Liepos 9 d. 17:30 val. „Prospekto“ galerijoje (Gedimino pr. 43) atidaroma iš Maroko kilusios ir šiuo metu Prancūzijoje gyvenančios menininkės Carolle Benitah paroda „Fotografiniai suvenyrai“.
Darbų serijoje, kurią menininkė apibūdina kaip „kasinėjimą“, nagrinėjami autorės vaikystės prisiminimai. Nuotraukos, rastos šeimos albumuose ir batų dėžėse, suklasifikuotos, suskenuotos, atspausdintos ant kito popieriaus ir galiausiai apsiuvinėtos raudonais, juodais ar auksiniais siūlais. Dešimtmetį dirbusi kaip mados dizainerė, Carolle Benitah 2001 m. pradėjo aktyviai kurti fotografijos kontekste, savo nuotraukas papildydama įvairiomis siuvimo technikomis. „Siuvinėdama kiekvienu dygsniu popieriuje išduriu skylę. Sulig kiekvienu dygsniu miršta mano demonai. Tai lyg egzorcizmas. Duriu tol, kol nebeskauda“, – teigia menininkė.
Ši rekonstruota istorija pateikia pačios autorės paveikslą per laiko prizmę, demaskuoja idealizuojamą šeimą ir dekonstruoja idealios šeimos mitą. Derindama susižavėjimą ir siaubą, autorė grįžta į vaikystės prisiminimus, permąsto sąmoningą ir nesąmoningą kultūrinę reprezentaciją, tradicinį moterų vaidmenį visuomenėje ir šeimos bruožus.
Siuvinėjimas, tradiciškai laikomas visiškai moterišku užsiėmimu bei gero auklėjimo požymiu, šiuo atveju skatina išsipasakoti, prisiminti konfliktą, dramą ir skausmą, leidžia tamsiai šeimos istorijos pusei iškilti į paviršių. Kaip tik ši pusė niekad ir neatsispindėdavo tose fotografijose. Menininkė pasakoja: „Visa tai sujungiu su adata ir siūlu ir tuomet transformuoju praeitį. Kiekviena nuotrauka turi savo istoriją. Kiekviena istorija prikelia praeities šydą. Pavyzdžiui, vieną darbą laikau „Raudonkepuraitės“ pasakos metafora, kai mažą mergaitę praryja vilkas. Šneku apie vaikiškas baimes. Kitoje siuvinėju vabalus, būtybes, kurios visad užima svetimą erdvę, bet turi angelų sparnus. Kažkokiu būdu tas broliškas ryšys saugo mane.
Paroda veiks iki rugpjūčio 10 d.
Parodą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba
Ar pamenate tą jausmą, kai leidžiatės savo mylimo miesto nepažintais takais, ar nustembate pakėlę galvą kasdieniame maršrute. Tokias atradimų kupinas ekskursijas siūlo 12-oji Kauno bienalė, viešosiose erdvėse išsidėsčiusius objektus apipindama pasakojimais, kviesdama stabtelti ne tik prie meno kūrinių, bet ir prie miesto architektūros bei istorijos kontekstų. Trys maršrutai,su bienalės gidų komanda: „30 šviesų“, „2 žingsniai“ ir „99 metrai“, laukia pakeleivių liepos - rugsėjo mėnesiais. Prieš prasidedant kelionei, kviečiame į pažintį su vienais šių ekskursijų idėjos autorių, architektu Algimantu Grigu bei menotyrininke Juste Litinskaite.
Abu esate profesionaliais gidai. Kuo Jus sužavėjo ši profesija?
Algimantas Grigas (A. G.)
Gidas – tai vedlys kelionėje. Vaikystėje leisdavausi į žygius su draugais ir juose visada būdavo vadas, nes be jo niekur nenueisi arba eisi ratais. Gidas žino kelią arba ėjimo būdą. Gidavimas gali būti ir meninė priemonė. Gidu gali būti kiekvienas, turintis tam tikras savybes – pavyzdžiui gerą orientaciją erdvėje, žinias arba garsų balsą, nebijantis auditorijos. O svarbiausia – noras.
