Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4 / Didžioji g. 20) rugsėjo 14 d. 18.00 val. atidaroma grupinė fotografijos paroda „Nauji fotografijos įrankiai: nuo Google'o iki algoritmo“. Atidaryme dalyvaus parodos kuratorius Paul Paper. Vakaro metu gros Mavros Skylos, ievaie, yfyf.
„Nauji fotografijos įrankiai: nuo Google'o iki algoritmo“ nagrinėja kaip programos, aplikacijos ir dirbtinio intelekto technologijos formuoja ir keičia fotografijos diskursą, mesdamos iššūkį tradicinėms medijos riboms. Įvairios programos ir paslaugos (Google, Photoshop, Flickr, Snapchat, vizualinio atpažinimo programos ir t. t.) suteikia mums vis naujų įrankių vaizdams gaminti, mąstyti fotografiškai. Technologinės sąsajos (interfaces) ne vien pasitarnauja kuriant fotografiją, tačiau gali tapti ir pačia fotografinių projektų logika.
Parodos tekstas
Šių metų liepos 12–rugsėjo 16 d. Vytauto Kasiulio dailės muziejuje veikia paroda „(Ne)matomas Vilnius: tarpukario Vilniaus dailės ir architektūros pavidalai“. Ekspozicijos kuratorės dr. Algė Andriulytė, dr. Rasa Butvilaitė (Vilniaus dailės akademijos dailėtyros institutas) bei I. Mažeikienė (Lietuvos dailės muziejus) siekė pristatyti spalvingo daugiataučio tarpukario Vilniaus dailės bei architektūros palikimo dalį, pasiekusią mus iš 1919–1939 metų.




Rugsėjo 14 d. (penktadienį), 18 val. galerijos „Meno parkas” (Rotušės a. 27, Kaunas) pirmojo aukšto ekspozicinėje erdvėje vyks menininkės Katarzynos Tretyn-Zečević (PL) parodos „Erdvėlaikis” atidarymas.
Ieškodama savo menininio kelio Katarzyna Tretyn-Zečević linksta link eksperimentinių kūrybos būdų. Ji įžvelgia meno ateitį naujose technologijose, kurios, jos nuomone, vis tik, turėtų semtis iš tradicijos. Todėl šios autorės kūrybinė praktika pirmiausia yra pagrįsta siuvinėjimo tradicija. Siuvinėdama drobės (daugiausiai didžiulio formato) ji supina tapybos, taikomojo meno ir mokslo tradicijas. 2015-aisiais Katarzyna Tretyn-Zečević pradėjo bendradarbiauti su Aleksander Jabłoński fondu ir astronomijos observatorija Piwice, netoli Torūnės (Lenkija). Iš šio bendradarbiavimo gimė menininiai projektai apjungiantys dvi sritis – meną ir mokslą. „Erdvėlaikio” projekto idėja reiškia stebėjimą nematomo arba to, ko dar negalime pamatyti. Pats pavadinimas referuoja į Einšteino teoriją, kur gravitacijos lauke susipina laikas ir erdvė (erdvėlaikis). Savo kūriniuose ji kvestionuoja šiuolaikinio žmogaus identiteto paieškos problemą. Svarsto, kas mes esame, kur esame, iš kur atkeliavome ir kur einame. Taip pat, ji žvelgia į komunikacijos kalbą ir tarpasmeninius ryšius. Jos menas aprašo pasaulį atvaizdais, garso takeliais, meno objektais ir instaliacijomis.
Katarzyna Tretyn-Zečević (g. 1983, Włocławek) Gyvena ir kuria Torunėje ir Bydgoščiuje (Lenkija).
Daugiau apie autorę: http://kt-z.pl/en/
Parodos laikas: 2018 09 14 - 2018 10 05
Rugsėjo 14 d. (penktadienį) 18 val. kviečiame į galerijos „Meno parkas" (Rotušės a. 27, Kaunas) trečiojo aukšto ekspozicinėje erdvėje vyksiantį Sauliaus Paliuko personalinės parodos „Spiečius" atidarymą!
„Kas yra ekspozicija?
- Kūrinių buvimas galerijoje, kabojimas ant sienų ar stovėjimas tvirtai ant pjedestalo. Galerija – erdvė, paroda yra procesas. Savotiškas žaidimas.
Kamuoliukų pozicija kinta nuo atsitiktinio ar apgalvoto žiūrovo poveikio, taip keičiančio ir pačią ekspoziciją. Spiečius – kintantys procesai“ – užpildęs galerijos erdvę instaliacijomis, Saulius Paliukas aiškinasi ryšių situaciją (tame tarpe – ir meno pasaulio, kuris yra ryšiai ir savotiškas spiečius“).
