7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Prasminių jungčių paieškos Nerijoje

Paroda „Perfor(m)uoti peizažai“

Bendras parodos vaizdas, A. Anskaičio nuotr.
Bendras parodos vaizdas, A. Anskaičio nuotr.

„Tai kas gi lieka vargšui poetui iš tų dalykų, kurie ir konkrečiai apčiuopiami, ir kartu poetiški? Aš prisiminiau vieną kraštovaizdį, kuris pastaraisiais metais man giliai į širdį įaugo. Tai – Kuršių nerija...“ – Thomas Mannas, iš paskaitos 1931 m. Miunchene.

 

Daugiareikšmis šią vasarą VDA Nidos meno kolonijoje veikusios (2018 07 20–08 31, kuratorius Vytautas Michelkevičius) parodos pavadinimas jau leidžia nujausti kitokį požiūrį į mus supančią aplinką. Lietuviška pavadinimo leksika atveria neįprasto, „perforuoto“ požiūrio į peizažą perspektyvą. Angliškoje versijoje „(Per)forming Scapes“ užkoduota dviprasmybė žadina įdomią metaforą: entomologijoje scape reiškia vabzdžių jutiminį organą – anteną, ir tai atspindi parodos siekį transliuoti aktualų turinį.

 

Istoriko, sociologo ir filosofo Levio Mumfordo teigimu, konkreti kultūros forma, ženklų ir simbolių sistema darosi prasminga tik dėl sąveikos ir sąryšio su kitomis formomis ir sistemomis. Tarpdisciplininis parodos formatas bei jos „peizažo formos“ kuriamas emocinis vientisumas iš tiesų leidžia patirti žmogaus kūrybos bei jo sąveikos, sambūvio ir santykio su gamta formas fizinio, jausminio (dvasinio) ir intelektinio patyrimo lygmenimis.

 

Regimojoje aplinkoje, kad ir kaip ją pavadintume (peizažu, kraštovaizdžiu, vietovaizdžiu ar landšafto vaizdu), atsispindi mūsų gyvenimo filosofija. Tačiau „skaitant“ ją svarbus ne tik regimasis pavidalas, bet ir prasminiai kodai, kuriuos perskaityti padeda emocinis ir intelektualus ryšys su „sava“ vieta. Žmogaus prigimtis negali būti atsieta nuo tradicijos, kultūros ar istorijos, bet tuo pačiu ir gamtos, kurios gyvybinio ciklo dalis jis pats yra. Ar galima būtų tobulinti žmonijos raidą netvarkant, nemodeliuojant ir nekontroliuojant gamtos? Ką žinome apie jaučiančius bei mąstančius augalus? Tai klausimai, kuriuos užduoti skatina parodos kūrėjai, o atsakymų į juos ieško dalyviai interaktyviai ir performatyviai. Prisimenant antenų metaforą galima pasakyti, kad ne visur statomos jos gerai veikia. Reikia parinkti ypatingą vietą „išvalytą“ nuo triukšmo pirmapradę erdvę. Anot literatūros tyrinėtojos profesorės Viktorijos Daujotytės, „ypatinga tėra ta vieta, kuri įsisąmoninta, įsižiūrėta, įsiklausyta, išjausta, ir ne vien tik žmonių, bet ir senų medžių, visos tos aplink esančios erdvės. Ir nebūtinai tokia vieta turi būti graži savaime, pagal grožio normas, bet koncentruojanti savyje sudvasintą pasaulėjautą.“

 

