Vytauto Tomaševičiaus paroda „Pašnekesiai wirtuvėje“ Pamėnkalnio galerijoje
Kartą prie tų begalinius susitikimus lydinčių kavos puodelių leidyklos „Artseria“ direktorė Saulė Mažeikaitė ir literatūrologė Neringa Butnoriūtė išsakė nuomonę, kad tekstams pradžia visai nebūtina, tinkama eiti tiesiog prie esmės. Tad bandau.
Jubiliejinė XX Vytauto Tomaševičiaus paroda „Pašnekesiai wirtuvėje“ žymi beveik stulbinantį pokytį menininko biografijoje. Žinoma, tokie pasikeitimai nevyksta staiga, jie yra ilgesnio darbo rezultatas, tačiau žinantieji ankstesnius akivaizdžiai komercinius jo paveikslus, turėtų apstulbti pamatę šią parodą. Autorius staiga ne tik tapo pilnateisiu šiuolaikinio meno lygos žaidėju, bet ir taikosi aplenkti ne vieną jau senokai ten besikaunantį, tiesa, čia tenka susidurti ir su naujais šiuolaikinio meno žaidėjui keliamais reikalavimais.
Paroda, pripildyta citatų ir autoriaus prisiminimų, pretenduoja būti meniniu tyrimu, paremtu nostalgijos sąvoka. Autorius savo projektui renkasi pokalbių virtuvėje formatą. Pokalbių, kurie vyko anais, sovietiniais laikais. Pateikiama Nobelio premijos laureatės Svetlanos Aleksijevič citata kuo taikliausiai apibūdina, kuo buvo ta, kitaip nei dabar, atskira kelių kvadratinių metrų patalpa, – virtuvėje pasibaigdavo visi baliai, ji buvo tribūna, kur netyčia išsprūsdavo nepropagandinės mintys, palydimos gitara ir vynu ar degtine. Vieną iš dviejų pagrindinių parodos dalių ir sudaro atidarytų virtuvinių spintelių ir jų turinio fotografijos bei viena tikra, perkelta kaip objektas-instaliacija.








Urtės Bimbaitės paroda „Iš vandens“ galerijoje „Ramybė“ Palangoje
Bent 70 proc. žmogaus kūno sudaro vanduo, o bent 70 proc. šiuolaikiško gyvenimo – irimasis didžiuoju pirštu juodojo veidrodžio paviršiumi. Nepaisant mirkimo vienoje eketėje, tuo pat metu galima būti visuose uostuose. Stebėti kitų kapitonų prišvartuotus gyvenimo atspindžius arba nuotraukomis ir grotažymėmis statyti savo švyturį. Kol tikrovė jungdamasi su kibernetika generuoja alternatyvias gyvenimų versijas, poetišką požiūrį į skaitmeninamą tikrovę žiūrovams primena menininkė Urtė Bimbaitė pirmoje savo personalinėje parodoje Lietuvoje – „Iš vandens“.
Kaip sufleruoja parodos pavadinimas, pagrindinė ekspozicijos darbų tema – vanduo. Urtės Bimbaitės darbuose ji atsiskleidžia per stichijos susisluoksniavimą nuo konceptualaus kūrinių turinio iki techninio jų atlikimo. Parodos ekspoziciją sudaro dvi dalys, jas jungia aerografijos ir akvarelės technikos. Čia dažas veikia per sąlytį su vandeniu, o jam išdžiūvus lieka kaip jo pėdsakas.








Rugsėjo 27 dieną, ketvirtadienį, 19 val. GRAFO galerijoje (Trakų g. 14, Vilnius) vyks trijų menininkų – Eglės Pilkauskaitės, Živilės Minkutės bei Algimanto Černiausko, parodos „EXPO“atidarymas.
Parodoje pristatomi grafikos bei tapybos darbai, cheminės inžinerijos ir potėpių vaizdai, abstrakcijos.
Eglė Pilkauskaitė, Živilė Minkutė ir Algimantas Černiauskas – menininkai puoselėjantys bei plėtojantys abstraktaus vaizdo kultūrą Lietuvoje. Susibūrę po aptakiu „EXPO“ pavadinimu, menininkai kviečia žiūrovus į estetinį reginį: šaltakraujiški paveikslai, egzistencinės būsenos, filosofinės keteros.
