Po paskaitos MO muziejuje
Šiandien neretai išgirstame apie kuriozinius nežmogiškos kūrybos atvejus. Komiškos situacijos ir anekdotiniai „YouTube“ vaizdeliai – išmanųjį telefoną elegantiškai maiganti beždžionė arba įmantrų piešinį vedžiojanti roboto ranka – išprovokuoja atitinkamas reakcijas. Žmogaus sąmonėje nuo seno glūdi ir „aukštesniojo“ kūrėjo įvaizdžiai, o juos Homo sapiens paprastai traktuoja gana rimtai.
Antropomorfizuoti vaizdiniai byloja nežemiškų dievybių – tariamų visatos kūrėjų – svarbą žmogaus vaizduotei; savo ruožtu archeologų ir kultūros tyrėjų aprašytą archetipinę totemų valdomo pasaulio sampratą šiandien keičia „už mus protingesnių“ mašinų naratyvai. Žmogaus galimybes tęsiančias ar pranokstančias būtybes – „nežmogiškuosius gyvūnus ir žmonių sukurtus organinius bei mechaninius padarus“ – meno istorijos požiūriu mėgina analizuoti ir MO muziejuje veikianti paroda „Gyvūnas – žmogus – robotas“ (kutarorės Erika Grigoravičienė ir Ugnė Paberžytė).








Liepos 19 d. 18 val. atidaroma Nidos meno kolonijos vasaros paroda „Gyventi smarkiai“. Ne pirmus metus Kolonijos parodų salę iki pat rudens šiuolaikiniu menu užpildantis renginys šiemet išsiplėtė. 8 menininkų kūriniai įsikurs dviejose Kolonijos erdvėse, kur su parodos lankytojais svarstys apie technologizuoto gyvenimo ypatybes ir jo intensyvumą.
M.K. Čiurlionio memorialiniame muziejuje (M.K. Čiurlionio g. 35, Druskininkuose) liepos 23 d., antradienį 11 val. Pylimo galerija (Vilnius) pristato lietuvių dailės klasiko Viktoro Petravičiaus kūrybos parodą „Tarp Dievų ir moterų“.
Liepos 20 d. 16 val. (šeštadienį) galerijoje „Si:said“ (Daržų g. 18, Klaipėda) atidaroma lenkų menininkės Justynos Kabalos tapybos paroda „Trys spalvos“.
Naujausioje Justybos Kabalos parodoje pristatomi paskutinius dvejus metus kurti kūriniai. Tai abstraktūs tapybos darbai, kurie referuoja į aliejinės ir akrilo technikos pagrindines spalvas. Kūriniai reflektuoja atliktą formalų spalvų tyrimą: per struktūrą, skirtingas kompozicijas, kintantį įsotinimą, šešėlius bei spalvos šviesumą.
2019 m. liepos 10–19 dienomis Utenoje vyksta tradicinis šeštasis tarptautinis Marianos Veriovkinos simpoziumas, skirtas Vyžuonėlių dvaro, kuriame gyveno žymi Vakarų Europos dailininkė Mariana Veriovkina išaugojimui. Utenos rajono savivaldybė ne pirmus metus žada išpirkti dvarą iš privačių asmenų, restauruoti jo pastatus pasitelkus ES fondų lėšas ir įkurti kultūros centrą bei dailininkės memorialinį muziejų. Kol kas tai lieka pažadais, dvaro pastatai nyksta, parko žemė „tirpsta“, užstatoma naujais privačiais namais. Tačiau visuomeninė organizacija Marianos Veriovkinos draugija nenustoja vilties ir, kaip kasmet, rengia tarptautinį dailininkų simpoziumą. Šių metų tema „Paryžiaus pamokos“ skirta Marianos Veriovkinos ir Lietuvos meno ryšiams su prancūzų daile. Simpoziume dalyvauja dailininkai iš Prancūzijos Isidore Krapo, Christophe Massé, Estijos – Peeter Krosmann, Lietuvos – Romualdas Balinskas, Vita Balinskienė, Saulius Dastikas, Mykolė Ganusauskaitė, Saulė Jonaitytė, Miglė Kosinskaitė, Meda Norbutaitė, Edita Rakauskaitė, Ramunė Sladkevičiūtė, Andrius Surgailis, Arvydas Šaltenis, Rita Škarnulienė.
Renginiai:
2019 m. liepos 17 dieną 10 val. svečių namuose „Kamanos“ (Užpalių g. 107, Utena) kūrybinės dirbtuvės/paskaita „Apie spalvas“, kurioms vadovaus Isidore Krapo (vaikų grupei) ir Saulė Jonaitytė (suaugusiųjų grupei).
2019 m. liepos 19 dieną (penktadienį) 18 val. Vyžuonėlių dvare (Vyžuonėlių k., Utenos r.) Marianos Veriovkinos simpoziumo uždarymas. Programoje: Evelinos Sašenko koncertas, simpoziumo dalyvių kūrinių paroda, Utenos meno mokyklos mokinių keramikos instaliacija „Utena Veriovkinų laikais“, vaišės „Arbata pas Marianą“.
Carolle Bénitah paroda „Fotografiniai suvenyrai“ Prospekto fotografijos galerijoje
„Mano šeimoje nieko tokio nenutiko“, – kartoja Carolle Bénitah apie savo parodą „Fotografiniai suvenyrai“. Nes pradurti ir išsiuvinėti, visiškai užsiūti veidai, iškirptos galvos ir figūros, kruvinais blizgiais karoliukais išnaikinti fotografijų fragmentai rutininę šeimos fotografiją paverčia aistrų ir paslapčių arena. Iš akių išeina ir tarp veidų pakimba šilkinio siūlo kraujagyslės, nenumatyto erotiškumo suteikia bižuterijos lašai, uždengiantys motinos veidą ir mažos mergaitės tarpukojį įprastoje tėvo, motinos ir dukrytės nuotraukoje, auksinis lietus ir išsiuvinėja, ir išduria laimingos poros akis, apakina ją.
9-asis Interformato simpoziumas apie humoro ir absurdo takumą
Paskutinį birželio savaitgalį Nidos meno kolonijoje vyko devintasis ir paskutinis Interformato simpoziumas apie humoro ir absurdo takumą (kuratoriai Lívia Páldi ir Vytautas Michelkevičius). Šiais metais susirinkę menininkai, filosofai ir sociologai su įvairiais socialiniais ir kultūriniais „tabu“ bandė kovoti pasitelkdami visokius komiškus komunikacijos žanrus, tokius kaip ironija, absurdo humoras ar satyra. Kiekvienai veiklai apibrėžti, ko gero, reikėtų atskirų straipsnių, tad visų neaprašysiu, paminėsiu tik asmeniškai įdomiausias ir paveikiausias.