Svarbu (Nr. 1): „Ar mes irgi žaidžiame kaip vaikai? Kamuolys kaip žaidimo simbolis“.
Svarbu (Nr. 2): „Ne objektai – o procesai. Viskas yra tik procesai tarp objektų. Tik mes esam linkę paprastinti viską suvesdami į objektą. Svarbiausia yra ryšiai“.
Dažnai mes savo suvokime linkę žiūrėti į objektus, bet ne procesus. Nors aplink mus yra viskas tik procesai. Sąveika įvairių objektų su aplinka, žmogaus veikla kaip objektas yra procesas, įtakojantis klimato kaitą, gamtos pokytį (iš jos ankstesnio būvio į agrokultūrinį pokytį, landšafto ir pan.). Apie tokius plačius ir daugiasluoksnius interpretavimo būdus pasitelkiant minimalų temos/raiškos raktą (šiuo atveju spiečių) aš ir noriu žiūrovus paskatinti pamastyti apie tai“.
Vilniuje gyvenančio menininko, Sauliaus Paliuko, meninė praktika dažnai remiasi tam tikro idėjinio vizualinio rakto pasirinkimu tam tikram kūrybiniam procesui ir tos problematikos analizavimui per kūrybinę raišką. Tai yra aktualios autoriui temos įvairus eksploatavimas, žiūrėjimas per įvairius interpretavimo kampus, pasirenkant skirtingas raiškos priemones (tapyba, instaliatyvus objektas ar video). Autoriui svarbu tos vienijančios temos filosofinis daugiasluoksniškumas – „tema, temos gilumas ir jos skirtingos interpretacijos galimybės“.
Paskutiniu metu Saulius analizuoja minimaliausią raiškos priemonę – tašką. Taško pasirinkimas kūrybiniame kelyje ir bandymas į tą tašką pažvelgti iš įvairių pusių: „taškas, kaip daugtaškis, ar taškas, kaip raiškos priemonė“
(S. Paliukas).
Parodos laikas: 2018 09 14 - 2018 10 05
2018 09 13 – 2018 10 18
Rugsėjo 13 d. galerijoje „Vartai“ atidaroma fotomenininko Gintauto Trimako paroda „Atsakymas“. Parodos pavadinimas savaime sufleruoja tam tikrą dialogą ar bent jau jo fragmentą, tačiau šį kartą svarbu ne tai, kas komunikuojama, o kaip. G. Trimako camera-less fotografijose svarbiausia – kūrinių estetika, kurioje ir slypi meniniai, laikiniai bei erdviniai šios parodos atsakymai, referuojantys į Johno Herschelio, M. K. Čiurlionio, Johno Cage'o bei kitų menininkų kūrinius. Daugelis jų slepiasi po skaičių kodais, išsiskleidusiais į darbų formatus, šviesas, spalvas ar tiesiog praėjusias dienas.
Parodos pavadinimas savaime sufleruoja tam tikrą dialogą ar bent jau jo fragmentą, tačiau šį kartą svarbu ne tai, kas komunikuojama, o kaip. G. Trimako camera-less fotografijose svarbiausia – kūrinių estetika, kurioje ir slypi meniniai, laikiniai bei erdviniai šios parodos atsakymai, referuojantys į Johno Herschelio, M. K. Čiurlionio, Johno Cage'o bei kitų menininkų kūrinius. Daugelis jų slepiasi po skaičių kodais, išsiskleidusiais į darbų formatus, šviesas, spalvas ar tiesiog praėjusias dienas.
Sklindant elektromagnetiniams spinduliams, fotografinio popieriaus lakštai sugeria fotonus, o jų energija ir judesio kiekis taip pat perduodamas medžiagai – tam pačiam sidabro ar kitų medžiagų prisotintam popieriui. G. Trimakas fokusuoja žvilgsnį į šį fizikinį procesą ir paverčia tai savo kūrybos ašimi. Menininkas medijuoja pačią fotografiją ir kaskart paruošdamas fotopopierių tarsi užduoda konceptualų klausimą bei laukia, koks bus atsakymas. Tai procesas, kuriame fizika virsta metafizika, kai šviesa ir spalva nepriimamos kaip duotybė ir imama svarstyti jų suvokimo, estetinės pajautos bei kultūrinės istorijos konvencijas.