Eglė ir Živilė parodoje pristato nerodytus darbus, naujus kūrinius. Menininkių kūryboje ypač svarbus procesiškumas, kuris Eglės kūryboje pasireiškia per racionaliai išmąstytą koncepciją, o Živilės - per intuityviai kuriamą formą ir daugiasluoksniškumą. Autorės tyrinėja medžiagiškumą, cheminius procesu bei reakcijas, įvairių medžiagų dermę ko pasekoje kūrybos procesas balansuoja tarp spontaniško ir kruopštaus kūrinio konstravimo. Abi autorės linkusios kalbėti nuorodomis, darbai pasižymi lakoniška retorika ir abstrakčia vizualine raiška.
Algimanto eksponuojami paveikslai – turtingo bei ekspresyvaus gesto grožio artefkatai. Kūriniai pasižymintys konstruktyvumu ir spalvine charizma. Šioje parodoje menininkui svarbus instaliatyvumas, kuris byloja apie autoriaus pasitraukimą iš paveikslo rėmų į performanso, muzikos sritis.
Ši paroda – tai bendras menininkų interesų laukas ir estetinis nepažinaus reginio apmąstymo seansas.
Atidarymo metu skambės Algimanto Yamaha sintezatoriaus garsai, individualūs pokalbiai apie abstraktų meną ir žinoma – reginiai paveiksluose.
Parodos trukmė 2018 09 27 – 2018 11 03;
Galerijos darbo laikas III-VI 13.30 -19.30;
Parodos lankymas nemokamas.
Įsibėgėjant naujam Kauno kultūriniam sezonui POST galerija pristato ilgai lauktą Džiugo Šukio ir Mato Janušonio skulptūros parodą „Kitaip neišeina“.
Kartais būna taip, kad dalykai neišeina kitaip. Pavyzdžiui menuose neišeina nedaryti parodų. Jos yra natūraliai istorijoje susiklostęs reiškinys. Dailininkai ar menininkai kuria meno kūrinius ir galiausiai juos rodo publikai, norėdami sulaukti dėmesio, pasidalinti rūpimomis idėjomis. Šiais laikais gali būti ir toks variantas, jog parodos daromos netgi labiau iš inercijos, neturint didelių lūkesčių arba aiškaus tikslo. Tiesiog, dėl tos priežasties, nes kurėjai kuria ne tik sau. Šiuo atveju, mūsų paroda ko gero yra daroma dėl šios antrosios priežasties. Mes kuriam, ir galiausiai ateina noras parodyti ką padarėm galimai besidominančiai publikai. Galbūt mūsų duetas ir nėra idealus ar derantis tarpusavyje savo darbais, kadangi jie kurti visiškai atskirai, keliant absoliučiai skirtingus, sau rūpimus klausimus, bet naivus ir ambicingas noras, manau nusveria visas abejones. Parodos pavadinimas “kitaip neišeina” tai tarsi pamąstymas apie gyvenimo būdą apskritai. Kasdien studijoje kuriame darbus , galvojam , skiriam laiko kūrybai ir gamybai, tai natūralia tapusi gyvenimo dalis, be kurios būtų sunku. Norisi sukurtus darbus pamatyti jau nebe darbinėje erdvėje , o išeksponuotus švariau, be pašalinių daiktų.
Įdomu išgirsti, kaip jie suskamba tarpusavyje, nes paroda tai dar viena instaliacija , dar vienas kūrinys susidedantis is atskirų dalių. Tad nebelieka kitos išeities, kaip rengti parodą. Kadangi paroda- duetas, tai paranku darbus analizuoti, juos lyginant tarpusavyje, nes taip atsiranda nauji skerspjūviai, jau seniau permąstytuose kūriniuose. Parodoje aiškiai apčiuopiamas medžiagiškumo aspektas, visos skulptūros yra kurtos tarsi klasikinės skulptūros dvasioje, o parodoje esantys video darbai tai tik dar labiau išryškina.Vienas autorius labiau linkęs pasaulį savo nuožiūra transformuoti, o kitas jį savitai papildyti. Tai skirtingas požiūris, tačiau medžiaga ir pastabumas aplinkos detalėms vienyje kūrėjus.
Parodoje tarsi nėra kuratoriaus, tiesiog du menininkai rodo savo kūrinius, manau tai yra gerai, nes atsiranda galimybė nuoširdžiam ir nepakoreguotam veiksmui. Tai saviveikla, bet šiuo atveju , iš gerosios pusės. Matas savo kūrinius labiau linkęs pristatyti vedamas transfomacijos idėja. Jo darbuose paprastai matyti plokštumos virsmas trimačiu objektu, minimali, bet pamatinė jau egzistuojančio daikto formos transformacija. Menininkui įdomu kaip mažai iš plokštumos į erdvę iškilęs elementas gali atstovauti skulptūrą. Pasitelkdamas skirtingas medijas ir kvestionuodamas plokštumos ir tūrio sąvokas jis kuria iškreiptos realybės vaizdinį.