Justė Litinskaitė (J. L.) Man gidas pirmiausia yra patirčių kūrėjas. Teisingai Algimantas pastebėjo – tai žmogus-vedlys, savotiškai diktuojantis kelią ir pažinimo eigą, padedantis atrasti tam tikrus objektus. Sutinku, kad gidu gali būti kiekvienas, turintis tam tikrų savybių. Manau, kad svarbiausia jų – tai gebėjimas ekskursijos metu sukurti betarpišką atmosferą, kurioje būtų nebaisu klausti, paprieštarauti vienai ar kitai nuomonei, nebijoti megzti dialogus. Man patinka dialogai su žmonėmis, kuriuos galima užmegzti ekskursijų metu. Negana to, gidavimą suprantu kaip savotišką asmeninį-menotyrinį tyrimą, kurio metu aiškinuosi, ką žmonės mato, ko nemato ir ką nori matyti mene. Man visa tai yra beprotiškai įdomu.
Algimantai, kokiais keliais atkeliavote į Kauno bienalės gidų komandą?
A. L. Pagal profesiją esu architektas. 2015 m., pirmajame „Open House Vilnius“ susitikau kelis bičiulius, su kuriais pradėjome „Ekskursą”. Pirmiausia, norėjome turėti panašias į „Open House“ ekskursijas Kaune, erdves tyrinėti savu formatu – trumpai, be sudėtingų architektūrinių terminų, pristatyti objektus, įtraukiant žmones. Rengėme vasaros ciklus, vėliau prasidėjo liepos 6-osios dienos festivalis. Komanda keičiasi, pulsuoja: tai architektai, menotyrininkai, istorikai su kuriais galime diskutuoti. Visi žmonės skirtingai mato aplinką, o kartu galime parengti ekskursijas, kurios būtų kuo universalesnės, bet ne mažiau įdomios. Nuo 2017 m. „Ekskurso“ komanda prisijungė prie Kauno bienalės. Vienuoliktoji Kauno bienalė buvo unikali, nes beveik visi darbai buvo mieste ir geriausiai ją patirti buvo galima su gidu, vaikštant nuo vieno darbo prie kito. Mes buvome palyda, pasakojantys apie tą vietą, kurioje atsidūrė meno kūrinys, taip suteikiant papildomo konteksto. Menininkas sukuria darbą erdvėje, čia meno darbas sukuria tam tikrus raibuliavimus. Šiųmetinėje bienalėje vedžiojame žmones pagal objektų geografinį išsidėstymą, trimis skirtingais maršrutais, pristatydami meno kūrinius miesto kontekste.
Juste, tai Jums – trečioji Kauno bienalė. Taip pat esate pradedančioji meno kuratorė, bendraujate su menininkais. Kokius virsmus pastebite Kauno bienalėje?
J. L. Kiekviena bienalė – tai atskira istorija ir kelionė. Šiemet kelionė taip pat yra ir pagrindinė bienalės tema. Kiekviena bienalė yra savita. Skirtingi kuratoriai suburia vis kitą menininkų komandą, o kiekvienas iš jų pagrindinę bienalės temą papildo naujomis idėjomis. Šiųmetinė bienalė išskirtinė tuo, kad pirmą kartą ją kuruoja daugiau nei vienas kuratorius, vystomas bendrakuratorystės principas. Pati bienalė įdomi dar ir tuo, kad kadaise ji buvo tekstilės bienalė ir tik vėliau tapo šiuolaikinio meno paroda. Ji eksperimentatyvi, vis dažniau išeina iš tradicinio meno erdvių. Su kiekviena bienale galima justi tam tikrą lemiamą posūkį, kuris neretai yra plėtojamas ir tęsiamas vėlesnėse bienalėse.
Ką reiškia ekskursija? Jums patiems ji labiau potyris ar procesas?
J. L. Tai procesas, kuriantis potyrius, kurių kiekvienoje ekskursijoje gali būti ne vienas. Ekskursijos metu kiekvienas jos dalyvis išgyvena skirtingas patirtis. Be to, tai daugybės pasaulėžiūrų susitikimas. Mes gidai, ekskursijų metu tarsi būname dominuojantys asmenys, bet kartais labai netikėtai galime užmegzti lygiavertį dialogą su ekskursijų dalyviais.
Kauno bienalės ekskursija „30 šviesų“, vinguriuoja nuo Autobusų stoties iki Paveikslų galerijos. O kaip ją apibūdintumėte Jūs, ko galėtų žmogus tikėtis ir kokie akcentai šioje ekskursijoje - svarbiausi?