Parodoje pristatomos Camera-less fotografijos neprisideda prie ir taip perteklinio fotografinių vaizdų srauto. G. Trimakas iš esmės atsiriboja nuo konkretaus vaizdinio, naratyvo ar subjekto konstravimo bei susitelkia į abstrakčias šviesos ir spalvos paieškas. Kaip pats sako: „Stengiuosi surinkti šviesą spalvos atminčiai.“ Užduodamas klausimą G. Trimakas palieka laisvę savo medijai, medžiagai ir tiesiog leidžia joms veikti, o jo paties intervencija į procesą yra veikiau intuicijos ir pajautos, o ne tikslaus žinojimo klausimas. Nors rezultate jos paties jau nebelieka, atrodo, jis mėgaujasi kiekviena šviesos ir spalvos tapsmo akimirka, ją išgyvena vis iš naujo ir vis kitaip. Taip pat kaip ir medžiaga.
Gintautas Trimakas (g. 1958 m. Vilniuje) nuo 1986 m. aktyviai dalyvauja grupinėse ir rengia asmenines parodas Lietuvoje bei užsienyje. Nuo 1989 m. yra Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys. G. Trimako kūriniai yra įtraukti į Lietuvos dailės muziejaus, Šiaulių fotografijos muziejaus, MO muziejaus, Suomijos fotografijos muziejaus, Lodzės fotografijos muziejaus ir kitų institucijų bei privačių asmenų kolekcijas Lietuvoje ir užsienyje. 2017 m. menininkas buvo apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.
Mecenatas
Živilė ir Jonas Garbaravičiai
Globėjas
Renata ir Rolandas Valiūnai
Parodos rėmėjai
Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba
Informacinis rėmėjas
LRT
Galerijos rėmėjai
Vilniaus miesto savivaldybė, VšĮ „Meno fondas“, Vilma Dagilienė, Romas Kinka, „Lietuvos rytas“, „Ekskomisarų biuras“
Grafinis dizainas
Jurgis Griškevičius
2018 09 13 – 2018 10 18
Rugsėjo 13 d. galerijoje „Vartai” atidaromoje parodoje garso menininkai Arturas Bumšteinas ir Gitis Bertulis pristato naują, specialiai galerijos erdvei sukurtą garso instaliaciją „Sraigės kambarys“. Šiam projektui menininkus įkvėpė nuo 1958 iki 1990 metų aktyviai veikusios Vilniaus plokštelių įrašų studijos palubėse pritaisyti išraiškingų formų objektai – vadinamieji „stalaktitai“, skirti absorbuoti studijos erdvės garsą ir pašalinti garso atspindžius. Šie akustiniai objektai buvo naudojami ne vienoje Europos įrašų studijoje, o jų kūrėjas – žinomas Vengrijos biofizikas George von Békésy, 1961 m. apdovanotas Nobelio premija būtent už ausies organo sraigės – kochlėjos (cochlea) tyrimus ir jos veikimo principo išaiškinimą.
A. Bumšteino ir G. Bertulio sukurta daugiakanalė garso sistema savo forma atkartoja buvusioje Vilniaus plokštelių įrašų studijoje kabančius objektus, tačiau galerijos erdvėje vienas jų tarsi nušliaužia ant žemės. Išsiskleidęs dalimis, jis visomis kryptimis skleidžia virpesius ir garsus, kuriuos „siurbė” ir „kaupė” daugiau nei pusę amžiaus. 6 valandų trukmės garso takelyje naudojami muzikos fragmentai buvo įrašyti toje pačioje įrašų studijoje, o plokštelės, kurias taip pat galima apžiūrėti parodoje, parinktos iš instaliacijos autorių asmeninės kolekcijos. Objekto vibruojančių ir rezonuojančių dalių skleidžiamas garsas formuoja instaliacijos tūrį ir sukuria unikalią klausymosi situaciją. Čia skamba įrašų fragmentai, akustiškai tinkantys būtent šiai erdvei, tačiau tuo pat metu plokštelių medžiagiškumas, garse užfiksuotos vietos ir laiko užuominos it medžio rievės nurodo į jų sukūrimo vietą.
Arturas Bumšteinas (g. 1982) yra garso menininkas, dirbantis eksperimentinės muzikos, radijo meno, instaliacijos ir performanso srityse. Jis yra ansamblių „Quartet Twentytwentyone“, „Works & Days“, „Zarasai ir Wolumen“ įkūrėjas, nuo 2000 m. aktyviai bendradarbiaujantis su menininkais ir muzikantais visame pasaulyje. Jo tarpdisciplininiai projektai pristatyti daugybėje renginių Europoje, tarp jų festivaliuose „The Holland Festival“, „Sensoralia/Romaeuropa“, „Angelica“, „Vilnius Jazz“, „Unsound“, „Skanumezs“, „Cut&Splice“ ir daugelyje kitų. Bumšteinas taip pat dalyvavo daugiau nei 30 grupinių ir surengė 5 asmenines parodosas Lietuvoje bei užsienyje. 2013 m. menininkas apdovanotas „Palma Ars Acustica“ radiofoninių menų prizu, o 2017 m. yra „DAAD Kuenstlerprogramm“ menininkų rezidencijų programos dalyvis.