Džiugą labiau domina pakibimo, suspensijos motyvas – tai, kas neakivaizdu, bet numanoma trapioje vienas ant kito sukrautų plieninių kubų pusiausvyroje, palubėje pritvirtinto betoninio kūno padėtyje. Plokščių virpinimo mechanizmas, lyg transportacijai paruošti prie betono luito tvirtinami ratukai siūlosi būti žiūrimi kaip įrankiai fizinio pasaulio subtilumams generuoti. Tačiau labiausiai menininko darbuose dėmesį patraukia perdėtas fizinis indėlis užsibrėžtoms užduotims atlikti, tarsi tokiu būdu norint patikrinti ar tiesiog geriau pažinti save.
Atidarymas: spalio 5 d. 19.oo val.
Paroda veikia: spalio 5 d. - lapkričio 5 d. Darbo laikas: I-V 12.oo / 19.oo, VI 13.oo / 18.oo
Parodą remia: VšĮ "Postprojektai".
Rugsėjo 27–30 d. Nacionalinė dailės galerija (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) kviečia aplankyti besibaigiančias parodas „Daiktų istorijos. Lietuvos dizainas 1918–2018“ ir „Lietuva. Londonas. 1968. Lietuviško dizaino odisėja“ ir jas palydinčius renginius.
Nacionalinėje dailės galerijoje iki rugsėjo 30 d. veikia parodos – „Daiktų istorijos. Lietuvos dizainas 1918–2018“ ir „Lietuva. Londonas. 1968. Lietuviško dizaino odisėja“, kuriose pasakojama apie Lietuvos dizaino šimtmetį, menininkų ir dizainerių kurtus valstybę reprezentuojančius simbolius, kasdienius daiktus, unikalius dizaino objektus bei lietuviško dizaino istorijos paradoksus. Artėjantis savaitgalis – paskutinė galimybė aplankyti šias ekspozicijas. Ta proga NDG parengė turtingą svetingo savaitgalio programą ir kviečia įsigyti muziejaus bilietą tik už 20 centų.
Svetingo savaitgalio programa:
Rugsėjo 27 d., ketvirtadienis:
16 val. – susitikimas su šezlongo Envisioned comfort kūrėjais Marija Puipaite ir Vytautu Geču.
17.30 val. – susitikimas su šviestuvų Light Stick kūrėja Živile Lukšyte.
Rugsėjo 28 d., penktadienis:
15 val. – ekskursija po parodą „Daiktų istorijos. Lietuvos dizainas 1918–2018“ su NDG gidu.
17.30 val. – ekskursija po parodą „Lietuva. Londonas. 1968. Lietuviško dizaino odisėja“ su vienu iš jos kuratorių Julijumi Balčikoniu.
Rugsėjo 29 d., šeštadienis:
12 val. – kūrybinės dirbtuvės jaunimui ir suaugusiems, kurias ves juvelyras Benas Staškauskas.
15 val. – teminė ekskursija „Nuo „Neringos“ iki „Astorijos“: pasivaikščiojimas po sovietmečio dizaino fragmentus“ su parodos „Daiktų istorijos. Lietuvos dizainas 1918–2018“ kuratore Karolina Jakaite.
17 val. – ekskursija po parodą „Daiktų istorijos. Lietuvos dizainas 1918–2018“ su jos kuratoriumi Ernestu Parulskiu.
Rugsėjo 30 d., sekmadienis:
12 val. – dizainerės Agnės Dautartaitės-Krutulės kūrybinės dirbtuvės „Bandymai pastumti taškus“.
13 val. – teminė ekskursija „Nuo maišto iki masinės gamybos: pasivaikščiojimas po parodos šiuolaikinio dizaino segmentą“ su parodos „Daiktų istorijos. Lietuvos dizainas 1918–2018“ kuratore Gintaute Žemaityte.
14 val. – teminė ekskursija „Nuo „Marginių“ iki „Kauno audinių“: pasivaikščiojimas po tarpukario ir sovietmečio dizaino fragmentus“ su parodos „Daiktų istorijos. Lietuvos dizainas 1918–2018“ kuratore Lijana Natalevičiene.
15 val. – ekskursija po parodą „Lietuva. Londonas. 1968. Lietuviško dizaino odisėja“ su jos kuratore Karolina Jakaite.
Svetingojo savaitgalio metu veiks dizaino suvenyrų prekystalis, kuriame taip pat bus galima įsigyti parodos „Daiktų istorijos. Lietuvos dizainas 1918–2018“ katalogą.