J. L. Kaip jau minėjo Algimantas, kurdami idėjas kiekvienai ekskursijai atsispyrėme nuo geografinių koordinačių. Šioje ekskursijoje koncentruojamės į tarpkultūriškumo temą. Pastebėjome, kad nemažai šioje geografinėje atkarpoje esančių menininkų kūrinių yra tarpkultūrinio diskurso dalis. Šios ekskursijos centre turime menininko Roberto Narkaus instaliaciją, kuri yra sudaryta iš trisdešimt kelių oro uosto pakilimo-nusileidimo tako lempų, tad ir ekskursija pavadinta „30 šviesų”. Kūrinys labai įdomiai papildo temą.
A. G. Svarbu parėžti, kad ekskursijų metu lankomi bienalės meno kūriniai, tačiau pasakojame ir apie jų buvimo erdvę – Ramybės parką, Kauno autobusų stotį. Arba turo metu patenkame ten, kur įprastai durys būna uždarytos, kaip ekspozicijoje Kauno paveikslų galerijoje.
Kokia būtų šios ekskursijos „razina”? J. L. Aš labai mėgstu ironiją, satyrą, gebėjimą kalbėti apie labai rimtus ir sudėtingus ar skaudžius dalykus su humoru. Šioje ekskursijoje yra tokių kūrinių, tai Ghenadie Popescu „Vidury”, Adrian Melis „Nebuvimo nauda. Pasiteisinimai neiti į darbą”, Amalia Pica „A ∩ B ∩ C (Line)”. A. G. Man patinka pasakoti apie meno kūrinius, tuo pačiu pabrėžiant, kur jie atsidūrė. Kai tu įeini į galeriją pro ten, kur niekada neitum, arba parke, kuriame niekada nesilankai randi netikėtą kūrinį, išgirsti parko istoriją – tai tampa geriausiomis „razinomis“.
Kaip tinkamai pasiruošti ekskursijai?
J. L. Labai svarbu – patogūs batai. A. G. Reikia būti pavalgius, turėti kepurę nuo saulės. Iš tiesų fiziologiniai poreikiai yra labai svarbūs, tai matau vedant ekskursiją. Pavyzdžiui, tikrai sunku klausyti, jei esi alkanas, tuomet stojame su grupe pakeliui užkąsti ar atsigerti.
J. L. Pritariu, o tada jau kyla intelektualiniai poreikiai, kuriuos mes patenkinsime su kaupu.
Ką rekomenduotumėte žmogui, stokojančiam kantrybės ar dėmesio sutelkimo? Ar gali ekskursiją rinktis smalsus, tačiau žmogus-nenuorama.
A. G. Mūsų ekskursijos sukonstruotos taip, kad mes pasakojame apie meno kūrinius mieste: mes vaikštome po jį ir pasakojame apie Kauną, apie miesto gatvės meną, apie čia esančius parkus, pastatus, tarpukario architektūrą. Miestas – universali patirtis, nepaliekanti abejingų. Kauno bienalėje kaip įkvėpimo šaltinis, kaip atspirties taškas, tai atsispindi net kelių menininkų kūriniuose.
J. L. Kiek laiko užtrunkame prie kiekvieno objekto, labai priklauso nuo to, kiek jis kelia klausimų. Kadangi dalis ekskursijos vyksta viešose miesto erdvėse, dinamikos tikrai netrūksta. Aš į ekskursijas žiūriu iš menotyrinės perspektyvos, tad su manimi žmonės daugiau sužino apie meno kūrinius ir nuolatines menininkų praktikas, stengiuosi paminėti kuo įdomesnius faktus, aptarti daugiau ankstesnių menininkų kūrinių. Kiekviena ekskursija yra pakankamai unikali. Niekas nežino kur ateis, o tai ką atras – atsitiktinumo klausimas, bet tikrai kažką ras net ir „smalsuolis-nenuorama“.
Ką kiekvienam jūsų reiškia kelionė? Kur dabar esate – po išvykimo, ar prieš atvykstant?
J. L. Aš esu absoliučiai ir visomis prasmėmis „po išvykimo, prieš atvykstant“. Manau, kad tai nuolatinė kiekvieno mūsų būsena gyvenime, su tam tikromis stotelėmis.
A. G. Dabar esu tranzitinėje būsenoje. Nors gyvenu vienoj vietoj, sėsliai, bet galvoje – kelionė.
12-osios Kauno bienalės parodos „Po išvykimo | Prieš atvykstant“ artimiausios ekskursijos: „30 šviesų“ liepos 13 d. 14 val.