Gitis Bertulis ( g. 1970) yra kūrėjas, ilgą laikę dirbęs su mados, interjero dizaino projektais. Nuo 2005 metų jis pradėjo domėtis ir eksperimentuoti su garsu, o vėliau ir konstruoti unikalias garso sistemas, kurias realizavo neinstituciniuose garso meno renginiuose Lietuvoje ir užsienyje. Praėjusiais metais G. Bertulis pradėjo bendradarbiauti su A. Bumšteinu parodoje „Echeia” Šiuolaikinio meno centre (Vilnius), jai sukūręs vieną iš ten pristatytų garso sistemų.
Už bendradarbiavimą dėkojame: Muzikos informacijos centras, Rimantas Motiejūnas, Rūta Skudienė, Darius Pocevičius, Dovilas Meilus.
Mecenatas
Živilė ir Jonas Garbaravičiai
Globėjas
Renata ir Rolandas Valiūnai
Parodos rėmėjai
Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba
Informacinis rėmėjas
LRT
Galerijos rėmėjai
Vilniaus miesto savivaldybė, VšĮ „Meno fondas“, Vilma Dagilienė, Romas Kinka, „Lietuvos rytas“, „Ekskomisarų biuras“
Grafinis dizainas
Jurgis Griškevičius
Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaune) rugsėjo 13 d., ketvirtadienį, 17.30 įvyks tarptautinės kilnojamosios parodos „Optimizmo architektūra: Kauno fenomenas 1918-1940 m.“ atidarymas. Paroda yra skirta Lietuvos valstybingumo atkūrimo šimtmečiui.
Tarpukario Kauno modernioji architektūra atspindi tą politinį, socialinį, ekonominį ir kultūrinį optimizmą, kuris buvo būdingas naujai susikūrusių ar atsikūrusių valstybių sostinėms. Parodoje akcentuojamas Kauno modernistinės transformacijos fenomenas, kai 1919 m. miestui netikėtai tapus Lietuvos Respublikos sostine miestas radikaliai pakeitė savo tapatybę: per mažiau nei 20 metų gyventojai pastatė beveik 12 000 naujų pastatų ir pavertė Kauną modernia, elegantiška, europietiška sostine. Ši architektūra išliko svarbiu valstybingumo simboliu sovietiniais metais, o šiandieniam Kaunui tarpukario architektūros paveldas yra svarbus tapatybės šaltinis. Paroda, kurią inicijavo Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija ir kuravo architektūros ir meno istorikai dr. Marija Drėmaitė (Vilniaus universitetas), prof. Giedrė Jankevičiūtė (Lietuvos kultūros tyrimų institutas) ir dr. Vaidas Petrulis (Kauno technologijos institutas) pasakoja ne vien apie architektūrą, ir ne vien apie miestą. Ji yra apie nuolat gimstančias ir žlungančias viltis, apie kūrybos pastangas ir optimizmą, apie idėjų ir formų migraciją, kaitą ir jų santykį su šiandiena.
Rugsėjo 13 d., ketvirtadienį, 17 val. Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) atidaroma Lietuvos dailės muziejaus parodų ciklo „Vilniaus gatvės“ pirmoji paroda „Pilies gatvė“ (veiks iki lapkričio 20 d.).
Spaudos konferencija vyks rugsėjo 13 d., ketvirtadienį, 11 val. Joje dalyvaus Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys, projekto vadovė dr. Margarita Matulytė, kuratoriai Justina Augustytė ir Donatas Snarskis, fotografas Tomas Kapočius, garso kūrėjas Marius Juknevičius, dailininkas Žilvinas Jagėla, ekskursijos autorius Jurgis Atroškevičius.
Rugsėjo 16 d. Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos projektų erdvėje „Sodų 4“ atidaroma jaunų menininkų iš Ukrainos paroda „+26: Am I My Generation?“. Šis renginys uždarys penktąjį Vilniaus LGBT* festivalį „Kreivės“.
