7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Laiko alchemija

Penktoji Vilniaus keramikos meno bienalė „Indo vizijos“ LDS galerijoje „Arka“

Kamilė Pirštelytė
Nr. 29 (1266), 2018-09-21
Dailė
Parodos „Indo vizijos“ fragmentas
Parodos „Indo vizijos“ fragmentas

Bene vienas įdomiausių ir subtiliausių aspektų, susijusių su keramika, – trapumas ir netikėtumas. Keramikos darbai savaip giminingi smėlio smiltelių mandaloms, kurios daugybę mėnesių kuriamos Rytų vienuolių, o vėliau sunaikinamos vėjo, siekiant pabrėžti materialaus pasaulio laikinumą. Daugybę savaičių kuriamas keramikos darbas tampa ne tik asmeninio meistriškumo, technologinių eksperimentų išraiška, bet ir gyvenimo apmąstymų ar pasąmonės impulsų saugykla, kuri nuo tavęs nebepriklauso nuo tos akimirkos, kai jį įdedi į krosnį. Vienu atveju kūrinys išdega puikiai, tampa toks, kokio tikėtasi, arba nustebina savo spalvomis, kitu – suaižėja ir virsta šiukšliadėžės turiniu.

 

Vaikštant po keramikos meno bienalės ekspozicijos sales peršasi mintis, kad didžiosios dalies profesionalių menininkų kūrybos lūkesčiai tradicijose neišsitenka. Iš pradžių atsiveria darbai, labiau išlaikę temos padiktuotą tradicinę formą, kitose salėse pamažu verčiasi, tyžta, mutuoja, virsdami sudėtingomis architektūrinėmis, skulptūrinėmis, grafinėmis interpretacijomis. Ši salių metamorfozė vedžioja stebėtoją, įtraukdama į keistą, savaip suverptą kolektyvinį siužetą, kuriame autorių vizijos kontrastuoja tarpusavyje, atskleisdamos savitumus ir skirtumus.

 

Dėmesį iškart patraukia suaižėję, skylėti, įsisenėjusiais kavos tirščiais sutepti, į laiko apmąstymus apeliuojantys Eglės Steponavičės fabrikiniai kaulinio porceliano puodeliai (II vietos nominacija). Šalia stovintį estetinę taupyklę primenantį kūrinį „Pilnas savyje“, Rūtos Šipalytės sukonstruotą iš subtilių, beveik neatpažįstamų detalių, keičia Juozo Adomonio ir Rasos Justaitės-Gecevičienės kūriniai, primenantys lėtai tyžtančią, o gal tįstančią, ledų ar tešlos masę. Įdomus atrodo techninis Justinos Kildišytės darbo „Ledynai ir kalnai“ atlikimas: indo forma, padėta ant stiklo šukių postamento, veikiau primena įšaldyto minkšto audinio struktūrą, dėl medžiagų supriešinimo keistai manipuliuojančią stebėtojo suvokimu.

 

Tačiau formos tebekinta, vietą užleisdamos daugiausia abstraktiems, kartais kosmines figūras primenantiems darbams. Viena vertus, mintyse susisiejantiems su nepažintais dangaus kūnais, kita vertus – su vandenynų  gelmėse paskendusiais, nuo laiko tėkmės irti pradėjusiais objektais ar gyviais. Čia pirmiausia į akis krinta beveik kelis metrus siekianti abstrakti Onos Petkevičiūtės šamoto skulptūra „Vaisiai“, Beatričės Kelerienės vapsvų avilius primenanti kompozicija „Ritmas“. Objektai sudėtingėja. Pradeda tiestis, riestis, vyniotis, vientisose plokštumose praverdami skyles ar palikdami putėsių sąstingio efektą. Nelyg kosminiai, pagal savus dėsnius egzistuojantys kūnai pristatomi Vilijos Kinderavičiūtės „Anapus“ ir  Sauliaus Jankausko „Na, padaryk pagaliau normalią vazą 22“. Įspūdingos Editos Jakubonytės-Kybartienės ir Virginijos Užusenytės sukurtos darbų „Minutė šlovės“ ir „Riedantis krūmas“ formos.