„99 metrai" liepos 18 d. 21 val.
„99 metrai” liepos 20 d. 14 val.
„2 žingsniai“ liepos 27 d. 14 val.
Daugiau informacijos: www.bienale.lt/2019/ekskursijos .








Liepos 10 d., trečiadienį, 11 val. Nacionalinės dailės galerijos (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) auditorijoje rengiama spaudos konferencija, kurioje bus pristatyta galerijos veiklos dešimtmečiui skirta parodų programa: atnaujinta XX a. II pusės–XXI a. Lietuvos dailės ekspozicija ir paroda „Saldus ateities prakaitas“. Spaudos konferencijoje dalyvaus parodų kuratorės: NDG vadovė Lolita Jablonskienė, Laima Kreivytė, Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė, Eglė Mikalajūnė ir Agnė Narušytė. Atidarymas vyks liepos 10 d. 18 val.
Jau dešimt metų Nacionalinė dailės galerija rengia keliones laiku. Liepos 10 dieną įvyks reikšmingas stabtelėjimas tarpinėje stotelėje, minint veiklos dešimtmetį. Šia svarbia darbų ir perspektyvų įvertinimo proga NDG kviečia žiūrovus į išskirtinę kelionę, paženklintą šūkiu „Atgal į ateitį. 10“. Ją sudaro atnaujinta XX a. II pusės–XXI a. modernaus ir šiuolaikinio Lietuvos meno ekspozicija ir jos tęsinys – paroda „Saldus ateities prakaitas“.
Atnaujintoje ekspozicijoje modernus ir šiuolaikinis Lietuvos menas pristatomas sudėtingų XX a. II pusės–XXI a. politinių, socialinių ir kultūrinių šalies ir pasaulio įvykių kontekste. Žvilgsnio centre – modernybės pasaulėvaizdis, jo atspindys prieštaravimų kupiname sovietmečio Lietuvos meniniame gyvenime, dailės kūriniuose ir transformacija po nepriklausomybės atgavimo plačiai išsiskleidusiame šiuolaikiniame mene. Daugiaplanis pasakojimas atspindi kontrastų ir netolygumų kupiną dailės gyvenimo raidą, suskirstytą į teminius skyrius: „Sprogimas“, „Modernizacijos projektai“, „Krizė ir maištas“, „Virsmas“ ir „Šiuolaikybė: kritika ir vaizduotė“.
Rodoma daugiau kaip 150 įvairių kartų žymiausių Lietuvos ir egzilio dailininkų kūryba – tapyba, skulptūra, grafika, fotografija, tekstilė, objektai, instaliacijos, videomenas, kino filmai kt., tarp jų ir mažai žiūrovams žinomi, retai matomi eksponatai. Lietuvos dailės muziejuje sukaupto dailės rinkinio pagrindu suformuotą ekspoziciją svariai papildo kūriniai iš Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus, Lietuvos nacionalinio muziejaus, Vilniaus dailės akademijos muziejaus, Vilniaus universiteto bibliotekos, Jono Meko vizualiųjų menų centro, privačių rinkinių: Lewben Art Foundation, BTA Art, Audronės ir Mariaus Vaupšų kolekcijos bei pačių menininkų dirbtuvių. Atnaujintos ekspozicijos kuratorės: dr. Lolita Jablonskienė, Laima Kreivytė, Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė ir dr. Agnė Narušytė. Ekspozicijos architektai – Ona Lozuraitytė ir Petras Išora.
Projekto mecenatas – Lewben Group. Rėmėjai: Lietuvos kultūros taryba, JCDecaux, UAB Exterus. Informaciniai rėmėjai: LRT, lrytas.lt, Žinių radijas.
Nuolatinės ekspozicijos atnaujinimą lydi paroda „Saldus ateities prakaitas“. Didžiojoje parodų salėje rodoma pastarųjų 40 metų Lietuvos dailė, pradedant aštunto dešimtmečio pabaiga–devinto dešimtmečio pradžia – prieš pat didžiąsias permainas.