Keliuose aukštuose išsidėsčiusią ekspoziciją sudarys ukrainiečių menininkų fotografijos, instaliacijos ir video darbai. Jais kūrėjai svarstys, ką reiškia (ne)priklausyti kartai, kuriai šiuo metu tiek pat metų, kiek ir demokratijai jų gimtojoje šalyje. Socialiai, tai – gyvenanti po sovietmečio, bet dar ne tūkstantmečio karta. Lietuvoje ją galima pavadinti Nepriklausomybės. O kaip ją apibūdinti Ukrainoje?
Kai kurie kūriniai parodoje žaismingi, galbūt net besijuokiantys iš situacijų ir pačių savęs, provokuojantys ar ironiški. Ir vis tiek jie atspindi problemas, su kuriomis susiduria individai, priklausantys tam tikrai kartai ir/ar visuomenei, būdami imigrantais, nepaklusdami heteronormatyvumui ar tiesiog nesijausdami tokiais, kokius juos nori matyti kiti.
2018 m. rugsėjo 14 d., penktadienį, 18 val. KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) atidaroma šiuolaikinio meno paroda „Chronometrai“.
Parodoje dalyvaujančių menininkų kūriniai matuoja laiką, tapusį mūsų laikmečio kultūriniu nerimu. Teisintis, kad „neturime laiko“, tapo taip įprasta, jog nebegirdime šios sąvokos absurdiškumo. Tarsi laikas būtų materialus daiktas, kurį galima turėti. Vis dėlto mūsų dabartis iš tiesų yra užskubėjusi ir nuolat be perstojo greitėjanti. Dar iki įsigalint internetui prancūzų filosofas Paulis Virilio pranašavo „pasaulinę laiko dykumą“, kai erdvę praris šviesos bangų greičiu lekiantis „dromosferinis“ laikas, gryna totalinė dabartis. Galbūt tai jau įvyko? Tačiau ar ne paradoksalu, kad pagreitėjusiam laikui ištrynus erdvę, turėdami vien laiką, mes aštriausiai jaučiame kaip tik jo trūkumą?
Medijuotos patirties kultūroje „nespėjimas su laiku“ jau yra chroniška liga. Nepadaryti darbai kaupiasi sukeldami nieko nenuveikimo aritmiją. Laikas tapo lankstus ir šiek tiek nerealus. Susiaurėjusiame dabar sąmonė trūkčioja, kaip kokia šizofrenikė skaidosi į kelias laiko zonas, bėga kuo toliau nuo elektroninio laikrodžio skaičiais byrančios dabarties. Daug kam sulėtėjusio laiko nuobodulys tampa geidžiama būsena. Kyla klausimas, Leonido Donskio žodžiais tariant, kaip „grąžinti gyvenimo prasmės pojūtį beprasmybėje“?
Klaipėdietis fotografas Remigijus Treigys jau trisdešimt metų rodo, kaip tai padaryti. Jo vaizdų paviršių dengiantys įbrėžimai ir dulkės įgarsina laiką. Besiklausant šių garsų, parodos kuratoriams kilo mintis pažiūrėti, kokias laiko formas kuria menininkai iš visos Lietuvos. Jų fotografijos, filmai, objektai, paveikslai, čia virtę chronometrais, įveda į laiko patirčių labirintą, kurį sudaro skirtingos trukmės ir greičiai, anachroniški reliktai ir šmėklos iš praeities, ateities spėjimai, kasdienybės stebėjimai, kūno ir gamtos ritmų dermė, miesto praeities ir dabarties kontrapunktai, laikinos skulptūros bei ribos, už kurių laiko nebėra.
Parodoje dalyvauja: Aleksas Andriuškevičius, Eglė Bertašiūtė, Violeta Bubelytė, Alfonsas Budvytis, Cooltūristės ir Adomas Žudys, Kęstutis Grigaliūnas, Arūnas Kulikauskas, Algimantas Kunčius, Dainius Liškevičius, Aurelija Maknytė, Valentyn Odnoviun, Remigijus Pačėsa, Liudas Parulskis, Eglė Ridikaitė, Rūta Spelskytė, Ričardas Šileika, Remigijus Treigys, Gintautas Trimakas, Darius Žiūra. Kuratoriai – Agnė Narušytė ir Gintaras Zinkevičius.
Paroda yra Lietuvos mokslų tarybos remiamo Vilniaus dailės akademijos projekto „Įsivaizduoti laiką: chronopolitika, heterochronija ir greitėjančio pasaulio patirtys Lietuvos mene“ dalis.
Paroda „Chronometrai“ veiks iki 2018 m. lapkričio 4 d.
KKKC Parodų rūmų (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) darbo laikas: trečiadienį–sekmadienį 11–19 val. (valstybinių švenčių dienomis nedirba).