Biologijos mokslų daktarė ir menų magistrė Špela Petrič parodoje aktualizavo moksliniu ir filosofiniu požiūriu jautrius klausimus: žmonių „aklumą augalams“, hegemoniją jų atžvilgiu. Špelos Petrič teigimu, rūpinamės bei prižiūrime augalus tik dėl jų konkrečios naudos mums, dėl jiems priskiriamų estetinių, ekonominių, ekologinių ar kitų funkcijų. O iš tikrųjų esame atitolę nuo šio pasaulio. Susikoncentravę į jo estetiškumą, patogumą ir vartojimą nuvertiname gyvosios materijos gebėjimus jausti, mąstyti. Nepaklusdama visuotiniam gyvybės suprekinimui, menininkė savo dėmesį nukreipia į augalus, o jų veiksnumą siūlo patirti ir parodos lankytojui. Tačiau sudalyvavus performanse su augalais užvaldo dviprasmiškumas: ar menininkės sukurti „skrodimo įrankiai“ yra skirti išgauti augalų veiksnumo ir „fitokratijos“ įrodymus, ar veikiau yra šalto ir racionalaus mūsų požiūrio į gyvąją gamtą konstatavimas? Pagal instrukcijas atliekamas šių santykių patyrimas veikiau priminė jų simuliaciją. Priežastis yra pats kūrinio tikslas arba (priešingu atveju) jo forma. Ir abiem atvejais menininkės keliamos idėjos priverčia „išeiti“ iš įprasto požiūrio taško į mus supančią aplinką ir dar kartą pergalvoti santykį su gamta.

 

Jei kraštovaizdis iš tiesų formuoja žmogiškąją tapatybę ir gali veikti ne tik sąmonę, bet ir kūną, tai Kuršių nerijos gamta tikrai lėmė žmogaus gyvenimo būdą, kėlė jam savitus klausimus, kuriuos privalėjo išspręsti, kad išliktų. Ši kasdienė sąveika bei sambūvis su gamta ir kraštovaizdžiui suteikė raiškumo bei prasmingumo. Režisierės išsilavinimą įgijusi Anna Romanenko su kolega skulptoriumi Bjornu Kuhnu parodoje konstruoja aparatus įrankius, kuriais atliekant tam tikrus judesius „tyrinėjami baziniai mentaliteto formavimo (-si) procesai“. Tačiau menininkų kuriamos judančios formos yra paveikesnės nei mechaniškai ir nesąmoningai (be prasminio konteksto) atliekami „vietiniai“ judesiai. Judančių formų skulptūrinė raiška, primenanti slenkančias kopas, laivus ar žemės ūkio padargus, tampa reikšminga dvasinio ir mentalinio parodos peizažo patyrimo dalimi. Plėtojant šiuos apmąstymus kraštovaizdyje besiformuojančio žmogaus mentaliteto tema, iškyla aktualus klausimas: koks šių dienų žmogaus ir kraštovaizdžio santykis, kokią vidinės formos ir išorinio pavidalo visumą paliekame ateities kartoms?

 

Architektai Ona Lozuraitytė ir Petras Išora, taikydami kompleksinį kraštovaizdžio tyrimo metodą, analizuoja Kuršių nerijos „kūno“ anatomiją, gamtines ir istorines slinktis joje. Minėtą tyrimo metodą sudaro šie sluoksniai: morfologiniai, juridiniai, archyviniai (esamos būklės ir planavimo sprendinių). Sluoksnius jungia laiko diagrama. Sveikintina, kad architektai atlieka ne praktikoje įprastą kraštovaizdžio tyrimą teminių „sluoksnių“ metodu, bet prasmingai perkloja ir jungia tuos sluoksnius, stengdamiesi išryškinti jų tarpusavio slinktis. Tyrimas paaiškina, kas vietos kraštovaizdžio charakteryje yra esminga ir nekintama, o kas atsirado kaip „peizažo vadybos“ pasekmė. Architektūros praktikoje įprastų mokslinių ir taikomųjų tyrimų (angl. desk study) eksponavimas meninėje, skirtingų žanrų naratyvais persiklojančioje erdvėje bei inscenizuotas pasivaikščiojimas po Kuršių nerijos atspaudą sukuria sąlygas objektyvistinės ir subjektyvistinės kraštovaizdžio sampratos dialogui. Parodos erdvėje patiriama „peizažo būsena“ (architekto Petro Išoros terminas) atveria realaus ir lankytojo vaizduotėje konstruojamo kraštovaizdžio perspektyvas. Lubų instaliacijoje panaudotas tinklo motyvas simbolizuoja vietos gamtos stichijos suvaldymą, judančios formos – žmogaus mentaliteto ir kraštovaizdžio tapatumo sąsajas, „skrodimo įrankiai“ – nepažinto pasaulio metaforą. Tai verčia mąstyti apie tai, kas yra pažinimas. Kuo jis skiriasi nuo tikėjimo? Kokiais būdais yra pažįstama tikrovė? Kiek ji pažini ir sisteminga? Architektai Lozuraitytė ir Išora parodos erdvės charakterį vadina patirtos vietos atmosferos refleksija. Atmosferos ir detalės meistrai!