Visi renginiai nemokami, bet su išankstine registracija el. paštu: [email protected]
Daugiau informacijos: 85 2122997, www.ndg.lt
Nacionalinė dailės galerija, Konstitucijos pr. 22, LT-08105 Vilnius
Iliustracija: Parodos „Daiktų istorijos. Lietuvos dizainas 1918–2018“ vaizdas. Gintarės Grigėnaitės nuotrauka
Proklamacija
Rugsėjo 7 d., per Vilniaus galerijų savaitgalį, Kompozitorių namuose vyko diskusija „Kaip pagarsinti šiuolaikinį meną?“ Atrodo, kad pagrindinis taip keliamo klausimo tikslas yra meno sujungimas su visuomene. Buvo minimos jau pabodusios mintys apie parodų aprašymų sudėtingumą, šiuolaikinio meno neįskaitomumą. Pabrėžtos esminės sklaidos problemos, vaizdų įtekstinimo galimybė. Kalbėta apie tai, kaip būtų galima pritaikyti reklamines strategijas, leidžiančias populiarinti šiuolaikinį meną. Atrodytų, kad viskas kultūros sferoje yra gerai ir visko joje pakanka, belieka galvoti tik kaip efektyviau prekiauti.
Akivaizdu, kad ne! Tai rodo ir rugsėjo 17 d. įvykęs kultūros darbuotojų protestas siekiant gyventi oriai. Protestas atrodė liūdnai: abstrakčios skanduotės, armonikos, dominavo regionų kultūros institucijų darbuotojai. Anot premjero, kultūros darbuotojų noras gyventi, o ne egzistuoti, neturi pagrindo. Iš minios performatyvumo estetikos pobūdžio buvo galima suprasti, kiek šioje valstybėje investuojama į kultūrą. Bet nekalbama apie esminius veiksnius, nulemiančius sunkią kultūros padėtį – socialinę atskirtį ir vis labiau spaudžiamą vidurinę klasę.
Dariaus Žiūros projektas „Gustoniai“
Kai sulaukiau Dariaus Žiūros kvietimo dalyvauti pristatant jo tęstinį projektą „Gustoniai“ ir liepos 27–28 d. atvykti į Pasvalio rajone organizuojamas Gustonių meno dienas, gerokai nustebau. Taip, susitinkam Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykloje, kur abu dirbame, kartais persimetam keliais žodžiais, ir tiek.



Rugsėjo 28 d. (penktadienį) 15 val. Pelėdų kalno galerijoje (A. Mackevičiaus 27, Kaunas) vyks šiuolaikinio meno parodos „Įsikišimai“ atidarymas.
Paroda skirta aktualizuoti ir analizuoti paskutiniu metu vis dažniau pastebimą menininkų susidomėjimą įvairiais rakursais tiek fiziškai, tiek simboliškai kūrybiniuose procesuose naudoti su gamta susijusius kontekstus bei aktualius klausimus.
Profesionalių menininkų Patricijos Gilytės, Gretos Grendaitės, Jūratės Jarulytės, Andriaus Ermino, Julijos Pociūtės ir Rosandos Sorakaitės vieni kitus papildantys kūriniai kelia mintis apie gamtos ir žmogaus bei žmogaus ir technologijų santykį, ir su tuo besisiejančias percepcijos ir patyrimo problemas, kvestionuoja socialiniame kontekste bei visuomenėje besiformuojančius tam tikrus specifinius mąstymo ir bendravimo modelius, vienaip ar kitaip darančius įtaką psichologinei žmonių būklei ir bendram socialiniam klimatui.
„Dabar beveik visuose didžiausiuose pasaulio muziejuose atgarsio sulaukia būtent tapybos parodos, o menininkai, karjeras sukūrę šiuolaikinio meno srityje, sugrįžta prie šios tradicine vadinamos technikos. Šiandien tapybos medija yra matoma kaip niekada“,
Šiemet dėl pagrindinio „Jaunojo tapytojo prizo“ konkuruos 72 Lietuvos, Latvijos ir Estijos iki 30 metų menininkai, iš kurių darbų tarptautinė komisija atrinks 15. Šie tapybos kūriniai bus pristatyti baigiamajame renginyje lapkričio 9 dieną Vilniuje, galerijoje TSEKH (Vytenio g. 6). Renginio metu bus paskelbtas pagrindinio prizo laimėtojas. Jam bus skirtas 2 000 Eur piniginis prizas, 1 500 Eur vertės 2 mėn. trukmės rezidencija „Hangar“ meno tyrimų centre Portugalijoje ir galimybė surengti personalinę parodą Pamėnkalnio galerijoje Vilniuje.
