma surengė daugiau nei 10 personalinių parodų, jos kūryba rodyta Rusijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Argentinoje ir kt. Sukūrė scenovaizdžių, dekoracijų daugiau nei dešimčiai spektaklių.
Paroda veiks iki 2018 m. spalio 15 dienos.
Parodą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba
Galerija namuose Trivium Vilkpėdės 7-105, Vilnius Lankymas ne atidarymo metu iš anksto susitarus telefonu 8693 58318
Šiuolaikinio Lenkijos ir Lietuvos meno paroda Šiuolaikinio meno centre
Paroda „Laukiant kito atėjimo“ pasirodė įdomesnė nei „13 Baltijos trienalė“, kurią tuo metu subtilumu perspjovė kompaktiškesnis variantas – rezidencijų erdvėje „Rupert“ vykusi paroda „Susipynusios istorijos“. „Laukiant kito atėjimo“ paskatino gilintis ir pripažinti, kad nė viena iš trijų nėra geresnė ar blogesnė, o tiesiog kitokia.








Naujasis Lietuvos meno pažinimo centras „Tartle“
Lietuvos menotyrinis kuravimas, t.y. kai meną tiriančiajam tenka tvarkytis su įvairesne, istoriją turinčia medžiaga, į rengiamas parodas žiūri dvejopai. Vienam labai rūpi papasakoti kontekstą, prie kūrinių privalo būti paaiškinimai, kurie atskleis, kodėl iš pažiūros neįdomus eksponatas yra ypač svarbus, o už įdomaus vaizdo visada tūno dar kokia nors istorija. Čia šventas žodis yra tyrimas. Ekspozicijos dažnai paremtos moksliniais darbais.








„Besisukantis ratas“ – pirmoji portugalų menininko Diogo Evangelistos solo paroda Baltijos šalyse. Šios kaip įtraukianti patirtis sumanytos parodos pavadinimas kilo iš 2017 m. to paties pavadinimo menininko performanso, kuriuo tyrinėjamas trilypis ryšys tarp kūno judesių, mechanikos ir to, kas regima. Skirtingi parodos elementai formuoja takų organizmą, tyrinėjantį nuolat besikeičiančias mūsų aplinkos formas. Paroda pristato daug naujų menininko kūrinių, tarp jų – naują videodarbą „Organinės mašinos“ ir pirmąkart eksterjere eksponuojamą videoinstaliaciją „Dangus egzistuoja“. Evangelistos kūryba apima geismo ir pokyčio temas; ji tyrinėja animistinį žmogaus vaizduotės potencialą, atsiskleidžiantį aproprijuojant konceptus, vaizdus, objektus, pasakojimus ir aplinkas.
Parodos atidarymas jau šį penktadienį, rugsėjo 14 d., 18 val.,
Šiuolaikinio meno centre (Vokiečių g. 2)