 

Kompozitorės ir tarpdisciplininės menininkės Linos Lapelytės kūrinys-performansas „Veiksmas paralelėmis“ – parodos peizažo kulminacija. Miško erdvėje girdimi, reguliariai pasikartojantys Nidos bažnyčios varpo dūžiai simbolizuoja gamtos ir žmogaus gyvenimo cikliškumą ir, Leonido Donskio žodžiais tariant, faustiškos žmogaus sielos polinkį į begalybę...

Bendras parodos vaizdas, A. Anskaičio nuotr.
Bendras parodos vaizdas, A. Anskaičio nuotr.
Anna Romannenko ir Björn Kühn, „Vietiniai susijungimai“ („Local Fittings“), interaktyvi instaliacija „Lenkimosi įrenginys“ („Lehnzeug“). 2018 m. L. Skeisgielos nuotr.
Anna Romannenko ir Björn Kühn, „Vietiniai susijungimai“ („Local Fittings“), interaktyvi instaliacija „Lenkimosi įrenginys“ („Lehnzeug“). 2018 m. L. Skeisgielos nuotr.
Špela Petrič, „Fitopolitikos skrodimo įrankiai (0.2)“, instaliacijos fragmentas, įrankis „Stenourbanitams“. 2018 m. L. Skeisgielos nuotr.
Špela Petrič, „Fitopolitikos skrodimo įrankiai (0.2)“, instaliacijos fragmentas, įrankis „Stenourbanitams“. 2018 m. L. Skeisgielos nuotr.
Špela Petrič, „Fitopolitikos skrodimo įrankiai (0.2)“, instaliacijos fragmentas, įrankis „Pansemiologijos tyrėjams“, 2018 m. L. Skeisgielos nuotr.
Špela Petrič, „Fitopolitikos skrodimo įrankiai (0.2)“, instaliacijos fragmentas, įrankis „Pansemiologijos tyrėjams“, 2018 m. L. Skeisgielos nuotr.
Ona Lozuraitytė ir Petras Išora, „Peizažo vadyba“, vietos istorijos laiko išklotinė ant popieriaus (dizainas Tado Karpavičiaus), 2018 m. L. Skeisgielos nuotr.
Ona Lozuraitytė ir Petras Išora, „Peizažo vadyba“, vietos istorijos laiko išklotinė ant popieriaus (dizainas Tado Karpavičiaus), 2018 m. L. Skeisgielos nuotr.
Ona Lozuraitytė ir Petras Išora, fragmentas iš instaliacijos ir tyrimo „Peizažo vadyba“. 2018 m. L. Skeisgielos los nuotr.
Ona Lozuraitytė ir Petras Išora, fragmentas iš instaliacijos ir tyrimo „Peizažo vadyba“. 2018 m. L. Skeisgielos los nuotr.
Bendras vaizdas su parodos architektūra (Ona Lozuraitytė ir Petras Išora). L. Skeisgielos  nuotr.
Bendras vaizdas su parodos architektūra (Ona Lozuraitytė ir Petras Išora). L. Skeisgielos nuotr.
Lina Lapelytė, „Veiksmas paralelėms”, vaizdo ir garso instaliacija, 11:07' kilpa. 2018 m. L. Skeisgielos nuotr.
Lina Lapelytė, „Veiksmas paralelėms”, vaizdo ir garso instaliacija, 11:07' kilpa. 2018 m. L. Skeisgielos nuotr.