Kartais pasirenkame ryžtingai lieti savo ar kitų prakaitą dėl saldesnės ateities, o kartais, atvirkščiai, atsisakydami pretenzijų įrodyti savo galią, uodžiame salsvą, iš ateities sklindantį kvapą, kurį išskiria vis labiau šylančios Žemės liaukos. Parodoje pristatomos šios ir kitos įžvalgos ateities akivaizdoje. Kai kuriuose kūriniuose sąmoningai apmąstoma ateitis ar ją kuriančios jėgos, kitų autoriai, patys to nežinodami, tampa artėjančios ateities pranašais. Parodos kuratorės: Laima Kreivytė, Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė, Ieva Mazūraitė-Novickienė, Eglė Mikalajūnė, Agnė Narušytė. Parodos architektės: Ieva Cicėnaitė ir Julija Reklaitė.
Paroda veiks iki rugsėjo 1 d.
Parodos partneriai: Lietuvos kino centras, Lewben Art Foundation, Meno kūrinių kapinės, Valdo Ozarinsko fondas, Vilniaus Mažasis teatras, Utenos Krašuonos progimnazija, Vilniaus Taikos progimnazija. Rėmėjai: Lietuvos kultūros taryba, JCDecaux, UAB Exterus. Informaciniai rėmėjai: LRT, Žinių radijas, lrytas.lt.
Informacija: tel. +370 5 212 29 97; www.ndg.lt, www.ldm.lt
2019 m. liepos 5 d. (penktadienį) 18 val. Baroti galerijoje (Aukštoji g. 12,Klaipėda) atidaroma Eglės Vertelkaitės grafikos darbų paroda „Paspalvinti“.
Eglė Vertelkaitė atstovauja grafikų kartai, Lietuvos meno scenoje pasirodžiusiai paskutiniame praeito amžiaus dešimtmetyje ir ją iš esmės pakeitusiai. Bent jau tuo, kad grafika, praplėtusi savuosius horizontus, tapo ne vien technologine šios srities ekvilibristika, bet ir intelektualia ir rafinuota meninės veiklos forma. E. Vertelkaitės ir jos kartos menininkų – Lidos Dubauskienės, Eglės Kuckaitės, Birutės Zokaitytės, galop šiek tiek vyresnių – Ray (Rimvydo) Bartkaus, Kęstučio Grigaliūno, Giedriaus Jonaičio, Audriaus Puipos, Robertos Vaigeltaitės, Kęstučio Vasiliūno – dėka grafika tapo tiesiog meno forma, specifiniais, bet ir kartu universaliais principais pasižyminčia mūsų laikų medija.
E. Vertelkaitės kūryba šiame kontekste pasižymi ypatingu egzistencijos pojūčiu, netgi drastiškumu, nutviekstu amžinybės šviesos ir glūdinčiu tragedijos šešėliuose. Įvairias grafikos technikas išbandžiusi menininkė jau ne vienus metus eksperimentuoja su acetoniniais atspaudais, šelaku, kurdama tapybai ir fotografijai vizualiai artimus kūrinius. Ir šioje parodoje bus parodyti 20-ies metų laikotarpyje sukurti darbai, atlikti įvairiomis technikomis. Tai ofortas, akvatinta, minkštas lakas, sausa adata, acetoninis spaudas, koliažas, liejimas tušu, spalvotas lino raižinys. Darbai iš skirtingų rinkinių, skirtingo laikmečio. Juos jungia tam tikras figuratyvas, naratyvas ir paspalvinimas.
Paroda Baroti galerijoje veiks iki liepos 31 d.
Liepos 10 d., 18 val. NDG atidaroma paroda „Saldus ateities prakaitas“. Paroda apima pastarųjų 40 metų Lietuvos dailę, pradedant aštuntojo dešimtmečio pabaiga–devintojo dešimtmečio pradžia – prieš pat didžiąsias permainas.
Dažniausiai apie naująjį Lietuvos meną pradedama kalbėti nuo Sąjūdžio laikų. Tačiau kaip kūrė menininkai, dar nenutuokdami apie būsimus pokyčius, tačiau jau pamažu artėdami link jų?
Kartais pasirenkame ryžtingai lieti savo ar kitų prakaitą dėl saldesnės ateities, o kartais, atvirkščiai, atsisakydami pretenzijų įrodyti savo galią uodžiame ir sekame salsvu, iš ateities sklindančiu kvapu, kurį išskiria vis daugiau žmonių tempiančios Žemės šylančios ir prakaituojančios liaukos. Parodoje pristatomos šios ir kitos strategijos ateities akivaizdoje. Kai kuriuose kūriniuose sąmoningai apmąstoma ateitis ar ją kuriančios jėgos, kitų autoriai patys to nežinodami tampa artėjančios ateities pranašais. Kūrinių visuma sudaro koncentrinę struktūrą, kuria artėdami link centro stumiamės vis tolyn į ateitį, o judėdami ratu galime pajusti, kaip vienos ateities apmąstymų temos pamažu įsilieja į kitas.