Užupio meno inkubatoriaus projektinėje erdvėje „Galera“ (Užupio g. 2A) eksponuojama japonų kūrėjo Tetsuo Kitamuros meninė instaliacija „Walk Along the Voice Without Body“ (liet. „Plevenimai“). Tai – jautri ir asmeniška autoriaus kelionė per Vilniaus istorijos patirtis.
Tetsuo Kitamura – Vilniuje pagal profesūros mainų programą reziduojantis vizualaus šiuolaikinio meno kūrėjas, tyrinėtojas ir Japonijos Gunma universiteto dėstytojas. Kurdamas piešinius, skulptūras ir instaliacijas Tetsuo įkvėpimo semiasi iš vietovių, kuriose apsistoja, istorijos, taip pat šių dienų socialinių problemų. Nuo balandžio mėnesio Tetsuo gyvena Lietuvoje ir, remdamasis savo patirtimi bei Vilniaus istorija, per kūrybą interpretuoja save, Užupį ir aplinkinį pasaulį.
Japonų menininkas Tetsuo Kitamura mus dar kartą pakvietė kitaip pasivaikščioti po Vilniaus ir visos Lietuvos istoriją. Jis piešia – braižo unikalų emocinį žemėlapį, susidedantį iš pirmo žvilgsnio sunkiai paaiškinamų tarpusavio ryšio elementų. Neapsigaukite, čia nėra atsitiktinumų. Šioje parodoje viskas preciziškai susiję glaudžiais ir daugiasluoksniais ryšiais: vaškinis permatomas popierius, smeigtukai, maži polietileno maišeliai, kuriuose tūno gabalėliai žemės ir akmenukai, iš parafino ir vaško išlieta žydiško antkapio „macevos“ forma, apgalvotos visos spalvos ir net lietaus vandens atspindžiai.
Save menininkas prilygina mažai bitei, kantriai po gabalėlį renkančiai Lietuvos istorijos trupinėlius ir nešančiai į savo pasaulėvokos namus. Permatomas popierius tarsi simbolizuoja komplikuotą, dažnai ūkanotą Lietuvos istoriją. O ant popieriaus išnyrantis ornamentas įženklina būtent šią erdvę, nuo kurios ir prasidėjo Tetsuo kelionė atsigręžiant į ilgaamžę Vilniaus žydų istoriją. Ornamentas – tai antro aukšto pastato grindų raštas, kurį galime pamatyti ir šiandien, o rūsyje yra išlikę ir ritualinės vonios – mikvos. Pastatas, kuriame esame, buvo žydų maldos namai, kurie stovėjo pakeliui į Tanato karalystę keliaujantiems pro čia. Per Užupį iki antrųjų senųjų žydų kapinių ėjo visos laidotuvių procesijos. Šiam keliui ir skirtas violetiniai žalias piešinys.
Kitas, žaliai oranžinis piešinys brėžia mirties kelią – kelią link Misionierių bažnyčios, kuriuo buvo priversti eiti tūkstančiai žmonių. Prieš iškeliaudami į Panerius ar koncentracijos stovyklą, paskutinę naktį, lietui lyjant, pasmerktieji praleisdavo būtent čia.
Tarsi aliuzija į origamio tradiciją – Vilniaus žydų kvartalo „žemėlapis“, talpinantis savyje svarbius žydų bendruomenei faktus.
Centrinis parodos „eksponatas“ – maceva, kurio paviršiuje perskaitomas įrašas kalba apie begalę žydiškų antkapių, po karo panaudotų kaip statybinė medžiaga. Tai tarsi paminklas, primenantis apie besaikį cinizmą. Šis faktas sukrėtė menininką, kuris nesuprato, kaip žmonės gali kasdien mindžioti antkapinius akmenis. Įrašas byloja apie Taurakalnio laiptus ir baisią Šoa bei po katastrofos ištikusią patirtį. Dangaus ašaros dengia paviršių, o jame tarsi veidrodyje atsispindi visa Tatsuo suvokta ir išgyventa patirtis, kurią menininkas vadina labai fragmentiška ir nedidele.
Tačiau ne viskas čia apie mirtį. Žemė, vaškas, bitės, kelias ir vanduo – gyvybės simboliai, kurie kviečia švęsti gyvenimą. O šioje parodoje susipynusius japonų, žydų, lenkų ir lietuvių kultūros gijos tik dar kartą į paviršių iškelia svarbiausia vertybę – žmoniškumą.
Shana tova u‘metuka! Gražių ir saldžių 5779-ųjų metų!
(Menotyrininkė Rūta Ostrovskaja)
Paroda veiks iki rugsėjo 23 d.