 

Šiuolaikinė keramika stebina ir skatina smalsumą savo drąsėjančia, eksperimentine plastika. Technologiškai sudėtinga, neretai architektūrines ar skulptūrines konstrukcijas primenanti raiška atskleidžia tam tikrų menininkų nusiteikimą ir ryžtą keisti tradicinę keramikos reprezentaciją. Norą ne tik mesti sau technologinį, idėjinį iššūkį, bet ir atrasti savitą braižą, kovojant su taikomuoju keramikos suvokimu ir rizikinga, eksperimentams sunkiai pavaldžia krosnies kaitra. Vis drąsiau plėsdami keramikos kanono ribas, lietuvių autorių darbai kaip niekada anksčiau atskleidžia šiuos pasipriešinimo trapumui ir laikinimui prinicpus. Taikomoji ir vaizduojamoji dailė, plokštuma ir jos dekonstrukcija, mokslas, tradicija ir šiuolaikinis menas – viskas maišoma, jungiama į vieną, ieškant naujų raiškos formų.

 

Pirmosios vietos Strolio premiją laimėjusi menininkė Milena Pirštelienė komisiją nustebino savo darbu „Šeši kambariai“. Gerai atpažįstama keramikės autorinė technika, jungiant grafikos meną su keramika bei architektūrine dėlione, perteikia savito, sudėtingo ir kruopštaus, plokštumoje išraižyto ir tarsi atminties mozaika iš smulkių smiltelių sudėlioto pasaulio atspindžius. Menininkei būdinga Giorgio de Chirico tuštumos estetiką primenanti kūryba, pasireiškianti apleistų miesto, namų erdvių motyvais bei itin ryškiu šviesotamsos efektu, tarp kurių retsykiais išnyra vienatvės ir laiko kontempliacijose panirusių veikėjų figūros, Vilniaus bienalės ekspozicijoje pasirodo ir dabar.

 

Kaip visuomet ekspresyviai atrodo ir Eglės Einikytės-Narkevičienės kūryba. Bienalėje pristatytas darbas „Sėkla“ dviprasmiškai manipuliuoja stebėtojo akimis – pravertame kelių kamuolių dydžio graikiniame riešute, o gal smegenų viduje, glūdi niūri, susigūžusi vyro figūra, asociatyviai apeliuojanti į neramią, baimių, o gal nevilties kupiną žmogaus prigimtį. Bendrame kontekste išsiskiria ir ekspresyvios skulptūrinės galvos, sukurtos Alvydo Urbiečio, Valdo Kurkliečio ir Kosto Urbanavičiaus. Savo interpretacija dėmesį patraukia jautrus Agnės Miliauskaitės kūrinys „Želmuo“, gerai atpažįstamas Domilės Ragauskaitės braižas, kaip visuomet nestokojantis moteriškos ironijos minkštų pūkų fone, atsiskleidžia kūrinyje „Ying ir Yang“. Jovitos Laurušaitės darbas, laimėjęs bienalės premiją, „Su ąsomis“ įdomus savo rytietiškais motyvais bei tapybiniais potėpiais. Savo estetine miško kompozicija stabtelėti priverčia ir Agnės Šemberaitės kūrinys. Menininkei būdingi saviti, siurrealūs pasakų siužetai bienalėje atsiskleidžia keramikos ir ready made jungtyje „Ku-kū“.  

 

Vis dėlto vienas įdomiausių procesų, atsiveriančių Vilniaus keramikos bienalėje, – mokslo ir meno koreliacija. Pirmiausia mokslas čia turi technologinių eksperimentų atspalvį, kai keramikai privalo bent minimaliai išmanyti neorganinės chemijos pagrindus. Cheminės reakcijos, galinčios lemti ne tik skirtingą tekstūrą, bet ir atspalvį, tampa svarbiu menininko meistriškumo aspektu. „Arkos“ galerijos erdvėse atsiveria visa paletė tokių eksperimentų – nuo skirtingų senovinių degimų, pavyzdžiui, korėjietiškos angamos, iki Remigijaus Sederevičiaus 3D spausdintuvu sukurto kaulinio porceliano ar Jurgitos Jasinskaitės panaudotos lazerinės dekolės.

 