Kuratorės: Laima Kreivytė, Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė, Ieva Mazūraitė-Novickienė, Eglė Mikalajūnė, Agnė Narušytė
Parodos architektės: Ieva Cicėnaitė ir Julija Reklaitė
Parodos dizainerė: Laura Grigaliūnaitė
Dalyviai: Aleksas Andriuškevičius, Akvilė Anglickaitė, Jurga Barilaitė, Artūras Barysas, Violeta Bubelytė, Alfonsas Budvytis, Eglė Budvytytė, Vitalijus Butyrinas, Cooltūristės, Aida Čeponytė, Vitalij Červiakov, Adomas Danusevičius, Tomas Daukša, Rimantas Dichavičius, Stasys Eidrigevičius, Laura Garbštienė, Gabrielė Gervickaitė, Bart Groenendaal, Karla Gruodis, Vidmantas Ilčiukas, Kristina Inčiūraitė, Donatas Jankauskas, Evaldas Jansas, Jurga Juodytė, Romas Juškelis, Linas Katinas, Algimantas Kunčius, Algimantas Kuras, Juozas Laivys, Dainius Liškevičius, Česlovas Lukenskas, Aurelija Maknytė, Arūnas Matelis, Petras Mazūras, Andrew Miksys, Ingra Miler, Deimantas Narkevičius, Robertas Narkus, Mindaugas Navakas, Audrius Novickas, Valdas Ozarinskas, Pakui Hardware, Liudas Parulskis, Igoris Piekuras, Vytautas Pletkus, Andrej Polukord, Romualdas Požerskis, Rokas Pralgauskas, Artūras Raila, Eglė Rakauskaitė, Romualdas Rakauskas, Eglė Ridikaitė, Teresė Marija Rožanskaitė, Rimas Sakalauskas, Šarūnas Sauka, Mindaugas Skudutis, Anastasia Sosunova, Rūta Spelskytė, Svajonė ir Paulius Stanikai, Laisvydė Šalčiūtė, Algirdas Šeškus, Virgilijus Šonta, Algirdas Tarvydas, Gediminas Urbonas, Nijolė Valadkevičiūtė, Dominykas Velička, Vytautas Viržbickas, Marta Vosyliūtė, Vita Zaman, Gintaras Zinkevičius, Darius Žiūra, Jurgita Žvinklytė
Parodos partneriai: Lietuvos kino centras, Lewben Art Foundation, Meno kūrinių kapinės, Valdo Ozarinsko fondas, Vilniaus Mažasis teatras, Utenos Krašuonos progimnazija, Vilniaus Taikos progimnazija
Parodos rėmėjai: Lietuvos kultūros taryba, JCDecaux, Exterus
Informaciniai rėmėjai: LRT, Žinių radijas, lrytas.lt
Paroda KKKC Parodų rūmuose
Birželio 28-ąją Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) Klaipėdos skyrius pristatė Angelinos Banytės parodą „Monumentalumas tyloje“, skirtą monumentalistės 70-ajam jubiliejui, jos milžiniškam kūrybiniam palikimui paminėti ir kartu plačiau pažiūrėti į meno kūrinių saugojimo, išlikimo, jų vertinimo šiuolaikinio meno kontekste klausimus. Parodą kuruoja Neringa Poškutė-Jukumienė, o multimedijų projekto autorius – Gintautas Beržinskas.
Šiomis dienomis matome lėtą įvairių dalykų nykimą, nors kartais gali būti ir labai sunku tai pastebėti – nuolatos esame perspėjami, kad Antarktidoje tirpsta ledynai, po truputį skęsta miestai, pas mus lėtai byra Kuršių nerijos kopos. Kur kas greičiau pradingsta meno ir kultūros objektai – gaisrui pasiglemžus dalį Paryžiaus Dievo Motinos katedros, prancūzų visuomenėje pasigirdo pasiūlymų nerestauruoti stogo autentiškomis medžiagomis, o padaryti šiam istoriniam statiniui „euroremontą“.