Liepos 11 d. 18 val. Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius) atidaroma Meksikos dailininko Amílcaro Riveros Munive kūrybos paroda „Apie kasdienybę“.
Pirmą kartą Lietuvoje personalinę parodą pristatantis menininkas Vilniuje eksponuos savo tapybos darbus – introspektyvių portretų ir figūrinių kompozicijų seriją. Tapytojo kūrinių veikėjai tyliai žvelgia pro savo sustingusią visatą, kurioje tarsi niekas nevyksta, tačiau žiūrovas kviečiamas atrasti istorijas, slypinčias anapus kasdieniškų veidų ir figūrų. Pabrėžtinai statiškos pozos ir pasyvios mizanscenos kontrastuoja su atvirų, intensyvių spalvų koloritu, kuris suteikia darbams papildomų reikšmių ir sąsajų su meksikiečių tradicine daile.
Autorius pasakoja: „Kūryboje susitelkiu ties savo veikėjų vidine jėga ir monologais. Be labai retų išimčių, su gyvais modeliais nedirbu; mano herojai išgalvoti, jų paskirtis – atspindėti universalias žmogiškąsias būkles. Dažnai pradedu nuo dėmės ir leidžiu jai palengva vystytis. Nėra griežtos pradžios ar pabaigos: kartais pirmieji potėpiai pasimeta po daugybe kitų sluoksnių, o kartais išlieka ir įgauna daugiau galios kompozicijoje. Siužetus renkuosi gana impulsyviai, priklausomai nuo poreikių ir aplinkybių. Pati technika savaime nėra esminė; svarbiausia man – veikėjų išraiškingumas, galimybė papasakoti jų istorijas. Siekiu nuolat keistis ir perkurti save, kad kūryboje netapčiau tik amatininku“.
Amílcaras Rivera Munive gimė 1975 m. Meksike. Studijavo vizualiuosius menus Verakruso universitete, o taip pat fotografiją Aktyviojoje fotografijos mokykloje (Escuela activa de fotografía) ir dramaturgiją Kuboje. Surengė personalines parodas Meksikoje, Slovakijoje, Lenkijoje, Vengrijoje, Vokietijoje, JAV, Ispanijoje ir Tailande. Gyvena, kuria ir dėsto dailę Meksike bei Tlaxcaloje.
A. Riveros Munive paroda „Apie kasdienybę“ Pamėnkalnio galerijoje vyks iki liepos 27 d. Parodos lankymas – nemokamas.
Parodos partneriai: Lietuvos dailininkų sąjunga, Meksikos garbės konsulatas Lietuvoje, Munive Arte Contemporáneo.
Paroda „Neatidėliotinas menas gyventi“ Kauno fotografijos galerijoje
Pastaruoju metu mane vis dažniau traukia į Kauną – dėl jo atmosferos, kurios iki galo neperprantu, bet noriu perprasti, dėl nepažįstamų, bet labai intriguojančių žmonių ir vietų. Dabar tam atsirado dar viena priežastis – tai Kauno fotografijos galerija, taip maloniai mane nustebinusi ir viltingai nuteikusi. Sutinku, šios vietos toli gražu negalima pavadinti naujove, bet kartais tiesiog užsimiršti, kad ne viskas yra vien tavo mieste, ir reikia, netgi būtina retkarčiais išvažiuoti, priminti sau apie kitas puikias erdves ir jų siūlomas galimybes.








Labai seniai, dar tais baisiais sovietiniais laikais, kai okupacinė valdžia savo geležiniu kumščiu naikino Lietuvos kultūros paveldą ir gamtą, betonu buvo padengtos ir įgavo dabartinį vaizdą Neries krantinės. Tada mano tėtis menininkas Vincas Kisarauskas, slaptai tapęs sušaudytus ir nukankintus Lietuvos partizanus, nekentęs sovietų valdžios ir kovojęs už kiekvieną išsaugotą mūsų paveldo pėdą, knygą, pastatą, nusprendė netylėti ir parašė straipsnį į spaudą, regis, „Komjaunimo tiesą“, kad krantinės iš pliko betono, nepaliekant medžių pavėsio, nestatant suoliukų, yra baisu ir, kiek aš pamenu, net sovietinė spauda tokį straipsniuką publikavo. Jis buvo tik menininkas, ne architektas, ne specialistas, tačiau jautė savo pareigą išsaugoti Lietuvos gamtą.