Galiausiai mokslas su menu susijungia paskiruose autorių tyrimuose, siekiant išreikšti ne tiek formos ar asmeninės istorijos atspindį, kiek savitą, į šiuolaikinio pasaulio procesus reaguojančią analizę. Unikaliomis spalvomis bienalės diskurse išryškėja jaunoji keramikų karta. Pasitelkiant konceptualųjį meną, mokslinį tyrimą ir lipdymo meditaciją, keramika įgauna visai kitas sampratos galimybes. Neringos Akcijonaitytės cikle „Percilum“ pristatomos aštuonios laboratorinės, iš fajanso sukurtos petri tipo lėkštutės, jungiančios šiuolaikinius biologinius tyrinėjimus su Lietuvoje beveik nežinoma, tačiau nuo XVIII a. keramikoje naudojama Moka difuzijos technika. Tomio Zlotnikovo „Intuityvioje išraiškoje“ keramikas tyrinėja žmogaus pasąmonę. Pasirinkęs Tado Ivanausko zoologijos muziejų, autorius lipdė skirtingose erdvėse, tirdamas, kaip aplinka (klaustrofobiška, atvira, triukšminga, tyli) keičia intuityviai lipdomą formą. O štai apžiūrėdamas Monikos Gedrimaitės darbą, kuris laimėjo bienalės diplomą, „Indo estetika: nuo daikto iki meno“ žiūrovas kviečiamas įsigilinti į naujas daikto pažinimo formas: pasitelkiant dekonstrukcinę analizę, paskiros indo dalys tyrinėjamos semantiniu požiūriu.

 

Taigi viskas jungiasi į šiuolaikinės keramikos mozaiką. Medijos specifiškumo (medium specifisity) samprata, kilusi dar klasicizmo laikotarpiu ir teigianti, kad menai turi būti gryni ir laikytis savo ribų, kartais dar šmėsteli šiuolaikinių meno tyrėjų diskusijose. Tačiau stebint rezultatus diskusijos, regis, nebetenka svorio, o menas, patvirtindamas istorines praktikas, nors ir tebestokodamas drąsos, žengia sudėtingu, tačiau įdomiu keliu. Keliu, kuris, mano nuomone, ne tik duoda unikalių rezultatų bendrame meno kontekste, bet ir praplečia mąstymo ribas tarp neoficialios meno hierarchijos. Tenka pripažinti, kad būtent iš jos kyla daugelis pasekmių – pradedant kokybės mažėjimu, kai orientuojamasi į kiekybę ir matomumą, baigiant taikomosios dailės muziejų vangumu, kai reikia kaupti naujas šiuolaikines kolekcijas, siekiant parodyti ne tik saviems, bet ir užsienio rinkai, kokie procesai vyksta Lietuvoje.

 

Vaikštant po Vilniaus keramikos bienalės ekspoziciją pirmiausia dėmesį sava trajektorija kreipia padiktuota indo vizijos tema, stebėjimas, kaip skirtingai autoriai ją interpretuoja. Paskiau – įdomūs ar mažiau įdomūs techniniai sprendimai bei jų sudėtingumas. Ir tik vėliau, įspūdžiui bandant susigulėti, mintyse išnyra vienas žodis: laikas. Viskas parodoje, kad ir kaip skirtingai stilistiniu ir techniniu požiūriu sukurta, atrodo, nebyliai kalba apie laiką. Sutrupėję ir vėl suklijuoti puodeliai bei indaujos. Sutrūkinėję ekspresyvūs krūmai, iš savo kokonų besiveržiančios naktinės plaštakės... Susitaikymo, grėsmės, laiko tematika. Apsamanoję, rūdijančias ar po vandeniu yrančias konstrukcijas primenantys indai ir skulptūros, tykiai kontrastuojančios šalia emocionalių, ekspresionistinių, siužeto pradžias, o gal pabaigas bylojančių kūrinių. Visi jie kurti autorių, nežinojusių, ar laikas tą sykį bus pavaldus, iš krosnies traukiant kelias savaites kurtą darbą. Tačiau jau greitai ekspozicijoje išdėstyti darbai vėl bus atsargiai supakuoti, pernešti į dirbtuves, paliekant kūrinius nebūties laiko sargybai. Meno alchemikai nenutrūkstamai eksperimentuoja su amžinybe – pavyks įšaldyti laike ar ne.  

 

Paroda veikia iki rugsėjo 29 d.

Parodos „Indo vizijos“ fragmentas
Parodos „Indo vizijos“ fragmentas
Parodos „Indo vizijos“ fragmentas. V. Nomado nuotr.
Parodos „Indo vizijos“ fragmentas. V. Nomado nuotr.
Parodos „Indo vizijos“ fragmentas
Parodos „Indo vizijos“ fragmentas
Parodos „Indo vizijos“ fragmentas
Parodos „Indo vizijos“ fragmentas
Parodos „Indo vizijos“ fragmentas
Parodos „Indo vizijos“ fragmentas
Parodos „Indo vizijos“ fragmentas
Parodos „Indo vizijos“ fragmentas
Parodos „Indo vizijos“ fragmentas
Parodos „Indo vizijos“ fragmentas
Parodos „Indo vizijos“ fragmentas
Parodos „Indo vizijos“ fragmentas