Liepos 2–21 d.
Marija Griniuk „Archyvas", dalyvaujamųjų projektų dokumentacija
Parodos atidarymas – liepos 2 d. 17.30 val.
Marija Griniuk (g. 1984) gyvena ir dirba Kopenhagoje, Danijoje, ir Vilniuje, Lietuvoje.
„Mano praktika apima įvairiapusius aspektus, kurie šiuo metu sutelkti į dalyvaujamąjį meną. Dažnai naudoju archyvus – ir institucionalizuotus, ir individualius, dažnai intymius, kurie gali būti susiję tiek su mano kartos individualiomis patirtimis, tiek mano kūno, kaip archyvo, metalygmeniu.
ARCHYVAS yra mano riba tarp buvusių projektų ir ankstesnių dokumentavimo būdų bei NEŽINOMO“.
Liepos 2–31 d.
Algimantas Vitolis Trušys „Ateinu“ (In Memoriam)
(1936-09-16–2018-02-21)
Parodos atidarymas – liepos 2 d. 18 val.
Vitolis Trušys (1936–2018) gimė 1936 m. rugsėjo 16 d. Nors jo dokumentuose užfiksuota gimimo vieta yra Kaunas, profesoriaus vaikystė prabėgo Šiaurės Lietuvoje, Pušalote, o save jis didžiuodamasis laikė žiemgaliu. Kelis dešimtmečius V. Trušys savo kūryboje skelbė žiemgališkąsias tradicijas ir vertybes, aktyviai dalyvavo „Žiemgalos“ draugijos veikloje, kuravo kasmet vykstančius žiemgalių dailininkų plenerus.
1955–1961 m. V. Trušys studijavo Vilniaus valstybiniame Dailės institute. Daug metų jis dirbo Šiaulių universitete, buvo Dailės didaktikos katedros vedėjas, profesorius. Nuo 1974 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Už mozaikų ciklą „Iš lietuvių mitologijos“ Vilniaus universitete (1974–1978) buvo apdovanotas respublikine premija. Nedaugelis žino, kad ir 2017 m. jis buvo pristatytas panašaus rango nacionalinei premijai gauti.
V. Trušio kūrybos amplitudė labai plati: tapyba, freskos, mozaikos. Su tapybos ir akvarelės darbais dalyvavo parodose Lietuvoje ir užsienyje (Lenkijoje, Vokietijoje, Olandijoje, Švedijoje, Ukrainoje, Rusijoje, Latvijoje). Yra surengęs personalinių parodų Vilniuje (1975, 1998, 2006), Kaune (1996, 2000), daug jų rengė Šiauliuose, Pakruojyje, Žeimelyje, Pasvalyje, Žagarėje, Jelgavoje. Išleido mokymo priemones: „10 piešimo technikų vaikams“ (kartu su prof. A. Toleikiu, 1984), „Animalistiniai piešiniai“ (1994), „Šriftas“ (1994).
Žinomos profesoriaus mozaikos ne tik Vilniaus universitete, bet ir „Gyvybės medis“ (Šiaulių ligoninėje, 1982), „Tragedija ir komedija“ (Šiaulių Dramos teatre, 1984–1986), „Ąžuolas“ (Žarėnų–Latvelių kultūros rūmų fasadas, 1983–1984), mozaikiniai V. Grinkevičiaus, J. Vasaičio, Z. Vaišvilos, M. Valančiaus, M. Katiliškio, V. van Gogo ir kitų žymių žmonių portretai. Profesorius tebėra nepralenktas, žymiausias XX a. antrosios pusės-XXI a. pradžios Lietuvos mozaikos meistras.
Freskos gerbėjai žavisi jos sukurtomis freskomis: „Orfėjas ir Prometėjas“ (1971), „Liaudies menas ir amatai“ (1972), „Medicina“ (1973), „Stumbrų medžioklė“ (1973–1974), „Kartos“ (1984–1985).
V. Trušio tapybos ir akvarelės darbų turi įsigiję Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Klaipėdos muziejai, privatūs kolekcininkai Olandijoje, Danijoje, JAV, Rusijoje.
Profesorius išleidęs poezijos knygą „Už horizonto“ (2006), kurioje grįžta į žiemgališkąją tėviškę. Jo tekstai – autobiografiniai štrichai, praplečiantys dailininko kūrybos ribas, tarsi padedantys geriau suvokti V. Trušio dailės kūrinius. Vieni joje pasigenda tradicinio rimavimo, poezijos nusistovėjusių taisyklių, kiti giria, kad autoriaus poezija – tąsa tapybos ir pastelių darbų – rupi, vyriška, nepataikaujanti, kartais skaudi.
Knygoje „Už horizonto“ spausdinami ankstyvojo V. Trušio kūrybos laikotarpio (1974–1975) piešiniai.
2010 m. išleista plačios apimties autobiografinė V. Trušio knyga „Laikas virto Akmeniu. Gyvenimo ir kūrybos proskynos“. Paskutinė jo knyga – „Užgeso mano Gabija“ – skaudi, atvira, parašyta ir išleista po žmonos Galinos mirties 2013 m.
Skaitydamas V. Trušio tekstus nejučia prisiminiau linkuvės mokytojos Stasės Lovčikaitės žodžius: „Šiaurės Lietuvos dvasia negreita nei meilei, nei pykčiui, lėta ir sunki kaip arimų velėna. Tačiau joje jėga: jausmo gelmė ir pastovumas, gyvenimo išugdyta išmintis – lyg tos Mūšos sietuvos, prašalaičiui nežinomos ir neįžvelgiamos“. Ar ne taip yra ir V. Trušio drobėse, jo poezijoje?
V. Trušys savo deklaruojama, ilgo gyvenimo keliu išbandyta kūrėjo pozicija įtvirtino Lietuvos dailėtyroje REGIONIZMO terminą. Tai grįžimas prie Pasvalio krašto ištakų, pasaulėjautos. Tai refleksinė kelionė atgal į Šiaurės Lietuvą, Pušalotą, kur buvo nutapytas pirmasis V. Trušio peizažas – „plati ir rami Šiaurės Lietuvos erdvė, visada gili neatskleista paslaptis. Asukštaičių žemė.
Stasys Tumėnas
Daugiau informacijos apie parodas suteiks ir į kilusius klausimus atsakys:
Patricija Poderytė, projektų vadovė
El. p. [email protected]; tel. 8 616 25996
Žvilgsnis iš MO muziejaus vidaus
Pasirodė jau kelios MO muziejuje per vasarą dar vis rodomos parodos „Gyvūnas–žmogus–robotas“ recenzijos. Jas skaitant dauguma atvejų pastebiu atsargų, santūrų ir dažnai nepatiklų žvilgsnį į naują muziejų kaip į privataus kapitalo išsišokėlį, kur, anot kai kurių garbių menininkų, „parodų kryptis nustato ne meno profesionalai, o rinkodarininkai“. Siekdama didesnio aiškumo ir abipusio supratimo, nutariau, kaip sakydavo Alfonsas Andriuškevičius, „sukalti kuoliukus“ – tai yra, apsibrėžti ribas ir kartu reflektuoti į panašias pastabas bei recenzijas (pirmiausiai į „Dailės“ žurnale (2019, vasara, 34–40 psl.) publikuotą Eglės Mikalajūnės tekstą), kartu išsamiau atskleisdama ir požiūrį iš vidaus.
Pozicija dėl Petro Cvirkos skvero ir paminklo
Pernai šventėme savo valstybės 100-metį. Nuo atgautos nepriklausomybės praėjo jau beveik trisdešimt metų. Daromės vis brandesni ir kartu atsakingesni už visuomenę, jos gerovę, žmogui draugišką aplinką. Nuolat permąstydami savo praeitį ir aktyvindami istorinę atmintį, vis atsakingiau žvelgiame į paveldą ir jo reaktualizacijos keliamus iššūkius, plačiau suvokiame istorinių simbolių prasmę ir reikšmę.
Kas mums šiandien yra Petro Cvirkos skveras Vilniuje su paminklu kontroversiškam rašytojui? Atsakykime sąžiningai, atmesdami išankstinį politinį vertinimą ir nemėgindami savo atsakymais maskuoti merkantilinių tikslų nusavinti patrauklios miesto erdvės vien siauros visuomenės grupės interesams.
2019 m. liepos 3–20 dienomis Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė-dešinė“ veiks šiuolaikinės serbų grafikos paroda „Subjektyvi ir objektyvi realybė“.
Atidarymas 2019 m. liepos 3 d., 18 val. VGMC (Latako g. 3)